anekdotai

absolute_evil · Spalis 17, 2002, 12:00ryte

anekdotai

absolute_evil · Spalis 17, 2002, 12:00ryte

Papuolė žmogelis, buvo dievobaimingas ir doras pilietis, į rojų. Ten gi viskas lyg ir gerai- ramybė, saulutė, paukščiukai, aplinkui visi tokie mieli… Vieną dieną laimi jis loterijoje kelionę į pragarą. Nuvažiavo ten, žiūri… nu, geras! Kazino, moterys, atrakcionai, kortos… Pagyveno savaitę. Grįžo namo, ir gyvenimas rojuje nebemielas. Nuobodu!
Sako:

Vyksiu visam laikui gyventi į pragarą, tik ten aš jaučiuosi tikru žmogum.
Gerai, -jam atsako,- bet grįžti nebegalėsi.
Tas sutiko su visom sąlygom. Sutvarkė formalumus. Išvyko. O pragare velniai, kapt, jį ir į katilą sugrūdo. Dar bizūnais plaka.
Girdit, aną kartą buvo taip gerai, o jūs kaip čia su manim elgiatės.
Matai, -atsako,-štai tuo ir skiriasi turistinė kelionė nuo emigracijos

Ištraukėlė iš kelionės į Prahą atsiminimų šią vasarą
Kai pasiekėm Prahą, buvo apie 10 val. ryto. Gražu Prahoj. Iškart atgavau visą žvitrumą. Mus kažkodėl išmetė kažkokioj Florencijos aikštėj, kuri, deja, labiau panašėjo į stotį (beje, pasirodo, tai ir buvo stotis) ir liepė grįžt po valandos. O man tai kojos linko iš nuovargio.
Pasivaikščiojus nusprendžiau užeit į stoties tūliką, kai buvo likusios 2 minutės iki sutarto laiko. Va čia vos ir nepasilikau. Tas tūlikas buvo puspadoris, tik labai nuošalus, stoties pakraštyje, toks didelis pastatas. Kai įėjau į vidų ir dariausi kabinos duris, kažkodėl rankena liko rankoj. Ai, per daug nesvarsčiau - ir namie taip būna. Šveičiau ją į šiukšlių kibirą. Kai reikėjo išeit, duris stumiu, nesidaro. Ėmiau spardyt - nesidaro. Bet nepanikuoju, sakau, žinai, būna ir blogiau. Tada atėjo išganinga mintis susirast tą rankeną. Žinot, po stoties tūlikų šiukšlynus knistis - malonumas neapsakomas. Nu, bet radau. Taigi, bandau tą rankeną įstatyti į jos vietą, nelabai lenda, brukau, brukau ir… girdžiu, kaip anoj pusėj tos rankenos antra dalis iškrito. Čia man kojas ir pakirto. Atsisėdau ant to klozeto ir, vos neverkdama, žvengiau. Situacija žavinga - autobusas jau turbūt išvažiavo (no idea kaip juos surast, kur gyvensim niekas nesakė, niekieno mobilkų nr. neturiu, manoji išvis be ryšio), aš čia įkalinta gal amžinai, tūlikas nuošalus, nieko neprisišauksi, o jei prisišauksi, tai kaip atidarys, jei rankenos ne iš vienos pusės ne??? Ir buvo taip juokinga, kad seniai taip bebuvo. Na, galų gale apsiraminau, manau, dzin ką dabar darysi. Tada, kaip paskutinė viltis - spyriau iš visų jėgų, kiek turėjau, į tas suknistas rudas duris, cha ir išvirtau lauk, o ten jau buvo atėjus tokia 50 metu matrona su čemodanu, gal išgirdo tą triukšmą, o gal pati siusiuko norėjo, bet aš į ją su visom durim ir įlėkiau. Griuvom abi. Tai nežinojau, ką sakyt, atsikėliau, jai padėjau atsikelt, sakau angliškai “mol don’t go there”, o ji nesuprato, buvo išsigandus, ten įėjo ir užsidarė (neįsivaizduoju, kaip). Man komedijų buvo jau gana. Bet gaila, kad nesužinojau, kaip jai baigės.
Ugnė, Turizmo “bajerių” konkursas, organizuotas TIC prie UAB “Mūsų odisėja”, skirtas pralinksminti kolegas Pasaulinės turizmo dienos proga

Veiksmas vyko prieš šešerius metus Prahoje. Buvo vėlyvas vakaras (maždaug 23.00 - 23.30 val.). Iš aludės išėjome atsakančiai pridegustavę čekiško alaus. Turėjome susirasti vietą, kur mūsų laukė autobusas. Tačiau - žinojome, kaip ji vadinasi, bet nežinojome, kur tai yra. Todėl aš su žemėlapiu prišokau prie vėlyvo praeivio (gatvėje jis tuo metu buvo vienintelis - buvome ne miesto centre) ir sukaupęs visas vokiečių kalbos žinias paklausiau: "Entschuldigung, sprechen Sie deutsch?" "Eik tu šikt!", gryniausia lietuvių kalba atsakė pašnekovas, "nieko aš čia nesuprantu". Suprantama, aš buvau labai nustebęs, tačiau tereikia pabandyti įsivaizduoti jo nustebimą, kai aš jam atsakiau "Ačiū!".
Darius, žurnalas "Kelionių magija", Turizmo "bajerių" konkursas, organizuotas TIC prie UAB "Mūsų odisėja", skirtas pralinksminti kolegas Pasaulinės turizmo dienos proga

Pasisvečiavo žmogus Vilniuje. Na, ne turistas, teisybę pasakius. Aplankė klasės draugą, į parodą nuėjo, į teatrą vakare. Iš ryto, jau pajudėjus traukiniui, šaukia draugui pro langą:

Ačiū už puikią viešnagę! Dar kartą dėkui už svetingumą, viskas buvo klasiška! Ir tavo žmona lovoje – super!
Žiūri, visiems keleiviams vagone net apatiniai žandikauliai atvėpo. Jis jiems, kaltai:
Na, ne, aš tik taip, pamelavau. Nesinorėjo gero žmogaus nuliūdinti.

Šaunus Kaliningrado srities pajūrio kurortas. Jūra, smėlis, gražios merginos, viskas pigu… Po smagios nakties vaikinas užeina į viešbučio restoraną papusryčiauti:

Man, prašau, du virtus kiaušinius. Vieną nedavirtą, beveik žalią, o kitą labai kietą. Taip pat pakepkite dešrelių, bet kad būtų visai atvėsusios. Dvi, prašau. Dar norėčiau porą skrebučių, visai sudegusių ir sviesto, kad būtų tiesiai iš šaldymo kameros. Taip pat atneškite visai silpnos kavos, gali būti beveik šiltas vanduo.
Nustebęs padavėjas:
Tai gana sudėtingas užsakymas. Manau, kad jums reikės gerokai palaukti.
Nejaugi? O vakar atnešėte viską per dvi minutes!..