Apsakymas sesejos, ka manote apie ji?
Sesėjos
Klyksmai ir gerkliniai gargaliavimai vijosi jį vis greičiau. Naktis skendėjo rūke, nesimatė nei žvaigždžių, nei žemės paviršiaus, buvo sunku judėti, kojos kliuvo už kupstų ir žolių sankaupų. Aplinkui tvyranti pelkė atrodė tyli ir bedvasė, ji skendėjo pamėkliškoje šviesoje. Pelkė buvo prisigėrusi šalto, stingdančio siaubo. Bet iš tikrųjų buvo ramu, atrodė lyg pasaulis rengtųsi paskutiniajai dienai, kuri, pagal aplinkos požymius, turėjo greitai ateiti. Ramybės nedavė tik sesėjos, greitai sklendančios dar šiltomis, jo pėdomis.
Staiga koja slystelėjo, ir aš staigiai, veidu žemyn, drėbiausi ant žemės. Tylu, gargaliavimai liovėsi. Reiškia, jos jau visai arti. Staiga kūną sustingdė ledinė ir nenusakoma baimė: pamačiau sesėjas. Jos buvo keturios ir lėtai sklendė lig manęs. Blausioje mėnulio šviesoje plevėsavo jų metaliniai plaukai, spindėjo aštrūs kristaliniai dantys. Net nepajutau, kaip kūnas atsistojo ir pasileido bėgti. Man galas, mane ištiks mirtis, aš nustosiu egzistuoti šiame pasaulyje ir pasinersiu į Gają, - sąmonėje mintys gimė ir keitė viena kitą šviesos greičiu. Dantys..., prieglauda..., jie aštrūs..., reikia rasti kur pasislėpti. Tau nepavyks, pradėjo klykti vidinis balsas. Sustok, atsisuk ir drąsiai pasitik savo lemtį. Tu nusikaltai dievams, nepatikėjai jų skleidžiama tiesa, dabar tu žūsi. Jie teisūs, ne tu. Cha, cha, cha... teisūs, bet ne tu, tu negali būti teisus, cha, cha, cha. Teisus gali būti laikas, žudantis tave, teisus gali būti pasaulis, žudantis tave. Tave, TAVE, TAVE... Teisios sesėjos, gaudančios tave. Teisus mėnulis, nes jis matys TAVO žūtį šioje begalinėje pelkėje. Labai gerai pasirinkai savo mirties vietą, cha, cha, cha. Tu jau nebeegzistuoji, tu miręs. Tu tik apgamas, kuris išnyks, ir pasaulis lengviau atsidus. Ne, tu klysti, - atsakiau savo vidiniam balsui. Aš teisus ir tai įrodysiu, sulaukdamas ryto šioje užkeiktoje pelkėje.
Vidinis balsas vėl paprieštaravo, tik tapo daug žemesnis, laukinis, spiegiantis, toks girdėtas ir toks nepažįstamas. Sustok, sustok, tu mirsi, sustok, pasaulis prieš tave, tu negali būti teisus, tu nepaklusai, dėlto TU mirsi. Pasaulis teisus, tu - ne, tu mirsi, tu jau miręs, tu jau išnykai. Su siaubu jutau, kaip sesėjos toliau skverbėsi į galvą, bandė stabdyti dvasinį pasipriešinimą, ir šį, jau beveik amžinybę trunkantį bėgimą. Staiga priekyje kažkas šmėstelėjo, iš tikrųjų - kažkoks pastatas, tiksliau tai, kas iš jo belikę. Tačiau vaizdas galvoje ėmė keistis, kažkas jį keitė. Kažkas, kieno aš jutau ledinį alsavimą, bandė stabdyti mane. Ten negalima, ten – mirtis. Tau negalima niekaip tenai, ten spąstai, spąstai tau. Jei nenori mirti, neik ten. Bet aš kaip tik pasileidau tenai. Žemė slydo iš po kojų, ji tarsi traukė į save, ir aš supratau: ši pelkė irgi prieš mane. Niekas netiki mano tiesa. Cha, cha, cha, tu miręs, cha, cha, cha. Paklausyk manęs, tu miręs, apsisuk ir mirk kaip dera magui. Skubus žvilgsnis per petį - jos jau čia pat. Jos siekė mane. Atsigręžęs pastebėjau ir jų akis. Akiduobių nebuvo, tik tamsa. Nebijok, nebijok, MIRTIS čia pat, nebesistenk, tau galas. Akys priminė užgesusias žvaigždes, kurios nebegalėdamos žibėti, traukė šviesą ir gyvybę į save. Iš jų niekas nebuvo pasprukęs. Žmogus, būdamas šalia jų, galėjo jausti įkalintas sielas sesėjų viduje. Jos jau niekada nepasieks Gajos, nepraturtins jos savo žiniomis ir nepasiners į palaimą ir amžiną egzistavimą. Aš nenorėjau ten matyti savo sielos, ji perdaug turtinga, aš norėjau gyventi, aš norėjau mąstyti, jausti, suprasti...egzistuoti. Todėl didelėmis valios pastangomis nukreipiau žvilgsnį nuo jų.
