Apie Trejybę

Apie Trejybę

Trejybė vienybėje

Sistematinio trijų dieviškų asmenų supratimo išeities taškas

tegali būti Apreiškimas (Tėvo per Sūnų Šv. Dvasioje). Iš šios

krikščioniškos išganymo paslapties perspektyvos mes bandysime

suvokti tris dieviškuosius asmenis. Šiais laikais egzistuoja

du projektai, kurie savaip bando suvokti: 1) per imanentinę

Trejybę – ekonominę (K. Barth’as)423 ir 2) iš sistematinės

sąvokos perspektyvos (K. Rahner’is).424 Abiems bendra yra

tai, kad jų išeities taškas nėra formulė una substantia –

tres personae ir kad jie Dievą mąsto ne kaip substanciją, bet

kaip subjektą, tegu jis bus Apsireiškimo subjektas (K. Barth)

arba savęs atskleidimo subjektas (K. Rahner).

K. Barth’o išeities taškas yra Apreiškimo sąvoka, kadangi ji

jo įsitikinimu savyje talpina mokymo apie Trejybę

problemą.425 Mokymo apie Trejybę šerdis jo manymu yra

sakinys: Dievas apsireiškia kaip Viešpats. Pagal šį sakinį

Dievas yra tas pats nesugriaunamoje vienybėje ir tuo pačiu

nesugriaunamame skirtingume tris kartus kitaip tas pats kaip

Apreiškėjas, Apreiškimas ir Apreikštasis. Apsireiškimas – tai

savo prigimtimi žmogui nesuvokiamo Dievo savęs

atskleidimas. "Dievas nėra būtinai susijęs su savo amžinumu

ir paslaptimi, bet jis gali, nori priimti ir iš tiesų priima

laikiną pavidalą".426 Jis tuo pačiu išlieka Apreiškėju. Jis

yra ir suverenus savo Apreiškimo subjektas. Galiausiai

Apreiškimas reiškia ir buvimą Apreikštu, kadangi Apreiškimas

yra žmogų įtraukiantis savęs atskleidimas. Jis yra istorinis

įvykis, dėl kurio tam tikrų žmonių egzistencija buvo taip

paženklinta, kad jie, nors ir negalėjo nusakyti Dievo, vis

dėlto sugebėjo jam atsiliepti ir juo sekti. Taigi Barto

mokymas apie Trejybę yra nepaneigiamo Dievo subjektyvumo

išraiška ir tuo pačiu Naujųjų laikų subjektyvumo ir jo

autonomijos temos variantas.427 Trys buvimo būdai priklauso

prie absoliutaus subjekto savęs konstitucijos. Tai yra

tipiška idealistinė mąstymo figūra, kuri Bartą jungia su

Hėgeliu, nežiūrint visų materialių skirtumų.

Panašią mąstymo struktūrą rasime ir pas K. Rahnerį. Jo

išeities taškas yra ne Dievo, o žmogaus subjektyvumas. Tai

reiškia, kad jis Dievo paslaptį nori išlaikyti paslaptimi.

Rahneris teigia: "Žmogus yra laisvo absoliutaus Dievo

atsiskleidimo įvykis".428 Šis atsiskleidimas

reiškia "absoliutų Dievo kaip nesuvokiamos ir išliekančios

paslapties artumą", "absoliučią savęs atskleidimo laisvę"

ir "kad vidinė savęs atskleidimo galimybė kaip tokia (…)

niekuomet nebus suvokta". Iš to išvedamas mokymas apie

Trejybę. Trejybė yra žmogiškojo subjektyvumo galimybės sąlyga.

Rahnerio sistematinė Trejybės samprata yra jo mokymo apie

malonę pagrindas. Pagal jį yra du vienas kitą sąlygojantys

Dievo apsireiškimo būdai: Jėzuje Kristuje ir Šv. Dvasioje.

Tai du apsireiškimo momentai. Apsireiškimas nusako kilmę ir

ateitį (radikaliai naujo įvykį), istoriją ir transcendenciją,

pasiūlymą ir priėmimą, galiausiai tiesą kaip vienos ir

asmeninės Būtybės Apsireiškimą ir meilę kaip laisvai siūlomą

ir laisvai priimamą Asmens Apsireiškimą. Ir pagal Rahnerį

egzistuoja du momentai – pažinimo ir meilės -, kurie sudaro

du realiai skirtingus save apreiškiančio Dievo, tiksliau Tėvo

subsistencijos būdus. Taigi Rahneris pateikia

sintezę: "Dievas, kaip išliekanti šventa paslaptis, kaip

nesuvokiama transcenduojančios žmogaus būties priežastis, yra

ne tik tolimas, bet ir absoliučiai artimas Dievas, kuris

išties save apreiškia ir dalyvauja ne tik dvasinėje mūsų

egzistencijos gelmėje, bet ir konkrečioje mūsų istorinėje

tikrovėje".

Jei pas Bartą žmogaus subjektyvumas atsiduria pavojuje, tai

pas Rhanerį pavojuje atsiduria Dievo "Tu". Rahneriui pavyksta

rimtai pažvelgti į žmogaus subjektyvumą (nors ir

individualistiškai apribotą), bet jam nepavyksta mąstyti

Trejybės subjektyvumo. Iš čia ir kyla radikalus Naujųjų laikų

asmens sąvokos atmetimas. Todėl mes sakome, kad "atskirų

subsistencijos būdų" negalima šauktis, garbinti ar jiems

melstis. Prieš bevardę Dievo paslaptį pas Rahnerį galima tik

tylėti.

