apie didvyriu salies kvaileli…
Paseksiu jums pasaką, o pasakos, kaip žinia, būna išgalvotos, nors kartu, jas vargu ar visuomet galima pavadinti "nesamonėmis".
Kažkada, vienoje "Didvyrių šalyje" gyveno kvailelis. Netgi kai kurie rašytiniai šaltiniai minėjo, kad ta šalis, būtent, didvyrių šalis, ir žmonės, gyvenantys toje šalyje, rieškutėmis, o kartais tiesiog kibirais, semdavosi stiprybės. Kaip ir dera didvyriams, jie atlikinėjo didžius dabus, dažnai pamiršdami netgi apie save, apie savo pažadus duotus, ne kam kitam, o patys sau, tarkim, kompensuojamus indėlius ar išmokas už žemę. Darbų gal neminėsiu, nes didvyriai, kaip ir dera, buvo kuklūs, jie dažnai paminėdavo, kad jų darbai ir patirtis kažkokiems mistiniams "jums". Jų kuklumas netgi, būdavo apdainuojamas: "kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o kiti liūdės", ir nesidžiaugdavo, verčiau liūdėdavo, nes išties, kas gi iš tos laimės… Nors bendrai, tiesą sakant, rinkiminės agitacijos metu, puse lūpų užsimindavo apie atliktus "didvyriškus darbus", nors, gal daugiau, apie kitų didvyrių neatliktus arba prastai atliktus žygdarbius. Tai, dažniausiai priklausydavo nuo to, po kokia vėliava buvo susitelkę didvyriai.
Yra labai svarbu paminėti, kad toje šalyje buvo spaudos laisvė, ir ne tik spaudos, o tikrąja prasme - žodžio laisvė. Laikraščiai "Matydavo abi pasaulio puses" ir iškart apie tai informuodavo. Televizija rodydavo užjūrines telenoveles, apie "tikrus" jausmus, o ir vietinis teleproduktas dažnai vadindavosi "realybės Show". Tam, kad realybė būtų realesnė, būdavo kuriami scenarijai, o profesionalūs režisieriai, ją, tai yra tą realybę, režisuodavo. Žinoma, ne vien tik apie tos šalies žiniasklaidą, bet visgi apie žiniasklaidą užsiminė, filosofas Gūntheris Andersas kūrinyje "Antikvarinis žmogus": "Klausimas, kur baigiasi realybė ir kur prasideda iliuzija, nevykęs pats savaime: nes pats radijas, televizija ir fantomų industrija yra tokio dydžio ir galios socialinės realybės, kad jos gali stoti į kovą su bet kokiomis kitomis realybėmis, jos gali pačios nustatyti, "kas yra tikra", "kas iš tikrųjų atsitinka". Karlo Krauso posakis "Iš pradžių buvo spauda, ir tada atsirado pasaulis", kuriuo autorius kažkada manė sukelsęs skandalą, dabar atrodo visiškai švelnus, nes šiandien, jį performulavus, reikėtų pasakyti: "Iš pradžių buvo laida, dėl jos pasaulyje viskas vyksta". Ir kaip mini toliau tas pats filosofas: "Atsirado masinio atsiskyrėlio tipas; ir milijonai tokių egzempliorių, atskirtų vienas nuo kito, tačiau labai vienų į kitus panašių, sėdi atsiskyrę savo bustuose". O kas ir belieka gyvenančiam didvyrių šalyje? Jis dirba penkias, kartais šešias ar net visas savaites dienas. Darbas dažnai nuobodus, alinantis, be asmeninės iniciatyvos ar kūrybingumo. Vien tam, kad pramistų. Po įtempto darbo pagaliau seka taip lauktas savaitgalis ir laisvalaikis, tik, deja, laisvės čia neperdaugiausia, nes prie laisvo savęs tokiam individui sugrįžti taip ir nepavykta. Savaitgalio baras su savo triukšmu, alkoholiu bei nikotino dūmų kamuoliais, įvairaus pobūdžio pramogos, televizija, radijas, kompiuteriniai žaidimai, internetas neblogai prablaško, bet vis dėlto blaško, o laisvės, bent jau laisvės nors savaitgalį pabūti savimi nesuteikia. Show verslo teikiama pramoga pasiūlo pagyventi plokščiame TV ekrane pasirodančios plokščios TV žvaigždės plokščią gyvenimą. O jie taip mielai tam pasiduoda greičiausiai todėl, kad savojo seniai nebeturi.
Dar, manau vertėtų paminėti, vieną eksperimentą, atliktą toje didvyrių šalyje, labai vaizdžiai nusakantį, jog teisingumas, visų pirma, socialinis teisingumas, buvo aukštumoj. Šalies mokslininkai padarė labirintą, kuriame buvo septyni kambariai. Į ketvirtą kambarį padėjo didelį, o gal taupumo sumetimais, ne tokį jau ir didelį, sūrio gabaliuką. Į labirintą įleido žiūrkę. Toji, nuosekliai, pradedama pirmu kambariu, užbėgdama į antrą, paskui į trečią, ketvirtame kambaryje rado sūrį. Apsidžiaugė, suvalgė. Mokslininkai, antrą kartą, sūrį paslėpė septintame kambaryje, ir vėl įleido tą patį gyvūną. Žiurkė, iškart bėgo į ketvirtą kambarį, bet, sūrio ten neradus, grįžo atgalios, pradėjo nuo pirmo ir septintame, visgi, pasisotino. Tomis pačiomis sąlygomis, mokslininkai į labirintą įleido ir šalies pilietį. Pirmą kart į labirintą įleistas žmogus, elgėsi visiškai taip pat, kaip ir gyvūnas, gal netgi padėkojo už sūrio gabaliuką, surastą ketvirtame kambaryje. Antrą kart, neradęs sūrio ketvirtame kambaryje, negaišo laiko ilgesniems ieškojimams, o iškart patraukė rašyti skundų į įvairias instancijas, neaplenkdamas netgi teismų, taip kovodamas už savo teisybę.