Pagaliau griuvėsiai prie pat. Tai kažkokie aukojimo akmenys, viduryje akmeninių ir medinių sienų su langais. Visas pastatas gausiai apipintas kažkada labai galingais, dabar jau nusilpusiais užkeikimais, tačiau vis dar buvo galima justi jų jėgą. Prieš akis švystelėjo prisiminimų nuotrupos, aišku, matytos ne mano, tai akmeninės sienos. Jos turėjo begalinę atmintį, kuri siekė protėvių laikus, kai visi dar mokėjo senąją kalbą ir galėjo nesibaimindami pasisakyti savo vardą. Šiaip ar taip tie laikai praėjo, atnešdami į šį nykų pasaulį skurdą, nežinią ir baimę. Skausmas buvo nuolatinis žmonių palydovas. Niekada jų nepaliekantis ir visada esantis širdyje, pačioje skausmingiausioje vietoje. Į pasaulį atėję nauji dievai nešė vien kančias, tačiau daugelis perėjo į jų tikėjimą. Vieni iš baimės, kiti iš troškimo ką nors gauti. Tačiau nei vieni, nei kiti be skausmo, daugiau nieko negavo. Po truputį pasaulis dažėsi krauju, naktys tapo nesaugios už namų sienos. Kartais dingdavo ištisi kaimai ir gyvenvietės. Atvykę žmonės terasdavo kaulus tų, kurie kažkada buvo jų draugai, ir rūkstančius griuvėsius didingų miestų. Kiekvieną sykį Gaja, pasaulio dvasia, gaudavo vis mažiau sielų savo atsinaujinimui, todėl dangų aptraukdavo juodi debesys, kartais net ir dieną. Artėjo šios žemės paskutinioji ir kiekvienas rytas atnešdavo tik laukimą. Šie akmenys viską matė, juk jie dar mena senuosius dievus, jų įstatymus ir taisykles. Čia kažkada stovėjo pagrindinė pasaulio sostinė, Azuras. Tai buvo šviečiantis bokštų miestas, jame gyveno laimingi ir patenkinti žmonės. Niekas nesitikėjo, kad viskas gali pasikeisti. Tačiau permainos ateina tau norint ar nenorint. Iš dangaus nusileido blogio ordos: jų nebuvo galima įvardinti, jos ėjo, žudė ir tuo džiaugėsi. Paskutinysis iš Zhindagų genties karalius subūrė daugiamilijoninę armiją iš magų, kentaurų, elfų, dvarfų ir kitų puikios karalystės gyventojų. Tačiau viskas ėjo vis blogyn ir blogyn. Lemiamas mūšis tarp gėrio ir blogio įvyko čia. Aišku, tada tai nebuvo šios pelkės, o plytėjo didžiulė pieva, kai kur apsodinta, kai kur gyvenama. Blogio ordos šluote nušlavė karaliaus armiją. Nuo gynėjų kraujo čia pradėjo formuotis pelkė, dabar milijardai kūnų ir kaulų pūva čia jau tūkstantmečius. O pats karalius buvo paaukotas ant savo sosto, štai čia, prieš mane, aukščiausioje karalystės vietoje, gražiausiame bokšte. Su jo krauju į žemę nusileido naujieji dievai. Ir pradėjo valdyti. Daug amžių praėjo nuo tos dienos, kai nuolatinė baimė pradėjo valdyti žmones. Tačiau daugelis išliko iki šių dienų, ko nepasakysi apie kitus karalystės gyventojus. Prasidėjęs etninis valymas nušlavė beveik visus, neaiškiomis priežastimis palikdamas tik žmones. Bet žmonių rasė nebebuvo tokia gryna kaip seniau, ir štai aš, pusiau elfas, pusiau žmogus, - prieš jus. Daug žmonių pakluso naujiems dievams, ir tik keletas ryžosi pasipriešinti kaip aš. Todėl aš buvau išvytas iš gyvenvietės vyriausio žynio paliepimu, todėl dabar esu pelkėse, kur kovoju už savo gyvybę. Aišku, akmenys mane prisimins ir, kai žemėje neliks gyvybės, jie mane prisimins. Žinos, kad čia aš buvau. Tik niekas nebegalės jų perskaityti.
