Nesusilaikau neparašęs nuomonės apie neabejotinai solidžiausią Lietuvos kino istorijoje kriminalinio trilerio žanro filmą!
Dailės akademiją baigęs EMILIS VĖLYVIS nuo pirmųjų savo darbų, žinomųjų ZERO serijų, formavosi kaip pats provokatyviausias kino autorius tėviškėje. Daugeliui jo filmuose iki šiol tvyrojusi ironija aplinkai, komiški skečai, nematytos Lietuvos kine žiaurios kraujuotos scenos, gylio trūkumas sudarė kritiško požiūrio jausmą. Tačiau faktą, kad Emilis yra gabus ir moka režisuoti, užtikrintai konstatavo ne vien jo kino gerbėjai, bet ir minėtieji kritikai. Dabar gi galima neabejojant teigti, jog jis ir tobulėja…
PIKTŲJŲ KARTA Vėlyvio kritikų bendruomenę sumažins stipriai. Visai atsisakęs juokinančių anekdotinių situacijų ir jas nuolat kuriančių aktorių, pasikartosiu, režisierius pateikia žiūrovams išties solidų,be lėkštų intarpų detektyvą. Lydint veiksmą grėsmingos elektroninės muzikos pasažams, kurią atlieką jaunos kartos mūsuose žinomi atlikėjai ir kurią sprendžiant autorių užkurtos siužetinės paslapties mįsles, būtina vis dėlto išgirsti, scenaristai Emilis Vėlyvis ir Jonas Banys pateikia ne naują kinematografijoje rebusą – kas gi žudikas? Emilis pasakoja, jog mėgsta detektyvuose nuo pradžių bandyti atspėti, kas gi yra nežinomasis. Ir, deja, po 10-ies minučių dažnai jis išsiaiškina kas prie ko. Todėl PIKTŲJŲ KARTOJE pagrindinis jo tikslas ir buvo neišduoti žiūrovui paslapties iki pat finalo. Neabejoju, kad visi, kas pasakoja ar rašo apie šį kriminalą savo įspūdžius, bus solidarūs ir nesugadins kitiems žiūrėjimo ir spėliojimo malonumo. Jeigu norite kad su kuo nors palyginčiau šį lietuvišką detektyvą, tai pirma mintis šovusi į galvą buvo garsusis David Fincher SEPTYNI. Drąsiai, ar ne? Bet esu įsitikinęs, lietuviškas kūrinys vertas tokio lyginimo…
Išlaikyti paslaptį autoriams tikrai pavyksta! Už scenarijų nerašyčiau 10/10 vien dėl paskutinės filmo minutės, kai iš anksto yra aišku, kas bus pagrindinis finalo herojus. O dar neapgalvota lieka klausimėlis, kaip šis herojus sužinojo, kur jam atsirasti ir, svarbiausia, kokiu būdu jis atvyko. Šis momentas, manau, kiek neapgalvotas liko filme…
Emilis Vėlyvis džiaugiasi, kad pirmą kartą jo filmui suteikta N-16, o ne N-18, kaip atsitikdavo anksčiau. Bet neslėpsiu – žiaurių kadrų yra. Ironijos, bene, tik pirmose dviejose scenose. Tačiau vis didėjantis brutalumas turi pagrindimą ir logiką. Ir jei filmas neįkvepiančiai atrodo reklaminiame treileryje, tai tik dar kartą galima įsitikinti, jog iš treilerių neverta spresti apie filmą.
Filmavimo trupė gerokai vargo, nes intensyviausias filmavimo laikas sutapo su griežčiausiu pandemijos metu. Laimei, Plungės miesto vadovai pasitikėjo kūrėjais ir leido dirbti mieste su sąlygą, kad nebendraus su miestelėnais. Ši sąlyga tapo netgi naudinga, nes aplink filmavimo lokacijas nesibūriavo nereikalingi stebėtojai.
Ypač mane nudžiugino įtraukimas mažai kviečiamų filmuotis aktorių. Apie kai kuriuos jau galėjai manyti, kad kine jie ir nebedalyvaus niekada. O DALIA MICHELEVIČIŪTĖ, TOMA VAŠKEVIČIŪTĖ, veteranų veteranė ELVYRA ŽEBERTAVIČIŪTĖ, SAULIUS SIPARIS įrodė gebantys organiškai atrodyti ekrane taip kaip ir reikia režisieriui. Dar mažiau atrodė galimybė matyti svarbiame vaidmenyje INGEBORGĄ DAPKŪNAITĘ Lietuvos kine. Bet, ne – Emilis būtent ją matė jos amžiui tinkamčiame vaidmenyje. Tiesa, daugiau kaip 30 metų negyvenusi tėvynėje aktorė šį faktą išduoda tam tikrose tarimo intonacijose. Na, iš Maskvos grįžus į Londoną, tikėtina Lietuvoje ji bus dažnesnė viešnia. Ir ypač džiugina, kad kine rado vietą kiek primirštas, anksčiau buvęs vedančiuoju teatre talentus rodžiusio Vido Bareikio aktoriumi, AINIS STORPIRŠTIS. O ką ir bekalbėti apie puikiai pagrindinį vaidmenį jau antrame filme atlikusį klaipėdietį VYTAUTĄ KANIUŠONĮ ! Puiki ir ypatingai produktyvaus kino operatoriaus Felikso Abrukausko kamera.
