Apsakymai

[Dzen_arba_ate]

Apsakymai

[Dzen_arba_ate]

protas vaiksto is paskos kaip nezinau kas siandien… prasau man ateisti uz psoudo pasisiukslinima Kulturos forume… dabar apsakymus rinksiu i viena tema… manau kiekvienas ras ka nors sau…

[Dzen_arba_ate]

Thomas Ligotti
CHEMIKAS

SVEIKA, PANELE. Na taip, tiesą sakant, šį vakarą aš tikrai ieškau kompanijos. Aš - Simonas, o jūs… Rozmari. Keistas sutapimas, aš ką tik mąsčiau apie rozenkreicerius. Nesvarbu. Sėskis, prašau, tik pasisaugok kėdės atplaišų, kad nesuplėšytum suknelės. Atrodo, viskas čia gerokai nusidėvėję ir apsilaupę. Tačiau nuskurusį interjerą su kaupu atperka atmosfera, ar ne tiesa? Taip, kaip tu sakai, ši vieta atitinka paskirtį. Tačiau aptarnavimas čia ne koks. Bijau, kad gėrimais teks apsirūpinti patiems. Ačiū, smagu girdėti, kad tau patinka mano balsas. Gal atnešti tau ko nors iš baro? Gerai, vieną alaus. Ir padaryk man paslaugą, prašau: iki man grįžtant išsitrauk tą gumos gabalą iš burnos. Ačiū, aš netrukus grįšiu su gėrimais.

Štai, Rožyte, tavo alus. Tik neriaugėk ir mes puikiai sutarsim. Malonu, kad atsikratei tos gumos. Tikiuosi, neprarijai jos. Tavo skrandžiui tikriausiai visai nebūtina sužinoti, kaip sąveikauja alus ir "kramtoškė" tame pačiame virškinimo periode. Suprantu, tai tavo skrandis, tačiau man įdomu, kaip maišosi medžiagos bet kurio žmogaus organizme. Ne, aš pasakiau organizme, o ne toje anatominėje ertmėje, kaip tu nepadoriai išsireiškei: Žmogaus ertmė nėra jo organizmas. Kalbu apie daiktus, kuriuose telpa kiti daiktai.

Tokia pat tiesa, kaip štai tas mažas purvinas stiklas tavo švarioje rankoje, pagaliau imi suprasti. Mano stiklinė? Taip, išties ji sklidina kai ko raudono. Man patinka raudoni gėrimai. Šitą sukūriau pats. Pavadinau Raudono Romo Džinu. Baltas romas, džinas, šviesus imbierinis limonadas ir geriausiai spanguolių sultys, tačiau barmenas turėjo jas pakeisti kažkokiu nedistiliuotu vyšnių likerio skiedalu, kuris nepasižymi nei sodria raudona spalva, nei menkiausia tavo šypsenos gašlumo dalele. Nori paragauti? Nagi sriūbtelk. Jei nepatinka, taip ir sakyk. Taip, jį galima pavadinti kitonišku, tai ir yra jo savotiškumo esmė, kaip galėjai pastebėti. Įdomu tik, kieno burnoje jo skonis labiau kitoks: manojoje ar tavojoje? Šito niekada nesužinosime. Netgi tvirtai laikantis maišymo formulės, skonis visada kažkiek skiriasi, jei tik esi pakankamai juslus, kad pastebėtum. Apskritai, manau, kad visada egzistuoja tokie kintami faktoriai, kurie suteikia kiekvienai mūsų gyvenimo akimirkai unikalumo ir keistumo, palyginus su likusiomis akimirkomis.

Aš pats labai pakantus įvairovei. Tu šypsaisi, kad aš pabrėžiau tą žodį. Manai, kad šiek tiek mane pažįsti, ir galbūt neklysti. Įžvalgi mergina! Žinoma, iškrypėliškas kipšas tavo galvoje yra tik viena iš daugelio įvairovės kipšo atžalų. O įvairovė - gyvenimo ar bent jau gyvenimo linksmybės siela.

Atsiprašau? Taip esu sukūręs ir kitų gėrimų. Išradau dar vieną raudoną, tačiau jis greičiausiai tėra jau žinomo kokteilio variacija. "Saldžiarūgštė kruvinoji Meri", sumaišyta iš geros degtinės, cukraus, citrinos griežinėlio ir pomidorų padažo. Išties, skamba kaip patiekalas. Labai sotus. Ne, atleisk, kad sugadinsiu tavo pokštą, bet mano pomėgis raudoniems gėrimams nesiekia potraukio vampyriškam iš kaklo išgaunamam nektarui. Be to, man visai neblogai sekasi dirbti dienos šviesoje.

Kur? Na, daigeli, manau, galiu pasakyti, jog dirbu farmacijos kompanijoje visai netoliese, šalia to seno sandėlių kvartalo. Aš ten dirbu chemiku. Rimtai. Labai miela, kad tu iš karto supratai, jog aš ne šiaip paprastas tipas, atėjęs pasilinksminti po darbo. Kokia tu pastabi! Tačiau aš išties atvažiavau tiesiai iš darbo, atsėdėjęs keletą viršvalandžių. Kai buvau prie baro, pastebėjau, kaip apžiūrinėjai ir baksnojai koja mano portfelį, kurį apdairiai atsinešiau iš automobilio ir palikau po stalu. Taip, ten yra su darbu susiję popieriai ir dar keli daiktai, bet dabar tiesiog pamiršk apie tai. Tačiau tu esi visiškai teisi, teigdama, kad šiame rajone būtų kvaila palikti automobilyje ką nors vertingo.

Na, nepavadinčiau šios miesto dalies tiesiog skyle. Ji, be abejo, tokia ir yra, tačiau šis žodis net per nago juodymą nenusako visų šios vietovės nusidėvėjimo aspektų. Nusidėvėjimo, Ro. Tame žodyje yra ir tavo skylė ir dar gerokai daugiau prasmės. Kalbu iš savo patirties daugiau, nei gali įsivaizduoti. Visas šis miestas - apgailėtinas lavonas, o kvartalas už šio baro sienų turi garbės būti vystančia numirėlio širdimi. Taip, turėjau progos pažinti jį per daugelį metų. Pasistengiau pamatyti atkampiausias jo įdomybes.

Pavyzdžiui, ar teko kada lankytis tokioje vietoje netoli nuo čia, vadinamoje "Antiprohibicija"? Vadinasi, esi mačiusi nuostabų nostalgijos ištvirkimą, praeities puvėsius. Taip, siauroje kreivoje gatvelėje užlipus laiptais iš fasado pusės, yra aukšta aidinti salė su išlikusiu art d?co stiliaus sidabruotų veidrodžių ir atšvaitinių rutulių interjeru. O ten, banguotose pokylių salės sienose, puikuojasi didžiuliai išdažyti kaulėtų mergaičių ir sulysusių Getsbių siluetai, jie stovi palinkę virš šokių aikštelės, savo laidotuvių elegancija šaipydamiesi iš nerangių gyvųjų judesių. Senas sapnas nauju blizgančiu apdaru. Žinai, žavinga, kaip atgyvenusi beprotystė kartais pritaikoma ir stilizuojama, iškrypusiai bandant ją išsaugoti. Gyvename padėvėtų svajonių ir antikvarinės isterijos laikais.

Tačiau mieste yra ir kitų vietų, kurios, mano nuomone, gerokai įdomesnės. Kad ir tos abejotinos vertės šventyklos parduotuvių fasadais. Viena tokia yra ant Trečiosios ir Snovilo kampo. Jos pavadinimas, jei neklystu, Tikrosios skiriančios šviesos bažnyčia, ta netikra šviesa akinanti tiek ieškančių akių. Gana keista, bet aš dar nė karto nemačiau jokios šviesos, sklindančios pro to mažyčio pilko pasato langus ir, važiuodamas pro šalį, vis žvalgausi bent kokio žybtelėjimo. Patikėk, niekas taip negarbina šio miesto kaip aš. Ypač dievinu jo sąmojingą glaudumą, kai keistenybės spaudžiasi viena prie kitos, susiliedamos į dar didesnę keistenybę. Dar groteskiškesnis šio fenomeno pavyzdys yra pastebėti, kad maža parduotuvėlė, nuostabia protezų kolekcija išdabintomis vitrinomis, yra visai greta "Marvo dėvėtų daiktų miesto". Yra dar nemažai tokių iškrypusiai dviprasmiškų vietelių - esu tikras, kad matei jų ne vieną. Imkim kad ir tą rožiniais ir juodais langeliais išdažytą dėžutę Benderio bulvare, besivadinančią "Bilo Benderio baras", kur virš durų kabo akį rėžianti reklama "Naktiniai pasilinksminimai". Ir jei pakankamai ilgai spoksai į tą iškabą, žodis "naktiniai" ima įgyti žymiai daugiau reikšmės ir apibūdinti jau ne tik laiko tarpą nuo sutemų iki aušros. Netrukus paprastas žodis ima taip jaudinti, tarsi būtų pačių egzotiškiausių ir nenusakomų beribės nakties pasilinksminimų išraiška. Beje, kalbant apie pasilinksminimus, turėčiau paminėti dar vieną įstaigą, kurią savininkas, neabejotinai muzikinės komedijos epikūrininkas, pavadino "Vaikinai ir lėlytės". Koks vulgarumo genijus, turint omenyje, kad jo verslas pašvęstas tik manekenų prekybai ir taisymui. O gal vis tik tai tų pačių manekenų viešnamio fasadas? Neįsižeisk, Rozali.
Galėčiau tęsti toliau - dar nepaminėjau "Mis Vandos perukų" ir vieno viešbučio, kuris didžiuojasi "Vonia kiekviename kambaryje", - bet man regis, tau jau nusibodo. Taip, suprantu, ką turi omenyje, sakydama, kad po kurio laiko viso šito imi nepastebėti. Protas įpranta ir atbunka. Žinau. Kartais ir man taip būna. Tačiau kai aš jau, atrodo, nugrimztu ramybėn, mane kažkas būtinai smarkiai sukrečia.

Pavyzdžiui, sėdžiu savo mašinoje, laukiu kol užges raudonas šviesoforo signalas. Prie mano bejėgės mašinos prieina valkata: girtuoklis arba psichiškai nesveikas, arba ir toks, ir toks, ima trankyti per mano mašinos langus, abiem kumščiais, va šitaip, ir reikalauja cigaretės. Jis dviem pirštais liečia savo suskilusias lūpas, rodydamas, ko nori, jau gerokai seniai pamiršęs kalbos dovaną. Cigaretę? Tikrai?! Šviesoforo signalas keičiasi ir aš važiuoju toliau, veidrodėlyje stebėdamas mažėjančią, pusiau sukniubusią bomžo figūrą. Tačiau kažkaip pasiimu jį pavežti, tą vaiduoklišką pavidalą, jaukiai įsitaisiusį šalia ir kliedintį apie visokiausius beprasmius ir žavingus dalykus, pasakojantį sumaišties autobiografiją. Ir netrukus vėl imu žvalgytis aplink.