Įlėkęs į pastato vidų, užtrenkiau sunkias metalines duris, kurios, rodės, stovės amžinai kaip šie akmenys, ir pradėjau megzti apsauginį lauką nuo blogio. Viduje šalta, jaučiasi tvankumas, ir iš praeities ataidi karaliaus šauksmai, tiesiog draskantys širdį. Mirk, - sušunka vidinis balsas. Tu negali laimėti, nes taip nesąžininga, tu pats esi blogis, tavęs pasaulis atsikratys. Apsauginis laukas kažko neveikia, sesėjos jau beveik prie durų, tik staiga jos sustoja, pirmoji sklendusi atsimušė į mano lauką ir šaižiai suklykė apdegdama. Tu negali kovoti su mirtimi!!!!!! Tu juk miręs !!! Taip negalima, baik, tu turi mirti, tokia tavo dalia, tokia dievų valia. Langai šios vietos dideli, permatomi, matau sesėjas. Jos čia, prie pat lango, jei ištiesčiau ranką, galėčiau pasiekti jas. Jos irgi mezga užkeikimą, kažką kuria. Tu nieko negali padaryti, cha, cha, cha. Jos rengia tavo likimą, kuris ir taip aiškus – mirtis. Sesėjos atsisuka, viena puola pro langą, į vidų pasipila dar likusios lango stiklo šukės. Staiga mane apima skausmas, ji griebia mane už plaukų, tačiau pati jau beveik visa liepsnoja. Ji bando pasiekti langą, tačiau veltui, kažką meta lauk ir pati pavirsta mėlynos liepsnos stulpu. Mano užkeikimas pakankamai gerai veikia. Tik nežinau, ko jos griebsis toliau. Aš pradedu lengva daina austi užkeikimus aplink langus ir stogą, kad ir koks skylėtas jis bebūtų. Tegu jie atlaiko viską. Dabar griuvėsiai iš dalies saugūs. Aš sulauksiu ryto, ryt nauja diena, be to, ne - eilinė, o trečiosios saulės fazės diena. Ji bus per kaitri sesėjoms, jos sudegs. Staiga vėl pasigirsta vidinio balso prieštaravimai. Tu nesulauksi jo, jis tau niekada neišauš. Tau galas! Tu mirsi čia ir dabar. Tu mane girdi? Juk tu mane girdi. Aš išeisiu, nemirsiu kartu su tavimi. Aš nebijau mirties, - sušunku. Taip, tavo kūnas nebijo, bet bijo dvasia, ji nepasieks palaimos, o bus uždaryta sesėjoje, ar kitame blogio ordos padare. Ją vėliau, pačią paskutinę dieną, suvalgys tamsos dievai. Tada jie ieškos kito pasaulio. O tavasis bus miręs. Bet neliūdėk, aš dingsiu pačią paskutinę sekundę, būtent tą, per kurią tu prisiminsi visą savo prabėgusį gyvenimą. Tada tu išleisi gyvastį ir kai ką vertingesnio. O aš, kartu su savo naujaisiais draugais džiūgausiu. Cha, cha, cha, tu miręs. Tau galas! Aš iki pat tavo galo būsiu šalia, kad galėčiau stebėti, komentuoti, kankinti. Tu nesijaudink, aš čia, bet tavęs čia jau nebėra. Cha, cha, cha, tu miręs. TU MIRĘS. PAKLAUSYK, KAIP GRAŽIAI SKAMBA: TU MIRĘS, CHA, CHA, CHA. Tu mirsi dabar ir dar tūkstantį kartų! Tau galas, o man taip gera, kad tu žūsi. Ar žinojai, kad tu man niekada nepatikai? Ar žinai kodėl? Ogi todėl, kad tu jau miręs, lavonas, cha, cha, cha. Tu jau gimęs buvai lavonas. O dabar jau subrendai mirčiai. Bet aš netrukdysiu, tiesiog stebėsiu ir džiūgausiu. Tu mirsi. Man gera, tau bloga, tu bijai. Kokia simfonija, kokia harmonija! Tu mirsi, tu žūsi, žūsi, ŽŪSI! Tu lavonas. Ar jau sakiau, kad tu išnykai? Ne, tai žinok, cha, cha, cha. Tu nuskęsi, sudegsi, sutrapėsi begalybėje, ištirpsi laike. Tačiau tu niekas, o aš begalybė, aš laikas, valdantis tave. Ir aš liepiu tau – MIRTI!
