Biblijos Linksmybes…2DALIS:"Pirmuju tevu nupuolimas"
…na stai dar viena dalis…paliksiu ja cia, kad aptartumet kol manes nebus…
Dabar mes priėjome nuostabų atsitikimą, kuris, deja, padarė galą Adomo ir jo žmonos laimingam gyvenimui.
"Ir viešpats dievas išželdino iš žemės visokius medžius, gražius pažiūrėti ir skanius valgyti; o taipgi sodo viduryje gyvybės medį ir medį žinojimo gero ir pikto" (Pradžios 2, 9). "Ir jis jam (žmogui) įsakė, tardamas: Valgyk iš visų sodo medžių; o iš medžio žinojimo gero ir pikto nevalgyk; nes tą dieną, kurioje iš jo valgysi, mirte numirsi" (Pradžios 2, 16 - 7).
Pravartu visų pirma pastebėti, kad religijos mokymui buvo paruošta daug vadovėlių, vadinamų "šventąja istorija". Tose knygose nutylimos nepatogios Biblijos vietos. Antai tikintiesiems paprastai kalbama tiktai apie "gero ir pikto pažinimo" medį. Mes tuojau pamatysime, kodėl dvasininkai nė žodžiu neužsimena apie "gyvybės medį". Pacituosime trečio perskyrimo dvidešimt antrą eilutę, paprastai praleidžiamą knygose, skiriamose lengvatikiams žmonėms.
Tačiau dabar mes kol kas kalbėsime tik apie vaisių, dėl kurio žmogus nupuolė. Priminsime, kad imperatorius Julijonas Filosofas, kurio taip neapkenčia dvasininkai, dėl šio stebuklingojo medžio yra padaręs kelias pastabas.
"Mums atrodo, - rašė jis, - kad viešpats dievas turėjo įsakyti žmogui, tam savo tvariniui, kaip galima daugiau valgyti vaisių nuo "gero ir pikto pažinimo medžio"; nes jeigu jau dievas davė jam mąstančią galvą, tai būtinai reikėjo jį mokyti, o dar labiau - priversti pažinti, kas gera ir kas pikta, kad jis galėtų gerai atlikti savo pareigas. Draudimas absurdiškas ir žiaurus. Šimtą kart blogesnis, negu kad, sakysime, dievas būtų davęs žmogui skrandį, uždrausdamas valgyti."
Kitas savaime besiperšantis dalykas, kad viešpats dievas, matyt, turėjo vieną slaptą mintį ir buvo, atvirai kalbant, patenkintas žmogaus nupuolimu. Šiaip ar taip, Adomas turėjo teisę pasakyti jam:
- Brangusis mano tėtuši dieve! Jei neklystu, gera yra tai, kas moraliniu požiūriu gera, kas jums patinka; o bloga, priešingai, tai, kas negera, kas jums nepatinka. Taip ar ne?
- Visiškai teisingai, sūneli, - būtų atsakęs "sutvėrėjas".
- Tuomet, - būtų galėjęs tęsti Adomas, - leiskite man sužinoti, kas yra blogis, kad galėčiau jo išsisaugoti. Kitaip - kuriems galams čia šis medis, jei negalima jo liesti?
Tačiau atsakymus vietoje dievo duoda tie, kurie dangstosi jo vardu. - Dievas, - sako jie, - mėgino gimstančią žmoniją. Jis norėjo pamatyti, ar Adomas paklausys, kai dievas pareikalaus jį šio to atsisakyti.
Bet ir šį teiginį lengva sugriauti. Pagal teologų filosofavimus dievas viską žino - jam žinoma ir ateitis. Vadinasi, jis turėjo numatyti., kas įvyks. Juk niekas neatsitinka be jo valios. Atseit, dievas pats norėjo, kad jo sukurti žmonės nusidėtų, - dėl to negali būti jokios abejonės.
Toliau visa ši istorija iš tikrųjų atsisuka prieš dievą. Štai ką pasakoja Pradžios knyga:
"O žaltys buvo gudresnis užvisus žemės gyvulius, kuriuos viešpats dievas buvo padaręs. Jis tarė moteriškei: Kodėl dievas jums įsakė, kad nevalgytumėte iš visų sodo medžių?
Moteriškė jam atsakė: Mes valgome iš visų sode esančių medžių,
Bet medžio, esančio sodo viduryje, vaisių dievas mums įsakė nevalgyti ir neprisiliesti, idant kartais nenumirtume.
O žaltys tarė moteriškei: Visai jūs nenumirsite;
Nes dievas žino, kad tą dieną, kurioje jūs iš jo valgysite, atsidarys jūsų akys, ir būsite kaip dievai, ir žinosite, kas gera ir kas pikta.
Taigi moteriškė matė, kad medis buvo geras valgyti ir gražus akims, ir meilus pasižiūrėti; ir ėmė iš jo vaisių, ir suvalgė, ir davė savo vyrui, ir jis valgė" (Pradžios 3, 1 - 6).
Šiame pasakojime pirmiausia mus apstulbina tai, kad "žalčio kalbos, jo pašnekesio su moterimi, paties "žalčio" kalbėjimo fakto pirmųjų tėvų kalba autorius nelaiko kažkuo antgamtišku, stebuklingu, netgi alegorija. Pradžios knyga "žaltį" vaizduoja visai kaip paprastą žaltį. Šis roplys, gudrus suvedžiotojas, ima gundyti moterį, sugebėdamas taip mikliai apsukti jai galvą, kad jam galėtų pavydėti bet kuris bobišius, taikydamasis pasinaudoti naivios mergaitės pasitikėjimu.