Jaudinanti istorija, tiesa?.. O taip, išties jau gerokai vėlu, o mes taip ir nepajudėjome iš vietos. Pas tave? Taip, manau, kad gerai. Neįsivaizduoju, kur dar galėtume važiuoti. Kur gyveni? Rimtai? Tai juk renovuoti senieji Šventyklos Bokštai. Puiku, pakeliui pravažiuosim kvartalą bravoro šešėlyje. Kuriame aukšte gyveni? O, tikrų tikriausia mansarda, miesto paukščių lizdas. Man atrodo, kuo aukščiau - tuo geriau.
Tai kylam? Pastačiau mašiną kaip tik prieš duris.

Tikiuosi nepradėjo lyti. Ne, nuostabi naktis. O žiūrėk, prie mano mašinos stovi policininkas. Ramiai. Nieko nesakysiu, jei neišsižiosi. Rozikreic, juk nesi persirengusi pareigūnė, a? Juk neišduotum nieko neįtariančio Hamleto. Galėjai, žinoma, paprasčiausiai atsakyti "ne". Jei ir toliau taip šnekėsi, tuoj pat įduosiu tave mentams, tada ir pažiūrėsim, kokią įskaitą sukurpei per savo nuostabią karjerą. Tyla gera byla. Leisk šnekėti man. Štai, pradedam.

Sveiki, pareigūne. Aha, čia mano mašina. Vietoj pastačiau, ar ne? Jėzus, net palengvėjo. Akimirka pagalvojau… Mano vairuotojo pažymėjimas? Žinoma. Štai. Atsiprašau? Taip, esu gana toli nuo namų. Bet aš čia netoliese dirbu. Biržos makleris, štai mano vizitinė. Žinote, jau kurį laiką sukinėjuosi tame versle, galėčiau vien pažiūrėjęs į žmogų pasakyti, ar jis investavo savo pinigus į biržą. Lažinuosi, kad jūs būtent toks. Na štai, matote, buvau teisus. Nesvarbu, kad nedaug. Klausykit, ar paskutiniu metu buvote susitikęs su savo makleriu? O turėtumėt. Vyksta didelės permainos. Šnekama apie infliaciją, recesiją, depresiją. Nesąmonė. Jei žinai, kur kišti pinigus, ta prasme, tikrai žinai, gali būti ramus, net jei šiandien penktadienis trylikta, o gatvės pasruvusios korporacijų krauju.

Jums reikia gero patarimo. Tai viskas, ko reikia bet kuriam iš mūsų. Pavyzdžiui, (šitai aš jums sakau tik, kad suprastumėte mano mintį) šitam mieste yra viena įmonė "Lokmajerio laboratorijos", tiesą sakant, viso labo už kokios pusmylės nuo čia. Paskutiniu metu jie tyrinėjo naują produktą ir jau beveik paruošė jį rinkai. Aš, žinoma, nesuprantu visų tų techninių dalykų, bet esu įsitikinęs, kad jis sukels revoliuciją, kaip ten toje… psichofarmakologijoje. Tokią revoliuciją, kokią šeštame dešimtmetyje sukėlė trankvilizatoriai. Didesnę už LSD. Suprantate? Tokius dalykus derėtų žinoti.

Teisingai, pareigūne, "Lokmajerio laboratorijos". Jie yra Niujorko biržoje. Ten viskas gražiai įrengta. Pats nusipirkau jų akcijų. Koks dar patarimas? Po galais, nereikia man dėkoti. Atsiprašau? Patarimas man? Na, kai pasakėte, pamaniau, kad iš tikrųjų tokiam kaip aš ne vieta šiame rajone. Tikriausiai manęs čia daugiau nebeišvysite. Dėkoju, pareigūne. Atsiminsiu. O jūs nepamirškit "Lokmajerio laboratorijų". Aha. Labos nakties ir jums.

Palauk, kol jis nuvažiuos už kampo, Rožyte, nelipk dar į mašiną. Leiskime tvarkos sergėtojui pasilaikyti iliuziją, kad jo perspėjimas apie šio išvirkščio rajono ir tavo išvirkščios asmenybės pavojus mane išties atvedė į protą. Jis žvelgė į tave kaip į seną draugę. Galėjo nekaip baigtis mums abiem. Protingai pasielgei šį vakarą priėsdama prie mano stalelio. Mano lagaminas jam tikriausiai padarė įspūdį, kaip manai? Gerai, jau galima sėstis į automobilį.

Taip, ištraukiau mus iš gana keblios situacijos su tuo policininku. Tikiuosi, kai ten labai laiku ir vietoj paminėjai mano laipsnį, tikiuosi, turėjai omenyje mano bakalaurą, kurį gavau dar būdamas šešiolikos. Paskutinį kartą perspėju tave nenaudoti amoralių posakių. Nuleisk langą, tegul vėjas išpučia laukan tavo žodžius. O to policininko, tiesą sakant, aš visai neapgavau. Ne, aš ne biržos makleris. Sakiau, tau tiesą, kad dirbu farmacijoj. Lygiai kaip nepamelavau ir tam patruliui kurmio akytėmis, patardamas investuoti į "Lokmajerio laboratorijas", nes mes išties rengiamės pristatyti rinkai naują psichotropinį medikamentą, nuo kurio mūsų investuotojai džiūgaus kaip kislotnikai naktiniame bare. Kaip sužinojau, kad jis turi akcijų? Keista, ar ne? Tikriausiai man paprasčiausiai pasisekė. Ši naktis man labai sėkminga ir tau taip pat.

Nelabai mėgsti policiją, ar ne, Rrrosa? Žinoma, kad galiu tave kaltinti. Kurgi mes visi, nusikaltėliai, be jų būtume? Ką turėtume? Nusikaltėlių rojų… o rojus - nuobodybė. Smurtas be draudimo - tik šauksmas tyruose, siaubingiausias garsas visatoje. Ne, aš suprantu, kad su smurtu tu nieko bendro neturi. Aš to neturėjau omenyje. Taip, galėsiu parvežti tave į barą, kai baigsime pas tave. Žinoma.

O dabar pasimėgaukime kelione. Kaip tai "kuo čia mėgautis?" Ar nematai, kad artinamės prie bravoro? Žiūrėk, štai ir gintarinio alaus ženklas, reklamuojantis alchemines pastangas paversti paprastas žaliavas skystu gintaru. Alchemines, Rozeta. Aš kalbu ne apie tą niekingą kompaniją iš "Jungtinių chemikalų". Tik pažvelk į šiuos ištuštėjusius pastatus, apleistus sandėlius, kiekvienas iš jų neliečiamas, kiekvienas jų - miesto šventovė, jei galima taip pavadinti. Negalima? Matei juos milijonus kartų? Landynė yra landynė, sakai? Visada taip pat? Visada?

Niekada.

Pavyzdžiui, kai lyja, lietaus lašiukai krenta ant rudų plytų ir jos ima tamsėti. O pilkas kaip dūmai dangus - padūmavęs tavo sielos veidrodis. Akies krašteliu užkabini pasmerktų pastatų eilę, jų kontūrus. Ar jie atsako tau žvilgsniu? O gal tai atsitinka per kitokią audrą, kai langai klastingai raukosi miesto išpurvintais sniego antakiais? Ar ne tokiomis aplinkybėmis pirmą kartą pagalvojai apie visas šaltas ir tamsias visatos vietas, drėgnus pasaulio rūsius ir niūrias palėpes? Galbūt nenorėjai apie jas galvoti, bet nieko negalėjai padaryti. Kitu metu gal ir būtum galėjusi. Bet dviejų vienodų akimirkų nebūna. Nėra vienodų gyvenimų: tu turi savo, o kiti - savo. Ir kai keliauji šiomis gatvėmis su nepažįstamuoju, esi priversta pažvelgti į viską kito akimis, kaip dabar turi matyti viską mano tobulu regėjimu, o aš turiu žvelgti per tavo abejingą trumparegystę. Ar tai tie patys nuskurę namai, kuriuos matei vakar, ar net prieš sekundę? O gal jie tarsi besikeičiantys debesys, kurie vyniojasi apie kaminus ir medžius, o po to plaukia toliau?
Alcheminiai virsmai begaliniai ir nenutrūkstantys, nuolat pluša kaip vergai Didžiojoje Laboratorijoje. Nesakyk, kad nepastebi jų darbo, ypač šioje miesto dalyje. Ypač čia, kur prabėgusių dienų žavesys ir sveikas protas slepiasi po nauja žiurkių ir puvėsių kauke, kur senąjį stilių laikas pavertė jo paties parodija, kokios niekas negalėjo nenuspėti, kur atotrūkis tarp praeities formų ir ateities beformiškumo vis didėja, ir galiausiai ten, kur tarsi stebuklingame veidrodyje galima akimirką išvysti tobulos įvairovės evoliuciją.

Tai išties ir yra pati tikriausia alchemija, kaip jau tikriausiai supratai, o ne ta, kuri svaičiojo, kad viskas juda į auksinę tobulybę. Švinas - auksu, žemesnioji materija - aukštesniąja esme. Ne, viskas ne taip. Tiesą sakant, netgi priešingai. Prašau, nekišk to gumos gabalo į burną, mesk pro langą, tučtuojau! Kaip jau minėjau, viskas tėra pokyčiai be temos. Na, tikriausiai yra kažkoks tvirtas ir nekintantis idealas, labai neryškiai švytintis kažkur labai toli. Moksliškai, manau, turėtume palikti tokio neįtikėtinumo tikimybę. Tačiau tokio idealo siekimas būtų beviltiškos klajonės hipoteziškai aukštesniųjų pasaulių keliais. O keliaujant mūsų mintys tampa karštligiškos ir susipainioja. Tai, kas gimsta kaip vienintelė tiesa, neilgai trukus, tarsi piktybinės ląstelės, ima daugintis sapno kūne. Kūne, kurio tikrieji metmenys išlieka nežinomi. Tikriausiai tada turėtume būti dėkingi chemijos įnoriams, aplinkybių užgaidoms ir asmeninio skonio paslaptims už galimybę rinktis iš tokios didžiulės griežtai vietinių realybių ir troškimų gausybės.

