Andrius Lekavičius KERNAGIS (2022 m.)
Profesionalus požiūris, su kuriuo neišeina nesutikti:
Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Klaipėda:
https://www.forumcinemas.lt/event/308313/title/kernagis/
Panevėžys, Vilnius:
https://www.apollokinas.lt/event/4180/title/kernagis/
Vilnius
https://multikino.lt/filmai/kernagis
https://skalvija.lt/filmas/kernagis/?show=226850
https://pasaka.lt/filmas/kernagis
Kaunas
https://cinamonkino.com/mega/filmas/kernagis/lt
Panevėžys
Labai man patiko tikslus filmo reklaminis šūkis NEPAKEIČIAMŲ YRA.
Išties, prieš 14 metų mirus dainų autoriui ir atlikėjui VYTAUTUI KERNAGIUI panašaus, prilygstančio jam gi ir neatsirado!
Visi prisimename, likus pusmečiui iki liaudyje pagarbiai maestro vadinamo muzikos kūrėjo mirties, Akropolyje jis pasirašinėjo ant 5 CD rinkinio su jo anksčiau jau išleistomis dainomis naujo rinkinio. Tuomet žmonės "lipo per galvas" kad gautų jau pasiligojusio menininko parašą. Tai prisiminiau, kai vakar, penktadienį, patogiu 18 val. laiku, pirmą dokumentinio filmo apie Kernagį rodymo dieną, didžioji Vingio k/t salė buvo apytuštė! Ir neapkaltinsi čia pandemijos – pats mačiau, kai nebūdingo kino salėms amžiaus žmonės klaidžiojo to paties Akropolio kino teatre, kad patektų į "Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją". Tikrai nesitikėjau, jog nebus masinio susidomėjimo liudijimu apie Artistą, kaip jis pats save vadino. Todėl nepritariu gabiam jaunam dokumentininkui Andriui Lekavičiui, kad išleisti filmą, praėjus 14-ai metų po mirties yra "pats tas". Žemiau pateikiamame jo interviu teiginiai, kad šeimai reikėjo susitaikyti, priimti vyro, tėvo mirties faktą, mano nuomone yra aiškiai pritempti. Jau ir praėjus 4 metams po netekties, jau reikėjo tokio primenančio garsųjį Lietuvos artistą, kuris, žinoma, ir dabar nepamirštas, filmo. Ir, aišku, ne Andriaus kaltė, kad taip atsitiko (jo puikų ankstesnį filmą "SPEC. ŽVĖRYNAS" labai rekomenduoju pamatyti, kas nesuspėjo savo laiku. Juolab, jog tam yra geros sąlygos:
Tačiau labai pritariu A. Lekavičiaus teiginiui, kad žiūrėsiančių filmą "Kernagis" bus dvi kategorijos. Pirmieji, kurie gyveno maestro kūrybinio pakilimo metu, lankėsi koncertuose ir mano, jog žino kai ką daugiau, išsamiau nei pateikta filme. Antrieji, kurie jau nematę didžiųjų Vytauto koncertų, o tik atskirų dainų atlikimą TV laidose, paprastai vien su gitara prisėdus, ar proginėse koncertinėse programose, kaip esant vienam iš daugelio atlikėjų, ryšys su muzikos kūrėju yra kur kas menkesnis. Save priskiriu, žinoma pirmiesiems, nes teko džiaugtis vienu pirmųjų jo pasirodymu Kauno sporto halėje, gal krepšinio pertraukos metu, kai debiutavo Kaune kabaretas "Tarp girnų". Esu pabuvojęs visų "Dainų teatro" programų koncertuose, susipirkęs visas sovietinio periodo V. Kernagio vinilo plokšteles. Štai kabareto "Tarp girnų" programose maestro šėldavo pasidabinęs unikaliomis zebrinio rašto kelnėmis. Tai nepapuolė į filmą. Štai jums ir didesnis žinojimas apie Vytautą Kernagį <img border="0" src="/shared/oldFiles/i/xsmiles/smile1.gif" alt="Šypsena" title="Šypsena" width="15">. Suprantama, kad kiekvienas vyresnio amžiaus turėtų ką pasakyti ir rimčiau...