Pas Rahnerį taip pat pabrėžiama Dievo ir žmogaus vienybė.

Trejybės asmenys yra tik ekonominio Dievo apsireiškimo žmogui

momentai, bet ne imanentinio apsireiškimo subjektai. Rahneris

polemizuoja su teze, kad bet kuris iš asmenų būtų galėjęs

tapti žmogumi, bet jam nepavyksta iš to išvesti imanentinių

savybių (proprietates). Jo spekuliacijos apie Trejybę

nepasiekia tikslo: jis nepaaiškina hipostazių savitumų ir

skirtumų tarp jų bei kokią apčiuopiamą reikšmę jos turi. Jei

dieviškos hipostazės Dieve nėra subjektas, tai jos negali

pasirodyti išganymo istorijoje kaip kalbantys ir veikiantys

subjektai. Ši konsekvencija išryškėja Rahnerio pareiškime

apie hipostazių vienybę.
pagal W .Kaspero tekstą

Dabar mūsų išeities taškas bus Jėzaus atsisveikinimo malda iš

Jn 17, taip vadinama aukščiausiojo kunigo malda, kur mums

aiškiausiai atsiskleidžia pirmieji NT mokymo apie Trejybę

požymiai. Ši malda buvo sukalbėta tą akimirką, kai Jėzus

suvokė besiartinant savo valandą prieš pabaigą (eschaton)

(17,1.5.7). Taigi ši malda atsisveikinimo valandą talpina

savyje Jėzaus testamentą. Išsipildymo valandą joje atsispindi

visa Jėzaus Kristaus išganymo darbo prasmės santrauka, ir tai

įvyksta trinitarine forma.

  1. Mokymo apie Trejybę prasmė. Aukščiausiojo kunigo malda

prasideda žodžiais: "Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo

Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave." Kalba eina apie

eschatologinę valandą, apie reziumuojantį viso išganymo darbo

išsipildymą. Jis įvyksta Jėzaus kryžiuje ir išaukštinime kaip

eschatologinis Dievo Apreiškimas. Tėvui išaukštinimu

pašlovinant Sūnų, taip pat ir Tėvas pašlovinamas per Sūnų.

Tai tas pats išaukštinimas, kokį Sūnus nuo pradžių turi pas

Tėvą (V. 5). Kalba eina apie amžinos Dievo esmės, Dievo

buvimo Dievu Apreiškimą.

Į šią amžiną doksologiją įtraukiami ir tikintieji. Taigi ir

juose išaukštinamas Sūnus (V. 10). Šis išaukštinimas įvyksta

per "kitą Patakletą", tiesos Dvasią. Ji įveda tikinčiuosius į

tiesos pilnatvę; kadangi ji nieko nepasako iš savęs, o tiktai

tai, kas yra Jėzus ir ką jis yra gavęs iš Tėvo, tai ji

pripažįsta Sūnaus ir Tėvo išaukštinimą (16, 13-15). Ji yra

konkretus amžinos Tėvo ir Sūnaus doksologijos Bažnyčioje ir

pasaulyje sudabartinimas. Ji yra eschatologinis Dievo garbės

išsipildymas, jos buvimas istorijos laike ir erdvėje. Tai yra

įmanoma tik todėl, kad ji pati kyla iš Tėvo (15,26) ir kad ji

kaip tiesos Dvasia pati yra amžinos Dievo garbės Apreiškimas

ir spindesys (Doxa). Mokymas apie Trejybę yra tik

doksologijos gramatika. Trinitariniame išpažinime kalba eina

apie "garbė Dievui Tėvui per Sūnų Šv. Dvasioje".

Eschatologinis Dievo išaukštinimas tuo pačiu yra pasaulio

išganymas ir gyvenimas. "Tai yra amžinasis gyvenimas: pažinti

tave, vienintelį tikrą Dievą ir Jėzų Kristų, kurį tu

atsiuntei" (V. 3). Šis išpažinmas Šv. Rašto prasme yra ne

abstrakti spekuliacija, o participacija, gyvenimo

bendruomenė. Trinitariniame išpažinime kalba eina apie

bendrystę su Dievu. Mokymas apie Trejybę savo prasmę įgauna

įtampos vienybėje tarp doksologijos ir soteriologijos.

Alternatyvos tarp K. Bartho ir K. Rahnerio projektų galima

atsisakyti.

Įtampos vienybė tarp doksologijos ir soteriologijos reiškia,

kad Dievo garbės pripažinimas nėra žmogaus pažeminimas.

Absoliutaus Dievo subjektyvumo pripažinimas nereiškia žmogaus

subjektyvumo paneigimo; jis išgano, išlaisvina ir atbaigia

žmogų. Taigi trinitarinis išpažinimas yra žmogaus ir pasaulio

prasmė, gyvenimas ir tiesa.

oho. pats kurei? likau suzavetas.

Man dar toli iki tokio visaapimančio mąstymo. Tekstas W. Kasperio (vertimas).

aa Šypsena. bet vistiek kadanors zadi taip patubulet?