Abejingumas…
Salta ziemos vakara sutikau verkianti zmogu.
Jis tarsi malda kartojo viena sakini:
- Zudo ne gailestis…Ne karsta neapykanta…O saltas abejingumas tu, kuriuos mylim…
Oras dar labiau atsalo nuo jo zodziu.
Karti ta gyvenimo tiesa.
O as parasysiu dar viena atveji sia tema, taciau gal ir kitokia prasme turinti:
Salta ziemos vakara, matau maza verkiancia mergaite, keliancia nuo zemes savo girta motina. Pro sali skuba zmones, pasibaisedami aplenkia sia seimos drama.
Zinot kur slypi abejingumas cia ?
O gi tame, kad ne vienas is ju nepriejo ir nenusluoste tai mergaitei asaru…
Nuo tos mazos mergaites, nesulaukusios jokio silto aplinkiniu gesto,
ir prasideda neapykanta ir abejingumas ja supanciam pasauliui…
hm… konecno, ja soglasen eto ravnodusie cistoj vodi…
nado bilo pristrelit etu devocku
ej togda lucse bilo bi nezeli zit v mire posle togo kak ee virastila takaja mat…
O pats priejai ir pakelei, paguodei? Ko gero labai gera kalbet apie abejinguma, kai pats manaisi esas kitoks… 
man atrodo daugelis is musu labai daznai matom panasias situacijas … nemanau , kad nors vienas atkreipe demesi i tai , kad kazkur guli susirietes zmogus … is karto pamanom - girtas miega … paskui , tik gal po kokios valandos ateina mintis - o gal tam zmogui tikrai reikejo pagalbos …
as nemanau esa kitokia… as tik manau, kad abejingais mus kartais padaro gyvenimas.
tai kad geri norai i pragara veda,vat su drauge buvom rade maza visciuka ant kelio,tai gaila buvo palikti(neabejingos buvom),nusprendeme nunesti zmonem kur kaime gyvena…taigi einam keliuku ,zmones lauke vis kaska dirba ,o mes ir siulome ta visciuka,sakom radom ,pacios mieste gyvenam…
tai jie
lyg mes apvogt ar pinigu uz ta visciuka noretume…taip susinervinom…puse kaimo apejom niekas neeme,galu gale paeme tokie zmones ,kurie atrode biski pageriantys,bet buvo geri…
Siaip nors pabandyt padeti vis tiek reikia…Man is tikruju daugelio zmoniu labai gaila, bet as bejege kazka padaryt 