Taigi, toje šalyje, kaip trumpai užsiminiau, gyveno kvailelis. Kvailas jis buvo tuo, kad, na kaip čia išsireiškus, nebuvo atlikęs kažkokių didelių didvyriškų darbų, beveik neskaitydavo laikraščių (kažkaip jį prie knygų labiau traukė, o ir niekaip negalėdavo suprasti, kaip galima matyti abi pasaulio puses, nes jis pats, net obuolio niekada nebuvo pamatęs viso iškart; kiek bevartydavo, kiek besukinėdavo, vis matydavo tik vieną jo pusę), beveik nežiūrėdavo televizijos (taigi sakau - kvailelis, nesuprasdavo, kad tai, realybės show) ir vargu ar buvo parašęs per savo gyvenimą nors vieną skundą. Jis turėjo vaikų, jam labai patikdavo pasiimti mažąjį sūnelį ant rankų, ir apsikabinus jį, vaikščioti. Ant jo, netgi kartais pasibardavo, sakydavo: "neimk ant rankų, pripratinsi, paskui bus sunku", bet jis nelabai klausė protingų patarimų. Karais, netgi susimąstydavo, kodėl paima savo vaikelį ant rankų; ar todėl, kad šis verkia ir kvailelio ausys jau pavargo nuo vaikiško verkimo, ar todėl, kad patį kvailelį vaikystėje retai paimdavo ant rankų ir tai būdavo daugiau kažkoks šilumos ilgesys, ar tiesiog, paimti sūnelį ant rankų, jam būdavo pačiam malonu. Atsakymai į šiuos pamąstymus ateidavo įvairūs, netgi, kartais dingtelėdavo į jo apykvailę galvą tokia egoistiška mintis, kad galbūt visa tai iš meilės. Ir teisindamas pats save tuo, kad pripratinti vaiką prie meilės, nėra taip visiškai jau blogai, nos be jokios abejonės ir sunku, jis stengdavosi būti su sūnum.
Kartą, kvailelio šeimoje nebuvo ką pavalgyt. Jis sukrapštė paskutinius centus, padavė dešimtmetei dukrai, kad ši nusipirktų bulkutę, o pats atsigulė ant lovos, galvą padėjęs mezgančiai žmonai ant kelių. Sūnelis ramiai miegojo vežimėlyje, grįžus su bulkute, dukrytė siūlė atsikąsti, žmonos mezginio siūlai ganėtinai įkyriai kuteno kvailelio ausį. Kvailelis pusiau snaudė, mintys plaukė tarsi pro šalį, ir turbūt kvailiausia mintis buvo ta, kad jis dėkojo Dievui ir jautėsi laimingas, jog gyvena.
Kaip ir visos pasakos, taip ir ši, baigėsi laimingai. Kaip nebūtų keista, kvailelis turėjo draugų. Vienas jų, užėjo į svečius, ir nors nedaug pats turėjo pinigų, bet pasiūlė nueiti į parduotuvę. Paskui buvo balius iš daugybės patieklų, kurių visi buvo keptos bulvės…
Ir aš ten buvau, keptas bulves valgiau, per barzdą varvėjo, nieko burnoj neturėjau. Gavau spyrį į užpakalį, atlėkiau čia ir štai šitą pasakaitę jums dabar porinu…
Per ilga rasliava. 
Bet siaip vertinu zmones sugebancius isspausti sitiek vasko… Kad tiek prirasyt apie nieka, matyt, reikejo filosofija studijuot apie 7 metus.
62 zvilgsniai (iki manes), ir spek kiek ju perskaite si romana?..
Mano spejimas - 1.
ka gi, busiu antroji 
Tereikia dazniau rasyti is naujos eilutes, kartais praleidziant eilute- skaiciusiu skaicius greitai padidetu 
Dabar smalsiesiems belieka kopijuoti pvz. Wordpadu, pasididint srifta ir pirmyn… Nes akys ne valdiskos 
pradėjau skaityti, bet nebaigiau, todėl negaliu įvertinti didvyrių šalies kvailelių ir tavo kūrinio
bet, indio, juk nera ivertinimo didesnio, negu tavo demesys mano kuliai personai
Kazkaip nieko naujo. O gal ka praleidau pro akis? Kvepia grafomania.
Bukit ramus: nepriklausomas grafomanija dar neserga. Greiciausiai cia ne jo kurinys. Sprendziu pagal tai, kad jis parasytas su nosinemis raidemis, kuriu priklausomas siaip jau nevartoja
hm
nezinau jo ne jo kurinys bet neblogas. kvailas isdestymas kuriuo meginama suzavet skaitytoja. butent del to kvailumo plaukioja ironija ir sarkazmas. taciau mintys destytos ganetinai rimtos kuriom as 99% pritariu 1% del atsargos pasilieku kisenej nes galejau kaip tas personazas kvailelis ko tais nesuprast. zodziu kurinukas man patiko tik to kvailelio gale nereikejo kisti butu maziau skaityt ir pabaiga… labai jau studentija primena tos keptos bulves…
Nu per daug skaitymo gal kas santraupa parasys
na santrauką kiekvienam skirtingą reiktų rašyti…
man patiko
iš tikro priminė studijų laikus
kūrinėlis skirtas tikrai ne tiems, kurie bijo prisipažinti sau, gyveną surogatinį gyvenimą
aga, atspejai, is KOSMOPOLITANO perspausdinau…
copy-paste manija