Žaltys taip natūraliai aprašytas Biblijoje, kad krikščionių teologai, laikydami šią versiją neįtikima, manė, jog būtina padaryti Biblijos pasakoje savo pataisą. Tačiau toji pataisa pakeičia viską, kas Pradžios knygoje apie tai pasakojama, ir absoliučiai prieštarauja Biblijai. Pagal šiuos ištaisymus, tiek pat gudrius, kiek ir dievobaimingus, pats velnias pasivertęs žalčiu ir sugundęs Adomo žmoną. Taip pakreipė reikalą teologai, taip jie moko ir dabar.
Šis aiškinimas - tai tikras Pradžios knygos klastojimas. Visų pirma nė vienas autentiško teksto žodis neduoda pagrindo tokiam aiškinimui. Antra, iš įvairių Biblijos Senojo testamento knygų autorių tik du mini velnią: Jobo knygos autorius, pasak kurio, velnias vieną gražią dieną ėmęs ginčytis su dievu danguje, o taip pat Tobijo knygos autorius, kuris kalba apie velnią Asmodėją, įsimylėjusį kažkokią Sarą: jis vieną po kito pasmaugęs septynis jos vyrus. Tačiau abi šios knygos yra pačiame Biblijos gale, ir nei jose, nei kitose nieko nekalbama apie Šėtoną Liuciferį - velnią, kurio dvasininkai griebiasi kiekvieną kartą, kai jiems prisireikia religines legendas padaryti pikantiškesnes ir įdomesnes. Niekur Biblijoje nėra taip pat nė dvasininkų prasimanyto pasakojimo apie Šėtoną, sukilusį prieš dievą ir archangelo Mykolo nugalėtą. Šis dalykas, kaip ir visa, kas liečia velnią, sugalvotas žymiai vėliau, po to, kai jau buvo sudarytos Senojo testamento knygos.
Antra vertus, kiti linksmi komentatoriai, filosofai skeptikai, vaikydamiesi kiek lengvabūdiško simbolio, pagarsėjusį "gero ir pikto pažinimo medį" pavertė obelimi; jie buvo tos nuomonės, kad šiuo epizodu norėta papasakoti, kaip poniai Adomienei, dar nepatyrusiai meilės, pirmąją jos pamoką davė velnias - gundytojas, tam reikalui pasivertęs žalčiu.
Nors ir kaip juokingas šis sąmojis, beje, nė kiek neblogesnis už dievobaiminguosius aiškinimus, jį reikia lygiai taip pat atmesti, kaip ir dvasininkų suklastotąjį tekstą. Mes turime imti Bibliją tokią, kokia ji yra. Mūsų dabar nagrinėjamame epizode vaizduojamas kaip tik gyvis, vadinamas žalčiu, bet ne koks nors velnias. O kai dėl meilių užuominų, priskiriamų gundytojui "žalčiui", tai jų šitame Pradžios knygos tekste visiškai nėra.
Čia kaip tik pavaizduotas tikras žaltys. Autorius šį gyvį mato įvairių religijų šalininkų akimis. Senovėje žaltys buvo laikomas labai gudriu, labai protingu ir piktu padaru. Kai kurios Afrikos gentys jį garbindavo.
Kita vertus, šis kalbantis "žaltys" Rytų literatūroje gana dažnai sutinkamas: visose Azijoje klestėjusiose mitologijose pilna kalbančių gyvūnų. Pavyzdžiui, chaldėjų žuvis Oanesas kiekvieną dieną iškišdavusi galvą iš Eufrato vandens ir ištisas valandas sakydavusi ant kranto susirinkusiems žmonėms pamokslus. Ji duodavusi įvairius patarimus, mokydavusi giesmių ir žemdirbystės.
Bibliniam "žalčiui" visai nereikėjo, kad į jį įlįstų velnias. Pagaliau jis buvo toli gražu ne toks gudrus, kaip jį stengėsi pavaizduoti Pradžios knyga. Pasakojimas apie "žaltį" pasižymi nepaprastu naivumu ir pernelyg prieštaringas. Pavyzdžiui, kyla klausimas, ką turėjo galvoje žaltys, sakydamas: "būsite kaip dievai"? Šis pasakymas apie daugelį dievų sutinkamas ne vien tik šioje Pradžios knygos vietoje: mes ir toliau matysime, kad net ir judėjų dievas Jahvė savo kalbose anaiptol nelaiko savęs vieninteliu dievu. Krikščioniškieji aiškintojai, pastatę šiais žodžiais žaltį į keblią padėtį, tvirtina, kad, sakydamas "dievai", roplys turėjęs galvoje angelus. Jiems atsikertama, kad žaltys negalėjęs ką nors žinoti apie angelus. Bet, tikrai sakant, dėl tos pačios priežasties jis negalėjęs nieko žinoti ir apie "dievus". Naivumas ir prieštaringa painiava - nuolatinė Biblijos ypatybė.
Ne, tas žaltys ne toks jau gudrus. Jo patarimai labai nepilni. Tikrai protingas žaltys būtų turėjęs štai kaip kalbėti moteriškei: - Paragauk uždrausto vaisiaus, o paskui tučtuojau pa ragauk ir gyvybės medžio vaisiaus, kuris tau visai nedraudžiamas.
