KINO PAVASARIS 2022 m.
Saul Williams, Anisia Uzeyman NEPTŪNO ŠERKŠNAS (Ruanda)
Išskirtinės festivalio Vingio 9-osios salės ryškus atstovas priklauso tiems "Kino pavasario" filmams, kurie didžiai nustebina. Ką žinome arba numanome apie Ruandos kiną? Tiesiai šviesiai – nieko! Ir netikėtai toks "pritrėškimas" prie fotelio! Patiriame tokį TECHNO miuziklą, kurio niekaip negalėjome numanyti! O atrodė, kad "Anetė" ir liks vieninteliu festivalio filmu, kur pokalbiai dažniau išdainuojami nei pasakomi…
Prie tikslaus filmo pristatymo svetainėje tegalima pridutrti, jog vizualumas, labai stiprus muzikinis takelis, kompiuteriniai vaizdo efektai kiek pranoksta tą revoliucinio patoso filmo siužetą. Bet suvoki, kad ne jam pateikti skirtas filmas! Jo tikslas – džiuginti žiūrovo akis ir ausis. Tiesa po tokios 2/3 filmo trukmės, likęs trečdalis kiek nežymiai "užbuksuoja" juodaodžiams techno revoliucionieriams ėmus deklaruoti savuosius naujojo pasaulio lozungus. Tačiau tai trunka tikrai neilgai, ir finalas vėl grąžina filmą į buvusį lygį.
Fiksavau, jog apypilnę salę seanso metu apleido bent 7 žiūrovai. Taip, jei trokšti tik tradicinio kino, nenori modernių naujovių ir neturi žiūroviškų "plačių plaučių", filmas atrodys gerokai neįprastas. Bet ieškant neišdildomų įspūdžių, kitoniškumo, šis muzikinis filmas yra pats tas. Be to, filmo siužetas irgi atliepia į aštriausias šiuolaikinio pasaulio aktualijas – techno revoliucionieriai kovoja prieš autoritarinį režimą, gamtos išteklių laukinį įsavinimą, vietinių engimą. Pagrindiniai veikėjai susiranda viens kitą per kosmines jėgas, kovoja prieš šias neteisybes kibernetinio miuziklo reginiu.
Šimtaprocentiniai teigiami Vakarų kino apžvalgininkų vertinimai!
Ruth Beckermann MUTZENBACHER (Austrija)
Porno romanas "Josefina Mutzenbacher arba Vienos paleistuvės istorija, jos pačios papasakota" anonimiškai išleistas 1906 metais. Rašytojas(-a) niekada nebuvo tiksliai išaiškintas, bet labiausiai įtarimas yra "prilipęs" prie "Bembis. Bembio vaikai" autoriaus Felikso Zalteno. Iki 1968 m. jis buvo uždraustas Austrijoje ir Vokietijoje. Iki 2017 m. buvo pripažintas kenksminga vaikams knyga. Ir dabar jis nerekomenduojamas nepilnamečiams. Ypač populiaru buvo šį romaną ekranizuoti iki Berlyno sienos griuvimo egzistavusioje Vokietijos federacinėje respublikoje – suskaičiavau 1970-1992 m. net 12 romano ekranizacijų! Žinoma, dauguma jų tapo porno kino žanru su knygoje aprašytomis situacijomis – internete kai kurios, išoriškai atrodančios kaip kostiuminio kino stiliaus kinas, ekranizacijos prieinamos.
Šių metų Berlyno kino festivalyje 70-metė patyrusi austrų domunentininkė Ruth Beckermann pristatė visai kitokį filmą nei minėtos ekranizacijos. Regime apie 100 vyrų, kaip teigiama filme, nuo 16 iki 99 metų, pakviestų į vadinamąjį kastingą. Iš tikro, tas "kastingas ir virsta išties intriguojančiu ir puikiu filmu. Esmė ta, kad gal 30, gal 40 vyriškių (likusieji dalyvauja tikslinėje masinėje scenoje) pakviečiami ar po vieną ar po atsitiktinai susidariusią jų porą, atsisėsti ant stilingos senovinės sofos. Jiems įteikiami kartono A4 dydžio lapai su knygos ištrauka. Vyrai prašomai raiškiai, kaip tik sugeba perskaityti ištrauką iš romano teksto. Tai atlikus, ir jiems susimąsčius, ką čia dabar perskaitė, paprašoma spontaniškai pakomentuoti perskaitytą tekstą siejant su savąja patirtimi iš pirmųjų seksualinių patirčių, kadangi romane aprašoma gal 13-17 m. Džozefinos patirti erotiniai nuotykiai.
Gaunasi šaunus, humoro prisodrintas kinas. Tikrai smagu jį sekti. Logiška, kad jis rodomas vėlyvuose seansuose, ir labai gaila, kad lieka tik vienas naktinis seansas šeštadienį. Filmas, kaip ir Nyderlandų "Žmogus su kamera" priskirtinas toms sėkmėms, kai filmo kūrėjus veda sėkmės link unikaliai originali IDĖJA.
Payal Kapadia NAKTIS IR VISIŠKA NEŽINIA
Indijos režisierės ir scenaristės šis filmas labai aukštai vertinamas pasaulio kino apžvalgininkų. Rasti nežinomos universiteto kino specialybės studentės L. rašyti buvusiam mylimąjam laiškai, virsta į poetinį kino meno pavyzdį. Ramiai diktorės skaitomos laiškų ištraukos virsta vaizdais iš Indijos studentų protestų akcijų prieš visokius jų teisių ribojimus. Archyviniai juodai-balti mėgėjiški kadrai, įprasminami laiškų autorės prisiminimais, svajonėmis, fantazijomis. Negaliu filmo neasocijuoti su šviežiuoju Sergejaus Loznicos lietuviškos dokumentikos darbu "Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją". Čia regimų vaizdų ekrane komentatoriumi buvo mūsų sąjūdžio patriarchas, indų filme – nežinomoji studentė L.
Ramus kino pasakojimas užliuliuojamai perauga į užtikrintą kino meną. Iš raštu paliktų prisiminimų prasiplečia žiūrovo akiratis, sužinant dėl ko ir kodėl indijos studentams prisieina protestuoti ir kovoti.
Carla Simon Alkarasas
Stipriai išreklamuotas, patekęs į LNOBT rodymą, ispanų filmas man nepateisino lūkesčių. Aiški tema, Ispanijos sodininkai vejami nuo savo sodų tam, kad būtų įsteigta pelningesnė saulės elektrinių baterijų jėgainė, užgožia visa kita. Palei šią temą, tapusiąč tarsi kokiu filmo antstatu, vyksta buitiniai žaidimėliai – siaučia mažieji, vyksta kasdieniai darbai, susidaro įtampa tarp pritariančių pokkyčiams ir stipriai besipriešinančių ginminaičių. Negaliu pasakyti, kad visa ši kasdienybė įtrauktų, jaudintų ar kaip kitaip veiktų žiūrovą. Keista, kad Berlyno kino festivalyje toks svarbus kriterijus yra "politinis angažavimas". Nėra čia nei iškilių vaidmenų, nei siužetinio intrigavimo. Nužvelgiau mkan matomas žiūrovų eiles. Keletas jų maigė telefono ekraną. Reiškia neišsigalvoju savo vertinimo…
Chris Smith AMERIKIETIŠKAS FILMAS (JAV, 1999)
Kauniečiams lieka tikrai juokingas seansas. 30 metis amerikonas Markas Borchardtas yra apsėstas troškimu kurti filmus. Eina iš proto dėl "B" klasės siaubo filmų ir kad sukurtų savąjį, pasitelkia kaimynus, bičiulius, tėvus, dėdes. Visi jie įdarbinami ir gauna pareigas: gamybos vadovas, kastingo direktorius, vykdomasis prodiuseris ir pan. Markas visus iškaulytus ar sukombinuotus pinigus yra skyręs filmavimo kameros, montažo priemonių įsigyjimui. Jo dėdė Billy, vos kretantis senolis, yra pagrinbdinis filmo sponsorius – paskyręs net 3 tūkst. dolerių. Dirba jis ir filmo aktoriumi, nors sekasi ne kažką – elementarias 4 frazes įgarsinti jam prirewikia net 31 dublio. Bet savo pasiekia – filme jo veblenami riksmai išliks. Deja, kitame filomavime jo jau nebus… Tačiau palieka naująjam Marko filmui net 50 gabalų $. O ir visi kiti Marko kūrybiniai koklegos savaime yra juokingi, bet kai atsiduria egzotiškose jiems pareigose, tampa žiūrovų salės linksmintojais. Tikrai apsimoka pamatyti, ar pavyks šiems linksmuoliams sukurti savąjį filmą?