Ne, aš ne visada mąsčiau taip nenormaliai, kaip tu išsireiškei. Tačiau galiu beveik tiksliai pasakyti, kada pradėjau matyti daiktų esmę. Buvau žalias koledžo pirmakursis, netgi žalesnis už daugelį kitų, atsižvelgiant į mano ankstyvą pažangą. Vieną dieną kai kas pasikeitė mano chemijoje, kaip aš mėgstu tai vadinti. Kurį laiką buvo gana baisu. Tačiau galiausiai supratau, kad virsmas įvyko iš netikros chemijos į tikrąją. Taip, būtent tada ir pasirinkau šį mokslą savo karjerai, savo pašaukimui. Bet tai jau kita istorija, o mes štai jau ir atvykome prie tavo buto bokšte.

Prašau netrenk mašinos durelių, kaip ką tik rengeisi padaryti. Nereikia atkreipti dėmesio. Tavo tiesa, čia nieko nėra, ką galėtume sudominti. Vietinės padugnės, atrodo, jau išsislapstė savo urvuose. Labai gerai: "Tačiau jų urvai nėra jų indai", išties. Kaip pasakytų koks nors pasipūtęs išminčius, ne žmogaus ertmė, o pats žmogus yra tikrasis indas. O tikrasis indas yra viso ko esmė, nes netgi pats geriausias indas galiausiai įgauna savo turinio formą.

Nekreipk dėmesio, ką aš šneku. Man patinka šnekėti, kaip jau tikriausiai pastebėjai. Oi, vos nepamiršau savo portfelio. Negerai būtų palikti jį be priežiūros šiame rajone, tiesa? Šypsaisi dėl to mano portfelio, Merirouz? Vėl manaisi nutuokianti kažką? Manyk taip, jei tau patinka. Visiems patinka manyti, kad žino kai ką daugiau. Štai tas policininkas, pavyzdžiui. Matei, koks patenkintas buvo, staiga tapęs apsišvietusiu žmogumi, net jei taip atsitiko tik dėl menko patarimo biržos klausimais. Visi nori žinoti slepiamą tiesą, scientia arcana, štai tikri narkotikai.

O gal aš išties turiu paslaptį savo portfelyje? Vėlgi gal tai tėra butaforija, odinis indas pilnas tuštumos. Tačiau jau žinai, kad aš dirbu paslaptingoje bendrovėje. Susimąstei apie tai, tiesa? Ką gi, eime pas tave ir išsiaiškinsime.

Koks mielas vestibiulis, tik man atrodo, atmosfera kažkaip keistai veikia tą paparčių puodą ana ten. Be abejo, suprantu, kad jie dirbtiniai. O tai reiškia viena: Gamta, viena iš Didžiųjų Chemikų, sutvėrė juos vienu kartu. Žiūrėk, liftas atrodo veikia, tik gal kiek per garsiai. Tik po jūsų, Panele R. Dvidešimt antras aukštas, jei teisingai atsimenu, o aš visada teisingai atsimenu. Eee… tikriausiai lifte rūkyti negalima, jei tu nieko prieš. Ačiū. Štai ir atvykome. Lažinuosi, kad tavo butas ten. Matai, aš išties visada teisus. Ar ne keista? Taip, jau einu, einu.

O, tavo buto durys labai gražios. Ne, tu neteisi. Negalima sakyti "tokios pat kaip ir visos". Tavo juk visai kitokios, negi nematai? Ir šiąnakt jos aiškiai kitokios, nei bet kurį kitą kartą, kai žvelgdavai į jas. Ne, tai ne vien tik dėl mano egoistiškos esybės prie tavo slenksčio. Supranti? Na, atsiprašau, jei jautiesi, tarsi būčiau auklėjęs tave visą vakarą. Kažkada buvau pedagogu, kas, manau, yra akivaizdu. Tiesiog privalau perteikti tau keletą svarbių tiesų prieš mums baigiant, mano mažyti rožės pumpurėli. Gerai? Na, eikime vidun ir pažvelkime, kas matosi pro tavo langą iš tokios aukštumos.

Prašau, nedek šviesos, kad nereikėtų žiūrėti į tavo kambario atspindį lange. Vienos iš tavo stalinių lempelių turėtų pakakti. Štai, puiku. Miesto vaizdas iš čia tikrai geras. Manau, jis nuostabus, ne per aukštai. Aš pats gyvenu vos dviejų aukštų name ir būdamas čia svaigiai suvokiu, ką prarandu. Iš šios didingos pilies galėčiau kasnakt stebėti miestą ir nuolatines jo mutacijas. Kas naktį kitas miestas. Taip, Rožyte, turiu pripažinti, kad tu teisi - nepaisant sarkastiškos intonacijos ir panašiai - miestas taip pat yra indas. Jis labai nuolankiai keičia formą pagal menkiausias savo keisto turinio daleles. Didieji Chemikai ten, žemai, bando išrasti nesuvokiamą formulę. Pažvelk į tas šviesas, žyminčias įvairiausias vietas ir gatves apačioje, pažvelk į tas linijas ir sankirtas. Tarsi kieno nors skeletas… sapno, užslėptos sistemos, pasirengęs bet kurią akimirką keistis ir įgauti naują formą. Didieji Chemikai nuolat sapnuoja kažką naujo ir visuomet rizikuoja tai darydami pabusti. Jei taip kada atsitiktų, gali neabejoti, užvirs tokia košė…

Mano vaizduotė? Ne, visiškai nemanau, kad ji laki. Priešingai, ji nepakankamai galinga. Mano varganiems fantazijos sugebėjimams visada reikėdavo… pagalbos. Todėl ir esu čia su tavimi. Vėl šypsaisi, ar greičiau vaipaisi. Juokingas žodis, vaipytis. Tarsi kažkokia pavardė. Vidas Vaipytis. Kaip skamba?

Taip, gal iš tikrųjų gaištame per daug laiko. Tačiau dar būtinai turėsime iškęsti kelias akimirkas, kol aš pasirausiu savo portfelyje ir ištrauksiu tai, ko taip ilgai laukei. Tikiesi, kad tai bus kokie geri kvaišalai, ką? Ką gi, galėsi išbandyti, jei taip jau nekantrauji tapti mano chemikalų indu. Ne, tiesiog sėdėk, kur sėdi. Tai, ką nori pamatyti, tėra mažytis drūtas buteliukas, tvirtai užsuktas juodu dangteliu… o štai ir jis!

Taip, jis išties atrodo kaip buteliukas, pilnas švytinčių miltelių. Gerai pastebėjai. Kas tai yra? Maniau, kad jau būsi atspėjusi. Ištiesk ranką ir galėsi pažvelgti iš arčiau. Paprasčiausias miltelių kauburėlis viduryje tavo prakaituoto delno, tiksliai tiek, kiek reikia vienerioms smegenims. Panašu į sutrintus deimantus, tiesa? Taip, iš tiesų žiba. Nekaltinu tavęs, jei manai, kad juos uostyti ar kitaip vartoti pavojinga. Tačiau, jei gerai įsižiūrėsi į savo ranką, pamatysi, kad tau visai nieko ir nereikia daryti.

Matai, jie susigėrė tiesiai tau į delną. Visiškai išnyko, išskyrus tuos kelis grūdelius. Nesijaudink dėl jų. Nusiramink, deginimas tuoj praeis. Nėra prasmės bandyti nuvalyti juos nuo rankos. Jie jau tavo organizme. Ir tikrai nebus geriau, jei pradėsi jaudintis, nepadės tau ir grasinimai. Prašau, tiesiog sėdėk savo kėdėje.

Jau jauti poveikį? Noriu pasakyti, be to, kad jau nebegali judinti rankų ir kojų. Tai tik šios nakties malonumų pradžia. Supranti, mano žibantys milteliai užmezgė tarp mūsų labai įdomų ryšį. Narkotikas leidžia tau labai jautriai priimti formuojantį tam tikros energijos poveikį, energijos, kurią skleidžiu būtent aš, tiksliau, kuri sklinda per mane. Romantiškai išsireiškus, dabar aš fantazuoju tave. Iš tikrųjų, tik taip ir galima tai apibūdinti, kad suprastum. Ne fantazuoju apie tave, kaip dainuoja kažkokioje senoje meilės dainoje. Aš fantazuoju tave. Tavo rankos ir kojos neatsako į smegenų signalus, nes aš įsivaizduoju žmogų, kuris ramus kaip statula. Tikiuosi, supranti, kaip tai nuostabu.

Po velnių! Tikriausiai tai buvo tavo bandymas rėkti. Tau išties klaiku, ką? Saugumo sumetimais, aš sugalvosiu žmogų, kuris neturi kuo rėkti. Štai, taip geriau. Tiesa, gana keistai dabar atrodai. Tačiau mes dar tik pradėjom. Šie menki triukai tėra vaikų žaidimas ir tikriausiai nė kiek nedaro tau įspūdžio. Netrukus pamatysi, kad galiu padaryti įspūdį, jei susikaupiu.

Kas ten tavo akyse? Tikrai matau, kad kažkas yra. Klausimas. Dabar, jei turėtum kuo, norėtum paklausti, kas bus su senąja Rožyte? Būtų sąžininga tau pasakyti.

Dabar mes jau beveik tobulai susiderinome, mano fantazijos ir tu, mano fantazijų mergaitė. Netrukus tapsi gyvu mano vaizduotės kaleidoskopu. Paskutiniuose žaidimo etapuose gali atsitikti kas tik nori. Tavo kūnas peržengs įvairovės ribas, nes dabar patys Didieji Chemikai veikia per mane. Netrukus atiduosiu savo vaizduotę į aukštesniųjų jėgų rankas, ir, be abejo, abu busime nustebinti. Tai vienintelis dalykas, dėl kurio niekada neabejoju.

