Apie geri ir blogi… net pats nezin kodel, uzsinorejau pasidalinti su jumi siuo Camiu tekstuku
Centrinis sporto klubas Fondouko gatvėje Orane rengia bokso vakarą ir garantuoja, kad jis bus gerai įvertintas tikrų mėgėjų. Kitaip sakant, tai reiškia, kad reklamuojami boksininkai anaiptol ne žvaigždės, kad kai kurie jų ringe pasirodys pirmą kartą ir galima tikėtis, jog priešininkai, jeigu ir nepademonstruos sugebėjimo rungtis, tai bent jau bus nuoširdūs. Vienas Oranietis uždegė mane, tvirtai pažadėjęs, kad “ten bus kraujo”, ir šai aš tarp tikrų bokso mėgėjų.
Atrodo, šie niekad nereikalauja patogumų. Iš tikrųjų ringas įrengtas kažkokio klakėmis nubalinto, šiferiu uždengto ir ryškiai apšviesto garažo gale. Aplink vires kvadratu išrikiuotos sudedamosios kėdės. Tai “garbės ringai”. Žiūrovų suolai sustatyti išilgai, o pastato gale atsiveria didžiulė tuščia erdvė, vadinama pasivaikščiojimų galerija, nes nė vienas iš penkių šimtų čia esančių asmenų negalėtų net nosinės išsitraukti, nesukeldamas rimtų nelaimių. Šioje kvadratinėje dėžėje alsuoja koks tūkstantis vyrų ir dvi ar trys moterys – iš tų, kurios, kaip sako mano kaimynas, visuomet stengiasi “būti pastebėtos”. Visi žvėriškai prakaituoja. Laukiant “vilčių” rungtynių, didžiulis garsiakalbis liūdina publiką Tino Rosi’u. Tai romansas prieš žudynes.
Tikro mėgėjo kantrybė – beribė. Rungtynės paskelbtos dvidešimt pirmą valandą, neprasidėjo dar ir dvidešimt pirmą trisdešimt, bet niekas dėl to neprotestuoja. Pavasaris karštas, vienmarškinių žmonių kvapas jaudrina. Ištvermingai diskutuojama, tolydžio šaudant limonado kamščiams ir nepailstamai verkšlenant Korsikos daininkui. Keletas naujų atvykėlių įsibrovė tarp žiūrovų, kai prožektorius jau liejo ringą akinama šviesa. “Vilčių” kautynės prasideda.
Viltys, arba debiutantai, rungtyniaujantys dėl malonumo, visuomet laiko savo pareiga tatai įrodyti ir iškart puola triuškinti vienas kitą, nepaisydami jokios technikos. Jie niekad neištveria ilgiau kaip tris raundus. Šiuo požiūriu vakaro herojus yra jaunasis “lakūnas”, paprastai pardavinėjantis loterijos bilietus kavinių terasose. Jo priešininkas iš tikro buvo nelemtai išstumtas iš ringo vikriu smūgiu antro raundo pradžioje.
Publika kiek pagyvėjo, bet dar neperžengia mandagumo ribų. Ji susikaupusi traukia į save šlykštų riebalais įtrinto kūno dvoką. Įdėmiai stebi šio lėto ritualo seką ir nežabotus smūgius, kurie atrodo dar autentiškesni ant baltut baltutėlaičių sienų krintant besirungiančiųjų šešėliams. Tai ceremoningi laukinės ir išskaičiavimu pagrįstos religijos prologai. Transas prasidės vėliau.
Garsiakalbiai paskelbia Amaro, “užsispyrusio, niekad nenusileidžiančio oraniečio” kovą su Peresu, “stipraus smūgio boksininku iš Alžyro”. Profanas klaidingai suprastų riaumojimą, kuriuo buvo pasitikti išėję į ringą boksininkai. Jo vaizduotėje iškiltų sensacingos rungtynės, kur boksininkai puola spręsti publikai žinomą asmeninį kivirčą. Iš tikro jie ir nori išspręsti kivirčą. Bet tas kivirčas jau prieš šimtą metų mirtinai sukiršino Alžyrą su Oranu. Jeigu tai būtų atsitikę prieš keletą šimtmečių, tiedu Šiaurės Afrikos miestai būtų nualinę vienas kitą, kaip laimingeniais laikais padarė Piza ir Florencija. Jų konkurencija juo stipresnė, kad neturi tvirto pagrindo. Juo daugiau šie miestai turi priežaščių vienas kitą mylėti, juo labiau vienas kito nekenčia. Oraniečiai kaltina alžyriečius “elegancija”. Alžyriečiai tvirtina, kad oraniečiai nemoka būti mandagūs. Tokie įžeidinėjimai kur kas kruvinesni, negu atrodo iš pažiūros, nes jie metafiziški. Negalėdami apsiausti vienas kito, Oranas ir Alžyras susieina, kaunasi ir įžeidinėja vienas kitą sporto, statistikos bei didžių darbų baruose.
Taigi tai – puslapis istorijos, kuri rituliojasi ringe. Ir užsispyrėlis oranietis, palaikomas tūkstančio riaumojančių balsų, gina prieš Peresą provincijos gyvenimo būdą ir išdidumą. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Amaras kovoja nevykusiai. Jo gynybos forma netikusi: smūgiai per trumpi. O stipruolio alžyriečio smūgiai, priešingai, pakankamai ilgi. Jis užtikrintai nukreipia kumštį į savo priešininko antakių linkį. Oranietis ginasi puikiai, lydimas įsisiautėjusios publikos riksmo. Nepaisant nuolatinių galerijos ir mano kaimyno padrąsinimų, nepaisant atkaklių: “Pribaik jį”, “Jis nieko nebegali”, alžyrietis, publikai nepritariamai švilpiant, skelbiamas nugalėtoju taškų persvara. Mano kaimynas, noriai kalbantis apie sportą, pabrėžtinai ploja ir tarteli man šauksmų prislopintu balsu: “Dabar jis nebegalės ten pasakyti, kad oraniečiai – laukiniai”.