Marten Persiel VISKAS BUS KITAIP (Vokietija)
Filme siužetinė linija nublanksta prieš pateikiamus mokslinius faktus apie mūsų planetos gyvybės formų nykimą. Žmogaus veikla kelia ne vien klimato šilimą, kuris jau savaime naikina kai kurias gyvūnijos rūšis, bet ir kitokia globalizacijos industrializacijos pažanga bei tiesiog klaidos lemia didžiulius gyvosios gamtos nuostolius. Pvz. į Australiją atvežėme kiškius, ožkas, dar kažką. Atrodo graži iniciatyva, didinanti faunos įvairovę. Ogi net tokia, atrodytu, smulki veikla, išbalansuoja nusitovėjusią pusiausvyrą ir lemia ne vienos iš seno ten gyvavusios biologinės gyvybės rūšies pražūtį.
Šie ir panašūs pavyzdžiai filme labai įtikinamai pateikiami. Sunerimsti net nebūdamas žaliųjų judėjimų nariu. Ir nustembi, kad nykimą lemia taip pat ir visai kiti žmogaus veiklos aspektai, negu automobilinė tarša, šiukšlės ar pan. O jau klimato šiltėjimo atsirasančių padarinių išdavos biologinėms rūšims artimiausioje ateityje, jau gerokai suglumina. Besirementis mokslu filmas, vertas pamatyti kiekvienam žmogui! Turiu vilties, jog jis liks Lietuvoje ir pasibaigus festivaliui.
Panah Panahi PAKELIUI (Iranas)
Viename iš festivalio filmų pristatymo sesijoje, vedėjas pareiškė retorinį nustebimą – "ir kodėl žiūrovai taip myli tą Irano kiną?!". Atsakymas daugiau nei aiškus – tas kinas išskirtinai geras!
Ne išimtis yra ir pirmas scenaristo ir režisieriaus Panahi ilgametražis filmas. Šaunu, kad festivalio svetainė "neatskleidžia kortų", kur triukšminga iraniečių šeima keliauja. Visų pirma, kodėl visą kelionę toks įsitempęs ir susinervinęs vyresnysis sūnus, kai pokalbiuose nuolat juokaujama. Gerai, kad nesistengiama viską išaiškinti, nes "Pakeliui" – tai filmas, kur žiūrovas privalo palaipsniui aiškintis situaciją. Nuostabūs šeimynėlės dialogai. Humoristinės situacijos. Vienas kito "traukimas per dantį". Visa tai kelio filmą daro ryškiai žiūrovišku.
Kadangi nusimato, kad filmas baigs savo gyvavimą Lietuvoje su festivalio uždarymu, labai rekomenduoju jo nepraleisti!
Labai džiugina, kad engiami savo šalyje Irano kino kūrėjai nepaliaujamai prikaišioja aktualių politinių realijų į savo kūrinius. Jie terorizuojami, bet savo galimybėmis bando rodyti tiesą apie Irano vidines problemas. Ir kai tiek talento, tos problemos negali nepasiekti žiūrovo minčių. Įdomu, ar laisvai mūsų tie pamatomi Irano meistrų filmai demonstruojami savo kilmės šalyje?
Guido Hendrikx ŽMOGUS SU KAMERA (dok., Nyderlandai)
Kine svarbiausia dalis yra idėja. Jei vaidybiniame kine norimą sukurti filmą galima pastiprinti puikia režisūra, talentingų aktorių, operatorių indėliu, tai dokumentiniame idėja ką gyvenimiško parodyti, yra dar svarbesnė. Žiūrėdamas "Žmogus su kamera", nepaliaujamai džiaugiausi, kad olandas režisierius ir operatorius Hendrikx’as pagavo tokią mintį ir štai matome jos realizavimą. Jis išdygsta prie atsitiktinio namo durų ir filmuoja tą, kas atidaro jas, netardamas nė žodžio. Nufilmuotos žmonių reakcijos man viduje kėlė ko ne euforiją! Kiek žmonių, tiek kitaip matančių ir bandančių suprasti šią neordinarią sau situaciją. Tyliai prunkščiau nesustodamas. Stebėjausi, kad 9 salėje susirinkę žiūrovai, neišsilieja garsesniais kaifavimo ženklais.
Olandų reakcijos buvo nuo smūgio į kamerą (ar operatorių!) iki labai draugiško priėmimo to nebyliojo nepažįstamojo filmininko į savo kompaniją. Antra trumpo filmo dalis kiek ir nustebino namų šeimininkų patiklumu. Matyt, iš atklydėlio povyzos žmonės juto, kad blogo šis keistuolis jiems neatneš…
Esant galimybei vertėtų šį filmą, labai primenantį socialinį eksperimentą, pamatyti. Pakels nuotaiką.
Marion Neumann ŽODIS-GRYBAMS
Praleidžiantiems marias laiko grybaujant miškuose, šį mokslinį-dokumentinį filmą būtina pamatyti. Sužinai, koks yra svarbus grybas mūsų planetoje! Jei jų nebūtų, neaugtų medžiai. Ir atvirkščiai. Faktiškai negalėtų egzistuoti mūsų planetai tokia, kokia dabar yra. Įvairių mokslininkų išpasakojama ir įrodoma, kiek visokiausių naudingų dalykų mums daro grybas.
Na, o kas nėra grybautojai, turi 2 pasirinkimus. Arba pamatyti "Žodis-grybams" ir tapti grybavimo entuziastu, arba pasirinkti žiūrėti kitą festivalio filmą.
Na, labai sėkmingas filmų rodymas Nacionaliniame operos ir baleto teatre! Tikėjausi ekrano mažesnio nei visas užuolaidų plotas. Nieko panašaus! Reikės aiškintis, kur ekranas didesnis – 1 Vingio salėje, ar LNOBT. Labai geras ir garsas. Pradžioje atrodė, gal kiek per stiprus, bet greitai pasitaisė…
Reikia pripažinti, jog krėslai patogesni Vingyje. LNOBT jaučiasi, kad daugiau susidėvėję.
Kaip ne keista, nuvylė publika. Tik prasidėjus pabaigos titrams, kaip patrakę puolė skubėti į rubinę. O žmonių skaytum, kultūra turėtų būti aukštesnė čia… Ką gi, jie prardo filmo kūrėjų atsisveikinimo paradą-chorą.
O "ANETĖ" buvo ypatingai tinkamas filmas operos teatrui. Nė kiek neabejoju, jog CIRKAS, akomponuojant Šv. Kristoforo orkestrui, bus dar efektingesnis reginys…
Laura Wandel ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ (Belgija)
Neabejotinai vienas iš jautriausių šiųmečio "Kino pavasario" filmų! Visi žinome, kad tarp vaikų ne retos patyčios. Ir jos dažnai būna žiaurios! Atėję į naują sau mokyklą tą patiria Abelis ir jo sesutė Nora. Apskritaveidė Nora, kuriai duočiau 7-8 metus priversta stebėti, kad broliukas patenka į diktesnių vaikigalių akiratį ir imama iš jo tyčiotis. Nora visais jai prieinamais būdais ir supratimu, bando kaip nors ištraukti brolį iš bėdos. Mažai mergaitei tikrai sunku. Tvyranti neteisybė atsilieps ir jos pačios elgesiui per pamokas, su bendraklasėmis, pedagogais.
Papasakotas filmo naratyvas nebūtų kažkuo ypatingas, jeigu ne išties talentingas šios situacija pateikimas. Krenta į akis ne vien puikus debiutuojančios pilno metro filmu Lauros Wandel darbas su vaikais, kai juos galima vadinti didžiais aktoriais, bet ir išskirtinis filmavimo metodas. Ne mažiau 95% viso šio kino yra filmuota rankine kamera iš arti, kai matosi tik vaikų veidas, na ir pečių juosta. Nepatikėsite, kaip tas pakelia filmo įtaigumą!
Tiesiog būtina pamatyti, ar pavyks mažąjai Norai pasiekti teisybę, kai filmo pabaigoje teks nukreipti savo veiksmus ir prieš siautėjantį kiek vyresnį už ją broliuką. Kaip šioje situacijoje atrodo pedagogų "pastabumas". Filmo turėtų nepraleisti tėveliai, mokytojai ir įsivertinti ar visuomet tinkamai reaguojama į vaikų reiškiamus ženklus, nuotaikas. Kad nepervertinu filmo, rodo ir 15 prizų, pelnytų tarptautiniuose kino festivaliuose. Dažnai tuo gali pasigirti debiutuojantys kino kūrėjai?
Peter Kerekes 107 MOTINOS (Slovakija)
Vienintelis "Kino pavasario" filmas rusų kalba. Tai įneša tam tikrą painiavą, nes rusų filmai pašalinti iš festivalio. O situacija ta, kad slovakų režisierius nukelia mūsų dėmesį į Odesos moterų kalėjimą. Paaiškėja, jog dauguma moterų kali dėl baisaus nusikaltimo - nužudymo, spontaniškai kilusio dėl streso užklupus vyro meilužę, ar supratus, kad vyras tokią turi. Filmo autorių dėmesys koncentruojasi į besilaukiančių ar jau pagimdžiusių moterų kasdienybę kalėjime. Filmas didžiai natūralistinis, stipriai primenantis dokumentinį kiną. Jau vien ko verta gimdymo scena, kai naujo žmogaus atėjimo į pasaulį kadras rodomas tarsi priimančio mediko akimis.
