100 dienų vienatvės
Po mirties, kaip žinia, kiekvienas žmogus šimtą dienų turi praleisti vienatveje. Tas procesas taip ir vadinasi 100 dienų vienatvės. Vienatvė reikalinga tam, kad žmogus pats apsispręstų, kur jam keliauti: į rojų, pragarą ar skaistyklą. Niekas kitas čia jam negali padėti. Ir niekas už jį to klausimo nesprendžia. Nėra jokio Petro ir jokių dangaus vartų. Arba galim įsivaizduoti, jei jau toks didelis noras yra, kad koks nors Petras egzistuoja, ir gal jis net stovi prie kokių vartų, gali būti, kad net pats dangus arba rojus yra aptverti koncertina. Sakykim, bet žmonių patekimo į vieną ar kitą vietą joks kitas asmuo, net jei jis šventasis ir dangaus vartų raktininkas, arba Liuciferis, kūrenantis dervos katilą pragare, nesprendžia, tiesiog neturi resursų patikrinti faktus, duomenis ir taip toliau. Galų gale kokia prasmė, jei žmogus nori ir po mirties gyventi mele, tada labai prašom. Tam ir skiriamas šimto dienų terminas apsispręsti, kur eiti toliau. Į rojų? Puiku, bet ten ne Seimas, kur gali meluoti, ten tave greitai išaiškins ir būsi be apkaltos išvarytas kaip Adomas. Skrisi kosminiu greičiu į pragarą, nes apeliacijos niekas nepriims. Todėl tik pats žmogus, būdamas šimtą dienų atskirtas nuo pasaulio, nuo bet kokio bendravimo, konsultacijų su advokatais, patarėjais ir kitais suinteresuotais asmenimis, atsistojęs arba, geriau būtų sakyti, gulėdamas kartu su sąžine karste, gali įvertinti visą gyvenimą ir teisingai pasirinkti paskirties vietą iš pirmo karto, kad paskui nebūtų mėtomas iš vieno taško į kitą, kokia prasmė. Juk sau nemeluosi, sąžinė iškart primins, kad, tarkim, septintoje klasėje nesimokei fizikos ir antrame trimestre iš jos turėjai dvejetą, o savitarnos parduotuvėje ne kartą vogei sausainių pakelius, ir melavai mamai, kad dar nepradėjai rūkyti, kai ji rado švarko kišenėje cigarečių pakelį, tau buvo viso labo dvylika, ne, tai ne mano, šaukei tu. Kam dabar tu šauksi? Ir kam giedosi himno žodžius, kad šviesa ir tiesa telydi? Niekas dabar tavęs negirdi. Šauk ne šaukęs, giedok ne giedojęs.
Tai šiame pasaulyje gali mulkinti rinkėjus, žadėti jiems nekelti mokesčių arba nevogti, bet kai mirsi, tau bus visa tai priminta, ir primins ne Petras arba Liuciferis, primins tau tavo sąžinė. Nuo jos niekur nepabėgsi net miręs, jinai bus palaidota kartu ir dar prislėgti būsite paminklais, kad staiga nesugalvotum atsikelti ir išeiti, tipo – palikite mane ramybėje, nenoriu nieko žinoti.
Buvo vienas toks, kuris trečią dieną kėlėsi ir nusitrenkė velniai žino kur, net į patį dangų, matyt, jam sunku buvo išbūti su savo sąžine, jos priekaištais, priminimais, tad jis spjovė į viską, atidarė olą ir išbėgo, gal net išskrido. Taip kalbama. Todėl teiginys, kad Gagarinas pirmas žmogus išėjęs į kosmosą, yra neteisingas, jis buvo mažų mažiausiai antras. Tai štai, po šito paklydėlio numirėlius imta patikimai slėpti, kad, neduok dieve, incidentai, vadinkim, savavališki pasivaikščiojimai, nesikartotų.
