Kad ne, ne avižirniai 
Mano rastuose šaltiniuose minima, kad Romos imperijos laikais duonai kept buvo naudojami būtent pupų ir žirnių miltai, o avižirnius naudodavo pagrinde virimui. Pupų miltai duonai daugiau buvo naudojami arčiau Romos, kaip pakaitalas kviečiam, kai kviečių pradėdavo trūkti. Artimuosiuose rytuose buvo daugiau naudojami žirnių miltai, ir kaip sudėtinė dalis dedama į duoną visada. Tai yra logiška, nes žirnius lengviau sumalt nei avižirnius, lengviau augint, nes mažiau vandens reikalaujantis augalas.
Duona gavosi kaip reta gardi ir skani, bet čia kaip sakoma “na vkus i cviet tovariščei niet” 
Su kuo/prie ko ją valgei ?
Vieną pačią pasigardžiuodamas valgiau. Šiaip tinka su tuo pačiu ir prie to pačio kaip ir bet kokia kita duona
Kad kažin ar bet kokią kitą taip imi ir valgai vieną pačią pasigardžiuodamas 
Mano toks duonos skonio kriterijus - jei nesant labai peralkus galima valgyt vieną duoną, be nieko, ir su pasigardžiavimu - reiškias duona tokia kokia privalo būt, jei neina taip valgyt, jei sprangu, jei norisi kažkuo užtept, kažkuo užkąst, kažkuo užgert - reiškias duona yra ne duona, o duonos gaminys.
Labai teisingas ARS’o pastebejimas del duonos kokybes!