Nepaisant to, vis dar yra sunkumų dėl paties proceso. Jis netobulas, neparengtas rinkai, kaip kad sakome farmacijos versle. Tačiau juk būtų nuobodu, jei jis būtų tobulas, tiesa? Noriu pasakyti, kad veikiama tokių įvairiapusių ir svetimų metamorfozių, pradinė objekto struktūra kažkodėl palūžta taip, kad net aš nesuprantu. Viso šito pasekmės labai paprastos: niekada nebebūsi tokia, kaip buvai. Apgailestauju dėl to. Turėsi likti tokioje inkarnacijoje, kokioje būsi sapno pabaigoje. Tikriausiai gerokai sukrėsi smegenis tam nelaimėliui, kuris tave suras. Bet nesijaudink, man išėjus, ilgai negyvensi. O iki tol būsi patyrusi dieviškas kitimo galias, kurių aš pats nė negaliu tikėtis pajusti, kiek besistengčiau.
Na, o dabar, manau, galime tęsti tai, kas jau nuo pat pradžių tau buvo nulemta. Pasirengusi? Aš visiškai pasirengęs ir po truputį atsiduodu jėgoms, kurių, jei pasiseks, taip ir nesuprasiu iki galo. Ar jauti, kaip mus abu pančioja didysis beprotystės tinklas? Jauti šito chemiko karštinę? Mano fantazijos galią, mano fantazijos, mano fantazijos, mano…

Beprotystės Rože - Žydėk!

[Dzen_arba_ate]

H. H. Ewers
Skenduolis

Gyveno kartą jaunas žmogus, kuris žvelgė į pasaulį šiek tiek kitomis akimis, nei žmonės aplinkui. Jis svajojo dieną ir fantazavo naktį, tačiau tie, kuriems jis pasakodavo apie savo svajones ir fantazijas, laikė jas pačiomis kvailiausiomis. Jie vadino jį visišku kvailiu. Tačiau jis pats manė, kad jis poetas.

Kada jie juokėsi iš jo eilėraščių, jis juokėsi drauge su jais. Ir jie nepastebėdavo, kaip skaudu jam tai buvo.

O jam buvo taip skaudu, kad kartą jis nuėjo prie Reino, kuris pliuškeno savo drumzlinus pavasarinius vandenis į senosios muitinės sienas. Ir tik atsitiktinumo dėka jis ten neįšoko. Vien todėl, kad sutiko viena draugužį, kuris tarė jam:

• Eime į bariuką !

Ir jis sėdėjo bare ir gėrė vyną su draugu - iš pradžių "Jozefsgoferį", o po to "Maks Griungeizerį" ir "Forster Kirchenštiuką". Ir tuomet jam atėjo į galvą keletas eilėraščių, kuriuos jis ir užrašė pieštuku ant vyno etiketės. O kuomet pasirodė ponai kolegos - sekretorius ir vertintojai, prokuroras ir abu teisėjai, - jis perskaitė jiems šias eiles:

Boluodamas papilve blyškia
Negyvėlis tylus baltam rūke
Gulėjo žvarbiame tvenkinyje…
Toliau eilėraštis pasakojo apie tai, kaip į skenduolio pasirodymą sureagavo karpiai: jie kalbėjosi tarpusavyje ir klaidžiojo abejonėse. Vieni kalbėjo apie jį gera, kiti - bloga.

Tik vienas karpis buvo džiugesio apimtas.
Jis mąstė: "Štai kur lobis tikras!"
Ir viską jis pasaulyje pamiršęs
Vaišinosi kūnu negyvu.
Kalbėjosi jis su savimi:

• Argi galiu aš lobį šį prarasti?
  Visam pasaulyje juk nesurasi
  Tokio skonio nuostabaus.
  Išvystumėt jūs ponus - sekretorių ir vertintojus, prokurorą ir abu teisėjus!

• Brangus drauge! - Tarė prokuroras. - Nemanykit, kad norėjau įžeisti jus kai kada juokdamasis iš jūsų. Jūs genijus! Jūs padarysite karjerą.

• Nuostabu! - Sušuko šviesiaplaukis teisėjas. - Nuostabu! Štai ką reiškia juridinis išsilavinimas. Iš tokios tešlos galima nulipdyti antrąjį Gėtę.

• Habemus poetam! - Džiūgavo apvalus kaip rutulys sekretorius. Ir visi kalbėjo jaunajam žmogui, kad jis poetas, tikras poetas, savitas poetas - poetas "Dievo malonėje" ir t.t…

Jaunuolis juokėsi ir susitrenkdavo taurėmis su jais. Jis manė, kad jie juokauja. Tačiau kuomet jis suprato, jog jie kalba visiškai rimtai, jis išėjo iš baro. Tą pačią akimirką jis buvo vėl blaivas, toks blaivas, kad vos vėl nepatraukė skandintis Reine. Toks buvo jo likimas: kuomet jis jautėsi poetu, jie jį vadino kvailiu. O dabar, kuomet jis pamėgino pavaizduoti kvailį, jie paskelbė jį poetu.

Prokuroras buvo teisus: jaunuolis padarė karjerą. Ir salonuose, ir koncertų salėse, ir mažose ir didelėse scenose - visur jis ėmė skaityti savo eiles. Jis ištempdavo lūpas tarsi žuvies, čepsėdavo jomis taip kaip jo manymu čepsi karpiai ir pradėdavo:

Boluodamas papilve blyškia
Negyvėlis tylus baltam rūke
Gulėjo žvarbiame tvenkinyje…
Ir tebūnie žinoma, kad jo kolegos nė trupučio neperdėjo - nei sekretorius, nei vertintojai, nei prokuroras, nei abu teisėjai! Tebūnie žinoma, kad jį įvertino visur; ir gyrė jį, ir sveikino, ir plojo jam visuose vokiečių miestuose. Ir dramos aktoriai, ir skaitovai, ir pranešėjai įsikibo į jo eilėraštį ir dar labiau paskleidė jo šlovę. O kompozitoriai sukūrė jam muziką, o dainininkai dainavo, ir muzika, vaizduodama savo garsais karpių čepsėjimą, suteikė eilėraščiui dar didesnį išraiškingumą ir gelmę.

Tebūnie visa tai žinoma!

Jaunuolis mąstė: "Tai labai gerai. Tegu jie žavisi, žeria aplodismentus ir šaukia, kad mano pokštas - tai tikra poezija. Aš tapsiu garsus ir tada man bus lengva pasirodyti su mano tikrosiomis eilėmis."

Ir todėl jis deklamavo tūkstančiams klausytojų istoriją apie "tylų negyvėlį žvarbiam tvenkinyje" ir nei vienam žmogui neprasitarė, kaip pykina jį patį nuo šios istorijos. Jis kramtė sau lūpas, tačiau nutaisydavo mielą veidą ir suraukdavo žuvišką fizionomiją…

Jaunuolis pamiršo, kad didingiausia vokiečių dorybė - ištikimybė ir kad jie iš savo poetų visų pirma reikalauja ištikimybės: poetai visada turi dainuoti tokiu tonu, kokiu jie pradėjo - jokiu būdu ne kitaip. Jeigu jie pradeda kitaip, tai tučtuojau tampa falšu, neteisinga ir netinkama ir vokiečiai juos pasmerkia.

Ir kuomet jaunuolis ėmė apdainuoti orchidėjas ir asfodelijas, geltonas gėles ir aukštus kaštonus - visi atsuko jam nugarą ir ėmė iš jo tyčiotis.

Tiesa, ne visur. Aukštuomenė juk tokia išauklėta… Kuomet poetas pasirodė namų koncerte Ringštrasė drauge su operos dainininke ir ilgaplaukiu pianistu, bei pradėjo pavargusiu balsu deklamuoti apie gėlių sielą, niekas nesijuokė. Jam netgi paplojo bei nusprendė, kad eilės labai mielos. Kokie mandagūs jie buvo! Tačiau jaunuolis jautė, kad klausytojai nuobodžiauja ir nė trupučio nenustebo kuomet kažkas suriko: "Skenduolį!"

Jis nenorėjo. Tačiau namų šeimininkė ėmė prašyti:

• Ach, prašau, "Skenduolį"!

Jis atsiduso, prikando lūpą… Tačiau nutaisė žuvies fizionomiją ir ėmė trys tūkstančiai du šimtai dvidešimt aštuntą kartą deklamuoti bjauriąją istoriją. Jis beveik duso…

Tačiau damos ir kavalieriai plojo ir žavėjosi. Ir staiga jis išvydo kaip viena sena dama pakilo iš savo krėslo, suriko ir pargriuvo.

Kavalieriai atnešė odekolono ir suvilgė pargriuvusiai damai smilkinius ir kaktą. O poetas palinko prie jos kojų ir bučiavo jos rankas. Jis jautė, kad myli ją kaip savo motiną.

Kuomet ji atvėrė akis, jos žvilgsnis visų pirma įsirėmė į jį. Ji ištraukė savo ranką tarsi iš purvino žvėries letenų ir sušuko:

• Išvykite jį!

Jis pašoko ir išbėgo. Jis pasislėpė tolimiausiam salės kampe ir nuleido galvą ant rankų. Ir kol jie lydėjo senąją damą žemyn laiptais link jos karietos, jis tupėjo ten. Jis jau viską žinojo. Jis jau žinojo tai iki tol, kol jam kas nors pasakė nors vieną žodį apie tai.
Tai buvo tarsi to, kas nulemta išsipildymas. Jis jautė, kad tai turėjo anksčiau ar vėliau įvykti.

Ir kai jie grįžo pas jį su savo "Siaubinga!", "Neįtikėtina!", "Gyvenimo tragedija!", "Žiaurus sutapimas!", jis nebuvo nustebęs.

• Aš jau žinau tai, - tarė jis. - Senoji dama prieš du metus prarado savo vienintelį sūnų. Jis nuskendo ežere ir tik po mėnesio surado jo siaubingą, neatpažįstamą kūną. Ir ji, jo motina, pati turėjo jį atpažinti…

Jie atsakė teigiamai. Tada jaunuolis pakilo nuo grindų. Ir suriko:

• Tam kad palinksminti jus, beždžiones, aš kvailys, suteikiau tokį skausmą nelaimingai motinai… Tai juokitės, juokitės gi!..

Ir jis nutaisęs žuvies fizionomiją pradėjo:

Boluodamas papilve blyškia
Negyvėlis tylus baltam rūke
Gulėjo žvarbiame tvenkinyje…
Tačiau šį kartą jie nesijuokė. Jie buvo pernelyg gerai išauklėti…

[Dzen_arba_ate]

Edgaras Alanas Po
Annabel Lee

Tai buvo prieš daugelį metų, seniai,
Karalijoj pajūrio šaly,
Ten gyveno mergaitė - tu galbūt ją žinai
Iš vardo jos - Annabel Lee.
Ir gyveno jinai tik viena mintimi:
Kad myletumės mes - aš ir ji.

Mes abu tebebuvom tąsyk vaikai
Karalijoj pajūrio šaly,
Bet mylejomės taip, kaip dar niekas prieš tai,-
Aš ir ji, mano Annabel Lee,-
Tokia meilė, kurios pavydėjo aukštai
Serafimai padangių pily.