O dievas? Ar nebuvo jis pirmoji gundymo priežastis? Kodėl jis suteikė žalčiui kalbos dovaną? Be šio sugebėjimo žaltys niekada nebūtų galėjęs susikalbėti su moterimi.
Biblija nepateikia žodžių, kuriais ponia Adomienė prikalbino savo vyrą kartu su ja paragauti uždrausto vaisiaus. Pamėginkime užpildyti šią spragą.
Įsivaizduokite pirmąją moterį, kurios smalsumą sužadino žaltys. Ji prisiartina prie "pažinimo medžio", esančio vidury sodo, greta "gyvybės medžio". Ilgai ir dvejodama ji apžiūrinėja žaltį. - Ne toks jau gražus, - kalba jinai, - tas žaltys, ką tik pristojęs prie manęs. Bet jo manieros tikrai neblogos, ir kalba jis nekvailai. Atrodo, galima pasinaudoti jo patarimu, nes, dievaži, tikrai gana kvaila yra nieko nežinoti. Mudu su Adomu gyvename nelyginant avinai, o galėtume būti kaip dievai. Viliojantis vaisius! Gražesnio už jį nėra visame sode. Bet jei žaltys man primelavo, bus ne kas. Gyvenimas toks smagus. Suvalgyti obuoliuką norėtųsi, bet jei nuo to reikės numirti? Tai jau žymiai blogiau.
Ji suka ir suka aplink tą medį; žaltys, netoliese pasislėpęs krūmuose, . seka kiekvieną jos judesį, - Ne, sunku patikėti, jog dėl niekų numirtume. Dievas tėvas mus apgaudinėja. Galų gale tas senukas pažiūrėti suktokas. O žaltys? Jo galvutė tokia miela, išraiška nuoširdi, o akys spindėte spindi protingumu. Seniui, be abejo, naudinga, kad mes visą amžių taip ir pragyventume, nieko nežinodami apie tuos žavingus dalykus, kurie yra dievų privilegija. Tuo savo grasinimu jis greičiausiai siekė įvaryti mums baimės. Štai ir viskas! Jis nenori, kad mes viską žinotume. Sakau, jau tie seniai! Visi jie vienodi! Nereikia jais tikėti.
Ji atsitempia prie medžio vieną iš sode esančių suolelių, užlipa ant jo ir nusiraško obuolį. (Sakome "obuolį", nors Biblija šiuo atžvilgiu neduoda mums jokių nurodymų; o galų gale visiškai nesvarbu, kaip pavadinsime tą vaisių.) Apžiūrinėja obuolį ir laižosi. Žaltys viską mato; jis pasistiebia ant uodegos ir gėrisi iš už krūmo.
Ponia Adomienė pakelia obuolį prie burnytės. - Kažin kaip šį vaisių valgo? Ar reikia jį nulupti, o gal valgyti su visa luoba? Šiaip ar taip, jis vis dėlto, matyt, skanus.
Ji dar valandėlę svyruoja. - Žinoti viską arba nieko nežinoti? Štai klausimas. Kai mudu su Adomu gūžinėjamės - bloga tai ar gera? Sunki mįslė! Ar galima avis kirpti, o gal mes blogai darome, atimdami nuo jų vilnas? Stačiai galva sukasi. O tas Adomo įprotis pirštu rakinėti sau nosį - geras ar blogas? Dievaži, viso to neišmanyti - ne gyvenimas!
Pasidrąsinusi ji krimsteli obuolio. - Ajai - jai, kaip skanu! Koks sultingas! Ak tu, senas sukčiau, uždraudei mums valgyti tokį skanumyną!
Atsigula ant suolelio ir su dar didesniu malonumu valgo uždraustą vaisių.
Ateina Adomas, šnekučiuodamasis pats su savimi: - Iš dyko buvimo prisigaudžiau karosų Tigre, bet kadangi esu vegetaras, tai ėmiau ir sumečiau juos į Eufratą.
Pamato savo žmoną. - Ei moteriške, ką tu ten kramsnoji? Ponia Adomienė susyk pašoka:
- Oi, nesibaik. Tai vaisius… nuo medžio… tu žinai. Nuo vieno iš tų dviejų medžių, augančių vidury sodo…
- Po velnių, aš tai matau! Juk čia ir yra tas vaisius, kuris mums uždraustas paliesti. Na ir kvaila gi tu, moteriške! Pamiršai, ką sakė senis?
- Koks senis? Tėtušis? Tas, kuris visur kiša savo nosį? To betrūko! Juk ta sena beždžionė juokiasi iš mūsų.
- Ką tu kalbi?
- Jis grasino mirtimi. Atsimeni?
- Žinoma, atsimenu. Man kūnas eina pagaugais.
- Cha, cha, cha, kvailiuk! Jo grasinimas - tai tik gudravimas.
- Ką tu čia paistai? Visai pakvaišai.
- Tai gudravimas, sakau tau. Aš jau žinau daugybę dalykų, kai tik paragavau šio obuolio.
- Žinai, kas gera ir kas pikta? Žinai, ką reikia ir ko nereikia daryti? Žinai visa, kaip ir kodėl?