Sesėjos jau baigė savo užkeikimą, ir tarp jų, aš pamačiau mažą žmogeliuką. Jis pajudėjo link manęs. Šuolis, kitas ir jis jau viduje. Nepamiršk, tu mirsi! Pabaigė savo monologą balsas. Žmogeliukas ėjo lėtai link manęs. Dabar supratau, kaip galėtų atrodyti mano vidinis balsas: mažas, neišvaizdus. Pilna burna aštrių dantų, kai kur praduriančių net lūpas. Akys didelės ir įdėmiai stebinčios aplinką bei mane. Liežuvis kaip gyvatės, vis išlenda iš burnos. Ir atrodo jis ir tikrovėje labai kandus. Nagai ilgi, gal kokių dvidešimties centimetrų. Drabužiai purvini, lipnūs ir šilti, prisigėrę šviežio kraujo, kurį kartu su šeimininku gėrė pasimėgaudami.
Žmogeliukas kažką suburbėjo ir link manęs nuskriejo šviesiai raudonos gijos. Jos apsivijo rankas ir kojas, galvą ir keletas susmigo į širdį. Šios gijos traukė mano magiškuosius syvus, atiminėjo mano magiškąsias galias, nieko nebepalikdamos. Aš nebetekau beveik visų galių ir tą likusį mažą trupinėlį ryžausi pataupyti. Gijos dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado. Kodėl gi mano laukas nesuveikė, kodėl neapsaugojo? Staiga aš atpažinau žmogeliuką. Tas randas ant dešinio žando, tokios pačios žalios akys, panaši apranga. Bet svarbiausias yra tas medalionas, kabantis ant kaklo. Jis išraižytas blogio ženklais, naujųjų dievų simboliais. Jis visai toks pats kaip mano, tik ant mano medaliono išgraviruoti senųjų dievų simboliai. Negali būti jokių abejonių, tai iškreiptas mano pavidalas. Ar esi kada nors stovėjęs prieš veidrodį taip, kad nežinotum kurioje pusėje esi? Kad negalėtum pabusti iš sapno, nors žinotum, kad nebemiegi? Dabar aš taip jaučiausi. Kas yra kas? Aš ar jis? Kas iškreipta vaizdas veidrodyje? Kas netinka šiai visatai? Aš ar jis? Tai jis valdo dabar visas mano galias. Ant jo galvos - mano plaukų kuokštas, nurautas sesėjos. Aš girdėjau apie tokius žmogeliukus. Nepamiršk, tu lavonas, tau galas, dabar jau tikrai. Cha, cha, cha. Jis - tai tu, tu - tai jis. Jo skausmas - tavo skausmas. Tavo galas - jo gyvenimo pradžia. Cha, cha, cha.Taip taip, būtent tau galas! Koks skambėjimas!
Panorau įsitikinti. Spyris koja į veidą ir mane nutvilkė skausmas. Tačiau kaip jam neskauda? Kai jie žudo save? Nes jis žudo tave, tave! Skausmas suteikia jam malonumą, kokį dabar patyriu aš. Cha, cha, cha. Jis juda link manęs, ta pragaištinga voodoo lėlė, šėtoniškų sesėjų kūrinys.Tačiau kažin kokia mintis sukasi galvoje, kažkas neduoda ramybės. Taip, jos nežino mano vardo, kurį man suteikė motina, kai buvau mažas. Kraujuojantis Kėkštas, toks buvo mano vardas. Jos nežino mano vardo, tai šansas išsigelbėti. Burtas nėra stiprus, jei paremtas vien tik plaukais. Reikia vardo, mano vardo! Jos jį žino, jos moka senąją kalbą ir perskaitys iš tavo plaukų.