Iš esmės padorios moterys atsidūrė bėdoje dėl užvaldžiusio jas impulso. O dabar turi kentėti. Kalėjime išimtinai bendraujama tik rusų kalba. Ukrainiečių yra retenybė – klausantis apeliacinio teismo nuosprendžio, ar kalinių saviveikliniame daininkių ansamblyje. Todėl gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad veiksmas vyksta Rusijoje, ne Ukrainoje. Bet tai neesminga, nes svarbiausia čia itin natūralus bendros situacijos vaizdavimas, kuris manau yra perimtas iš sovietmečio ir yra panašus abiejose šalyse. Labai drūtos prižiūrėtojas, kartais žmogiškos, kartais stokojančios jautrumo. O žiūrovą jaudins pačios kūdikių auginimo sąlygos. Laimingų čia nėra. Bet žmogus sugeba prisitaikyti prie visko…
Tačiau svarbiausia nuteistų mamų problema – kas ištiks jų mažiesiems vaikeliams, kai sukaks 3 metai. Kalėjime ilgiau juos auginti draudžia įstatymai, o artimųjų, kurie priglaustų nelaimingą vaiką iki kol mama atsidurs laisvėje, ne visos kalinės turi. Tokia dalia ištinka ir pagrindinę filmo moterį, uždarają Olesią.
Sugebėdami išvengti labai liūdnų natų savo filme, kiek užbuksuoja autoriai, padarydami situaciją gana nuspėjamą (nors ir už scenarijų jie gavo prizą Venecijos k/f!), kai diktoji papulkininkė-cenzorė ima išskirti iš kitų mažąjį Sašą. Tačiau šis priekaištėlis visiškai nesumenkina filmo kokybės. Realybė kolonijoje pateikta labai įtaigiai. Nė neabejoji, kad taip ir yra kalėjime. Verta pamatyti. Drąstiškų, žiaurių scenų, ko galima tikėtis iš gyvenimo nelaisvėje, filmo kūrėjai neieško.
Omar El Zohairy PLUNKSNOS (Egiptas)
Prieš minint apie ką filmas, negaliu neišskirti neįtikėtino egiptiečių aplinkos apšnerkštumo parodymo. Esu įsitikinęs, jog keliautujų pailsėti į Egiptą, pamačius šį filmą, tikrai nepagausės. Žinoma, iš karto peršasi atsakymas, jog viešbučiuose yra visai kitaip, bet, pripažinkim, viduriavimo atvejų tarp turistų ten pasitaiko. Taip pat galim teigti, kad egiptiečiai, susikooperavę su didžiosiomis Europos šalimis, kurią filmą Vakarams, ieškantiems egzotinių vaizdų. Gal ir taip. Ypač, jog filmas gavo Didyjį Kanų kino festivalio prizą, bei dar 15 prizų kituose kino festivaliuose. Tačiau matoma gyvenimo aplinka, kai apsivalymas yra visai nebūdingas elgesys, koks skurdas bebūtų rodomas, glumina.
Ir šiaip kultūrinis skirtumas tarp rodomų arabų ir mūsų yra grandiozinis. Mūsuose taip gyvena tik visiškai prasigėrusieji kaime. Kultūrinių skirtumų filme ir žymiai daugiau. Pavyzdžiui pagrindinės filmo aktorės vaidybos maniera – kurgi matysi Vakarų filmuose taip vienodo liūdno veido, nudelbusių akių žemyn išraišką beveik visame filme! Sakau beveik, nes ji pakeičia savo įvaidį tik kai vyrai bare ima šokti – išvystame, jog nelaimėlės veidą (filme, atrodo, neišgirstame net jos vardo|) gali papuošti ir šypsena. Nesupratau ir nmei iš šio nei iš to užgrojusios garsiosios Francis Lai melodijos "Where di i begin" (Love story). Manau, režisierius – didelis dainos fanas. 
Na, rodomas toks nevalyvumas buityje įmanomas kokios raganos trobelėje. Gal ir netoli nukrypau, nes tai kas nutinka šeima, būna tik pasakose. Nežiūrint pasakiško įvykio, tampančio esminiu filmo siužetui, visa kita yra labai socialinio realizmo kinas. Likusi viena su vaikais liūdnojo veido meteris, kaunas už būvį tikrai kaip riteris. Tikrai įdomu žiūrėti į arabų gyvensenos papročius ir aplinkybes. Verta pamatyti visa tai, juolab, jog po festivalio filmo tikrai neliks Lietuvos ekranuose.
Edwin ILGĖKIS TAIP, LYG KERŠYTUM (Indonezija, Singapūras)
Kriminalinė veiksmo juodoji komedija su detektyvo prieskoniu. Tiek žanrų sugebėjau sugrūsti, apibūdindamas filmą, skirtą vakariniams festivalio seansams. Galima ir daugiau. Nors yra žodis juodoji, tačiau rodomas vaizdas yra saulėtas, spalvingas ir tikrai ne "juodas". Tiesiog daugokai jame "nusuktų" galvų, kas gyvenime nėra "balta". Filmą akivaizdžiai kol kas pražiopso Bruce Lee, Jackie Chan ar panašių gerbėjai, nes pirmame rodymo seanse buvo iki 10 žiūrovų. Liko tik porą seansų – dar galima atsigriebti!
O filmas puikiai žiūrisi ir neieškantiems kovų menų demonstravimo kine. Siužetas toks užsuktas, neprarndantis tempo, jog jį sekti tikrai įdomu. Tik negalima reginio vertinti rimtai. Komedija yra komedija.
Ines Barrionuevo Šiąnakt Kamila atsiskleis (Argentina)
Jau ne pirmus metus pastebu, kad argentiniečių nauji filmai nuvilia. Ir į šį režisierės ir scenaristės darbą niekaip nesisekė "įsijausti". Tiesiog stebi vyresniųjų klasių mokinių santykių peripetijas, bet vaizdas nei jaudina, nei kažkuo glumina. Aišku, žiūrėjau ne visą filmą, nes… paprasčiausia buvo nuobodu. Patarčiau rinktis kitus festivalio filmus.
Christian Tafdrup SVEČIUOSE (No speak evil)
Saulėta atostogaujančių vasara viešbutyje su baseinu. Malonus skirtingų šalių atstovų bendravimas, įdomūs pasivaikščiojimai vietinio miestelio gatvelėmis. Tačiau jau pirmame kadre bei vėliau nei iš to nei iš šio suskambantys nenusakomai grėsmingi žemi pučiamųjų garsai iki tol buvusioje lyrinėje muzikoje, signalizuoja, jog kažkas bus negerai, jog atsipalaidavęs kurortininkų būvis yra laikinas. Disonuojantis garsai – aiškus filmo kūrėjų įspėjimas! Gal būt reikia kilti iš fotelio ir bėgti lauk nuo rodomos idilijos? Toks siūlymas jau sulaukus pasakojamos istorijos pabaigos, neatrodo toks kvailas, kaip kad tik pradėjus žiūrėti filmą. Negi nutrauksi mėgavimasi vidurinės klasės Vakarų pasaulio atstovų užtikrintu gyvenimu ir šviesia kasdienybe?
Kaip ir galima numanyti iš suflerės muzikos, patekome į siaubo kino seansą. Nepasiruošusių tam, atsitiktinai atsidūrusių kino salėje bėdai, išpuoselėto psichologinio kino flagmanų, danų, filme nebus holivudinių klišių – kraujo upelių, besimėtančių kūno dalių, siaubingo klykimo, bet holivudinį šleikštulį tikrai pakeis TIKRAS siaubas. Link situacijos išrišimo einama lėtai, įtaigiai. Užsimezgusi neįpareigojanti atostoginė šeimų pažintis vystosi į danų viešnagę pas olandus tik savaitgaliui. Nepriimtinos šeimininkų manieros, elgesio principai sprendžiami mandagiais pabaksnojimais, paauklėjančiomis abejonėmis. Netgi keistokai filmo autorių pateiktas lengvas danų bandymas pabėgti baigiasi mandagiais atsiprašinėjimais ir nuolaidomis šeimininkams.
Atsiribojus nuo siužetinių šeimų bendravimo vingių, jauti autorių pabaksnojimą nedantytai Vakarų mandagybei, gink Dieve neįžeidžiančiai savo elgesio dogmai matant nepriimtinus reiškinius, vedančio į neryžtingumą. Jei iki karo Europoje mandagumu aplinkai galėjome didžiuotis, tai šiandien esame įsitraukę į diskusijas, ar neryžtingumas pateikiant savo argumentus yra "supuvimas iš gero gyvenimo", ar taktika galinti išgelbėti nuo dar baisesnių pasekmių? Taip, tokie pasvarstymai atsiranda tik pamačius visą filmą ir išgirdus iš maniako, taip taip, maniako, tezę – "elgemės taip, kadangi jūs leidžiate taip elgtis". Tezė, kuri neišvengiamai grįžta mintyse po filmo, kuri, tiesa, neilgai, trukdo toliau patogiai ir ramiai gyventi, nes filmo vaizdiniai grįžta ir grįžta.
