Baime draugauti, del baimes netekti.
Ar zmogus, kuriam anksciau teko prarasti ne viena gera, artima zmogu (ne del mirties, o del kitu priezasciu), negresia issiugdyti baime apskritai prisileisti zmones artyn, del atsiradusios baimes netekti ir nenoro vel ir vel kenteti, nesioti ta skausma sirdy? Jei isvis neuzmegsi jokiu rysiu, tai garantuota, kad nebus ir skausmo. Ar toks poziuris yra teisingas? Ka jus apie tai manot?
Jeigu mergina svarstydama ar verta pradet draugyste su vaikinu apie tai galvoja - vadinas ne be reikalo. Prisimenu, pries metus irgi kabinau viena mergiscia- toji labai abejojo ar prasidet su manim - nes bijojo po to netekt. Taiop jau isejo, kad pries savaite issiskyrem, nes as ja palikau. Bet buvau pritrenktas moteriska intuicija
kai noras draugauti pasidarys didesnis uz baime netekti tai nebekils tokie klausimai…
OXIO, idomi mintis. Bet nemanau, kad tai galima butu pritaikyti man. Tiesiog…