Tačiau salėje jau prasidėjo programoje nenumatytos kautynės. Švytuoja kėdės, kelią skinasi policija, įsijaudinimas pasiekia kulminaciją. Kad nuramintų ir nutildytų šituos smarkuolius, “direkcija”, nedelsdama nė akimirkos, paleidžia per garsiakalbį Sambrą ir Mezę. Per keletą minučių salė įsisiautėja. Pakrikos besikaunančiųjų ir savanorių teisėjų krūvelės švysčioja po policininkų kumščiais, galerija džiūgauja ir laukiniais šūksniais, pajuokiamu kakariekavimu bei kniaukimu, stelbiamu nepaliaujamai plūstančios kariškos muzikos, reikalauja, kad rungtynės būtų tęsiamos.
Tačiau pakanka paskelbti didžiąsias kautynes ir viskas nurimsta. Tatai pasidaro staiga, be fioritūrų, sakytum, pjesei pasibaigus aktoriai būtų palikę sceną. Kuo paprasčiausiai nuo kepurių nupurtomos dulkės, sustatomos kėdės, ir visi veidai iškart įgauna geraširdišką doro žiūrovo, sumokėjusio už savo vietą šeimos koncerte, išraišką.
Paskutinėse rungtynėse prancūzų jūreivių čempionas kaunasi su oraniečiu boksininku. Šįkart oranietis pranoksta priešininką. Bet pirmuose raunduose jo pranašumai neišjudina publikos. Ji fermentuoja savo jaudulį, jai reikia atkusti. Ji dar neatgavo kvapo. Nors ir ploja, bet be aistros. Ir švilpia be pasipiktinimo. Salė pasidalija į dvi stovyklas, taip įprasta. Tačiau kiekvienas renkasi stovyklą abejingai, kaip būna labai nuvargus. Jeigu Prancūzas “smūgiuoja”, o Oranietis užmiršta, kad galva nepuolama, boksininką suriečia švilpukų papliūpa, net netrukus jis atsitiesia nuo aplodismentų audros. Tik septintame raunde prasideda sportas, ir tuo pat metu tikrieji mėgėjai ima peikėtis nuo nuovargio. Prancūzas žengė ant kilimo ir, trokšdamas atgauti pralaimėtus taškus, puolė priešininką. “Viskas, – pasakė mano kaimynas, – dabar prasidės korida”. Tai iš tiesų korida. Permirkę prakaitu po negailestingais prožektoriais, abu boksininkai ginasi, smūgiuoja užsimerkę, kaišioja pečius ir kelius, sukruvina vienas kitą ir šnuopuoja iš įtužio. Tuo metu salė pakyla ir įninka skanduoti, pritardama abiejų didvyrių pastangoms. Ji gauna smūgius, pati juos kerta, kartoja tūkstančiais duslių, uždususių balsų. Net tie, kurie abėjingai pasirinko favoritą, užsispyrę laikosi to pasirinkimo ir plieskia aistra. Ištisas dešimt sekundžių kaimyno riksmas smelkiasi man į dešinę ausį: “Varyk, Mėlina Apykakle, spausk, jūreivi!”, o tuo tarpu priešais mus sėdintis žiūrovas staugia Oraniečiui: “Anda! Hombre!”(Spausk! Vyruti!) Vyrutis ir Mėlyna Apykaklė spaudžia, o drauge su jais – salė, visa atsidavusi siaurakakčiams dievams šitoje kalkių, šiferio ir cemento šventykloje. Kiekvienas smūgis, dusliai trenkęs į žvilgančią krūtinę, galingais virpuliais atsiliepia drauge su boksininkais iš paskutiniųjų plušančios minios kūne.
Šitokioje atmosferoje lygiosios sutinkamos blogai. Jos prieštarauja manichėjiškam publikos jautrumui. Yra gėris ir blogis, nugalėtojas ir nugalėtasis. Jeigu neklysti, privalai būti teisus. Šitos nepriekaištingos logikos išvada iškart paremiama dviem tūkstančiais energingų plaučių, kurie apkaltina teisėjus parsidavimu. Tačiau Mėlina Apykaklė štai žingsniuoja per ringą apkabinti savo priešininko ir geria jo brolišką prakaitą. To gana, kad salė, žaibiškai apsivertusi, pultų audringai ploti. Mano kaimynas teisus: jie ne laukiniai.
Minia, srūvanti į lauką po tylos ir žvaigždžių kupinu dangum, ką tik atlaikė be galo sekinantį mūšį. Ji tyli, skirstosi vogčia, nebeturėdama jėgų ką nors aiškinti. Yra gėris ir yra blogis, ir toji religija negailestinga. Tikinčiųjų kohorta tapo tik nakty nykstančių juodų ir baltų šešėlių sambūriu. Mat jėga ir smurtas – vieniši dievai. Jie nieko nepalieka atminimui. Priešingai, rieškučiomis dalija stebuklus dabar. Jie tokie pat kaip ir šita tauta be praeities, kuri priima komuniją aplink ringus. Tai sunkokos apeigos, tačiau jos viską supaprastina. Gėris ir blogis, nugalėtojas ir nugalėtasis: Korinte greta stovi dvi šventyklos – Smurto ir Būtinybės.
as blondine,daug skaityti…
As ne blondine,bet vistiek daug skaityti
Nnnnda…penktadienio vakaras…
ner uz ka, ner uz ka…