"Privyniojau čia į vatą" aiškinimų, nenorėdamas pasakoti siužeto konkrečiai. Ir kad būtų visai aišku – "Svečiuose" pats siaubingiausias siaubo žanro filmas, kokį teko matyti festivaliuose. Tuo pačiu ir meistriškiausias. O svarbiausias dalykas, kad pamačius maniakų šeimos "kasdienybę", galvoje regėtą siaubą keičia mąstymas, kur veda neryžtingumas veikti, kai reikia veikti, bandymas kiek įmanoma ilgiau išlikti mandagiam, ir stengtis nepastebėti nepriimtinų dalykų. Taip pat ir begalinė meilė savo atžaloms, galinti nuvesti į nepasiteisinantį "šokinėjimą" apie vaiko norus. Nesakau, kad pabėgeliu iš Azijos taktika, daryti savo vaikus gailestingumo "skydais" yra priimtina, tačiau respektabilių danų šeimyną būtent ir sužlugdo vaiko kaprizingas noras, kai reikėjo šeimai laikytis pasirinkto veiksmo.
Kiro Russo DIDYSIS JUDĖJIMAS (Bolivija)
Neabejotinai vienas iš didžiausių ir netikėčiausių atradimų festivalyje. Pasidomėjęs plačiau, matai, jog jaunas autorinio kino kūrėjęs Kiro Russo jau yra plačiai įvertintas pasaulyje, nors sukūręs tik 2 ilgus filmus. "Didysis judėjimas" nustebina solidumu ir keri matomais vaizdais ekrane. Belieka tik apgailestauti, jog diduma "Kino pavasario" lankytojų rinksis išreklamuotus festivalio hitus, o tokios egzotinės šalies kaip Bolivija, užtikrintas kino produktas bus praleistas. Dar yra seansų. Siūlau pagalvoti – po festivalio šio filmo niekas neberodys…
Kas išskirtinio filme? Visų pirma, kino kameros gebėjimas tarsi įlisti į personažo vidų. Mes abu pagrindinius vyrus stebime ne per kelis metrus įspūdingoje Bolivijos gamtos ar šiaip šalies vaizdo fone, o būti per kelis milimetrus nuo jų, ar netgi vidumi jausti juos. Nėra jokio užtęstumo, mėgavimosi vaizdo grožiu – viskas pajungta žmonių keistumo, beviltiškumo, skurdumo ar kančios įtaigiam atskleidimui. Tiek įstabūs artimi planai, tiek bendras džiunglių, kalnų perizažas yra kerinčiai gražūs, spalvingi. O dar kai įterpiami šaunūs miuziklo elementai, – žiūri ir kaifuoji. Pamiršti, jog matai gi didžiuli skurdą. Tuo pačiu supranti, kad benamis klajoklis savo vidumi yra labai turtingas.
Atom Egoyan KALENDORIUS
Labai simpatiškas, paprastutis, eksperimentinis ir tuo pačiu meistriškas pripažinto kino aso 1993 m. darbas, apsieinant be solidaus biudžeto. Neįpareigojantis sekti itin atidžiai siužeto "šokinėjimą" nuo išlikusių senovės architektūrinių paminklų pamatymo ir pasakojimų apie juos iki anekdotiško paties režisieriaus vaidinamo fotografo tapačių scenų su skirtingomis moterimis. Kažkas panašaus į kino bandymus. Visa tai pakankamai žavu. Skatina laukti naujų talentingo režisieriaus filmų.
Ivan Grbovic APGIRTĘ PAUKŠČIAI (Kanada)
Jau pačią pirmą festivalio dieną gavau didelę dozę nuostabos. Nepatekęs į daug reklamuojamų festivalio filmų sąrašą, iš 10 pasaulio leidinių kino kritikų vertinimų, net trims nepasiekus reikiamos 6/10 ribos rottentomatoes svetainėje, žiūrovo akys regi neeilinio grožio, ryškumo, skonio filmo vaizdus, lydimus ir įstabios meksikietiškos muzikos. Filmas, kur teiginys, jog kiną reikia žiūrėti tik kino salėje, realizuotas 110 % !
Kaip išradingai būtų sudėliotas filme melodramatinis siužetas (puikus!), jo išskirtinis parodymas yra tikrai reikšmingas dalykas. Meksikos mafijos šulo vairuotojui beprotiškai įsimylėjus šefo žmoną, abu bėga nuo susidorojimo. Greitai, veiksmui persikėlus į Kanados Kvebeko provincijos žemės ūkio bendrovę, įsitikiname, jog einant metams, vyruko jausmai visiškai nesumenkę. Deja, jam tenka atsidurti po darbdavio šeimynos sparnu, kurioje jausmų puoselėjimas viens kitam, garbės kodeksas yra ne pirmaeiliai dalykai. Būdamas niekuo dėtas garbingai besielgiantis vaikinas patenka į aiškinimosi mėsmalę.
Ir garbė filmo kūrėjams, kad neišriša vykstančios dramos banalia pabaiga, užmesdami žiūrovui net tam tikros potekstės variantą…
Ir šis neįmantrus siužetas įvilktas į tikrai neeilinio grožio vaizdus – ir aušros žara danguje, ir laukų platybės, ir miesto peizažai, ir daug daug visko, ko negalima raštu nusakyti.
Namie žiūrėti, rinkitės kitus filmus. Šitą reikia pasistengti pamatyti kino teatre. Neaišku, ar filmas bus rodomas pasibaigus festivaliui.
Kornel Mundruczo EVOLIUCIJA (Vengrija)
Filmas išskirtinai originalus, susidedantis į metų tekmėje nutolusias 3 dalis, susijusias tarpusavyje per veikėjų kartas. Dalys pavadintos pasakojimo ašimi tapusių žmonių vardais. Pradžioje regime bekalbų trijų įsitempusių vyriškių keistą darbą. Jie įleidžiami lyg į kažkokį apšnerkštą rūsį ir šveičia jo betonines sienas, grindis, liedami vandenį ant jų. Įtampa dar išauga, kai iš visų įmanomų įskilimų, kanalizacijos nuolaidų imamos traukti lyg plaukų gijos. Vėliau jos tampa panašios į storas virves. Dar keisčiau, kai vienoje vandens nubėgimo ertmėje randamas verkiantis kiek paaugęs kūdikis…
Tik antroje dalyje gali suvokti, jog vyrai valė ne kažkokį rūsį, o karo metu – kapitalinę žydų naikinimo kamerą. Supranti, kad garbaus amžiaus Lenos mama ir yra tas kūdikis. Šioje dalyje, skirtingai nuo pirmosios, esminis dalykas – kalbėjimas. Mamos ir dukters emocingas dialogas apie holokausto baisumus ir iš to kilusius psichologinius skaudulius. Gėriesi šio teatrinio stiliaus su puikiais aktoriais kino neįprastumu!
Trečiojoje dalyje jau teatras sujungiamas su kinu, nes daug veiksmo gatvėse, ne vien uždaroje patalpoje. Lenos sūnus Jonas išgyvena paauglystės audras. Sunkiai susikalbintis su nekantriąja mama Lena, jis randa jausmų užuovėja su bendraamže Jasmin. Iš sekundinio epizodo galime suprasti, kad draugė yra musulmonė. Jų abiejų nesupranta tėvai, bet abu jaučiasi labai jaukiai ir bendrauja itin šiltai.
Puikiai suvaidintos ir nufilmuotos trys istorijos, nuveda žiūrovą prie neįkiraus supratimo, kad reikia sugyventi ir skirtingų tautybių ir skirtingų religijų atstovams. Filmą, pradžioje stebintis jo keistumu, vėliau įsitraukiančiu įdomumu, tikrai verta pamatyti. Daug peno mintims. Ir sukurtas jis profesionaliai.
Puikios kino kritiko GEDIMINO KUKTOS rekomendacijos:
Surašysiu ir dešimtuką filmų, kuriuos verta pamatyti KINO SALĖJE ar LNOBT. Aš juos mačiau. (Komentarai aukščiau.)
