Roman ir Silvano Zutcheriai MERGINA IR VORAS (Das Mädchen und die Spinne, 2021 m.)
Jonas Ūbis:
"Šveicarų dvynių Ramono ir Silvano Zürcherių filmą "Mergina ir voras" (LRT Plius, 17 d. 21.33) reikėtų žiūrėti susikaupus ir "atsijungus" nuo kasdienės įtampos. Tik tada palaipsniui pradedi pastebėti filme rezgamą paslėptų troškimų ir tylių jausmų voratinklį. Išorinis siužetas paprastas, regis, nieko ir nevyksta, o beveik visas veiksmas telpa bute. Zürcheriai rodo dvi savo herojų dienas ir vieną naktį.
Merginų ryšys neįvardintas, bet galima suprasti, kad jos buvo ne tik draugės. Gestai, žvilgsniai, taupūs dialogai, potekstės kuria filmo atmosferą ir žiūrovas gali pamatyti daugiau, nei mato personažai.
Kraustymąsi stebime Maros akimis, bet senojo ir naujojo butų topografija gali paaiškinti jų gyventojų vidinį pasaulį. Filmo kūrėjams pavyko parodyti, ką daro žmonės, kai mano, kad jų niekas nemato. "Mergina ir voras" – subtilus filmas, nors pradžioje gal ir galima pasimesti tarp personažų ir jų veiksmų, juolab kad į Maros pasaulį patenkame staiga. Kartu tai ir "milenialsų" kartos portretas. Filmo herojai – sutrikę žmonės, jie nori permainų ir tikrų jausmų, kurių patys nesugeba išsakyti. Tai filmas apie neišsakytą meilę, prisirišimą ir vienatvę, kuri užklups anksčiau ar vėliau. Prisimenančius sovietinę erdvę, ko gero, nustebins filme skambantis moldavų kompozitoriaus Eugeno Dogos valso "Gramofonas" motyvas, bet jis puikiai paryškina melancholišką filmo skambesį.
"Mergina ir voras" – antrasis garsiosios Berlyno kino mokyklos absolventų Zürcherių sumanytos trilogijos apie "žmonių koegzistavimą" filmas. Jame broliai apmąsto ir savo patirtį, mat prieš kelerius metus Ramonas nusprendė išsikraustyti iš buto, kuriame jie gyveno kartu.
Broliai šveicarai ROMAN ir SILVANO ZURCHERIAI savo filmu MERGINA IR VORAS papildo šaunių duetų (Coenai, Dardenai, savo laiku, Wahovskiai) aukštą brolišką kino kūrimo klasę. Jų po debiutinio filmo pristatytas Berlyno kino festivalyje po 8 metų pertraukos šis antrasis filmas kelia nuostabą ir dėl meninio lygio ir dėl gana menko įvertinimo festivalyje – tarptautinės kino kritikų žiuri prizas bei kuklus alternatyvinės žiuri prizas už geriausią režisūrą. Tikrai vertas kokio nors Berlinarės liūto!
"Mergina ir voras" faktiškai neturi įprasto filmui (kinui) siužeto. Užtat koks stiprus jo gyvenimiškas siužetas! Filme rodoma paprasta buitin4 situacija – viena iš draugių dueto, keletą metų gyvenusių kartu bute, išsikrausto. Neaiškinama, kodėl. Persikraustymo operacijoje dalyvauja visa grupė draugų(-ių), samdyti specialistai, mama, kaimynai. Nesvarbūs čia vardai. Svarbu kaip talentingai parodomos visos įmanomos žmonių ramios būsenos emocijos!
Ir kas čia nepasireiškia: simpatija, antipatija, pavydas, pritarimas, nustebimas, situacijos suvokimas bei jos aiškinimasis. Viskas rodoma per superinį operatoriaus matymą. Viską gali suprasti iš krasutymosi dalyvių veido, akių žvilgsnio, mimikos. Čia svarbų vaidmenį vaidina ir peiliukas popierių pjaustyti, ir raudonas pieštukas, kuriuo žiūrovui nematant vis papiešiama ant buto planelio, ir pūkai, atskrendantys ant kai kurių darbštuolių pečių, ir katės, šūnys, netgi nerodomas kūdikis…
Žmonių santykiai labai primena prancūzų naujosios bangos klasiko Eric Rhomer stilių. O jo žavesio juk spėjome pasiilgti...
Visą filmą atrodo, kad pagrindinė filme yra stebėtojos pozicija užėmusi žavinga bute liekanti gyventi mergina. Bet pabaigoje suprasime, jog visą situaciją tarsi mintyse iš tolo matė kažkada iš buto pradingusi keista intravertinė mergina.
Filme skamba fenomenali moldavo kompozitoriaus Eugenijaus Doga valsas, parašytas 1978 m. klasikiniu tapusiam sovietiniam filmui "Mano meilus ir švelnus žvėris. Atrodė, kad būtent šio nuostabaus grožio valso melodija skiria atskiras kraustymosi scenas, kai pasirodo vis naujų personažų. Tačiau iš tikro tas kamerinio, arthousinio filmo scenas skiria pneumatinio plaktuko kieme skaldomo betono vaizdai.
Nepraleiskite. Kinas arthousinis. Todėl seansų nenumatyta daug…