Ir del to tik prieš daugelį metų, seniai,
Karalijoj pajūrio šaly
Paputęs iš debesio vėjas sušaldė
Mano gražiąją Annabel Lee.
Atėjo tada jos kilnus giminė
Ir išsinešė ją ten toli,
Kad pasleptų karste nuo manęs amžinai
Karalijoj pajūrio šaly.

Nepatyrę nė pusės tiek laimės danguj,
Angelai pavydėjo šventi:
Taip! Tai vien tik dėl to (ir tai žino visi
Karalijoj pajūrio šaly)
Nakčia nusileido iš debesio vėjas
Ir nužudė man Annabel Lee.

Bet mylejomes mes daug stipriau ten su ja
Už tuos, kur už mus vyresni,
Už tuos, kur už mus išmintingesni,-
Ir niekas jau - nei angelai danguje,
Nei demonai jūros pikti
Neatpleš jau dabar, neatskirs niekados
Mano sielos nuo Annabel Lee,

Nes ir mėnuo skaistus vis man neša sapnus
Apie gražiąją Annabel Lee;
Žvaigždėse - vos sušvis - aš juntu jos akis,
Savo dieviškos Annabel Lee;
Naktimis visados aš guliu šalia jos,
Savo nuotakos, man kaip gyvybė brangios,
Jos karste toj pajūrio šaly,
Jos kape neramiam pamary.

[Dzen_arba_ate]

Robert Bloch
YNOKAS

Pradžia visuomet tokia pati.
Pirmiausia ateina pojūtis.
Ar tau niekada neteko jausti, kaip mažos kojytės vaikštinėja po tavo kaukolę? Žingsniuoja tiesiai ant viršugalvio: pirmyn atgal, pirmyn atgal.
Štai taip viskas ir prasideda.
Nematai to, kas vaikščioja, nes tai juk vyksta tau ant galvos. Jeigu tu gudrus, gali nutaikyti momentą ir greitai perbraukti ranka plaukus. Tačiau ir šis triukas nepadės. Jis žino. Net jeigu prispaustum delnus prie galvos, jis būtinai išsisuktų.
Arba apskritai nušoktų šalin.
Siaubingai vikrus tasai Ynokas. Ir negali paprasčiausiai nekreipti į jį dėmesio. O jei pamėginsi jį ignoruoti, jis imsis kitų priemonių: nuslys pakaušiu žemyn ir ims šnabždėti tiesiai į ausį.
Jauti, kaip mažas šaltas kūnelis smarkiai prisispaudžia prie smegenų pagrindo? Jo nagučiuose yra kažkokia skausmą malšinanti medžiaga, nes jie visiškai nesukelia nemalonių pojūčių. Nors vėliau ant kaklo aptiksi įdrėskimus, iš kurių vis dar sunksis kraujas. Tačiau dabar tavo mintys užimtos tiktai mažu šaltu kūneliu. Vis bandai priešintis ir negirdėti jo balso. Nes jeigu tik įsiklausysi - tu žuvęs. Tada jau teks jam paklusti.
Taip, jis gudrus ir piktas!
Jis žino, kuo grasinti ir kaip pagąsdinti, jei tik sumanysi pasipriešinti.
Beje, aš tai darau retai.
Kai nesipriešinu, viskas būna neblogai, nes jis moka įtikinti ir laikosi savo nuomonės. Tai, ką jis žada savo šlamančiu šnabždesiu, skamba viliojančiai…
O, be to, jis laikosi savo pažadų.
Vietiniai gyventojai mano, kad aš neturtingas. Juk aš neturiu pinigų ir gyvenu senoje daržinėje pelkės pakraštyje. Tačiau jis davė man turtus.
Po to, kai aš įvykdau jo pageidavimus, jis keletui dienų išsineša mane. Iš kūno. Aš žinau, kad be mūsų pasaulio yra ir kiti: tie, kuriuose aš - karalius.
Žmonės juokiasi iš manęs ir sako, kad aš neturiu draugų, o mergaitės iš mūsų miestelio vadina mane kaliause. Tačiau kartais, kai aš išpildau jo prašymus, jis atneša man viso pasaulio turtus.
Pasakysi, svajonės? Nemanau. Greičiau tai kitas pasaulis - sapnas. Tas lūšnoje, pelkės pakraštyje. Jis jau nebepanašus į tikrovę.
Pagalvojus apie tas žmogžudystes…
Taip, aš žudau žmones. To nori Ynokas, apie tai jis ir šnabžda - žudyti jam.
Man nepatinka. Būdavo, aš priešindavausi, bet dabar net nemėginu. Jis nori, kad jam žudyčiau, Ynokui - padarui, gyvenančiam ant mano viršugalvio. O aš negaliu jo pamatyti, negaliu pagauti. Aš tik jaučiu, girdžiu ir paklūstu jam.
Kartais jis palieka mane ramybėje. O po to staiga vėl ima krebždėti po kaukole. Aiškiai girdžiu šnabždesį, pasakojantį apie kažką, einantį per mūsų pelkę.
Nesuprantu, iš kur jis apie juos žino. Matyti jų negalėjo, bet nupasakoja labai tiksliai.

