Dar kartą apie kritiką
Kritika, priekaištai, pretenzijos… Kritika būna draugiška, būna įžeidžianti, būna pašaipi. Kokius tikslus slepia savyje draugiška kritika, nepikti priekaištai? Pagal pavadinimą ji turėtų turėti teigiamus tikslus. Bet kodėl tuomet dažniausiai taip šiaušiames prieš kritiką? Kodėl vienaip kritiką traktuoja kritikuojantis, ir dažniausiai visai kitaip ją supranta kritikuojamasis? Kaip išmokti kritikuoti ir kaip išmokti teigiamai priimti kritiką?
Kalbu tik apie kritiką artimų, mums svarbių žmonių. Šiaip tai nusispjaut, kai kritikuoja koks nors ten N pilietis.
…reik is kart nokautuot kad nespetu pasisiaust…
Taip jau yra, kad kritiką sunku priimti… Gal todėl, kad mes ją nevalingai priimam kaip priekaištus… Tik po to, gerai viską apsvarstę suvokiam ar ji buvo teisinga ar ne… O tada atitinkamai elgiamės - arba sutinkam, arba ginamės…
Bet vėl gi - kritikuojančiam gali atrodyt kad jis teisus, požiūriai gali labai skirtis… Tuomet be ginčų o gal net pykčių neapsieinama…
Na o už teisingą kritiką ko gero reiktų padėkoti… Tik ne visad randame tam savy jėgų…
Nežinau,bet tas žodi - kritika ne kaip skamba… Gal geriau tiktu fraze - išsako savo nuomone… Gal tada ne taip pikta būtu… Vienas dalykas išklausyti,ka kitas mano ir visai kitas dalykas būti kritikuojamam… Juk būtent iš artimu žmoniu to labiausiai ir nesinori - kritikos,norisi supratimo ir kad priimtu būtent toki,koks esi… Jei prie nuomones išsakymo prisideda pagieža,tai lyg ir kritika jau gaunasi…
Nieko naujo po šia saule…
Taip, nieko naujo. Tiesiog bandau rasti atsakymą, kodėl jaučiuosi įžeista, nesuprasta, nepelnytai apkaltinta, kai esu kritikuojama. Tarsi į mane žiūrėtų kaip į nesubrendusią, nemokančią teisingai elgtis asmenybę, kurios poelgiai nusipelno kritikos.
Miglute 
, pazvelk i viska paprasciau. Tai tik nuomone zmogaus, net tada, kai jis Tau labai artimas, kuris niekada nebuvo, nera ir nebus Tavo vietoje. Todel tik Tu viena gali priimti sprendima, kuris bus teisingas/neteisingas arba priimtinas/nepriimtinas tik Tau vienai. Galbut Tu per daug giliniesi i pacia kritikos savoka, kas naturaliai issaukia savigynos instinkta priesintis nepriimtinai nuomonei.
Miglute,blogai kai vienas žmogus menkina kita,ypač artimas žmogus… Atsakymo čia nerasi,nes jo kaipo tokio nera… Tik tu viena geriausiai žinai kas ir kaip… Jei jauties,kad darei viska teisingai,tai jokia kritika te neišmuša taves iš vežiu… Kokia esi tokia,niekas taves nepakeis,kaip ir tu nieko nepakeisi… Kiekvienas turime trūkumu,bet juk turime ir privalumu 
Tegul tas kritikas geriau i save veidrodyje pasižiuri…
Objektyvi kritika yra puiku ,gali tobuleti ,jei perzengsi per isdiduma ,taciau dazniausiai pasitaikanti kritika -neigimas vardan neigimo,nieko konstruktyvaus ,lietuviai nesugeba pavydeti baltu pavydu.Pavydi net to ka dievas dave .as priimu kritika tu zmoniu kurie man autoritetas ,kuriuos gerbiu,svarbu objektyviai vertinti save ,si kriteriju nustatai pats sau .Neprarandant savo ego papildyti yra butina virimas savo sultyse yra regresija
Tiesiog po kritikos imi jaustis nevykeliu,kad padarei ne taip kaip reikejo.Tai naturali zmogiska reakcija.
Isvengt nemaloniu pojuciu neimanoma,galima tik ismokt neparodyt kaip is tiesu ta kritika tave veikia.
Tuo metu atrodyt abejingam kritikai,be emocinio proverzio.O likus vienam apsvarstyt teisinga ji ar ne.
nekreipk demesio
Kritiką sunku priimti, nes kiekvinas turime susidarę konkrečią nuomonę vienu ar kitu klausimu ir tuo jaučiamės teisūs. Beje, nereikia pamiršti, kad ir tas kuris kritikuoja, taip pat irgi jaučiasi teisu savo požiūriu. Kritikuojant susiduria dvi skirtingos nuomonės, o bendrą išeitį sunku surasti. Tačiau, jei visdėlto esi giliai įsitikinęs savo teisumu, nereikia pasiduoti kitų kritikai, o kovoti už savo nuomonę, savo mintis, savo požiūrį. Gal būt, taip jau išeis, kad tu pati pradėsi kritikuoti kitus.
Kartais sunku pačiam sau vienareikšmiškai atsakyti teisus esi ar ne, gerai elgiesi ar ne. Tai kas pačiam atrodo visai nereikšminga, kitam kartais atrodo nepriimtina, labai skaudina kitą. Skirtingai žmonės žvelgia į daugelį dalykų.
Kritika… Piano gerai pastebejo - gal priimti reikia ne kritika, o kito zhmogaus ishsakyta nuomone?.. Labai svarbu kaip zhmogus ta "kritika" Tau ishsako - kaip "kritika Taves" ar kaip "savo nuomone apie Tave".
Manau, jog pastebejot, kad gincho (dialogo) metu, kuris kilo del nereikshmingu dalyku, prisimenama, dazhniausiai, visos gyvenime padarytos nuodemes…
As tai paprasau kritika pateikti rastu 
A po to galima jos ir neskaityt 
Bet jei as jau pradedu kritikuot…
Kuo artimesnis žmogeliukas, tuo daugiau kritikos galime susilaukti. Tokia jau progresija. Asmeniškai manau, kad kritika tarp artimųjų, siekiama susitarti, aptarti, išsiaiškinti ir t.t. Ir tai nėra blogai. Mes gi pateisinam tiktai save ir savo poelgius, kad pateisint kitą, artimą aišku, reikia argumentų.
Ant ko lenkiu… aš pasiruošęs priimt kritiką, taip pat kaip išsakyti, nenutylėti… su sąlyga, kad vyks diskusija…
Ima biesas, kai bobai išsakai savo požiūrį, o tau pasako… tu manęs nemyli… 
Darydami išvadas žmonės kartais labai sutirština spalvas.
Nemalonu ne tik būti kritikuojamam, bet ir pačiam kritikuoti, juk neaišku, kaip kitas asmuo priims tą kritiką, kokias išvadas pasidarys.