Turiu tik pridėti, kad tokio kaifo dėl meno apraiškų, kaip vykdavo "Dainos teatre", tuomet niekas nesugebėjo sukelti Lietuvoje. Netgi "Hiperbolė" "ėmė" tik neprilygstama muzika, bet teatro ten nebuvo...
Pagaliau apie filmą, nes įžanginiai postringavimai aiškiai užtruko. Šypseną kelia režisieriaus išvedžiojimai, kad vis kylančios skaitmeninių technologinių galimybės leido mėgėjiškų VHS juostelių kameromis nufilmuotą analogišką vaizdą paversti tinkamu rodymui didžiąjame ekrane. Nekažkoks ir dabar tas vaizdelis. Todėl logiška, kad abiejų programų ištraukos rodomos trumpai.
Faktiškai pirmojo tipo žiūrovui turėtų pasidaryti labai įdomu, kai nemažai rodoma "Dainos teatro" nuotykių JAV. Tikrai apstu niekur nerodytų šmaikščių dalykų iš užjūrio. Taip pat solidžiai žiūrisi jau maestro tapus tik konferansje profu, jo pavieniai padainavimai ir kiti epizodai. Čia vaizdo kokybė jau labai priimtina. Pritariu, režisieriaus fakto akcentavimui filme, kad po dainos "Kalifornija" išleidimo kokiais 1993 m. (ji netransliuojama filme, nes muzika, kiek žinau, ne Kernagio. Tik žodžiai) genialus dainų kūrėjas nieko nekūrė. Filme Artistas aiškinasi gal 3 kartus, teigdamas, jog dirbti konferansje – taip pat didelis menas. Negaliu prieštarauti – Kernagio erudicija, skonis, šmaikštumas tikrai darė jį kokių nors LNK "Duetai" puikiu vedėju. Bet... Matyt, kiek Dievo buvo duota jam sukurti, tiek jis ir suspėjo. Tikrai nemažai...
Skoningai filmas baigiasi nerodant ligos fakto. Kaip ir prasideda nuo "Mažosios išpažinties", išgarsinusios jį. Juk filmas apie Menininką, ne apie žmogiškąsias puses. Neįtikėtinai sėkmingas sprendimas, leisti visko, kas rodoma filme komentatoriumi būti... pačiam Vytautui Kernagiui. Laimė, jis nevengė duoti interviu, kalbėti apie save TV laidose. Taigi, medžiagos šauniai pakako jo komentarams už kadro.
Kaip supratote, kviečiu būtinai prisiminti visą kūrybinį maestro kelią, nes filmas talentingai jį nušviečia. Ir baigiant dar vienas geras Vytauto Kernagio palikimas ir skatinimas nepamirštį jo lemties. Kai Lietuva 2007-2008 m. sekė ir pergyveno jo ligos eigą iš visų įmanomų šaltinių, stebėjo jo suvargusį vaizdą, pateko žiniasklaidon faktai, jog maestro liguistai bijojo kreiptis į medikus dėl negalavimų, malšino juos savais metodais. Pateko medicinos globon sulaukęs 55-ių, kai jau nebuvo kur trauktis... Taigi, anuomet Lietuvos vyrų atvykimas mediciniškai tirtis pagal egzistuojančias programas ir susirūpinimas sveikata buvo išaugęs keleriopai. Reikia tikėtis, kad praėjus 14 ir daugiau metų po tokio talento netekties, šis pasiryžimas nemažės. Filmas taip pat tampa geru priminimu ir šiuo atžvilgiu.
Režisieriaus interviu:
https://www.7md.lt/kinas/2022-02-18/Nepakeiciamas-artistas