• Vienas valkata eina Ailsorsi Roud gatve. Žemas, stambus, plikas. Juo lengviau tau.
  Po to minutėlę juokiasi ir tęsia:
• Jis vardu Maikas. Apsivilkęs rudą megztinį ir mėlynas kelnes. Į pelkę jis pasuks po maždaug dešimties minučių, leidžiantis saulei. Ir stabtels greta sąvartyno po dideliu medžiu… Galbūt pasislėpk už jo. Palauk, kol jis ims rinkti šakas pakuroms. O po to jau pats žinai. Pasiimk kirvį. Ir paskubėk!..
  Kartais aš paklausiu Ynoko, ką už tai gausiu, bet paprastai tikiu jo žodžiu. Žinau, kad, šiaip ar taip, teks įvykdyti tai, ką jis liepia. Todėl verčiau iš karto imtis reikalo. Ynokas niekada neklysta savo reikaluose ir visuomet apsaugo mane nuo nemalonumų.
  Tiksliau, taip būdavo. Iki šiol.
  Kartą vakare aš vakarieniavau daržinėje ir Ynokas užsiminė apie merginą.
• Gretai ji tave aplankys, - sušnibždėjo jis. - Gražuolė, apsirengusi juodai. Ji turi vieną nuostabią savybę - nepaprastai dailią kaukolės formą, tiesiog puikią.
  Iš pradžių aš pagalvojau, kad jis kalba apie vieną iš mano atlygių. Tačiau Ynokas turėjo omenyje gyvą žmogų.
• Ji prieis prie durų ir paprašys pagalbos. Pataisyti jos automobilį. Ji mėgino trumpesniu keliu patekti į miestelį, tačiau automobilis įklimpo pelkėje ir prireikė pakeisti vieną iš padangų.
  Linksma buvo klausytis Ynoko svarstymų apie automobilius. Tačiau jis supranta ir šią sritį. Ynokas žino viską.
• Kai ji paprašys, tu eisi su ja. Nieko nesinešk. Jos automobilyje rasi veržliaraktį. Juo ir pasinaudok.
  Šį kartą bandžiau pasipriešinti, ilgai verkšlenau ir išsisukinėjau.
  Tuomet jis nusijuokė ir papasakojo, ką padarys, jei aš nepaklusiu. Tai jis pakartojo dar du kartus.
• Bus geriau, jei padarysiu tai jai, o ne tau, - priminė Ynokas. - O gal norėtum…
• Ne! Ne. Viską padarysiu.
• Suprask, aš negaliu elgtis kitaip. Man nuolatos reikia pasirūpinti savimi, kad palaikyčiau savo gyvybę. Ir turėčiau jėgų tarnauti tau. Ir dovanoti visokiausius dalykėlius. Štai kodėl privalai paklūsti man. Antraip aš tiesiog pasiliksiu čia ir …
• Ne. Aš viską padarysiu.
  Ir aš paklusau.
  Ji pabeldė į duris gana greitai, ir viskas atsitiko būtent taip, kaip ir šnibždėjo Ynokas. Mergina buvo simpatiška blondinė. Man patinka tokie plaukai. Ir kai mes dviese patraukėme į pelkę, aš džiaugiausi, kad man nereikės jų žaloti. Aš smogiau jai veržliarakčiu į pakaušį.
  Ynokas man paaiškino, ką daryti toliau. Padirbėjęs kirvuku nunešiau kūną į akivarus. Ynokas palydėjo mane ir perspėjo dėl pėdsakų. Sunaikinau juos.
  Aš nerimavau dėl automobilio, tačiau jis pamokė, kaip pastumti jį, pasinaudojus papuvusiu rąstgaliu. Aš nebuvau tikras, ar jis nuskęs, bet nuskendo. Ir taip greitai, kad sunku buvo patikėti.
  Man palengvėjo, ir aš ten pat įmečiau veržliaraktį. Tuomet Ynokas liepė man eiti namo.
  Už šią paslaugą Ynokas pažadėjo kažką ypatingo, ir aš akimirksniu užmigau. Tačiau spėjau pajusti, kad galvoje palengvėjo, mat Ynokas nuskubėjo į pelkę savo grobio.
  Nežinau, ar ilgai miegojau. Tikriausiai ilgai. Atsimenu tik, kad kai pradėjau busti, Ynokas vėl buvo su manimi, ir kad atsitiko kažkas nenumatyta. Tuomet galutinai prabudau ir išgirdau beldimą į duris.
  Minutėlę lukterėjau, kad Ynokas pašnibždėtų, ką daryti, tačiau jis miegojo. Jis visuomet miega po to. Kelias dienas jo negali pažadinti niekas, ir tuo metu aš būnu visiškai laisvas. Paprastai tai mane džiugina, bet tik ne dabar, kai man reikia jo pagalbos.
  Beldė jau garsiau, laukti nebuvo ko, todėl atsikėliau ir atidariau duris. Per slenkstį įžengė senasis šerifas Šelbis ir tarė:
• Eime, Setai. Vežuosi tave į nuovadą.
  Aš neatsakiau, o jis atidžiai apžvelgė mano būstą savo juodomis ir mažomis kaip karoliukai akimis. Kai jis pažvelgė į mane, aš taip išsigandau, kad staiga panorau kur nors pasislėpti.
  Žinoma, jis negalėjo pamatyti Ynoko. Kaip ir niekas kitas. Tačiau Ynokas buvo savo vietoje: jaučiau, kaip jis tyliai gulėjo viršugalvyje, prisispaudęs prie styrančių kuokštų, apsiklojęs plaukų antklode ir miegodamas ramiai lyg kūdikis.
• Emilės Robins tėvai sakė, kad ji ruošėsi sutrumpinti kelią per pelkę, - paaiškino šerifas. - Mes atsekėme padangų vėžes iki pat senųjų akivarų.
  Ynokas užmiršo apie padangų žymes. Ką aš galėjau atsakyti?
• Viskas, ką pasakysi, gali būti panaudota prieš tave, - perspėjo Šelbis. - Eime, Setai.
  Mes išėjome. Neturėjau pasirinkimo. Kai atvažiavome į miestelį, policijos automobilį užpuolė visi vietiniai žiopliai. Minioje buvo ir keletas moterų, raginančių vyrus "susidoroti" su manimi.
  Tačiau šerifui pavyko juos nuginti, ir aš galiausiai atsidūriau kalėjime, kur buvau visiškai saugus. Jis užrakino mane vidurinėje kameroje. Abi kraštinės buvo tuščios, tad aš likau vienumoje. Neskaitant visą tą laiką miegojusio Ynoko.
  Anksti ryte Šelbis, pasiėmęs keletą savo pagalbininkų, kažkur išvyko. Tikriausiai ketino pamėginti ištraukti kūną iš lakiojo smėlio. Man jis neuždavė nė vieno klausimo ir tai gerokai neramino.
  Visai kitas reikalas buvo su Čarliu Poteriu. Jis pageidavo žinoti viską. Šelbis paliko jį šeimininkauti nuovadoje, kol pats grįš. Kiek palaukęs Čarlis atnešė man pusryčius ir ėmė klausinėti.
  Aš ir toliau tylėjau ir visai nesiruošiau šnekėtis su tokiu bukagalviu kaip Čarlis Poteris. Jis tuo tarpu manė, kad man pasimaišė protas. Tos pačios nuomonės laikėsi ir minia, susirinkusi lauke.
  Ką aš galėjau pasakyti Čarliui? Vis vien jis nepatikėtų, jei papasakočiau apie Ynoką.
  Todėl tylėjau. Ir klausiausi.
  Tada Čarlis papasakojo man apie Emilės Robins paieškas ir apie tai, kad šerifas jau senai susidomėjo keliais dingimais. Čarlis išplepėjo, kad bus didžiulis tyrimas, ir kad iš centro jau važiuoja apylinkės prokuroras. O dar jis girdėjęs, kad pakviestas daktaras, kuris turi nedelsdamas mane apžiūrėti.
  Ir iš tiesų, vos man papusryčiavus, pasirodė daktaras. Čarlis pamatė, kaip jis atvažiavo, ir išskubėjo pasitikti, kad kartu į nuovadą nepatektų keletas lauke besisukinėjančių, piktai nusiteikusių pusgalvių. Manau, jie norėjo mane nulinčiuoti. Tačiau daktaras jau buvo čia pat - žemas žmogutis juokinga barzdele. Jis privertė Čarlį pasitraukti į savo kontorą prie laukujų durų, o pats įsitaisė priešais mane kitoje grotų pusėje ir užkalbino.
  Jis buvo vardu Silversmitas.
  Iki šios akimirkos nieko ypatinga nejausdavau. Viskas vyko taip greitai, kad net nespėdavau gerai pagalvoti. Tai buvo panašu į sapną: šerifas su minia, pokalbiai apie teismą ir linčą, kūnas pelkėje…
  Tačiau Silversmito pasirodymas kažkaip pakeitė situaciją.
  Jis, žinoma, buvo realus. Kalbėjo su manimi ramiai, kaip ir turi šnekėti tikras daktaras. Regis, jis ketino išsiųsti mane į ligoninę po to, kai jie suras mano motiną. Apie tai, kas jai nutiko, jis paklausė beveik pačioje mūsų pokalbio pradžioje. Rodės, žinojo apie mane gana daug, todėl buvo lengva su juo šnekėtis.
  Netrukus aš jam jau pasakojau visokiausius dalykėlius: apie tai, kaip mes su motina gyvenome daržinėje, ir kaip ji virdavo bei pardavinėdavo stebuklingas žoleles, apie didelį katilą ir naktinį žolių rinkimą. Apie tas naktis, kai ji išeidavo viena, ir aš girdėdavau iš tolumos sklindančius keistus garsus.
  Man nesinorėjo pasakoti toliau, bet jis vis vien žinojo. Žinojo, kad ją vadindavo "ragana", ir netgi tai, kaip ji mirė: kai vieną sykį vakare pas mus atėjo Santo Dinorelis ir papjovė ją, nes ji davė jo dukrai stebuklingų žolelių, ir ta pabėgo su medžiotoju. Silversmitas žinojo ir tai, kad nuo to laiko aš gyvenau daržinėje vienas.
  Tačiau jis nežinojo apie Ynoką.
  Tą patį, kuris visą tą laiką miegojo ant mano galvos, visiškai nesirūpindamas tuo, kas su manimi vyksta…
  Staiga aš kažkodėl pradėjau daktarui pasakoti apie Ynoką. Norėjau paaiškinti, kad, iš esmės, tą merginą nužudžiau ne aš, todėl man teko užsiminti apie Ynoką ir papasakoti, kaip motina sudarė tą sutartį miške. Manęs ji nesivedė kartu - man tebuvo dvylika metų, - bet paėmė truputį mano kraujo, pradūrusi adata pirštą ir prilašinusi į buteliuką. Nežinau, ką būtent ji ten veikė, bet kai rytą grįžo namo, Ynokas jau buvo su ja. Aš, žinoma, negalėjau jo pamatyti, bet motina papasakojo apie jį, ir aš pajutau, kaip jis įsitaisė ant mano galvos.
  "Jis visuomet bus su tavimi, - pasakė ji. - Rūpinsis tavimi ir padės, kaip galės."
  Visa tai aš atsargiai papasakojau daktarui ir paaiškinau, kodėl turiu paklūsti Ynokui po to, kai mirė mama. Ynokas gynė mane, kaip ji ir tikėjosi, žinodama, kad aš vienas neišgyvensiu. Aš paaiškinau tai Silversmitui, nes laikiau jį protingu ir gebančiu užjausti žmogumi.
  Klydau.
  Iškart tai supratau. Jaučiau, kaip jis gręžia mane žvilgsniu, vis glostydamas savo barzdelę ir kartodamas lyg užsuktas: "Taip taip, žinoma".
  Jo akys buvo tokios pačios kaip ir šerifo Šelbio. Tarsi karoliukai. Niekšiškos. Nepatiklios, sekančios ir stebinčios akys.
  Po to jis ėmė uždavinėti visokius juokingus klausimus. Rodės, jis turėtų klausinėti apie Ynoką - juk jis buvo visų paslapčių raktas. Tačiau vietoj to Silversmitas norėjo sužinoti apie kažkokius kitus mano girdimus garsus ir apie tai, ar man teko matyti ką nors, ką tikrai žinojau neegzistuojant.
  Po to paklausė apie tai, kaip aš jaučiausi, nužudęs Emilę Robins ir ar nesinorėjo man… - tačiau šito aš nepakartosiu! Dievaži, jis kalbėjo su manimi vos ne kaip su pamišėliu!
  Todėl aš pasijuokiau iš jo ir užsičiaupiau.
  Jis po kiek laiko pasidavė ir linksėdamas galva pasišalino. Aš dar kartą nusijuokiau jam pavymui, žinodamas, kad jam taip ir nepavyko sužinoti to, ko norėjo.
  O norėjosi jam iššniukštinėti mano, mano motinos, o taip pat ir Ynoko paslaptis.
  Tačiau jam nepavyko, ir dėl to aš pasijuokiau. Po to atsiguliau, užsnūdau ir išmiegojau beveik iki vakaro.
  Pabudęs priešais kameros grotas pamačiau nepažįstamąjį stambiu besišypsančiu veidu ir linksmomis akimis.
• Sveikas, Setai, - draugiškai pasisveikino jis. - Kaip miegojai?
  Aš paliečiau viršugalvį. Ynoko neužčiuopiau, bet žinojau, kad jis ten ir vis dar miega. Jis juda greitai, netgi kai miega.
• Nesijaudink, aš tavęs nenuskriausiu, - tarė storulis.
• Jus atsiuntė daktaras?
• Visai ne, - nusijuokė jis. - Aš vardu Kesidis. Edvinas Kesidis, apylinkės prokuroras. Čia aš viskam vadovauju. Tu neprieštarauji, jei aš užeisiu ir prisėsiu?
• Aš užrakintas.
• O aš turiu raktus.
  Jis išsitraukė raktą, atrakino kamerą, įėjo ir atsisėdo šalia, ant gulto.
• Jūs nebijote? Juk mane laiko žudiku.
• Ne, Setai, - nusijuokė Kesidis. - Nebijau. Žinau, kad tu visai neketinai ką nors žudyti.
  Jis uždėjo ranką man ant peties, ir aš jos nenumečiau. Plaštaka buvo putni ir minkšta. Ant jo piršto buvo platus žiedas su saulėje tviskančiu brangakmeniu.
• Kaip laikosi Ynokas?
  Aš smarkiai krūptelėjau.
