Amžius ir pojūčiai…
Net nežinau kaip pasakyt, na, anksčiau baisiai bijojau dantistų…
Kažkaip bijojau, ne tiek skausmo, kiek paties proceso…
O dabar užaugau gal, kad ir skausmo nebebijau, ir be nuskausminimo beveik visada apsieinu, ir tas procesas ne toks baisus… Norėjau paklaust, ar dar liko jumyse tų vaikystės baimių, kaip dabat reaguojat į skausmą, ar tiesiog pakantesni ar naudojatės visais patogumais- nuskausminimai ir pan… 
bijau aukschio ir tamsos
ir neishtikimu 
Liko viena stabili vaikystes baime - tarakonai
Kita labai asmeniska, todel cia nerasysiu. Bet tai nera skausmo baime 
Dantistų ir skausmo iki šiol bijau,naudojuos visais nuskausminamaisiais, bet ir tai, kai pamatau besiartinantį švirkštą, griebiu gydytojui už rankų.
Na as tai naudojuosi visais tais "patogumais" kai reikia, jei einu pas stomotologa, visada nuskausmina. Esu pakantus skausmui, bet kam save dar be reikalo kankinti?
Is vaikystes baimiu turbut nelabai yra, tik turiu nauja baime, bijau kazka likti visai vienas 
Jums is daugiavaikiu sheimu tai negresia 
Dar kazkaip nelabai sugyvenu su auksciu, nebijau, bet budamas aukshtai ir ziuredamas i apacia, arba stovedamas ant kokio tilto, jauciu kazkoki kvaila nora nushokti
Tai toks tas jausmas… liko dar nuo vaikystes, bet prislopo…
Aš tai nesinaudoju tais patogumais, o priežastis gan paprasta- adatų labiau bijau… Nors kai reikėjo leistis vaistus, tai pati save badžiausi, kad tik kitiems nesiduot… O dėl dantų- nebegriebiu už rankų, o sėdžiu kaip prikalta, čia kompensacija už vaikystės nesąmones, kai neskaudėdavo, o vien nuo grąžto vaizdo už rankų graibydavau Vakar buvau narsuolė ir net pakenčiau, kai man į dantenas ten kažkokį siūlą dėjo, nes nusprendžiau, kad po nuskausminimo apie dvi valandas kaip zombis atrodysiu- nei šnekėt, nei ką daryt negali… Dantistė aišku pašiurpus buvo …
Ir man beskaitant plaukai pašišiaušė. Na man šią savaitę irgi nusimato vizitas pas dantistą, bet aš turbūt iš baimės tik įėjusi į kabinetą apalpsiu.
Nuo vaikystes bijau voru. Tu storu, kryzhiuochiu, o mazhiuku ne. Dar labai bijau metaliniu gydymo instrumentu. Kai ish pirshto ima krauja, visada uzhsimerkiu Aaaaa, ir dar bijau plaukti 
Tai yra nemoku, ir bijau mokytis, nes esu skendusi. Va kokia ash baile
Na, vis dar ejimas pas dantista - ne pats maloniausiu dalyku pasaulyje. Negaliu pasakyt, kad to bijociau, tiesiog… nemalonu net ten eiti… Nuo vaikystes tas pats. Anksciau net negalejau pagalvot apie kraujo emima is venos… ir pirsto… nieko tokio, bet visos tos adatos i ranka… brr… Nu o ka, dabar nieko, nebebijau
Nuo vaikystes labai bijau skausmo ir mirties (laidotuviu taip pat). Jei tik kas is kart griebiuosi nuskausminamuju. O del mirties baimes tai is vis tragedija. Vos issedejau tevo sermenyse, kai reikejo atsisveikinti ir ji pabuciuoti neprisiverciau. O visas tas dvi dienas vos ne tirtejau is baimes sededama sarvojimo saleje. Tai buvo kosmariskiausios dienos mano gyvenime.
vovo ir mano skausmo slenkstis labai zhemas
ir mirties pradejau bijoti, po to kaip paklaidziojau viena koja anapus…
bijau skiepu
Nebijau mirties- pati toj pusėj nesilankiau, bet nemažai artimų netekau, daug ten besiruošiančių išeit mačiau- man "tai"- kito kelio pradžia… O skausmas- bandau sau įteigt, kad tai apsauga mūsų kūnui- jei skauda- reiškiasi gyvas- mėgstu valdyt situaciją ir jaust- išdraskė man ką nors daugiau ar ne- ir gydytojas priverstas atidžiau tuomet dirbt…