Tiesa, dar gerokai prieš šitą gerbiamą žydą panašiai ir net dar griežčiau elgėsi su nenuoramomis numirėliais egiptiečiai. Jie suvyniodavo savo faraonus iki pat akių medicininiais bintais, užklijuodavo visą turinį, atseit, tai yra mumija, nors gal iš tiesų taip ir reikia vadinti, juk taip supakuoti priminė ne ką kita, ne kokį balzamuotą Leniną, o būtent mumiją. Tarp kitko, jei jau užsiminiau apie draugą Iljičių, su juo pasielgta tikrai atmestinai, jis išstatytas visuotinei apžiūrai, be privalomos šimto dienų izoliacijos, per kurią gal būtų peržiūrėjęs savo Spalio revoliuciją, gal būtų suvokęs klaidas, atnešusias milijonines aukas, gal sąžinė būtų jam pasakiusi: ei, Volodia, ką tu pridirbai, apsidairyk. Gal po to jis net atsikeltų iš mauzoliejaus ir taip pat spruktų į tą patį dangų, tada jau ponas ar misteris Gagarinas pasislinktų dar per vieną vietą žemyn tarpe tų, kurie pabuvo kosmose, ir nereiktų dabar draugui Leninui atsakinėti į telefoninius skambučius visokiems puikiems asmenims su banko patarėjo praeitimi?
Bet grįžkime į Egiptą (kuriame niekada nebuvau). Taigi, tą mumiją įdėdavo į akmeninį sarkofagą ir po to dar nukišdavo į milžinišką piramidę su daugybe labirintų, kad net jei prisikelsi, kažkokiu stebuklingu būdu išsivyniosi iš bintų, tai vistiek gautum galą neišsprendžiamuose labirintuose. Sakoma, kad iš tiesų piramidėse yra nemažai žmonių kaulų, vadinasi, jie tikrai kažkaip išsivaduodavo iš bintų ir antrą kartą gaudavo galą pasiklydę piramidėse. Žodžiu, jau Egipto žmonės manė, kad numirėlis turi išbūti kažkurį laiką vienas pats su savimi.
Vėliau jau mūsų laikais sąlyginai buvo nustatyta šimto dienų vienatvės taisyklė, skaičius pasirinktas optimalus suvesti su savimi sąskaitas, ir po truputį taisyklė įgavo tradicijos pavidalą, o išeiviai nori nenori turėjo susitaikyti su esama tvarka.
Žinoma, kol gyvi žmonės apie tai nesusimąsto, galvoja, po manęs nors ir tvanas. Bet iš tikrųjų tada, kai jie palieka šitą neva tvaną ir yra priversti dar šimtą dienų išbūti su savo praeitimi, vieni, be draugų, pažįstamų, netgi priešų, ir ne kelias dienas, ne savaitę, bet visą šimtą dienų, tada juos apima baisi panika. Gyvi būdami nei vienas iš jų nepasilikdavo vieni ilgiau, tarkim, mėnesio, ir tai čia didelis avansas, juk kasdien reikia eiti į parduotuvę, darbą ar mokyklą, dar velniai žino kur, žiūrėti Žalgirį arba klausyti Rachmaninovo, nors jis ir uždraustas, bet slapčia gi vistiek gali viena ausim pasiklausyti, aišku, geriau, kad kaimynai neišgirstų, nes dar koks greitas gali greitai nušauti, ir jokiu būdu negali niekam apie tai prasitarti; todėl mėnesio tarpsnį čia įterpiau smarkiai perdėdamas, ką jau kalbėti apie šimtą dienų. Pabandykite, kas dar esate gyvas pabūti vienatvėje bent pusę šito termino, pamatysite, kad galite nuo to išprotėti, galų gale, niekas to ir neleis, nuolat kažkas skambins į duris, reikalaus, kad išplautumėte laiptinę arba ištuštintumėte savo pašto dėžutę, nes laikraščiai iš jos jau virste virsta, ir gal jūs jau numirėte, kad spauda jums nerūpi, gal jus reikia patalpinti į kokią bepročių įstaigą, ką?