• O, nesijaudink. Tas kvailys daktaras papasakojo man apie Ynoką, kai mes susitikome gatvėje. Bet juk jis nesuprato, kas yra tasai Ynokas, ar ne, Setai? O mes su tavimi suprantame.
• Daktaras mano, kad aš psichas, - sušnibždėjau aš.
• Tarp mūsų šnekant, Setai, pradžioje tikrai buvo sunku juo patikėti. Tačiau aš ką tik grįžau iš pelkės. Šelbis su savo žmonėmis vis dar darbuojasi ten. Ir kasa… Jie visai nesenai surado Emilės Robins kūną. Ir kitus taip pat. Storulio, mažo berniuko ir dar indėno. Supranti, lakusis smėlis labai gerai išsaugoja kūnus.
  Aš stebėjau jo besišypsančias akis ir supratau, kad šiuo žmogumi galima pasitikėti.
• Jie juk suras ir kitus, jei tęs kasinėjimus, ar ne, Setai?
  Linktelėjau.
• Bet aš ten nelaukiau. Aš pamačiau pakankamai, kad patikėčiau tavo žodžiais. Juk tai Ynokas privertė tave padaryti visa tai, tiesa?
  Dar kartą linktelėjau.
• Puiku, - pasakė Kesidis, spausdamas mano petį. - Kaip matai, mes su tavimi užmezgėme puikų ryšį. Todėl aš visai nesupyksiu, jei tu man kai ką papasakosi.
• O apie ką jūs norite sužinoti?
• Apie daug ką. Apskritai, mane domina Ynokas. Kiek tiksliai žmonių jis privertė tave nužudyti?
• Devynis.
• Ir visi paslėpti akivare?
• Taip.
• Ar tu žinai jų vardus?
• Tik kai kurių.
  Pabandžiau juos prisiminti.
• Kartais Ynokas tiesiog nupasakoja žymes, ir aš atpažįstu juos pagal tai.
  Kesidis tyliai numykė ir išsitraukė cigarą. Aš susiraukiau.
• Nenori, kad rūkyčiau?
• Prašau, nereikia. Mano mamai tai nepatiko, ir ji man neleido.
  Kesidis krenkštelėjo garsiau, bet vis tik paslėpė cigarą ir pasilenkė arčiau.
• Tu gali man labai padėti, Setai, - sušnibždėjo jis. - Juk tu žinai, kuo užsiima apylinkės prokuroras?
• Na, jis panašiai kaip juristas. Būna teisme ir panašiai…
• Teisingai. Aš dalyvausiu tavo byloje, Setai. Tarkim taip - ar tu nenorėtum papasakoti žmonėms, kaip viskas atsitiko?
• Ne, ponas Kesidi. Kaime pikti žmonės. Jie manęs nekenčia.
  Tuo metu man labai norėjosi, kad Ynokas pabustų ir padėtų man, bet jis vis dar miegojo. Tada aš pažvelgiau į prokurorą ir pasiryžau:
• Gerai. Aš papasakosiu viską, ką žinau.
  Ir aš tai padariau.
  Jis nustojo šypsotis. Tikriausiai buvo taip susidomėjęs, kad tam paprasčiausiai neliko laiko.
• Dar vienas klausimas. Pelkėje radome keletą kūnų. Mes galime atpažinti Emilę Robins ir dar keletą, tačiau norėtume sužinoti ir dar kai ką. Setai, ar tu negalėtum man pasakyti, kur yra galvos?
  Aš atsistojau ir nusisukau.
• Šito aš jums nepasakysiu. Ne, nežinau.
• Iš tiesų?
• Suprantate, aš atidaviau jas Ynokui. Būtent dėl jų ir turėjau žudyti. Todėl, kad jam reikia tų galvų.
  Kesidis, rodos, nustebo.
• Jis visuomet reikalauja, kad aš nukirsčiau galvas ir palikčiau jas. Aš paslepiu kūnus akivare ir einu namo. Jis užmigdo ir apdovanoja mane, o po to grįžta galvų. Būtent jų jam ir reikia…
• Kam, Setai?
• Manau, kad jums neverta jų ieškoti, nes vargu ar pavyks jas atpažinti.
  Kesidis išsitiesė ir atsiduso:
• Bet kodėl gi tu leidi Ynokui visa tai daryti?
• Neturiu pasirinkimo. Antraip jis padarys tą patį su manimi. Jis visuomet tuo grasina. Todėl aš ir paklūstu.
  Prokuroras nutilo ir tik stebėjo, kaip aš vaikštinėju po kamerą. Po to staiga ėmė nervintis ir netgi truputį atsitraukė, man prisiartinus.
• Juk jūs visa tai paaiškinsite teisme, tiesa? Apie Ynoką ir visa kita?
  Jis papurtė galvą:
• Aš nesiruošiu teisme kalbėti apie Ynoką ir tau nepatariu to daryti. Niekas niekada nesužinos apie jį.
• Bet kodėl?
• Aš mėginu tau padėti, Setai. Tačiau ar žinai, ką pasakys žmonės, jei tu papasakosi jiems apie Ynoką? Pasakys, kad tu išprotėjęs! O tau šito visiškai nereikia.
• Taip. Bet kaip tada jūs man padėsite?
• Tu juk bijai Ynoko, - nusišypsojo jis. - Atvirai tau pasakysiu: tarkim, tu atiduosi jį man…
  Aš išpūčiau akis.
• Taip. Tarkim, tu atiduosi man Ynoką tiesiog dabar. Ir tyrimo metu aš juo pasirūpinsiu. Tokiu būdu jis tau nenurodinės ir galėsi apie jį nekalbėti. Apskritai, jis ir pats vargu ar nori, kad jo reikalai iškiltų į viešumą.
• Teisingai. Ynokas labai supyks, juk jis paslaptingas. Bet aš nė už ką neatiduosiu jums jo be leidimo. O kaip tik dabar jis miega.
• Miega?
• Taip. Ant mano galvos. Tik jūs, be abejo, negalite jo matyti.
  Kesidis pažvelgė į mano viršugalvį ir vėl pasakė:
• Na, kai jis atsibus, aš jam viską paaiškinsiu. Aš esu įsitikinęs - jis sutiks, kad visa tai tik į gera, ir bus laimingas.
• Ką gi, gerai, - atsidusau aš. - Tačiau pažadėkite, kad iš tiesų juo pasirūpinsite.
• Žinoma.
• Ir duosite jam tai, ko reikės?
• Be abejo.
• Ir niekam nepasakosite?
• Niekam!
• Jūs jau žinote, kas jums atsitiks, jei atsakysite duoti Ynokui tai ko jis pageidauja, - perspėjau prokurorą. - Tuomet jis pasiims tai iš jūsų jėga!
• Nesirūpink, Setai.
  Tada aš akimirką sustingau. Nes pajutau lengvą judesį. Ynokas prabudo!
• Jis prabudo, - sušnabždėjau aš. - Dabar aš galėsiu jam viską papasakoti.
  Taip, jis prabudo: jaučiau, kaip šliaužia oda po plaukais, besiartindamas prie ausies.
• Ynokai, ar girdi mane? - sušnabždėjau.
  Jis išgirdo.
  Tada paaiškinau jam padėtį. Apie jo perleidimą ponui Kesidžiui.
  Ynokas kurį laiką tylėjo.
  Prokuroras taip pat tylėjo ir šypsojosi. Manau, kad iš šalies mano pokalbis su "tuščia vieta" atrodė gana keistai.
• Eik pas poną Kesidį. Eik.
  Ir jis išėjo.
  Man viso labo palengvėjo galvoje, bet žinojau, kad jis išėjo.
• Ar jaučiate jį, ponas Kesidi?
• Ką… O taip! - sušuko jis ir atsistojo.
• Pasirūpinkite juo.
• Būtinai!
• Nesidėkite skrybėlės. Ynokui nepatinka skrybėlės, - perspėjau aš.
• Atleisk, užmiršau. Ką gi, Setai, kol kas aš atsisveikinu su tavimi. Tu man labai padėjai - nuo šios akimirkos galime pamiršti apie Ynoką ir niekam apie jį nepasakoti. Kai aš grįšiu, mes pašnekėsime apie tyrimą. Beje, tas daktaras Silversmitas ruošiasi visus įtikinti, kad tu pamišėlis. Galbūt tau derėtų paneigti viską, ką jam pripasakojai - juk Ynokas dabar pas mane…
  Puiki mintis. Aš iškart supratau, kad prokuroras - protingas vaikinas.
• Kaip pasakysite, ponas Kesidi. Tik būkite švelnesnis Ynokui, ir jis jums atsilygins tuo pačiu.
  Prokuroras paspaudė man ranką ir išėjo kartu su Ynoku. O mane vėl suėmė nuovargis. Gal nuo įtampos, o gal dėl to, kad labai jau neįprasta buvo be Ynoko. Ir aš vėl užmigau.
  Atsibudau vakare. Šaunuolis Čarlis Poteris spardė koja duris, laikydamas rankose padėklą su vakariene. Jis krūptelėjo ir atšoko, išgirdęs mano pasisveikinimą.
• Žudikas! Jie ištraukė iš pelkės devynis kūnus. Beprotis!
• Ech, Čarli! O aš maniau, mes tapome draugais.
• Psichas! Aš tuoj nešdinsiuosi iš čia ir paliksiu tave užrakintą nakčiai. Šerifas pasaugos, kad niekas neįsilaužtų tavęs nulinčiuoti. Tačiau manau, kad jis veltui stengsis…
  Ir Čarlis, išjungęs visas šviesas, išėjo. Girdėjau, kaip jis išeina į prieangį ir užrakina duris pakabinama spyna.
  Visiškai vienas kalėjime! Kaip keista - būti visiškai vienam, netgi be Ynoko.
  Perbraukiau ranka plaukus ant viršugalvio: keistas, neįprastas pojūtis.
  Pro langą matėsi mėnulis. Stovėjau ir žiūrėjau į tuščią gatvę. Ynokui visuomet patiko mėnulis, visada pagyvindavo jį, padarydavo neramų ir godų. Įdomu, kaip jam sekasi pas poną Kesidį?
  Tikriausiai šitaip aš prastovėjau gana ilgai. Nes kai atsisukau ir įsiklausiau į brazdėjimą prie durų, pajutau, kad kojos nutirpusios.
  Trakštelėjo spyna, ir į kamerą įbėgo Kesidis.
• Nuimk jį nuo manęs! Tuoj pat nuimk! - šaukė jis, įsikibęs nagais į galvą, gaudydamas kvapą po bėgimo.
• Kas nutiko?
• Ynokas, tas tavo padaras. Aš galvojau, kad tu psichas, o dabar tikriausiai išprotėjau ir aš pats. Bet prašau nuimk jį nuo manęs!
• Ponas Kesidi, aš juk perspėjau jus dėl Ynoko.
• Jis ten šliaužioja, o aš jį jaučiu. Girdžiu tai, ką jis šnabžda!
• Bet aš juk viską paaiškinau. Ynokas kažko prašo, tiesa? Teks jam tai duoti. Juk jūs pažadėjote.
• Negaliu. Aš nežudysiu, jis negali manęs priversti …
• Gali! Ir privers.
  Prokuroras įsikabino į durų grotas.
• Setai, tu privalai man padėti. Pakviesk Ynoką, pasiimk jį, įkalbėk grįžti pas tave. Paskubėk!
• Gerai, ponas Kesidi.
  Aš pakviečiau Ynoką. Jis neatsakė. Vėl pakviečiau - tyla.
• Nepavyko, - atsidusau. - Jis negrįš. Jūs jam patikote.
  Prokuroras pravirko. Tai apstulbino mane ir aš pajutau užuojautą jam. Jis taip nieko ir nesuprato. Aš žinau, ką gali Ynokas, kai pradeda šnibždėti savo prašymus: iš pradžių įkalbinėja, po to maldauja, vėliau ima grasinti…
• Geriau jau paklusk jam. Ar jis pasakė, ką reikia nužudyti?
  Kesidis verkė, nekreipdamas į mane dėmesio. Po to staiga išsitraukė raktų ryšulėlį, atidarė gretimą kamerą, įėjo ir užrakino duris.
• Ne, - šniurkščiojo jis, - aš to nedarysiu!
• Apie ką čia jūs?
• Aš nežudysiu daktaro Silversmito motelyje ir neatiduosiu jo galvos Ynokui. Pasiliksiu čia, kameroje! O velnias, o pragaro išpera…
  Jis parvirto ant šono, ir aš pro kameras skiriančias grotas mačiau kaip jis sėdi, susirietęs trilinkas, įsikibęs pirštais į plaukus.
• Geriau paskubėkite! - šūktelėjau jam. - Antraip Ynokas kažko imsis. Prašau, ponas Kesidi…
  Tuomet prokuroras silpnai riktelėjo ir greičiausiai prarado sąmonę, nes nieko neatsakė ir nustojo tampyti plaukus. Aš pašaukiau dar sykį, bet jis tylėjo.
  Ką man reikėjo daryti? Atsisėdau tamsiame savo kameros kampe ir sekiau akimis mėnulio šviesą, kuri visada taip nenuspėjamai veikia Ynoką.
  Staiga Kesidis sudejavo. Negarsiai ir kažkaip prislopintai.
  Aš žinojau, kad tai Ynokas. Jis ėmė tai, ko jam reikėjo - iš paties prokuroro.
  Ar verta žiūrėti? Jo nesustabdysi, o prokurorą aš juk perspėjau…
  Sėdėjau užspaudęs rankomis ausis, kol viskas nesibaigė.
  Vėl atsisukęs pamačiau, kad Kesidis sėdi, atsirėmęs į virbus. Buvo tylu.
  Šššš, štai jis! Murkimas. Tylus vos girdimas. Taip murkia Ynokas, kai yra sotus. O štai ir krebždėjimas - tai po sėkmingos medžioklės šokančio Ynoko nagučiai. Murkimas ir krebždėjimas sklido iš Kesidžio galvos.
  Tai Ynokas. Ir jis laimingas!
  Laimingas buvau ir aš.
  Prakišęs rankas pro grotas ištraukiau iš prokuroro kišenės raktų ryšulį, atrakinau savo kameros duris ir vėl tapau laisvas.
  Daugiau čia nebėra ką veikti. Kesidžio jau neprikelsi. Ynokas taip pat čia nepasiliks.
• Pas mane, Ynokai! - pašaukiau aš.
  Štai tuomet pirmą kartą vos jo nepamačiau: kažkas balta, sužibėjo ir šoktelėjo iš didelės raudonos skylės, išėstos prokuroro pakaušyje.
  Aš pajutau lengvą, šaltą ir švelnų kūnelį, nusileidusį ant viršugalvio, ir supratau, kad Ynokas grįžo namo.
  Perėjęs koridorių atidariau laukujes kalėjimo duris.
  Mažutės kojytės bėgiojo po mano kaukolę.
  Mes kartu išėjome į naktį. Švietė mėnulis, viskas skendėjo tyloje ir tik vos girdimas, laimingas Ynoko juokas šnarėjo mano ausyje.

