Kazkas rases yra…Nors…meiles tik tiek, tik tiek…kiek rankoj ramuniu prazydo, patikek prasau: PATIKEK! mes dar busim laimingi, LABAI LAIMINGI!, tad manau…, kad reikia tiketis ne nusivilt meile, o but laimingu, o jei ir tenka nusivilt, tad stengtis pakilt is nusivylimo ir siekt laimes!
Kokia cia ta meile jei sekantis po sekancio?Susizavejimas ir tiek.Butum antzmogis jei tiek kartu jaustum ta stipru jausma nuo kurio zeme is po koju slysta.Gal tu tik labai nori buti mylimas ir pats save klaidini,kad tai meile.Gyventi reikia nelaukiant jokios meiles,nes taip sugrausi save.Ir nenusivilk-bus ta tikroji
Nusivilti meile galima dviem būdais. Galima mylėti kokį nors žmogų, tikėti jo amžina meile, o po to atrasti, kad jis jūsų nemyli. Tuomet kyla pyktis ir nuolatinė viltis, kad jis sugrįš. Dažniau jis negrįžta ir po truputį horizonte atsiranda kitas - kiek geresnis. Antros santuokos, pavyzdžiui, pagal statistiką būna sėkmingesnės.
Kitas būdas - apskritai nusivilti meile ar netgi santykiais su kita lytimi. Tuomet žmogus lieka vienišas, galbūt turi atsitiktinius lytinius santykius, tačiau niekuomet nebepatiki meile ir nebekuria santuokos.
Gerbiamoji, taciau dar Platonas aprase kas yra meile…
Kai zmogus troksta ir siekia gerio ir tai kas jam grazu ir geidzia tai tureti amzinai, tai reiskia meile. Sokratui panasiai isaiskino graike hetera. TAigi meile ne fantaziju mainai, o geidimas, troskimas tureti amzinai tai ko neturi dabar. Taigi meile yra savanaudiska
Na tada tai emocijų sankaupa, blyksnis po kurio vėl ateina štilis - na tada klausimas - ar verta nusivilti gyvenimo įvairove? Praeiti praeina bet niekada nereikia nusiminti tuo kas atsitiko.