- Taigi pradedu žinoti, mano mielas. Pala, štai aš jau žinau, kiek reikia užberti druskos ant kiaušinio.
- Negali būti!
- Žinau, kodėl gaidžiai giedodami užsimerkia.
- Nuostabus daiktas! O kodėl varlės be uodegų, žinai?
- Ką tik sužinojau.
- Nagi pasakyk.
- Todėl, kad uodegos trukdytų joms tupėti.
- Nuostabu!
- Čia tai niekis! Aš ir dar kai ką žinau - esu tikra, girdi? Esu tikra, kad tu gerutis ir nė karto manęs neapgavai.
Adomas apstulbo. - Šimts perkūnų! Na ir mokyta gi mano žmonelė! O juk tiesa, kad aš nė karto jos neapgavau. O. jei būčiau tau neištikimas, ar tai būtų gera, ar bloga?
- Tai būtų labai bloga, pone! Labai bloga! Prisitraukia jį artyn prie savęs ant suolelio.
- Beje, brangusis mano Adomėli, tik nuo tavęs priklauso pasidaryti tokiu pat mokytu, kaip aš - taip pat greit ir pigiai. Atsikąsk obuolio!
Atkiša jam obuolį. - Man ir pačiam norisi, brangioji žmonele. Bet kuriam galui mums būti mokytiems kaip kokiems akademikams, jei mes nuo to jau šiandien pat numirsime? Galų gale pa svarstykime taip: mirti, sakysime, po tūkstančio metų, dar pusė bėdos, bet nusisukti sprandą šiandien pat - ne, tai būtų perdaug kvaila.
Ponia Adomienė gūžtelėjo petukais. - Tu lyg ir netiki, mano mieloji. Bet aš gerai pamenu visa, ką mums tėtušis dievas pasakė. Patsai su juo kalbėjau si ir užtikrinu tave, kad jis buvo labai rimtas. Štai jo žodžiai: "O iš medžio žinojimo gero ir pikto nevalgyk; nes tą dieną, kurioje iš jo valgysi, mirte numirsi. "Kaip matai, aišku. Jei tavo kailis tau nebrangus, tai aš savąjį dar branginu.
- Adomai, Adomai, koks tu juokingas! Sakyk, argi aš numiriau?
- Ne, tu dar gyva. Bet ir diena dar nepasibaigė. Saugokis!
- Ak, kokie tie vyrai atkaklus! Tu gali didžiuotis, mano brangusis: esi užsispyręs kaip asilas. Tiesiog nuostabu, kiek reikia sugaišti laiko, norint įtikinti tave, kad senis pasijuokė iš mūsų. Štai tu ką tik kalbėjai apie akademikus.
- Kalbėjau. Na ir kas?
- Juk jie tikri išminties lobynai, kaip tu manai?
- Žinoma!
- O juk akademikai kaip tik yra nemirtingi.
Šis argumentas sutrikdė Adomą. O jo žmona ėmė meiliai, bet atkakliai spausti, - Na, padaryk man tą malonumą - paragauk obuoliuko! Kai paragausi, mes abu būsime kaip dievai.
- Kaip dievai?
- Neklausinėk! Taip pasakė žaltys. Adomas ryžosi. Jeigu jau žaltys taip sako…
- Gerai, duokš obuolį.
Jis godžiai krimstelėjo. Pora minučių praslinko, jiems tylint; buvo girdėti, kaip skraido musės. Staiga Adomas šūktelėjo - jis tapo žinančiu. - Po perkūnais! - subliuvo jis.; - Gi mes nuogi kaip sliekai! Kas per šlykštybe!
Moteris pliaukštelėjo rankomis: - Aš neturiu netgi aprišalo. Oi, kaip nepadoru!
- Apsirengti, apsirengti, greičiau apsirengti…
Ir jų akys atsidarė; o susipratę nuogi esą, jie supynė čiulpsnių (figmedžio) lapus ir pasidirbo sau žiurstus" (Pradžios 3, 7).
Atkreipkite dėmesį, kad pirmasis žmonių kostiumas buvo neiš vynuogių lapų: vynuogių augintojo nuopelnas, pasak Biblijos, tekęs vėliau patriarchui Nojui.
Apsirengę sutuoktiniai apžiūrėjo vienas kitą. - Ne taip jau blogai, - pastebėjo vyras.
- Iš tikrųjų figos lapelis man labai tinka. Šie drabužiai, galimas daiktas, truputį apdulkėję, jų niekas nedulkino nuo to laiko, kai šiuos medžius pasodino dievas. Paimk šepetį, Adomai!
Tačiau jų malonumas truko neilgai.
"Ir išgirdę balsą viešpaties dievo, vaikščiojančio sode, vėsai prasidėjus, po pietų, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo viešpaties dievo veido tarp sodo medžių" (Pradžios 3, 8).
Biblinis dievas, tai mes dar kartą matome, yra visiškai kūniška būtybė: jis vaikštinėja, kalbasi lyg žmogus. Pradžios knyga vaizduoja savo dievą visiškai taip pat, kaip ir pagonių legendos. Senovėje įvairios tautos iš tikrųjų turėjo vienodą supratimą apie dievus, kaip apie žmogiškas būtybes.
