Dėdė
co to jest za dėdėsi?
Ne dede ,o sesi dedes grieztai nusteike.
Vienas iš jų,mano močiutės brolis.
medžiotojai 
Taip,stribus medžiojo.
Kaaai zjbs. A daug sumedžiojo?
Pakankamai daug
Butkeviciau, Mazuroni,Paksiau-cia butu jusu budeliai
kushlius, blin kaip rankos ir kojos niezti suspardyti tuos to forumo urodus 
yra debilu, anie turi kur rinktis ir kliedeti.ju valia.
jo, tie debilai čia renkasi 
o anie stalino garbintojai irgi debilai, bet dėl banditų jie nelabai klysta 
Banditai?
Bantukai bl 
Drasus vyrai buvo, nors is kitos puses nelabai ir pasirinkimo buvo… arba i raudonaja armija per prievarta eme, o jei koks karininkas buvai tarpukariu tai ir sibiras grese. Mire uz savo isitikinimus ir laisve. Nepasiduodavo, geriau jau granata sau gyvybe atimdavo. “Kol šovinių turėjai tu, vis ir vis kovojai, paskutiniuoju tu save Tėvynei paaukojai”
š Antano Grušausko-Siaubo sūnaus Sigito prisiminimų Perkūnas ir Vėjelis kėlėsi per Nemuną ties Levūnais, o tėvas ties Živuleiške. Man pasakojo buvęs stribas Barzdaitis, jis jau pasikoręs. Sako: “Mes apsupom, šaudėm, šaudėm, bet neprisileidžia artyn. Tada atsitraukėm ir klausom – pokšt iš brauninko. Taigi jis pats nusišovė. Jam buvo pakirstos kojos”. Kai priėjom, pasakojo tas stribas, tai radom jo rankom išsikastą duobelę ir kraujo prileistą. Tai toj duobelėj, savo kraujyje, jis dokumentus sumirkė, kad negalėtų perskaityti. Ilgai šiose apylinkėse netilo Siaubui skirta daina: Tyliai banguoja Nemunas galiūnas Ir girios ošia tyliai neramiai Tave priglaudė žalia panemunė Ir apraudojo medžiai milžinai. Žmogus – individuali ir nepakartojama asmenybė. Tačiau ji – ne vieniša, bendrauja su kitomis gyvomis būtybėmis. Laikui bėgant žmones pradeda sieti tam tikri ryšiai: draugystė, meilė, užuojauta. Ir jie tampa atsakingi vienas už kitą. Partizanus vienijo bendra kova, tikslai, viltis. Tik man kyla klausimas: ar nepriklausomybės gynėjai juto atsakomybę už savo bendražygius? O gal stengėsi apsaugoti tik save? Atsakymą radau ATSAKOMYBĖS DOKUMENTE. Taip, partizanai labai rūpinosi saviškių likimu, buvo vienas už kitą atsakingi. Aišku, pasitaikydavo ir tokių, kurie išdavinėjo, siekdami išnešti savo kailį. Tačiau jie – ne partizanai, nes tikras laisvės karys – ne sukčius, labiau už viską vertinąs save. Toks žmogus – it kadagys ąžuolyne, kuris, žiūrėk, dar ir prisitaiko: auga, veši… O ąžuolai – partizanai – kaip Antanas Grušauskas-Siaubas. Jis, sutikdamas mirtį, pagalvojo ir apie savo kovų draugus: kad šių nesusektų pagal dokumentus, kuriuos turėjo, jis rankomis iškasė duobelę, prileido savo kraujo ir sumirkė popierius, kad stribai ir kagėbistai neperskaitytų. Jeigu Siaubas šito nebūtų padaręs, mirčiai būtų pasmerkęs ne vieną partizaną… Ar tai ne geriausias atsakomybės pavyzdys? Laisvės kovotojai iš tiesų buvo kilnūs žmonės, rūpinosi saviškiais. Jie jautė atsakomybę netgi už tai, kad Lietuva buvo okupuota. Į širdies kertelę nustūmę asmeninius dalykus, partizanai išėjo kovoti. Išėjo žūti… arba sites.google.com/site/antanasrinkevicius/27.npl
o tiems kurie siuos zmones banditais vadina, siulyciau persisviesti galvas ir galvoti truputi placiau! partizaniniai judejimai vyko ne tik LT, bet ir Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukraino (reikia pazymeti kad sios salies partizaniniu judejimo malsinimo taktika buvo pritaikyta Lietuvoje)
jėga. Esu sužavėtas. Net nekyla klausimas, ar teisingoje pusėje tėtukas kariavo už ką Sibire paatostogavo 15 metų