Žodžiu, nuoširdžiai rekomenduoju kino žiūrovams, mėgstantiems įtempto siužeto, kupinus baugios paslapties filmus, nepraleisti PIKTŲJŲ KARTOS. Gal trūksta reklamos, gal negrįžo ikipandeminė drąsa lankytis kino teatruose, bet pirmadienio pavakare žiūrėjau šį įtraukiantį filmą salėje 10-ies žiūrovų būryje. Filmas tikrai nusipelnė žymiai daugiau dėmesio…
Rodoma:
Vilniuje
https://www.apollokinas.lt/event/4336/piktųjų_karta?theatreAreaID=1019&dt=21.10.2022
Kaune
https://cinamonkino.com/mega/filmas/piktuju-karta/lt?date=2022-10-21
Klaipėdoje
Šiauliuose
Panevėžyje
https://apollokinas.lt/event/4336/piktųjų_karta?theatreAreaID=1018
Filmas kolkas susilaukes tokio tunto liaupsiu, kokiu dar nera niekas kitas pries tai. Smagu bus paziuret.
Nu, ne iki gylio dar tolokai. Va nera kazko tame filme nors tu ka. Ir vaidyba tokia nelabai. Mano manymu Velyvio filmams truksta paprašciausiai kazkokio zmogiskumo, kad filmas butu geras. Kazkokie perspausti, nera kazkokio jausmo. As suprantu, kad cia toks zanras ir t. t. Geriau jau jo tos lok, bek, staugk komedijos.
Man Vesper daug labiau patiko.
Lietuva gi labai maza, cia gi visi vieni kitus pazysta, todel ir kritikos nera, tik liaupses. Na kaip gi dabar Ingeborga sukritikuosi del vaidybos? Ir iš vis dabar uzejo mada plaukti pasroviui, nes tauta biškuti labai nuzombejo, tok isivyravo komjaunuoliskas poziuris i viska. Arba kalbek kaip visi arba esi oute
Kodėl? Ingeborgą galima kritikuoti. Faktas, kad per visą tarptautinę karjerą ji netapo iškilia, išskirtine aktore. Tačiau ji, kaip ir visi kiti suvaidino, manyčiau, taip, kaip reikalavo ir žanras, ir Emilis. Apie „gylį“ tikrai sunku kalbėti – ne to siekia režisierius. Kaip ir ankstesniuose, svarbiausia čia tempas, veiksmo kaleidoskopas…Yra siužete „baltų dėmių“. Bet lietuviški trileriai iki šiol tikrai lėkštesni gaudavosi, arba tebūdavo artima televizijos lygiui komercija…
„VESPER“ man tikrai mažiau „praėjo“. Kaip ir kritikui Gediminui Kuktai – buvo nuobodu. Bent pirmoji pusė. Pritariu feisbuko platybėse užrašytai diskutanto minčiai, kad „moteriškas kinas“. Žinoma, po šios tezės pasireiškė tuoj įsižeidimas, aiškinimasis, kad tai seksistinis požiūris. Apsiribosiu, kad visai nepritariau futurizmą, vykstantį bent jau po šimto metų priekyje, rodyti gūdžios senovės pirkiose, ar viduramžių pilies tipo mūrinuke, kur gyveno puikiojo britų aktoriaus Eddie Marsan vaidinamas kaimo vierchas. O viršūnė toje sengirės sodybos vaizde man tapo, sukrautas šiferis – kokius 20 metų uždrausta medžiaga. Iš kur galėjo jo rastis šimto metų priekyje po ekologinės katastrofos?!
Nors ši recenzija žymiai meniškesnė nei mano tekstas, bet požiūrio vienodumo radau nemažai:
Na į senienas kažkaip neatkreipiau dėmesio 
Teisingi pastebėjimai. Gal ir bobiškas filmas tas Vesper, bet gal del to ir šiltesnis, nei tas Vėlyvio nuolatinis bėgimas.