Forestas Gampas
Žiauriai patiko, nerealus filmas… Žiūrėčiua ir žiūrėčiau šimtus kartų… 
galvojau jau niekas taip ir nepridurs šito trūkumo, o gaila, jog daugeliui tai miela ir malonu matyti, kaip normalų iki sielos gilumų sukrečianti filmą. Gal tai daugelio musyse įsigyvenęs bukaprotizmas ir noras laimėti limona pinigų, nes taip lengviau. Neveltui taip artimas pagrindinis personažas visiems. O kalbant apie pastatymą, neturiu jokių priekaištų - nušlifuota iki gražių gražumų.
maciau kokius 8 kartus 
mano vienas meпstamiausiu filmu 
kazkaip kai jauciu kad ishpindeju ar dar kas nors pasiziuriu ir viskas i savo vietas susistato ir vertybes atgauna savo verte vel …
p.s. butina pamatyt šį filmą!
neblogas toks . visai nieko
kiets films
Vienas nerealiausių filmų,nzn zmogaus,kuriam nepatiko…
simtus kartų ziuret ir neatsiziuret,tox wisko duodantis,pastatymas liux,dar priskaitant,kad amerikietiskas tj…respect,neizwelgiau ten jokio budingo populiarizmo,nej pridesi,nej atimsi…kiekwiena smulkmena te wertinga…
Ziauriai geras filmas 
Vienas is tu filmu kuriuos gali ziuret ir ziuret.
Beprotiškai fantastiškas filmas
pats geriausias filmas!
JONAS ŪBIS:
„Vasarą televizijos bedieviškai kartoja filmus ir su tuo sutaikyti gali nebent žinios apie prisiminimų terapiją, kurią neseniai aprašė „The New York Times“. Ji padeda pagyvenusiems pacientams prisiminti jaunystės ir vaikystės metus. Nesakau, kad televizijos žiūrovai ar programų sudarytojai visi kaip vienas serga senatvine demencija ar Alzheimerio liga, bet reminiscencijų terapijos metodai panašūs – muzika, senos fotografijos ar filmai pažadina prisiminimus ir net sugrąžina gyvenimo prasmę vyresniems pacientams. Suprantama, televizija neleis jums pasivaikščioti po jaunystės kalnus ar miestus, užsidėjus specialius akinius, bet leis prisiminti, kaip, pavyzdžiui, pirmą kartą žiūrėjote Roberto Zemeckio „Forestą Gampą“ kokioje nors nelegalioje videosalėje ar namuose, iš pusrūsyje išsinuomotos piratinės rusiškai įgarsintos vaizdajuostės.
1994 m. sukurtas filmas jau tapo kino klasika, jame skambančios frazės, kad ir ta apie gyvenimą kaip šokoladinių saldainių dėžutę, kai „niekad nežinai, kas tau teks“, – cituojamos nuolat, ir tai suprantama, nes „Forestas Gampas“ pasakoja apie tai, kaip, švelniai tariant, nelabai protingas, bet geros širdies vaikinas sugebėjo pelnyti nepaprastą gyvenimą. Tomo Hankso herojaus pasakojimas prasideda nuo vaikystės 6-ojo dešimtmečio JAV. Ligotas Forestas gyvena su mama, berniuko IQ labai žemas, bet mama tiki, kad Foresto galimybės tokios pat kaip ir kitų. Manau, kad su panašiu įsitikinimu išaugo ir šiuolaikinių lietuvių politikų ir svarbių valdininkų, sakančių kalbas apdovanojimų ceremonijose, karta, bet filmas vis dėlto ne apie tai. Apskritai, apykvailio herojaus akimis parodytas gyvenimas yra nepaprastai šviesus ir blogų personažų jame beveik nėra, o Forestas lieka optimistu kiekvienoje situacijoje. Jo gyvenimo būdas – labai konservatyvus.
Kartu „Forestas Gampas“ – tai žvilgsnis į maždaug trisdešimt JAV istorijos metų ir bandymas suformuluoti amerikiečių nacionalinio charakterio esmę. Kita vertus, filmo interpretacijos nuolat keičiasi, priklausomai nuo to, kokios idėjos dominuoja visuomenėje, ir dabar istorija apie kvailelį, kuriam pasisekė, ar pasakojimas apie amerikietišką svajonę apaugo daugybe prasmių ir dažnai suvokiama kaip filmas, kalbantis apie vadinamųjų kitų teises ir skatinantis siekti tikslo, mat negebantis abejoti herojus yra vienintelis, sugebėjęs pakeisti savo likimą.“