Arba ims čirkšti telefonas ir nuolat siūlys kažką pirkti arba kur nors keliauti, o kur dar visokie draugai, pažįstami, giminės, sakys, svoločiau, tu gal numirei, ko nesirodai, vakar vėdarų skanių buvom išsikepę, kai taip tai leki vos ne kasdien pažiūrėti, ką mes valgome, o dabar staiga jau tris dienas nesirodai, kas nutiko?
Todėl puikiausiai suprantu tokį poną Kruzą Robinzoną, kai jis neištvėręs vienatvės, net pakeitė savo orientaciją, pasigavo kažkokį berniuką ar jaunuolį ir pavadinęs jį Penktadieniu, ilgai ir laimingai gyveno. O ką daryti, jei moterų nebuvo? Teko imti kas yra. Ir nieko, žmogus gali prie daug ko prisitaikyti, susitaikyti ir net gyventi okupuotas, ne visi bėga į mišką ir ten palaidoja savo jaunystę, kiti arba tiksliau dauguma rūpinasi išgyvenimo instinktu, tampa partiniais, skanduoja šūkius, naudojasi privilegijomis, paskui visko išsižada, kai įvyksta tektoninis lūžis valstybės gyvenime, dievagojasi, kad visada buvo miške, nors visi matė jį, tarkim, skambinantį pianinu, kabinetuose ant sienų keičiami portretai, kabinamos naujos vėliavos, ieškomi nauji priešai, vėl grįžta tos pačios privilegijos, viskas kaip vakar ar prieš šimtą metų, kaip visada, mes viską jau daug kartų regėjome.
Taigi, gyvenime viskas paprasta, niekas nėra verčiamas išbūti vienatvėje šimto dienų, atvirkščiai, turi kasdien kažkur dalyvauti, kažkam padėti, būti empatiškas, viskuo domėtis, visiems aukoti, būti įveiklintas, būti pilnai nugręžtas, tame tarpe ir finansiškai, o kaip gi be šito, taip pat ir visapusiškai atsiskleidęs, privalai pasisakyti garsiai ir viešai, ar tu už vakcinas, kieno Krymas, turi pasmerkti visus priešus ir net juos įvardinti. Privalai atsakinėti į įvairiausias anketas, net jeigu jose tu viską ir sumeluosi, nesvarbu, institucijos turi turėti apie tave kokią nors informaciją, tad pasislėpti šimtui dienų tu net ir norėdamas nesugebėsi. Bet tu to ir nenori. Jau po kelių dienų uždaręs visus kanalus imi bodėtis vienuma, vienkiemiu, į kurį atsikraustei neva pailsėti nuo civilizacijos, vėl įsijungi telefoną, tipo tik pažiūrėsiu, ar jau prasidėjo karas, juk sakė, kad tuoj tuoj mus užpuls, jau trisdešimt su viršum metų, tai gal vakar ar šiandien jau užpuolė? Bet vos įsijungi ryšio priemonę, vėl esi pasiglemžiamas naujų įvykių, projektų, kurie būtinai palies kiekvieną, nes grindys bus žiauriai žemos ir niekas, net sėdintis lauko tualete, nebus saugus. Toks gyvenimas. Šimto dienų ramybės čia tau nešviečia.
Nebent mirsi. Tada nori nenori turėsi dar tris mėnesius ir truputį daugiau peržiūrinėti savo gyvenimo albumus, nemeluojančias nuotraukas, tave apims baisi panika, verksi ir garsiai kartosi: taip buvo, tikrai, esu kaltas, labai kaltas, pasiimk mane, Liuciferi. Tai bus siaubingiausios dienos tavo gyvenime, bet jos – ta šviesos ir tiesos epocha, kuri pirmą kartą neleis tau pasiklysti. Tu žinosi, kur turi eiti. Aišku, rojuje būtų smagiau, ten šiltas klimatas, obuolių pilna, žaltys atveda tau moterį, bet gyvenimo nuopolių koncertina nepraleidžia vidun nė vieno to neverto. Ir apgauti neturi ką, kaip buvo šiame gyvenime, anapus nieko nėra, nėra publikos, kurią gali mulkinti, esi vienas su savo praeitimi. Ar gali ją perrašyti ir pakeisti? Nejuokink voverių.