-
BLOGIAUSIAS ŽMOGUS PASAULYJE
Ne retai susiduriame su žmogumi, turinčiu rodos viską ko reikia. Deja, jis nuolatinėse savo ego ir vietos po saule paieškose. Už tokios asmenybės vaidmenį šiame filme labai simpatiška norvegų aktorė buvo pripažinta geriausia Kanų kino festivalyje -
GERASIS BOSAS
Daugybė įmonių siekia patekti į "Verslo žinių" geriausių įmonių sąrašą. Ispanijos kino žvaigždės Javier Bardem personažo vadovaujama svarstyklių gamykla – ne išimtis. Bet kai pirmuose kadruose jauna gražuolė darbuotoja per susirinkimą į ausį bosui pašnibžda, kad "vis tiek ji jį mylinti", o įsiveržęs darbuotojas reikalauja, kad bosas pasakytų jo atsivestiems vaikams, jog jį atleido, suprantame, kad ši komedija nebus bosui tokia ir paprasta -
ONODA. 10 000 NAKTŲ DŽIUNGLĖSE
Priklauso tiems "tikrų įvykių" filmams, kai atvypsta žandikaulis – argi taip realybėje galėjo būti?! Japonų klasiko Akiros Kurosawos stiliuje sukurta didelio meniškumo drama -
HEROJUS
Daugelis Irano kino kūrėjų ragavo kalėjimo dėl nepritarimo valdžiai. Čia kalėjime rodomas tik direktoriaus kabinetas, bet kalinys, nutaręs pasielgti labai kilniai, vis tiek neįveikia ir medios, ir režimo. Ar padės jam nusišypsojusi sėkmė dviems dienoms paleistam į namus? -
MEMORIA
Kino meno grynuolis. Norintys kine stebėti tik rodomą istoriją, o nesimėgauti meniškais niuansais, gali ir neįvertinti filmo -
ĮVYKIS
Moteriško kino pavyzdys, nusipelnantis tik pagyrų. Praeito amžiaus septinto dešimtmečio pradžios mūsų klasiko Antano Vienuolio "Paskenduolės" prancūziška interpretacija. Skenduolių čia nebus, tačiau merginos drama labai aštri -
“SPARKS” BROLIAI
Itin įdomiai pateikta žymios JAV muzikinės grupės biografija. Susikūrusi kartu su Led Zeppelin, Queen, “Sparks” turi esminį skirtumą – mažain kas ją pas mus žino. Esmė ta, jog ir šiandien gyvuojanti grupė išjuokia visą pasaulį, taip pat ir pačius save. Muzikos žvaigždės dokumentiniame filme aiškina, kad juos stebinusi grupė atrodė kaip anomali, nariai – lyg dienai išleisti iš psichuškės. Jie priminė ir konspiratorius, ir mapetus. -
ANETĖ
Tie patys SPARKS Kanų kino festivalyje sutiko prancūzų kino mohikaną, jaunystėje buvusį Prancūzijos “enfant terrible” (nepaklusnus vaikas), vėliau įgyjusiu ir dramatinių ryšių su Lietuva, LEOS CARAX’ą ir pareiškė, kad turi parašę scenarijų ir sukūrę muziką kino miuziklui. Gavosi tai, kad eisiu antrą kartą jo žiūrėti, bet jau į Nacionalinį operos ir baleto teatrą sekamdienį -
ERŽILAS
Jaunatviškų plaučių žiūrovui. Tokie yra amerikiečio Sean Baker filmai. Kai bedarbis, daugiakalbis vyrukas Maikis grįžta į tėviškę pasakodamas, jog yra ryški porno filmų žvaigždė, manai - melagis. Pasirodo – visai ne… -
ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ
Nemačiau filmo, bet labai giriamas. Nedažnai tas pasitaiko, kai pagrindiniai aktoriai – vaikai
Deja, kiti geri filmai nebetilpo. Pasiskaitykite nuomonę ir spręskite…
Prirašyta nemažai, todėl pabandysiu išdėstyti dešimtuką filmų, vertų pasižiūrėjimo [u[NAMŲ PLATFORMOJE.
1.TIES VIRIMO RIBA
Manau nedažnai lankomės PRESTIŽINIAME restorane. Ir negalima įsivaizduoti, kokios įtampos tvyro virtuvėje, kitose jo gamybos sektoriuose tam, kad būtume pamaitinti aukščiausiu lygiu.
-
VESTUVĖS
Reiškinys, kai vienas iš stipriausių festivalio filmų jo peržiūros metu neteikia… malonumo mintims. 1939 m. holokausto Lenkijoje bei šių dienų verslo išvirkščiosios pusės jungtis parodoma ir labai drąstiškai ir labai meistriškai. -
APGIRTĘ PAUKŠČIAI
Kaip išradingai būtų parodomas filme melodramatinis siužetas (puikus!), pribloškia akis neeilinio grožio, ryškumo, skonio filmo vaizdas, lydimas ir įstabios meksikietiškos muzikos. Filmas, kur teiginys, jog kiną reikia žiūrėti tik kino salėje, realizuotas 110 %. -
DĖL BULVYČIŲ SAUJOS
Žanrinio kino mėgėjams (detektyvas). Ir kai tą siūlo tokia gera kinematografija kaip belgų, malonumas turėtų būti garantuotas -
LIKIMAS IR FANTAZIJOS
Nustebinęs savo 3 mėnesiais vėliau parodytu filmu "Drive my car" (pretenduoja į visus pagrindinius metų OSKARUS!), japonų kino autorius šiame ankstesniame filme nėra daug silpnesnis. Prancūzų kino klasiko Eric Rhomer stiliaus filmą žiūrėdamas kaifuoji dėl pašnekovų spalvingumo -
GYVENIMO KAINA
Nepamačius dar filmo tenka vadovautis legendiniu Sakartvelo kino lygiu. Kiek matėme festivaliuose šios šalies kino produkciją, ji visada yra įspūdinga. Siužetas išduoda, kad šis filmas bus ne išimtis -
BALKONINIS FILMAS
Filmas visiems, pageidaujantiems pamatyti aukšto lygio dokumentinį kiną, išsiskiriantį originalumu -
PIRMOJI KARVĖ
Pradžioje savo estetika primenančiame "Hju Glaso legendą", vėliau filmo veiksmas virsta ryškia ode žmogiškai draugystei -
MEDŪZA
Filmas, demaskuojantis jaunimo krikščioniško tikėjimo atsidavimo virsmą nenormalumu. Pripildytas vaizdiniais, sapnais bei išsiskiriantis savo spalvingumu ir muzikalumu pasakojimas apie brazilų merginas. -
EVOLIUCIJA
Aktualus savo asociacijomis su dabartimi filmas atkreipia dėmesį dėl režisieriaus talento. Tikiuosi nenuvils, nes paprastai vengrų filmai išskirtiniai -
TARP UPIŲ
Kiek mažiau svarbus filmas iškiliam rumunų soc. realizmo kinui, tačiau labai įtaigiai atskleidžiantis, kad kilni savanorystės misija gali būti ir pavojinga.
UKRAINOS KINO DIENA
Natalya Vorozhbit BLOGI KELIAI (Pohani dorogy)
Nustebino debiutantė pastangomis filmo visuma pasakyti tai ką nori pasakyti. Niekas neabejoja, kad dauguma Ukrainos filmų dabar bus (kalbame apie 2020 metų filmą) apie karą. Jų karą. Autorė visai to karo nerodo, bet jo tragedijas matome per minimalistinius, kamerinius paveikslėlius, kurių filme keturi. Rodomas žmogus, ne savo valia patekęs į aplinkybes, kai patys nebesupranta kas jie yra, kur jų judėjimo keliai, nes visi jie … blogi.
Pirma kino novelė yra nuotaikingiausia. Pasimetęs mokyklos direktorius gali sukelti ir šypseną. Kol kas karas, vaizduojant konkrečią trijulę piešiamas žmogiškomis spalvomis.
Antra novelė rodo trijulę paauglių merginų, bendraujančių gatvės slengu. Karas jaučiamas ir jų blevyzgose ir atžagariame požiūryje į gyvenimą. Tačiau galima sakyti, kad hormonų audrų valdomos dygios jaunuolės, yra neretas reiškinys ir filmuose, kur karu nė nekvepia.
Trečia novelė, nevyniosiu į vatą, baisi. Šoką patiriame nuo žiaurumo bei lydinčios šį veiksmą leksikos prievartaujant vieną iš jau pažįstamų merginų. Kiekvienas turėtų polemizuoti ar autorė neperlenkė. Gal galėjo pakartotinai tas daugiau gyvulys nei žmogus negrįžti ir taip grubiai vėl nežeminti savo aukos. Žodžiu garas nuleidžiamas, bet žiūrovas patiria emocinių žiūrėjimo kančių. Suprantama, reikėjo drąstiškai paniekinti merginą, kad finalas novelės būtų toks, koks bus…
Ketvirta novelė, kai ta pati mergina yra jaunesnė, piktina dėl naivumo. Rodosi keista situacija vyko iki karo. Aišku, galima suprasti režisierę, norinčią parodyti merginos charakterį, kurį ji sugebės pakeisti 3 dalies pabaigoje.
Žodžiu, filmas rimtas ir prasmingas, siekiantis atskleisti karo tragiškumą per atskirų žmonių situacijas. Yra labai nemalonių vaizdų, bet ko tikėtis iš karo zonos realybės…Tai filmas paliekantis peno mintims…
Kovo 23 d., 20.15 val. filmas rodomas Vilniaus senamiesčio PASAKOJE.
Viso festivalio metu bus galima išvysti ir virtualiose kino salėse KP+ kino portale, TELIA TV platformoje, ŽMONĖS Cinema platformoje.
Apie kitus filmus, skirtus palaikyti Ukrainą, rašoma https://kinopavasaris.lt/lt/ukrainos-kino-diena
Visos surinktos lėšos bus skirtos šių filmų kūrėjams ar jų nurodytiems paramos Ukrainai fondams.