Kritikai klausia, kokiu pavidalu dievas apsireiškė Adomui, o vėliau tiems, su kuriais jis asmeniškai kalbėdavosi. Dvasininkai teigia, kad jis turėjęs žmogišką pavidalą ir kad kitaip nė būti negalėję, jeigu jau jis sukūrė žmogų "pagal savo paveikslą ir panašumą". Bet kuo tuomet skiriasi senovės žydų supratimas apie dievą nuo kitų religijų, kurias krikščionybės skelbėjai pravardžiuoja pagoniškomis? Senovės romėnai, perėmę graikų religiją, irgi vaizdavosi dievus ne kitaip, kaip žmogišku pavidalu. Peršasi mintis, kad ne dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, bet žmogus įsivaizdavo į save panašius dievus. Pagaliau nesi - spirsime, nes užsikrėsti tokia nuomone - reiškia užsitikrinti sau vietą pragare. Priminsime tik sąmojingą vieno filosofo pastabą: jei katės turėtų savo dievą, jos manytų, kad jų dievas gaudo peles.
Tokios detalės, kaip šis dievo pasivaikštinėjimas po Edeno sodą, akivaizdžiai rodo, kad čia nė kalbos nėra apie kokią nors mistinę alegoriją: visas pasakojimas dėstomas pačiu realistiškiausiu stiliumi.
"Tuomet viešpats dievas pašaukė Adomą ir jam tarė: Kame esi?" (Pradžios 3, 9).
Vargšas ponas Adomas suglumęs ir apgailėtinas; ir jo žmona jau nuleido nosį. Jie stengiasi pasislėpti, dingti. Bet kur tau: nuo visareginčios akies nepaspruksi. Veltui stengiasi jie, vargšai, pasislėpti nuo to, kurs "viską mato"! Užpakaly jų, iš šonų - visur aidi griausmingas dievo balsas kaip kokio valdingo ir griežto pono, pasiruošusio nubausti savo neklaužadą vergą. Nieko nepadarysi - pakliuvote, teks prisipažinti, Nuleidę galvas, jie prašosi dovanojami.
"Jis atsiliepė: Aš išgirdau tavo balsą sode ir nusigandau, kadangi esu nuogas, ir pasislėpiau" (Pradžios 3, 10).
Štai jie stovi prieš poną, prieš tą dievą, kuris žino ateitį, kuris numatė atsitikimą su žalčiu ir obuoliu ir kuris pyksta, tarsi būtų nieko neįtaręs, tarsi viskas būtų atsitikę ne pagal jo aukščiausiąją valią. Adomas ir Ieva, baisiai sumišę, apie tai nė nepagalvojo. Jie laikosi kaip nevykusį pokštą iškrėtę vaikiūkščiai. - Ne aš pirmas pradėjau, tai jinai. Daugiau taip nebe darysiu. Dievaži, nebedarysiu!
"Dievas jam tarė: Kas tau nurodė, kad tu nuogas? Rasi, tu valgei iš medžio, iš kurio aš tau įsakiau nevalgyti? Ir Adomas tarė: Moteriškė, kurią man davei už draugę, davė man iš medžio, ir aš valgiau" (Pradžios 3, 11 - 12).
Kaip matome, Adomas gana vykusiai prikišo dievui jo visa žinojimą: - Juk tai tu, dieve, davei man žmoną. Nejau nežinojai, ką duodi man gyvenimo palydovu?
"Tuomet viešpats dievas tarė moteriškei: Kam tu tai padarei? Ji atsakė: Žaltys mane apgavo, ir aš valgiau" (Pradžios 3, 13).
Senis tuojau paskirs bausmę. Jis veikia nuosekliai: kas pirmas pradėjo, tam pirmam ir klius.
"Ir viešpats dievas tarė žalčiui: Kadangi tu tai padarei, prakeiktas esi tarp visų žemės gyvulių ir žvėrių; tu slinksi ant savo pilvo ir ėsi žemę per visas savo gyvenimo dienas.
Aš padarysiu neprietelystę tarp tavęs ir tarp moteriškės, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji sutrins tavo galvą, o tu tykosi jos kulnies" (Pradžios 3, 14 - 15).
Ši žalčiui skirta bausmė aiškiai rodo, kad teologai, maniakiškai visur įžiūrėdami velnią, per daug nusikalba, jam priskirdami moters suvedžiojimą. Jei kaltas būtų buvęs Šėtonas, tai, be abejo, dievas būtų nubaudęs jį, bet ne žaltį.
Tačiau bausmė už gundymą ištinka vien tiktai žaltį, kaip gyvūną, kaip lauko "žvėrį". Galima pamanyti, kad šis piktas patarėjas kitados turėjo kojas, kurias dievas atėmė jam ir privertė jį šliaužioti. Ši bausmė būtų be galo neteisinga, jei žaltys pats būtų niekuo nedėtas šioje byloje.
Įsivaizduokite, kad koks nors apgavikas vieną gražų rytą persirengia kokiu žmogumi, sakysime, vietos klebonu, ir jo vardu padaro kokią nors suktybę. Kas bus, jeigu jį pagaus, išaiškins ir atves į teismą? Ar teismas nuteis kleboną? Žinoma, ne. Jis nuteis tikrąjį kaltininką. Tai aišku!
Tad teologai gerai padarytų, atsisakydami savo pasakos apie velnią - pirmosios moters suvedžiotoją: ji neišlaiko kritikos. O jeigu jie vis dėlto nori išsaugoti šią pasaką, tai reikia pripažinti, jog dievas šioje istorijoje neperprato velnio pinklių, matė vien tik žaltį ir visiškai be reikalo atėmė jam, vargšeliui, kojas.