Laikas veikti. Jos apsižioplino, balsas viduje, irgi nežino. Ne, tai tu taip galvoji, nes tu miręs. Cha, cha, cha. Negalvok, nes mirusieji negalvoja, nejudėk, nes lavonai nejuda, nes viskas greitai baigsis, ir tu būsi miręs. Tai mano proga, aš ja pasinaudosiu, gindamasis nuo žmogeliuko. Žvalgydamasis pastebėjau karališką seifą, kuriame buvo laikoma karaliaus karūna. Galbūt ji ir dabar ten tūno laukdama jau niekada nebegrįšiančio šeimininko. Rankos mostelėjimas, ir taip mažas likutis manos, mano magiškosios energijos, sumažėjo. Tačiau seifas nors ir sunkiai, bet prasivėrė. Negražu žaloti save, bet ką padarysi.Pora labai stiprių smūgių į jį ir jis jau skrenda į seifą, velnias, tikrai skauda. Galiausiai išnaudojau visą savo maną. Jis įkalintas viduje, elektriniai žaibai užlydė seifo kraštus. Magiškos jėgos pradėjo saugoti jo turinį, neįleisdamos net oro. Galiausiai apsaugos burtas, kuris turi saugoti nuo voodoo lėlės poveikio man. Seifai iš pradžių juda, daužosi, žmogeliukui tikriausiai trūksta oro, tai gerai, nes man netrūksta. Bet paskui garsai viduje rimsta, kol galiausiai visai nutyla. Aplink griuvėsius sklandančios sesėjos nerimsta. Cha, cha, cha. Dabar juokiausi aš, jūs nesulaikėte manęs. Mano teisybė, jūs neturėsite mano sielos. Nuo saulės jūsų niekas neapsaugos. Jums galas.
Pirmieji spinduliai pradėjo jas deginti. Mėlyna liepsna – magiška liepsna. Joms galas, aš laimėjau, aš laisvas. Pagaliau paskutinė sesėja virto pelenais. Laikas traukti į kaimą, dabar mano tiesa, ir aš pradėsiu vadovauti gyvenvietės žmonėmis. Galbūt surinksiu keletą mano pasekėjų, kurie kažkada ateityje galės pasipriešinti blogio ordoms ir išvyti blogus dievus. Koks tai bus pasaulis, aš nežinau, bet jis tikrai skirsis nuo dabartinio. Bet reikia traukti ir spėti iki pietų rasti slaptavietę nuo saulės, kad ji nesudegintų manęs. Tačiau durys neatsidarė, jos net nepajudėjo nei centimetro. Tos kvailos dvasios kažką padarė, nieko tokio. Aš paėmiau akmenį nuo žemės ir paleidau į langą. Man jo daugiau neprireiks. Tačiau mano didžiausiai nuostabai stiklas įsitempė kaip guma ir grįžo į pradinę padėtį, tuo tarpu akmuo nukrito šalia. Ne bėda, išlįsiu pro jau išdaužtą. Tačiau ties ta vieta, kur buvo stiklas, skendėjo kažkokia jėga. Ji neišleido manęs. Kas čia darosi, aš vėl pabandžiau daužyti langus, bet nieko, aš įkalintas. Staiga suspurdėjo žmogeliukas seife. Aš supratau, kas yra. Pasirodo, jis nemirė, jis gyvas ir įkalintas ten, šalia surūdijusios karūnos, kaip aš griuvėsiuose. Aš įkalintas ir amžiams.
Argi nesakiau? Tu miręs, tu lavonas. Cha, cha, cha. Neliūdėjai be manęs? Ne? Tai gerai, nes aš dabar būsiu visada šalia iki pat mirties, kuri greitai ištiks tave. Mes kartu lauksim tavo mirties. Nebijok, kančios tik prasideda, aš laisvas, ir greitai tu liksi vienas, būsi miręs, pavirsi lavonu cha, cha, cha.Tu miręs! Tu miręs! Aš niekada nemeluoju. Juk tu žinai mane?.. Tai gerai… O dabar lauksim…
Skaiciau beveik pusvalandi, kaip sakant kad teisingai suprasciau. Pradzia kazkuo nepatiko 
, todel bandziau dar karteli. Manau, norejau pati save perprast kodel, bet nieko nesigavo… O stai nuo sios vietos:"…Pagaliau griuvesiai prie pat. …" Hmmm…kaip cia tiksliau issireiskus FANTASTIKA!!!