Živilė Pipinytė iš 7 MD rekomenduoja:
ARTHUR RAMBO (Prancūzija, 2022)
Laurent’as Cantet – iš tų režisierių, kurie analizuoja šių dienų visuomenės skaudulius. Naujas jo kūrinys sulaukė kontroversiškų vertinimų. Vieniems tai filmas, skirtas tviterio kartai, kitiems – nerimo kupina, bet ne moralizuojanti abejonė socialiniais tinklais. Filmo išeities tašku tapo autentiška radijo komentatoriaus Mehdi Meklat istorija. Filmo herojus Karimas išgarsėjo savo romanu, siūlančiu naują požiūrį į priemiesčius, imigrantus ir integravimąsi į prancūzų visuomenę. Tačiau jo kelią į literatūros aukštumas sužlugdė šimtai rasistinių, antisemitinių, mizoginiškų žinučių socialiniuose tinkluose, kurių autorius Arthuras Rambo yra ne kas kitas kaip Karimas. Kodėl Karimas tapo Rambo, galima paklausti jo redaktoriaus, draugų, priemiesčiuose gyvenančių artimųjų bei giminių. Pasakodamas savo personažo istoriją, Cantet kviečia susimąstyti apie socialinių tinklų žiaurumo mechanizmus, o kartu ir apie medijų įtaką žmogaus tapatybei.
BALKONINIS FILMAS ("Film balkonowy", Lenkija, 2021)
2018 m. balandį Pawełas Łozińskis įsikūrė savo namų Varšuvoje balkone, kad sukurtų filmą apie žmones, kurie gyvena kaimynystėje ar praeina pro šalį. Režisierius uždavinėjo jiems paprastus ir ne visai klausimus, pavyzdžiui, apie gyvenimo prasmę. Vieni pašnekovai vedžioja šunis, kiti dirba savo darbus ar į juos skuba, treti išpažįsta režisieriui savo abejones ar paslaptis. Tai netikėti atsivėrimai apie meilę, apmąstymai, ką reiškia būti savimi, svarstymai apie religiją ar astronomiją. Kiekviena istorija savaip ypatinga. Filmavimas truko kelerius metus, iš dviejų tūkstančių pokalbių liko maždaug aštuoniasdešimt. Po premjeros Łozińskis prisipažino, kad jam patinka tikėti, jog Žemė vis dar yra tinkama vieta gyventi.
MUTZENBACHER (Austrija, 2022)
Provokuojantį režisierės Ruth Beckermann požiūrį į istoriją, be abejo, įsiminė jos dokumentinio filmo "Waldheimo valsas" žiūrovai. Naujame filme ji nori analizuoti kintantį požiūrį į seksualumą ir pornografiją. Laikraštyje ji paskelbia apie aktorių atranką ir susirinkusiems vyrams liepia skaityti 1906 m. pasirodžiusio ir iki 1968 m. Austrijoje uždrausto pornografinio anoniminio autoriaus parašyto romano "Žozefina Miutcenbacher, arba Vienos kekšės istorija" ("Josefine Mutzenbacher oder Die Geschichte einer Wienerischen Dirne von ihr selbst erzählt") fragmentus. Susirinkę vyrai nesupranta, kad atranka ir jų bendravimas su knyga bei režisiere ir taps filmu. Sėdėdami ant Beckermann kušetės jie atveria vis gilesnes ir tamsesnes vyriško seksualumo paslaptis. Bendraudami su knyga jie atskleidžia ir savo patirtį. Beje, manoma, kad romaną parašė Felixas Saltenas – populiarių knygų apie stirniuką Bembį autorius.
SUGRĮŽIMAS Į REIMSĄ. FRAGMENTAI ("Retour to Reims (Fragments)", Prancūzija, 2021).
Prancūzų filosofo Didier Eribono autobiografinė knyga "Sugrįžimas į Reimsą" sulaukė didžiulio atgarsio, ji tapo kelių spektaklių pagrindu, o Jeanas-Gabrielis Périot perkėlė filosofo apmąstymus į dokumentinį filmą. Du vienas kitą komentuojantys filmo sluoksniai – tas, kuris sudėliotas iš archyvinių kino kronikos, dokumentinių bei vaidybinių filmų kadrų, ir Adele Haenel skaitomas Eribono knygos tekstas – leido sukurti jaudinantį, intymų ir kartu politišką prancūzų darbininkų klasės, kuri anksčiau balsavo už Komunistų partiją, o dabar už Marine Le Pen Liaudies frontą, portretą. Kad tai ne tik prancūzų, bet ir visų šalių, kur žemieji visuomenės sluoksniai noriai balsuoja už populistus ir nacionalistus, problema, gal pasufleruos trumputė Eribono knygos citata: "Esu įsitikinęs, kad balsavimas už Liaudies frontą turi būti interpretuojamas kaip paskutinis gelbėjimo ratas liaudies klasėms, trokštančioms išsaugoti savo kolektyvinę tapatybę ar bent jau orumą, kurį jos jaučia kaip nuolat pamintą."
Dar kritikės rekomenduojami: "ĮVYKIS", "HEROJUS", "LIKIMAS IR FANTAZIJOS", "MEMORIA", "MOKYTOJAS BACHMANNAS IR JO KLASĖ", "ONODA: 10 000 NAKTŲ DŽIUNGLĖSE" yra aprašyti aukščiau.
Atidarymo filmas
Kelly Reichardt PIRMOJI KARVĖ
Negreitai besivystančioje filmo pradžioje žiūrovai nardinami į garsaus "Hju Glaso legenda" klajoklių mišku atmosferą. Tik čia mažiau dramatizmo, daugiau lyrinio stiliaus kino. Kameros dėmesio centre – grupės apšepusių žmogystų virėjas. Jis bendrakeleivių negerbiamas kaip asmenybė, bet labai vertinamas už pamaitinimo talentą. Ir kai jam grasinama susidoroti dėl užklumpančio alkio, supranti kaip pavojinga čia keliauti. Pačioje pirmoje scenoje rasti negiliai pakasti dviejų žmonių skeletai parodomi ne be reikalo. Pavojinga kelionė.
O grupelė išvargusių vyrų traukia maršrutu ne link įprastesnių mūsų mintims Aliaskos aukso kasyklų, bet į XIX a. įsavinamas JAV Vakarų žemes, turtingas medžioklės trofėjais ir pan.
Kolektyvo ujamas virėjas vienintelis suteikia paramą pasirodžiusiam nuogam kinui, taip pabėgusiam nuo čia besibastančių rusų. Žmogiškumas ir parama sujungs šį duetą į tvirtą draugystę ir leis kartu siekti prasigyvenimo įsikurusioje nuotykių ieškotojų stovyklavietėje. Bendras biznis realizuojant čia neragauto skonio spurgas, virėjo ir kino duetą dar labjau sulipdys. Nuojauta, kad susikomplikavus situacijai, ko ir reikėjo tikėtis, kiekvienas iš jų gelbėsis savaip ir draugystės neliks, nepasitvirtina.
Pradžioje filmas buvęs tarsi besiužetiniu, o tik rodančiu aplinką, vėliau tampa kur kas intensyvesnio pasakojimo, kurio tolimesnė eiga ima intriguoti. Gamtos užkariautojų paveikslai tampa išraiškingesni, o "Pirmoji karvė" įgauna nuotykinio kino požymių. Keista, kad žinomiausia kino žvaigždė, anglas Toby Jones (gyvenvietėje įkurto, matyt, kailių apdirbimo fabriko savininkas) kažkodėl nenurodomas filmo esminių aktorių sąraše kino bazėse. Filmas, sukurtas pagal Jonathano Raymondo romaną, išsivysto į meistrišką kino odę draugystei. Verta pamatyti.
Programa KAD BŪTUM, REIKIA KITO
Maria Speth MOKYTOJAS BACHMANNAS IR JO KLASĖ
Živilė Pipinytė iš Berlyno k/f:
"Žiuri prizu apdovanotas Marios Speth filmas "Ponas Bachmannas ir jo klasė" ("Herr Bachmann und seine Klasse") – tai daugiau nei tris valandas trunkantis dokumentinis pasakojimas, nufilmuotas vienoje Vokietijos provincijos mokykloje. Tos trys valandos pabėga nepastebimai, nes tai ne tik susitikimas su ypatingu mokytoju, bet ir visai neprikišamai besirutuliojantis šiuolaikinės vokiečių visuomenės tyrinėjimas, primenantis unikalius Fredericko Wisemano filmus – tyrimus.
Ponas Bachmannas gali pasirodyti keistuolis: jis niekad nenusiima spalvingų kepuraičių, dažnai per pamokas dainuoja kartu su mokiniais, brązgindamas gitarą. Klausytis ir stebėti, kaip jis moko paauglius ne tik suprasti vokiškus žodžius, bet ir mąstyti, o kartu ir suvokti vokiečių kultūros bei istorijos ypatumus, – vienas malonumas. Juolab kad kai kurie Bachmanno mokiniai prieš pusmetį dar visai nekalbėjo vokiškai. Bachmanno klasėse mokosi imigrantų iš Turkijos, Maroko, Kazachstano, Bulgarijos, Rusijos ir kitų šalių vaikai. Jie labai skirtingi, kaip, matyt, ir jų tėvai, dirbantys gamyklose, statybose. Skirtingos ir vaikų svajonės: štai vienas nori tapti kirpėju, nes tada nereikės dirbti lauke, o kita nesirengia kurti šeimos ir apskritai įsimylėti, nes nori būti savarankiška ir tapti interjero dizainere.