Jei tiesa, kad žmonės bjaurisi žalčiu, jei tiesa, kad, pamatę žaltį - gyvatę, žmonės stengiasi sutraiškyti jam galvą, o jis taikosi įgelti jiems į koją, tai, atvirkščiai, yra vienas bausmės punktas, kurio žalčiai nevykdo: jie nesimaitina žemėmis.
Įprastinį lietuvių "bažnytinėje"kalboje "žaltį" reikėtų vadinti "gyvate", nes Biblijoje kaip tik ir kalbama apie gyvatę, tykojančią įgelti žmogui į koją. Žalčiai nenuodingi.
Ir dar vienas klausimas: koks gi "žaltys" sugundė? Žaltys? Smauglys? Akiniuotoji gyvatė? Barškuolė? Pantinė? Gyvačių rūšių labai gausu.
Sakykime, ponią Adomienę gundė žaltys; sakykime net, kad žalčiui skirtą bausmę būtų buvę teisinga taikyti visai to žalčio ainijai ir ateityje visiems žalčiams atimti kojas, idant jie atgailautų už savo protėvio kaltę. Juk jei moteriškė nebūtų suspėjusi savo vyro įtraukti į nuodėmę, tai tik ji viena ir būtų buvusi nubausta. Arne taip? Bet vargšai žalčiai! Nusikalto vienas žaltys, tuo tarpu štai ir varinis žaltys, ir boa - konstruktorius, ir barškuolė gyvatė, ir smauglys, ir angis, ir didelė daugybe kitų neteko kojų ir šliaužioja pilvu, nors jie visai nekalti!
"Tarė taipgi moteriškei: Aš padauginsiu tavo vargus ir tavo gimdymus; tu sopuliuose gimdysi ir būsi vyro valdžioje, o jis bus tavo ponas" (Pradžios 3, 16).
Visi komentatoriai vienbalsiai sutaria, kad ši bausmė liečia ne vien ponią Adomienę, bet taip pat ir visas kitas moteris iki pasaulio pabaigos. Nesustodami ties tuo, kiek čia yra dievo neteisingumo ir beprotybės, visų pirma pažymėsime, kad jei pirmoji moteris būtų nepasidavusi žalčio gundymui, tai ji, matyt, būtų gimdžiusi be skausmų. Vadinasi, iki tol ji buvo visiškai kitaip sudėta, negu savo pirmojo gimdymo metu. Vienu momentu, atseit, skelbdamas nuosprendį, dievas apvertė aukštyn kojomis visą moters organizmą. Čia tai jau iš tikrųjų dievo pirštas!
Ne pro šalį dar pastebėti, kad viešpačiui dievui, nors jis ir visagalis, nepavyko įgyvendinti bausmės, skirtos visai moteriškajai lyčiai: daugelis moterų gimdo be skausmų. Antra vertus, kiek yra tokių moterų, kurios ne tiktai neklauso savo vyrų, bet vedžioja juos už nosies ir laiko nuolatinėje baimėje! Jų vardas - legionas!
"Adomui gi tarė: Kadangi tu paklausei savo pačios ir valgei iš medžio, iš kurio aš tau buvau įsakęs nevalgyti, žemė bus prakeikta dėl tavo pasielgimo: tarp vargų tu iš jos maitinsies per visas savo gyvenimo dienas.
Ji tau želdins erškėčius ir usnis, ir tu valgysi lauko žolę.
Savo veido prakaite tu valgysi duoną, iki sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas, kadangi tu esi dulkės ir vėl dulkėmis pavirsi" (Pradžios 3, 17 - 19).
Pastabos tos pačios, kaip ir pirmiau. Bausmė, paskelbta Adomui, turi ištikti visus vyrus: tokia vieninga visų teologų nuomonė.
Baisiausioji bausmė - mirties nuosprendis. Tiesa, šaunusis dievas pamiršo savo grasinimą, kad, paragavę uždrausto vaisiaus, jie mirsią tą pačią prasikaltimo dieną. Dėl šio dievo tėvo užmaršumo nuteistieji pasinaudojo gana ilgu bausmės atidėjimu. Jei tikėtumėm Biblija, Adomas išgyveno dar 930 metų (Pradžios 5, 5). Bet jei Adomas nebūtų suvalgęs obuolio, jis būtų niekada nemiręs, taip pat ir mes būtume nemirtingi.
Jei dievas iš tikrųjų toks, kaip vaizduojamas Biblijoje, tai jis gerai padarė, kad žaltys pasiliko nebylys nuo to laiko ir negali nieko papasakoti, kitaip jis atskleistų mums kai ką įdomaus. Vis dėlto reikia pastebėti, kad atėmimas jam galios kalbėti neįeina į paskelbtųjų bausmių skaičių.