[Dzen_arba_ate]

Edgaras Alanas Po
VARNAS

Kartą vėlią naktį žvarbią, kolei aš mąsčiau pavargęs
Virš neįprasto ir keisto mokslo knygos užmirštos -
Pasigirdo, kol knapsėjau, lyg staiga kur suklapsėjo,
Ar nuo durų sutrinksėjo mano kambario skliautuos.

• Tai svetys kažkoks, - tariau aš, - girdis kambario skliautuos -
  Nieks daugiau čia nesustos.

Ak, menu gerai tą niaurų gruodžio mėnesį atšiaurų;
Blėstančios žarijos mėtė atšvaitus grindų kraštuos.
Laukiau nekantrus rytojaus; - veltui knygų sau ieškojaus -
Liūdesio jos neatstos jau dėl Linoros prarastos -
Dėl skaisčios, retos merginos, angelų vardu šauktos -
Čia bevardės visados.

Ir šilkinės, liūdnos vėrės tykiai purpuro portjeros,
Įbauginę - ginę dvasion baimės niekad nejaustos;
Širdžiai plakti nenustojus atsistojęs aš kartojau:

• Tai svetys prie durų stovi, ieško velkės užsklęstos -
  Tik svetys vėlus čia stovi, ieško velkės užsklęstos; -
  Nieks be jo čia nesustos.

Greit man siela sutvirtėjo ir daugiau nebespurdėjo.

• Ser, - tariau, - ar ledi, jūsų aš maldauju atlaidos,
  Mat mane dar miegas valdė, šitaip švelniai jūs pabeldėt,
  Taip silpnai klebeno velkė duryse manos valdos,
  Abejojau, kad girdžiu jus. Ir - už velkės atšautos -
  Niekio, be tamsos juodos.

Žvelgdamas į tamsą gilią aš stovėjau nusivylęs,
Abejojau ir svajojau, kaip neteko niekados;
Bet tyla nesutrupėjo r man ženklo nepadėjo,
Vien "Linora" sušnabždėjo - žodį grįžusi aiduos,
Aš ir ištariau tą vardą, kur sugrįžo man aiduos
Ir daugiau nesikartos.

Sugrįžau į savo celę, nors visa liepsnojo siela,
Veikiai vėl girdėjau stuksint, kiek garsiau nei iki to.

• Taip, - tariau, - gal kas iš tikro su langinėmis nutiko,
  Žvilgtelsiu už lango stiklo priežasties mįslės šitos,
  Savo širdį nuraminsiu priežasčia mįslės šitos, -
  Vėjas beldžia nuolatos!

Vos atšovus lango sklendę, jį stumte sparnais atsklendęs
Įžengė didingas Varnas lyg iš praeities šventos;
Pasisveikint nepanūdęs, nepalaukęs nė minutės;
Tartum lordas pasipūtęs, kilo jis virš manųjų durų toks -
Ant Paladės biusto tūpė virš manųjų durų toks -
Nutūpė ten be klastos.

Vos įskrido paukštis juodas, skausmą man pamainė juokas
Iš rimtų griežtų manierų, jom didybės išreikštos.

• Nors jau kuodas tau nuslinkęs, tu, - tariau, - bijot nelinkęs,
  Varne senas ir siaubingas, lekiantis nakties kraštuos -
  Koks taurusis tavo vardas šiuos plutoniškuos kraštuos?
  Tarė Varnas: - Niekados.

Nustebau sulaukęs žodžio šito nevikraus sparnuočio,
Nors nedaug čia buvo ryšio ir mažai prasmės tvirtos;
Kas galėtų patikėti, kad ir jam pavyks regėti
Paukštį, kurs virš durų sėdi ant skulptūros iškeltos -
Paukštį tupint arba žvėrį ant skulptūros iškeltos,
Pavadintą"Niekados".

Bet nuo savo šalto biusto tik tą vieną žodį rūstų
Ištarė vienišius varnas - jis gal sielą jam atstos.
Neišgirdęs žodžio kito - nė plunksnelė neiškrito -
Burbtelėjau: - Taip išskrido ir bičiuliai kitados -
J i s rytoj mane paliksiąs, kaip Viltys kitados.
Paukštis tarė: - Niekados.

Krūptelėjau aš, pro tylą atsaką išgirdęs tyrą.

• Jis tikrai, - tariau, - nutvėrė šitą žodį iš kalbos
  kaži kokio nelaimingo iškankinto šeimininko,
  Kam Bėda negailestinga tedainavo visados -
  Lyg jo Vilčiai pakasynoms tedainavo visados
  Šitą "Niekad - niekados".

Bet prieš Varną vėl išsklaido man šypsnys liūdnumą veido
Ir link paukščio, kurs virš durų, su visa kėde slenkuos;
Taip, velvetais apkaišytas, aš ėmiau savy maišytis
Bei mąstyti, ką gi šitas paukštis praeities šventos -
Ką gūdus, šiurpus, grėsmingas paukštis praeities šventos
Sako savo "Niekados".

Taip sėdėjau tarp dvejonių, netariau žodelio jokio
Paukščiui, kurio akys virto man liepsna širdies karštos;
Taip spėliodamas aš sėdėjau, kad nors galva prišlietau
Prie apmušalų velveto, lempos šviesoje baltos,
Kur velveto violeto lempos šviesoje baltos,
J i nelies, ak, niekados!

Oras lyg tirštesnis tapo nuo slaptų smilkyklių kvapo,
Rodės, žingsniai serefimų skamba kambario kutuos.

• Vargše, - sakau aš, - su palyda Dievas taus atsiunčia šitą
  Atilsį - užsimiršimą nuo Linoros prarastos!
  Gerk, vai gerk užsimiršimą nuo Linoros prarastos!
  Tarė Varnas: - Niekados.

• Pranaše, - tariau, - nedoras! - paukštis būtum ar šėtonas! -
  Kokios audros ar pagundos benublokštų šiuos krantuos,
  Vienišas, tačiau bebaimis, dykrų burtų nesibaidęs -
  Šiuos namuos, lankytuos baimės - tark, meldžiu, man be klaidos -
  T a i balzamas Gilaedo? - tark man - tark man be klaidos!
  Tarė Varnas: - Niekados.

• Pranaše, - tariau, - nedoras! - paukštis būtum ar šėtonas! -
  Dėl dangaus, kuris virš mūsų, dėl mūs Dievo bei maldos -
  Tark, ar siela nusiminus nors danguj liks apkabinus
  Atvaizdą šventos merginos, mūs Linoros prarastos -
  Nuostabios, šviesios merginos, mūs Linoros prarastos.
  Tarė Varnas: - Niekados.

• Teišskirs mus šitas žodis, paukšti, - sušukau pašokęs. -
  Ar šėtone! grįžk į audrą bei kraštus nakties juodos!
  Plunksnos nepalik ant kelio, tartum savo sielos melo,
  Ir apleisk vienatvę mano - skriski biustui nuo kaktos!
  Ir širdies man trauki snapą, siluetą - nuo kaktos!
  Tarė Varnas: - Niekados!

Varnui skristi neberūpi, jis vis tupi, v i s d a r t u p i
Ant blyškaus Paladės biusto, viršum durų nuolatos;
Ir jo akys neužsnūsta, mena demoną miegūstą,
Lempos ugnys kūnu plūsta, krinta ant grindų lentos;
Mano siela iš šešėlio, kurs ant tų grindų lentos
Nepakils jau - niekados!