Dar apie pupeles
Pupelės
Vieną kartą gyveno žmogus, kuris klaikiai mėgo keptas pupeles. Jis mylėjo jas, dievino jas, garbino jas. Tačiau pupelės visuomet statydavo jį į nepatogia padėtį - trumpam po to, kai jis jų prisivalgydavo. Organizmo reakcija į pupeles būdavo griežta ir nemaloni.
Vieną dieną jis susitiko merginą ir įsimylėjo. Kai tapo akivaizdu, jog jie tuoksis, jis suprato, kad ji gali pasijausti pažeminta ir sugėdinta dėl jo potraukio keptoms pupelėms. Jis nusprendė įvykdyti didžiausią gyvenimo žygdarbi - paaukoti pupeles vardan šeimyninės laimes. Ir netrukus jis vedė.
Po kelių mėnesių, jam grįžinėjant iš darbo, sugedo mašina. Kadangi tai įvyko netoli nuo namų, jis nusprendė palikti mašiną ir pareiti pėsčiomis. Pakeliui jis pamatė mažą kavinukę prie kelio, ir sugalvojo, kad reikia paskambinti žmonai ir pranešti, kad pavėluos vakarienės. Kai jis įėjo į kavinę, keptų pupelių kvapas tiesiog užvaldė jį. Iki namų buvo likę keletas kilometrų ėjimo, ir jis pagalvojo, kad beeinant šalutiniai pupelių poveikiai išsisklaidys dar iki namų. Prieš taip pagalvodamas jis jau buvo suvalgęs tris dideles keptų pupelių lėkštes. Kai jis išėjo iš kavinės, pradėjo jausti poveiki. Nusiperdė pakalnėje, pirstelėjo įkalnėje, paleido vėją nuokalnėje. Artėjant prie namų šių reiškinių dažnis ir stiprumas smarkiai sumažėjo, todėl jis jautėsi gana saugus.
Vis gi, pasiekus namus jį prispaudė toks stiprus poreikis, kad jam teko pastovėti prie durų ir nuleisti garą. Tuo metu namų duris atidarė žmona. Ji džiugiai sušuko: "Brangusis, aš tau paruošiau pačią netikėčiausią vakarienę tavo gyvenime". Tačiau, kad išliktų netikėtumas, ji užrišo jam akis ir, tik tada, nuvedė per namą ir pasodino į kėdę stalo gale. Kai tik ruošėsi atrišti akis, suskambo telefonas. Žmona prigrasino neatsirišti akių, ir jis pažadėjo nežiūrėti, kol ji nesugrįš pakalbėjusi telefonu.
Kai žmona išėjo, jis pasinaudojo tinkama proga: perkėlė kūno svorį ant vienos pusės ir garsiai paleido vėją. Vėjas buvo ne tik labai garsus, bet ir smirdėjo supuvusiu kiaušiniu. Todėl jis paėmė servetėlę, ir pradėjo mojuoti ja, taip vedindamas orą aplink save. Kai tik pasijautė geriau, vėl prispyrė reikalas. Jis vėl pakėlė koją, ir smagiai pirstelėjo. Garsas buvo panašus į triūbos ir smirdėjo dar labiau nei pirmąjį kartą. Jis pradėjo mojuoti rankomis. Atmosfera jau beveik normalizavosi, kai jis pajautė, kad vėl spiria reikalai. Jis pagadino orą taip, kad būtų laimėjęs nacionalinį pirdūnų čempionatą. Langai sudrebėjo, indai ant stalo skimbtelėjo, o gėlės ant stalo iškart nuvyto.
Viena ausimi klausydamas žmonos pokalbio telefonu, jis tęsė šitaip dar 15 minučių, kiekvieną syk vėdindamas orą servetėle. Kai išgirdo, kad pokalbis telefonu baigtas, jis tvarkingai sulankstė servetėlę, padėjo ją ant stalo, o rankas tvarkingai pasidėjo ant jos. Patenkintas, šypsodamasis jis buvo tikras nekaltumo paveikslas.
Atsiprašinėdama, kad užtruko, žmona paklausė, ar jis žiūrėjo. Jam patikinus, kad jis tikrai nežiūrėjo, ji nuėmė raišti jam nuo akių, parodydama jam prie stalo sėdinčius svečius, slapta susirinkusius švęsti jo gimtadienio.
pasiimciau wirve ir pasikarciau
Paimciau sautuva ir nusisauciau