Praeitą savaitę kino teatruose pasirodė dar vienas geras lietuviškas filmas „POKALBININKĖ IR PROFESORIUS“, kurio atsiradimo iniciatorė, režisierė yra žinoma ir populiari žurnalistė DAIVA ŽEIMYTĖ-BILIENĖ. Iškart aišku, kad pokalbininkė yra filmo autorė, o profesorius – ne kas kitas, kaip atkurtos nepriklausomos Lietuvos pirmasis į aukščiausią pareigūno poziciją išrinktas profesorius muzikologas VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Filmo pristatymą pradėsiu nuo verdikto: tai kur kas įdomesnis, prasmingesnis ir turiningesnis filmas nei galima būtų įsivaizduoti jo nemačius.
Manau, kad Daivai impulsą tapti kino kūrėja galėjo padaryti Lietuvoje gyvenančio Ukrainos interesams atstovaujančio žymaus režisieriaus Sergejaus Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriausti blogio imperiją“ sėkmė. (Jį galima pasižiūrėti (Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją - ŽMONĖS Cinema - Naujausi ir populiariausi filmai internetu).
Tačiau Daiva Žeimytė eina kitu keliu. Neklausinėja profesoriaus apie karštuosius nepriklausomybės atkūrimo metų įvykius. Tiesios politikos filme beveik nėra. Na parodo nematytus man kadrus, kaip Michailo Gorbačiovo svita atvyksta bene keturiais automobiliais ZIL, neabejotinai atsiskraidintais iš Maskvos, prie tuometinės Valstybinės konservatorijos, pamatome netikėtą rakursą, kuo Vytautas Landsbergis be aštrios kalbos dar išsiskyrė SSSR deputatų suvažiavime (labai netikėtas ir nežinomas faktas!), ar trumpas ištraukas iš mitingų prieš atkuriant mūsų valstybę, kuriuose ugningas kalbas rėžė profesorius.
Daiva Žeimytė-Bilienė išsikelia tikslą nekartoti ne kartą matytų faktų atskleidžiant tuomečio Atkuriamojo Seimo pirmininko politinį veidą ir darbus, bet pažinti jį kaip žmogų, išsiaiškinti jo asmenines vertybes, hobius, santykius su artimaisiais, etc.
Puikiai žinau, kad ne tiek ir mažai žmonių, net negalinčių matyti profesoriaus nežinia dėl ko. Jei yra užvaldžiusi nostalgija sovietų sąjungai, suprantama. Filmas tik patvirtina, kokia meninė, filosofinė, toli gražu ne stačiokiška Vytauto Landsbergio bendravimo ir kalbos maniera. Žinoma, jei kalbama metaforomis, frazelogizmais ir vengiama tiesmukumo, kai kam tiesiog nepriimtina. Suprantu, kad jie ne tik kad nežiūrės filmo, bet ir nepriims jokių pagyrų „POKALBININKĖ IR PROFESORIUS“.
Tikėdamasis, kad tokių mažuma, šiek tiek parašysiu apie filmo ištraukas, kurios manyje sukėlė šiltus prisiminimus. Filme ne menkai parodoma, kad profesorius buvo artimas JAV kilusiam judėjimui FLUXUS, kurio vienas iš pradininkų buvo JURGIS MAČIŪNAS, o šio meninio judėjimo skatintojas ir propaguotojas – žinomasis JONAS MEKAS. Tai filme ir parodoma, kaip du draugeliai, Mekas ir Landsbergis sėdi susiglaudę kažkokiam Niujorko kabake ir, prisiragavę vyno, rymo deklamuodami savo eiles, aptarinėdami matomą aplinką ir panašiai. Šypseną neišspausti, patikėkite, sunku… :).