Bachmannas leidžia jiems išsikalbėti ir padeda suvokti save, jis atvirai prisipažįsta, kad pirmąkart mylėjosi būdamas septyniolikos, bet iškart prisimena sociologinį tyrimą, esą intelektualesni vaikai pradeda vėliau, nes turi savo nuomonę. Tokias ir panašias pono Bachmanno pamokas, manau, įsimins ne tik mokiniai, bet ir žiūrovai."
Filmą galima pasižiūrėti ir namuose.
Radu Muntean TARP UPIŲ (Intregalde)
Šurmulys labdaros sandėlyje. Vėliau paaiškės, kad savanoriai džipais gabena Kalėdinę maisto labdarą į atokius Transilvanijos rajono Karpatų kalnų kaimus. Vaizdai išduoda, kad žiūrime būdingą Rumunijai socialinio realizmo kiną. Kas reiškia, kad – puikų kiną.
Vienai iš brigadų fatališkai nepasiseka. Siaurame kelyje ji sutinka daug kalbantį senuką. Pagailėje senolio, vaikinas ir dvi merginos nutaria pasukti į šalį ir pavežti senolį iki lentpjūvės, kurioje jis turi reikalų. O kad jie būtų žinoję, kaip šis sprendimas pakeis trijulės iki tol sklandų savanorystės darbą! Nesutinku su festivalio aprašo teze, kad užklupę išbandymai primena pasaką. Nieko panašaus – viskas labai gyvenimiška, realu. Tačiau išbandymai – neeiliniai!
Filmas, kaip ir didžioji dauguma rumuniško kino, puikiai žiūrisi. Nė nekvepia kokiais nors nerealiais, kine sufantazuotais įvykiais. Nepasakosiu, nes ir žiūrėjimas prarastų įdomumą, ir pastebėti trūkumai taptų ryškesniais. O trūkumą įžiūriu, kad istorijai pritrūksta scenarinių posūkių. Istorija tarsi skirta trumpo metro kinui, o rodoma daugiau kaip pusantros valandos. Bet istorijos natūralumas ir gyvenimiškumas, manau, atperka siužeto vingrybių trūkumą. Šįkart pritariu festivalio aprašui, jog kitą savanorystės kartą, filmo herojai pagalvos ar verta sukti iš kelio dėl takelio…
Filmą galima pasižiūrėti ir namuose
Programa PANAROMA
Bence Fliegauf KUR BEŽIŪRĖČIAU – MIŠKO TANKMĖ (Vengrija)
Pasinaudosi dviejų kino kritikų šio filmo įspūdžiu, kurį jie patyrė Berlyno kino festivalyje:
ŽIVILĖ PIPINYTĖ:
"Už antrojo plano vaidmenį Berlyno kino festivalyje apdovanota vengrė Lilla Kizlinger. Tamsiame ir niūriame Bence’s Fliegaufo filme "Kur bežiūrėčiau – miško tankmė", sakyčiau, tipiškame pandemijos laikų kūrinyje, kurio herojai uždaryti ankštose erdvėse ir nuolat aiškinasi santykius, ji suvaidino paauglę, kaltinančią tėvą dėl motinos žūties per eismo įvykį. Jos monologas, kuriuo ir prasideda filmas, iš tikrųjų yra kitą dieną mokykloje nuskambėsiančio pristatymo repeticija."
VALDAS ROŽĖNAS:
"Vengrų juostą sudaro ilgos skirtingų ginčų scenos. Poros diskutuoja apie vaikus ir ištikimybę vienas kitam, šeimos pykstasi dėl to, kuris kalčiausias, o galiausiai prasideda diskusija net apie tai, kaip sunaikinti tuos, kurie "gyvi tik dėl to, jog žmogžudystė nelegali".
Vienas aršiausių konfliktų įvyksta tarp sūnaus ir motinos. Šiai ėmus koneveikti jo fantastikos žaidimus su gyvatėmis ir elfais vaikas pratrūksta ir atšauna, kad jei ji nesiruošia rodyti jokios pagarbos jo hobiams bei įsivaizduoja lygioje vietoje šėtono įtaką (tiesiogine šių žodžių prasme), tai jis atsakys tuo pačiu – o kuo, mama, tavo istorijos apie Dievą tikresnės už mano fantastiką? Jų pokalbis virsta atviru karu, bet niekaip kitaip ir būti negalėjo: motina kelis kartus bando tikinti, jog ji nori "diskutuoti", tačiau paauglys sūnus šiam sąvokų žaidimui nepasiduoda ir atpažįsta – tai nėra diskusija, tai tardymas.
Nuolatiniais stambiais planais išskaidytas filmas pakartoja tai, ką ginčuose daro veikėjai ir darome, ko gero, mes visi. Vaizdas susiaurinamas iki veido bei konkrečios emocijos. Pokalbis juda bei griežtėja. Matome tik vieną versiją ir nieko daugiau. Ir staiga atsiranda detalė, visiškai pakeičianti tai, kaip iki šiol supratome situaciją. Pavyzdžiui, pasirodo, jog pokalbyje, kuriame dalyvavo du žmonės, yra ir trečiasis, tik kol jis negirdimas, tol ir nematomas. Pokalbių metu žiūrovas nuolat perima tam tikrą kontekstą, kurį kelios detalės gali apversti žemyn galva. Jau nuteistas veikėjas pasirodo esąs toli gražu ne toks jau niekšas. O situacijos, matomos kaip vienpusė gatvė, visgi retai kada yra taip tiesiogiai perprantamos. Ypač mums, žiūrovams, turintiems tik keletą minučių pamatyti, suprasti, perkąsti veikėją.
Veikėjų susikurtos interpretacijos aptemdo jų akis ir pokalbiai dažniau baigiasi ne kompromisu, bet tik dar gilesniu kiekvieno įsispyrimu į tai, kuo tikėta iš pradžių. Tačiau jau vien vizuali filmo forma, ne kartą pateikianti mums neprognozuotą, iš anksto nenumanomą detalę, signalizuoja, jog šis užsidarymas savyje dar gali sugriūti. Bence Fliegauf filmo pasaulyje žmonės yra priešai. Tik jie išlaiko poreikį susikurti bent savo pačių pozicijų vidinę logiką. Filme šmėžuoja "alternatyvių faktų" apie sveikatą guru. Regis, šis užsidarymas savo nuomonėje jau pasiekė tokią ribą, kai iš noro kvestionuoti pasaulį aplink (kas, beje, labai sveika) žmonės tapo pačių savęs daktarais ta prasme, jog jei vienokios medicinos išvados nepatinka, visuomet atsiras kitas "ekspertas", kuris mielai tau pasakys, ką tik nori išgirsti. Ir dėl vėžio kalta pikta mama, ir jei kaimynas nuo covido mirė, tai, matyt, nepakankamai meldėsi. Kaip nori, taip ir bus, tik susimokėk."
Filmą galima pasižiūrėti ir namuose.
Anita Rocha da Silveira MEDŪZA
Pradžia, nors veiksmas naktį, signalizuoja, jog matome spalvingą filmą tikraja to žodžio prasme. Ir muzika malonina ausis – pradžioje gera techno, vėliau ir netrūksta melodingų vokalinių dainų. Tačiau šiame fone rodoma smurto akcija, kai po kaukėmis pasislėpęs merginų oktetas, šūkaudamas, kad neleis paleistuvystei klestėti, sumuša net suspardydamos vienišą jauną praeivę. Jau iš kitos scenos suprasime, kad merginos yra iš krikščioniškos religinės bendruomenės, kur Jėzaus aukštinimas yra beribis. Neaišku, ar merginos, o ir bendruomenei priklausantys vaikinai, yra religinės mokyklos auklėtiniai, ar tiesiog stebime daug laiko kartu leidžiančią bendruomenę. Nereiks ilgai laukti, kad įsitikintume, jog turime reikalą su sekta, kuriai nesvetimas fanatizmas ir radikalizmas.
Vyrauja merginų grožio kultas, vaikinų – jėgos. Abi pusės naktimis švarina miestą nuo pavienių praeivių, nes viena einanti jauna moteris yra ne kas kita, kaip prostitucija užsiiminėjanti, o pavienis vyras, aišku, grįžta iš tokios namo. Tos smurto scenos vis aštrėja, o kaukėtiejį "gėrio misionieriai" primena Ku kuks klano smogikus. Vienos operacijos metu, pagrindinė filme mergina Mari sužalojama. Merginos prisimena istoriją, kai žiauriai rūgštimi buvo sužalotas miesto pop žvaigždės Melisos veidas ir ji dingo iš visuomenės. Mari užsidega noru susirasti Melisą. Atleista iš grožio klinikos seselių, nes neatitinka gydyklos grožio standartų, Mari įsidarbina komoje esančių pacientų ligoninėje.
