Puikus neblėstančio Azijos kino populiarumo pavyzdys. Būtų papuošęs „Kino pavasario“ programą, bet rodymo teises Lietuvoje yra įgyja nemenkų finansinių galimybių „Lokys, liūtas ir šakelė“ kompanija, kuri simbolizuoja trijų didžiausių kino festivalių prizų pavadinimus, ir „nugriebia“ šių festivalių programos „grietinėlę“. Susidaro įspūdis, kad pas mus patenka tik atrinkti, plačiai įvertinti pasaulyje filmai iš Azijos. Toks akivaizdžiai yra ir „Sugrįžimas į Seulą“.
Kaip ir signalizuoja pavadinimas, siužetas vystomas Pietų Korėjoje. Režisieriaus Davy Chou tėvai yra išeiviai iš Kambodžos į Prancūziją, todėl jis stipriai savo veiklos dėmesį yra nukreipęs link savo šaknų – ne tik domisi Kambodžos kino reikalais, bet vis po keletą metų dirbantis ten. Netgi organizavo pirmąjį kino festivalį. Tik todėl prancūzų-vokiečių-belgų prodiusuotas „Sugrįžimas į Seulą“ šiemet pretendavo į Oskarą kaip Kambodžos atstovas.
Įdėją naujausiam savo filmui Davy Chou gavo iš savo draugės korėjietės, kuri ankstyvoje jaunystėje buvo įvaikinta Prancūzijoje. Taip ir filme, atsieit negavusi bilietų iš Tokijo į Prancūziją, 25-etė FREDDIE (puikus debiutantės Park Ji-min vaidmuo) atskrenda į Seulą ir nutaria pabandyti susirasti savo biologinius tėvus. Ji – viena iš 200 000 kūdikių, kuriuos po karo tėvai atidavė įvaikinimui. Ir prasideda įvykių karuselė, sietina su kalbiniais, kultūriniais, tradicijų skirtumais tarp Europos ir Azijos.
Dažnai Freddie pateks į šypseną keliančias situacijas, dažnai jos atradimai ir įžvalgos jaudins, vietomis gal ir graudins. Jos dvasinį nestabilumą išduos ekscentriški poelgiai, dvasinės pusiausvyros trūkumą – liūdesys, nusiminimas, kai lūkesčiai kitokie nei tikėtasi. Jei tėvas apsireikš greitai ir pagal savo supratimo ir kultūros lygį neliks abejingas atsiradusiai dukrai, tai su mama santykis bus žymiai komplikuotesnis. Tikrai jausminiai potyriai padarys merginai didelę įtaką – ji ras darbą tarpautinėje kompanijoje veikiančioje Korėjoje (tarp kitko – pardavinės karines raketas! :)), kad dar geriau ir arčiau pažintų savo gimtinę.
Nenoriu pasakoti siužetinių detalių, kad neatimčiau žiūrėjimo malonumo. O Kanų kino festivalyje pristatytą ir Los Andželo kino kritikų asociacijos jaunojo kūrėjo prizą gavusį filmą pamatyti tikrai verta. Susipažinimas su Korėjos kultūros skirtybėmis ir mums bus tikrai įdomus.