Dar viena pastaba savaime peršasi: tai dėl prakaitu praskiestos duonos. Labai tikėtinas dalykas, kad pirmykščiais laikais duonos nebuvo ir žmonės maitindavosi, kuo pakliūdavo. Bet tiek to. Sakykime, jog dievas turėjo galvoje ateities civilizuotą visuomenę. Žydų tauta, kurioje pasirodė bibliniai padavimai, iš tikrųjų valgė duoną, kai perėjo prie sėslaus gyvenimo būdo ir pradėjo verstis žemdirbyste. Tačiau dvasininkai tvirtina, kad Biblija esanti parašyta ne vien žydams: tai esąs įstatymas viso pasaulio gyventojams. Bet duoną valgo žmonės tik tose šalyse, kur auga grūdinės kultūros. Eskimai nežino, kas tai yra miltai. Daugelyje Indijos, Amerikos, Centrinės ir Pietų Afrikos sričių žmonės; minta vaisiais ir medžioklės laimikiais.
Gal kas pasakys, kad žodį "duona" dievas pavartojo perkeltine prasme, turėdamas galvoje visas maisto rūšis? Bet kodėl gi vis dėlto ši bausmė iš tikrų jų - netaikoma visiems? Jei darbo žmogus dirba, kad turėtų ką valgyti, jei kas nors, gyvendamas iš savo darbo vaisių, tariasi išperkąs Adomo nuodėmę, šitai juk visiškai neliečia turtuolių, besidžiaugiančių paveldėtais milijonais! O nusipenėję dvasininkai? Jeigu jie ir prakaituoja, tai nebent nuo riebumo. Ne sunkiu triūsu pelnydamiesi sau peną, jie laisto prakaitu duoną kasdieninę!
Aštuoniolikta trečio perskyrimo eilutė labai nepalanki žmonių giminei. Be duonos, žmogus pasmerkiamas maitintis vien laukų žole lygiai su gyvuliais. Ką teiks jam žemė? "Usnis ir erškėčius", - graso Biblija. Vis dėlto dievas, davęs tokį rūstų įsakymą, pražiopsojo: žmonės, be duonos ir žolės, valgo ir dar kai ką. Ir kodėl dievas savo žaibais nesutrupina restoranų, kurių valgių sąrašuose figūruoja mėsiški patiekalai?
Bet štai kas atsitiko, paskelbus nuosprendį: "Ir Adomas praminė savo pačią vardu Ieva, kadangi ji buvo visų gyvųjų motina" (Pradžios 3, 20).
Meilusis vyras iki šiol nepasirūpino duoti vardo savo draugei; vadindavo ją tiesiog žmona, kaip skaitome Pradžios knygos antro perskyrimo dvidešimt trečioje eilutėje.
O dabar mes pamatysime, kad dievas, priešingai paplitusiai nuomonei, ne tuojau išvarė Adomą ir Ievą iš žemės rojaus. Iš pradžių dievas tėvas, manydamas, kad jų kostiumai iš figos lapų yra per lengvi, pasidarė siuvėju:
"Viešpats dievas padarė taipgi Adomui ir jo pačiai kailinius apdarus ir jais apvilko juos" (Pradžios 3, 21).
Šiems rūbams pagaminti teko nugalabinti niekuo nekaltus gyvulius; vadinasi, pirmąją skerdyklą atidarė ir pa - - šventino pats viešpats dievas. Kaipgi po viso to reikalauti, kad mūsų protėviai nepanorėtų naudoti maistui taip greit ir netikėtai užmuštų ir nuluptų gyvulių mėsos? "Spjaut į vegetarišką dietą!" - turėjo jie tarti vienas kitam.
O viešpats dievas būtų taip ir palikęs Adomą su Ieva gyventi ir mirti rojuje, jeigu, susitikęs juos po kurio laiko apsirengusius, nebūtų prisiminęs išgarsėjusio "gyvybės medžio", kurio vaisiams paragauti vyras "ir moteriškė, tarp ir nesusiprato.
"Ir tarė (dievas): Štai Adomas pasidarė kaip vienas iš, mūsų, žinąs, kas, gera ir pikta; dabar tad; kad jis kartais ne - ištiestų savo rankos ir neimtų taipgi iš gyvybės medžio "ir valgytų, ir gyventų amžinai" (Pradžios 3, 22).
Tokia yra dvidešimt antra eilutė, apie kurią nieko neužsimena šventosios istorijos vadovėliai.
Tad aišku: šie du žiopliai - Adomas ir Ieva, - kuriems "gyvybės medžio" vaisiai nebuvo draudžiami, juos prasnaudė. O jei vyrui ir moteriai būtų šovusi į galvą laiminga mintis užvalgyti stebuklingųjų vaisių, kol dievas kirpo jiems drabužius iš gyvulių kailių, tai bent būtų prisiuvę jie barzdą savo griežtajam teisėjui! Nuosprendžio būtų buvę ne įmanoma įvykdyti, ir dievas būtų pasirodęs esąs bejėgis.
Iš tikrųjų juokinga ta šventoji Biblija, kai ją atidžiai skaitai, ar ne tiesa?
Tas "vienas" dievas, kuris staiga prasitaria, jog yra keli dievai, žinoma, plepa, kas nereikia. Be to, jis, tas "visagalis", bejėgiškai prisipažįsta negalįs įvykdyti savo paties paskelbto mirties nuosprendžio. Tik pamanykite! Kad taip daugiau šaltakraujiškumo, daugiau įžvalgumo, ir Adomas su Ieva būtų tapę nemirtingais, nepaisydami dievo ir net prieš jo valią.
Ir kaip galų gale turėjo apsidžiaugti senasis dievas, kai jis vis dėlto prisiminė tą prakeiktąjį "gyvybės medį".