Dar pozityviau nuteikia profesoriaus Vytauto Landsbergio – poeto atskleidimas filme. Maža to, jis parodomas kaip įsitraukęs į poezijos ir džiazo samplaiką, kurią, manau, pirmasis Lietuvoje ėmė propaguoti, deja rudenį šį pasaulį palikęs rašytojas ROLANDAS RASTAUSKAS. Bet profesorius įsilieja į kur kas galingesnės sudėties džiazo kolektyvus nei darydavo palangiškis rašytojas. Landsbergį pakviečia dalyvauti savo performance-koncerte niujorkietis būgninikas DALIUS NAUJOKAITIS-NAUJO. Iškart po pandemijos Dalius pristatė savo projektą „Vilnius jazz“ festivalyje, o po to, atrodo, dukart sugrojo jį klube „TAMSTA“. Į antrą koncertą įsilieja profesorius kaip savo poezijos apie Joną Meką skaitovas. Niujorke Naujokaitis sugebėjo scenoje sutalpinti net 160 džiazmenų (ir dailioji lytis turima galvoje). Vilniuje apsiribojo mažesniu skaičiumi, bet visi dalyviai vos tilpo Senojo teatro ar Tamstos scenose. Galima pasižiūrėti, koks tas performansas buvo, dalimis ar ištisai:
https://www.youtube.com/watch?v=yXc0CgGQzSM&t=5073s
Teko bendrauti su filme rodomu kaip kviestiniu atlikėju A. Kaušpėdo ir V. Diawara grupės „KAnDis“ koncerte žymiuoju mūsų saksofonininku Petru Vyšniausku, kur profesorius taip pat dalyvauja. Jis yra minėjęs, kad DALIUS NAUJOKAITI-NAUJO turi didelį autoritetą Niujorko džiazo scenose. Tuo neleido suabejoti mano patirti potyriai „Vilniaus jazz“ scenoje, tiek minėtame didžiulio orkestro projekte, tiek kituose Daliaus pasirodymuose. Nors kiek „offtopikas“, bet niekada nepamiršiu, kaip dėl pandemijos į išpartuotų bilietų festivalio sceną neatskrido keletas Vakarų džiazo meistrų. Gelbėti situaciją Senąjame teatre į sceną sulipo patys žymniausi Lietuvos džiazmenai ir… gerai paneigė teoriją, kad džiazo virtuozai gali „prikelti iš lovos“ kartu darniai ir prasmingai muzikuoti. Salė nušvito plačiomis šypsenomis, nes nieko kito kaip kakofonija iš nesusitarusių virtuozų ką reikėtų groti nesigavo. Ir čia scenoje atsiranda Naujokaitis. Kieti mostai lazdelėmis, pateikiama aiški ritmo struktūra, sklindančių garsų suvaldymas į aiškius rėmus, tęsė „sumestinį“ koncertą su puikiai išreikštu svarbiuoju džiazui principu – improvizacija. Juokeliai tarp klausytojų virto pasigėrėjimo ovacijomis.
Tokiomis ovacijomis tarp visiškai kitos kartos klausytojų virsta ir parodomi filme trumpi epizodai su profesoriumi, kai jis garbingoje vietoje scenoje krėsle atlieka savąją rolę džiazo fiestoje. Filme ne vien tas žaisminga! Štai parodžius artimą Vytauto LANDSBERGIO bendravimą su žmona pianiste GRAŽINA RUČYTE, negalėjau neprisiminti potyrio, kai džiazo klube „Kablys“ poniai Gražinai, matyt, atsibodo sėdėti prie stalo tarp draugų ir ji atsidūrė prie laisvo fortepijono. Ir ką – klubą praskaidrino ugningi instrumentiniai rokenrolai a la Little Richard manieroje. Kalė rok’n’rolą tikrai kietai.
Paminėjau mažą dalį panašių nuotaikų, kurių netrūksta filme „POKALBININKĖ IR PROFESORIUS“. Kam įdomu, negaiškite. Filmas tikrai ilgai nebus rodomas kino teatruose. Jau rašiau komentare apie Pievėnus, kad nemėgsta Lietuvos žiūrovai lankytis dokumentiniuose filmuose. Tikrai gaila…