"Ir viešpats dievas jį išmetė iš linksmybių sodo, kad jis įdirbtų žemę, iš kurios buvo paimtas.
O išvaręs Adomą, pastatė ties linksmybės sodu cherubiną su liepsniniu ir mirgančiu kalaviju sergėti kelio prie gyvybės medžio" (Pradžios 3, 23 - 24).
Jokių abejonių, ar ne? Kaip tik šis nelemtasis "gyvybės medis" užvis labiausiai rūpėjo senajam elohimui. Jokiu būdu Adomas ir Ieva neturėjo prisiartinti prie jo. Betgi kuriems galams reikėjo sukurti tą medį? Iš tikrųjų, žinodamas ateities įvykius, dievas, be abejo, negalėjo pamiršti, kad vienas iš mūsų tolimųjų protėvių nusidės ir kad reikės jį ir visą žmonių giminę pasmerkti mirčiai. Tokiomis aplinkybėmis "gyvybės medis" jo planams tegalėjo tik kliudyti. Ar ne geriau būtų buvę dievui jo visai neišauginti?
Na, o tas cherubinas su liepsnojančiu kalaviju prie Edeno sodo vartų - kas gi čia per nesąmonė? Nejau vienu žodžiu, vien savo valios pastangomis negalėjo dievas sutrupinti ir sunaikinti . gyvybės medžio", nuo šiol nebetekusio jokios prasmes? Ir dievas nesusiprato to padaryti!
Ieškoma drąsių savanorių! Kas nori užsirašyti į rojaus ieškotojų ekspediciją? Jeigu jau viešpats dievas pasirūpino Edeno vartų apsauga, jeigu jau ėmė tokiomis primityviomis priemonėmis gintis nuo žmonijos mėginimų surasti kelią, vedantį prie gyvybės medžio, vadinasi, žemiškasis rojus ir stebuklingasis medis kažkur dar tebėra. Jei, tyrinėdami Tigro ir Eufrato sritis, pamatysime angelą su ugnies kalaviju, saugantį kokius nors vartus, galėsime sušukti: - Pagaliau! Štai jis, dievo sukurtasis rojus.
Na, o kas per vienas tasai sargybinis? Pradžios knygos hebrajiškame tekste pavartotas žodis "cherub". Jis reiškia "jautis" ir yra kilęs iš žodžio "charab" (arti). Senovės žydai daugeliu atžvilgių mėgdžiojo savo kaimynų, vėliau pavergėjų, babiloniečių papročius, o taip pat ir kulto dalykus. Jie, pavyzdžiui, ėmė lipdyti didžiulius jaučius, kažką panašaus į sfinksus, sudėtingus gyvūnus, kuriuos patalpindavo šventyklose. Tos statulos turėdavo žmogaus veidą ir jaučio snukį, o taip pat sparnus, žmogaus kojas su jaučio kanopomis. Krikščionių teologai iš "cherubo "padarė "cheru - bimus ". Šie cherubinai - tai raudonskruosčiai jauni angeliukai be kūno ir aplamai be nieko, tik su vaikiškom galvutėm ir dviem sparniukais. Tų angeliukų bažnyčių papuošimuose gana daug. Labai galimas daiktas, kad angeliškasis žemės rojaus šveicorius ne visai atitinka naivių tikinčiųjų įsivaizduotus cherubinus; priešingai, tai "cherubas" senovės žydų prasme, su galva, žmogaus veidu ir jaučio snukiu. Keliautojai pažins jį iš tolo. Arba, jei tai krikščioniškojo tipo cherubinas, be kūno ir rankų, tuomet liepsnojantį kalaviją jis laiko dantyse, ir mes dar greičiau atkreipsime į jį dėmesį.
Mūsų pačių simpatijos labiau linksta į kiemsargį su pusiau žmogaus, pusiau jaučio galva.
Taigi drąsiau į kelionę rojaus ieškoti! Net jei ir nepavyktų prasigauti rojaus vidun, kelionė vis tiek bus įdomi: bus galima bent paslampinėti aplink sodą ir įtraukti rojų į geografijos žemėlapį, kuris iki šiol tebėra su šiuo esminiu trūkumu.
Dieve mano koks ilgis 
Perskaiciau tik dali kurinio 
Ot koks tas Dievas 
zinau, kad ilgas…bet man patiko…
Ir tu ji visa perskaitei??? 
Per kiek laiko?
perskaiciau, per kokia gal 15-20 minuciu…
…nesijaudink…cia dar tik antra dalis is 45 esamu…
Tu turbut juokauji
…ne as nejuokauju…turiu 45 dalis…kurios netasilieka nuo sios dalies ilgio…
Nu neblogas textukas, linksmas
visa perskaitei?..
man tai9 irgi patiko…
Tfu dar liko trecdalis
nugi perskaiciau. gerai islankstyta
Su malonumu perskaičiau. Įdomi Senojo Testamento studija 
. Tikiuosi sudarysi galimybę susipažinti su visomis 45 dalimis. 
super
gal tu nesveikas? kaip galima tiek daug apie kazkoki suda parasyt?
uch… pagaliau perskaiciau
bet siaip tai visai idomu
Antra dalis na ka trumpesne.
perskaiciau puse
daugiau nebeistengiau
ir vis delto noriu paklaust
apie ka sitas textas ir kur jo esme?
kas juo norima pasakyt???
niekaip nedaeina…
oj…ilgas…bet man patiko…