Čia ir prasideda kino meno aspiracijos "Medūzoje". Siužetas persipina su Mari vaizduotės ir sapnų reginiais. Vaizdai gražūs, bet nelengva atskirti, kur vyksta tikras veiksmas, kur jis vaizduotės pasekmė…
Merginų užguitumas iššaukia įtampas ir net konfliktus. Kas be ko, atsiranda ir vidinis priešinimasis sektos griežtumui ir rutinai. Mari tampa nuodėminga su kolega darbe. Akivaizdžiai merginoms trinka psichika. Šiame potemių kokteilyje, susidariau nuomonę, kad režisierius nevisiškai valdo situaciją ir vaizdinių gausa vyrauja prieš konkretumą, tikslumą ir struktūriškumą.
Nežiūrint to, filmas gerai žiūrisi. Merginų privedimas prie visuotinio protesto yra logiškas. Ir filme niekada neprapuolė tas žavus spalvingumas bei muzikalumas. O slenkančius titrus reikia palydėti liekant salėje, nes antrą kartą filme skamba klasikinė grupės "The animals" garsiausia daina "The house of rising sun", stipriai aranžuota ir paversta dramatine balade. Vienas malonumas šią dainą girdėti, nors ir apgailestaujant, kad nesupranti žodžių, kai jau nėra vaizdo ir nereikia dalinti dėmesio.
Filmą galima pamatyti namuose. Verta.
Prekyba bilietais į "Forum Cinemas Vingis", "Apollo Kinas Akropolis", "Skalviją", Senamiesčio "Pasaką", Paupio "Pasaką" ir "Forum Cinemas Kaunas" prasidėjo kovo 6 dieną. Dalį filmų festivalio metu žiūrovai galės matyti namų kino platformose "kpplius.lt", "Telia TV", "Žmonės Cinema".
ABONEMENTŲ AKCIJA
KOVO 13 D. 00:00 – KOVO 14 D. 23:59 val.
39.50 Eur – 5 bilietų abonementas. Kino teatruose: Forum Cinemas Vingis, Apollo Kinas Akropolyje, Pasaka, Skalvija, Forum Cinemas Kaune.
74.00 Eur – 10 bilietų abonementas. Kino teatruose: Forum Cinemas Vingis, Apollo Kinas Akropolyje, Pasaka, Forum Cinemas Kaune.
SVARBU: Abonementus įsigyti bus galima tik akcijos dienomis.
Abonementai parduodami internetu bei kasose. Įsigyti abonementai galios iki balandžio 3 d.
KP+ E-KREDITACIJŲ AKCIJA
29.00 Eur – galimybė žiūrėti visą specialią festivalio filmų programą KP+ kino portale kovo 24 – balandžio 3 dienomis. E-kreditacijų kiekis ribotas. Čia kaina labai palanki, nes bus galima pasižiūrėti NET 34 ilgo metro filmus namuose!!! O dar trumpametražių yra!..
Filmai namų ekranams: https://kinopavasaris.lt/lt/programa?p=968
Plačiau apie e-kreditaciją: https://kinopavasaris.lt/lt/miestai/kpplius-
Deja, matau, kad daug gerų filmų nenumatyti vIrtualiam rodymui
AKROPOLIO AKCIJA
KOVO 24 D. 00:00–23:59 val.
8.90 Eur - Visuose šalies "Akropoliuose" 2 bilietai už 1 kainą. TIK fiziniuose pardavimų taškuose. Kino teatruose: Apollo Kinas Akropolyje Vilniuje, Forum Cinemas Kaune, Forum Cinemas Šiauliai, Forum Cinemas Klaipėda.
AKCIJOS NAMŲ EKRANUOSE
KP+ E-KREDITACIJŲ AKCIJA
KOVO 13 D. 00:00 – KOVO 14 D. 23:59 val.
29.00 Eur – galimybė žiūrėti festivalio filmus KP+ kino portale visą festivalio laikotarpį (kovo 24 d. – balandžio 3 d.).
E-kreditacijų kiekis ribotas.
TELIA SAVAITGALIO AKCIJA
BALANDŽIO 1 D. 00:00 – 3 D. 23:59 val.
3.50 Eur – filmo peržiūros kaina TELIA TV platformoje.
Programa Europos debiutų konkursas
Aga Woszczyńska TYLI ŽEMĖ
Manau šis lenkės debiutas pretenduos į "Kino pavasario" debiutantų nugalėtojo prizą.
Filmo siužetas paprastas ir nedaugiaplanis. Darni jaunų lenkų bevaikė šeima atvyksta į Italijoje išsinuomotą butą vasaros atostogų. Gal čia jų ir medaus mėnuo, sprendžiant iš mylėjimosi scenų. Nepasakoma. Skamba legendinės italų muzikos žvaigždės DRUPI daina, oras geras, jūra rami. Neveikiantis baseinas nuotaiką sugadina, bet neatrodo, kad taps esmine problema. Deja…
Atsitikus nelemtam tragiškam įvykiui, poros darna ima čaižėdi. Atsiranda stiprus sąžinės balsas, kurio nesiseka numalšinti nei naujomis pažintimis, nei ekstremaliais pojūčiais. Poroje aiškiai įsikala psichologinis pleištas…
Debiutantė puikiai realizuoja savo scenarijų, neieškodama siužeto vingių, prašmatnių jo posūkių. Filmas puikiai išlaiko psichologinio kino žanrą, kur poros santykių niuansus turi pajusti iš mažų replikų, veikėjų įsitempimo. Kartais gyvenime sprendimas likti nuošalyje, atsisuka labai aštriai. Neparodoma, bet poros tolimesne darna tenka rimtai suabejoti. Solidžiai sukurtas filmas!
Programa KRITIKŲ PASIRINKIMAS
Sean Baker ERŽILAS ("Red Rocket")
2015 m. pristatęs iPhone’u nufilmuotą "Mandariną" ir taip kino pasaulyje sukėlęs susižavėjimo bangą, penkiasdešimtmetis niujorkietis Seanas Bakeris 2018 m. išpopuliarėjo ir "Kino pavasaryje". Aš netapau dideliu jo "FLORIDOS PROJEKTAS" šalininku, tačiau išsiskiriantis iš kitų šis filmas įgyjo ir gausų gerbėjų būrį. Kino juostoje nufilmuotą labai spalvingo tiesiogine to žodžio prasme motelio gyventojai džiaugiasi gyvenimu. Akivaizdžiai nepritekliu gyvenantys suaugusieji suteikia didelę laisvę mažamečiams savo vaikamns džiaugtis vasaros kaitra, taip vaikus padarydami pagrindiniais filmo veikėjais. Tačiau ten labai ryškus yra BRIA VINAITĖS vaidinama didžiausios filmo padaužos mama. Kaip suprantama iš skambesio, aktorė yra pseudonimu prisdengusi lietuvė, kurios pase parašyta – BARBORA BULVINAITĖ. Ji turėjo atvykti į gimtinę ir pristatyti filmą festivalyje, bet kaip buvo šnibždama užkulisiuose, nesugebėjo rasti paso ir negalėjo išskristi. Prekybos centre režisieriaus pastebėta dėl linksmo bendravimo su vežimėlyje pasisodinta dukra, nė dvidešimtpenkerių tuomet neturėjusiai lietuvei pasisekė tapti aktore. Ir pirmas vaidmuo atitiko tą tipažą, kuris gyvenime sugeba nerasti paso…
"ERŽILE" Brios Vinaitės jau nėra. Lyg ir būtų jai tinkamas vaidmuo, bet gal ryškus kūno išsitatuiravimas šįkart nebetiko režisieriui? Nors Barbora 2019 suvaidino ir antrą didelį vaidmenį kine, jau Jungtinėje Karalystėje…
Naujausiame nepriklausomo kino (toks, kurio neremia didžiosios Holivudo studijos) atstovo Šono Beikerio filme vėl atpažįstamas jo stilius, kai nepriteklių varžomų Teksaso gyventojų kasdienybė rodoma labai natūraliai ir betarpiškai.
Nelauktai į savo buvusius namus atvykęs iš Los Andželo gražaus kūno Mikis, sutinkamas itin nenoriai ir atšiauriai. Išties jis atrodo kaip nepaliaujamai tauškiantis plevėsa. Kai bandydamas įsidarbinti jis giriasi, kad yra žinoma porno kino žvaigždė, neabejoji, kad fantazuoja. Pasirodo – ne! Siūlymas pašnekovams suvesti jo pseudonimą į googlę yra ne iš piršto laužtas.
Rodosi, filmas, kaip ir "FLORIDOS PROJEKTAS" nesirems siužetu. Bus tiesiog rodoma diena po dienos Mikio "kabinimasis" į gyvenimą stengiantis prakusti. Tačiau, ne. Skirtingai nuo Floridos, Teksase rodoma ne tik anekdotiškos, vis skirtingos kiekvieną dieną situacijos, tačiau veiksmo ryšiai čia kur kas stipriau surišti. Ypač po to, kai Mikis pamato jaunutę gražuolę, pravarde Braškė ir akimirksniu įsimyli…
Bet verslumo paskatų nuolat vedinam Mikiui, įsiklepojimas netampa romantišku reikalu. Savanaudiškumo jausmo niekad neprarandančiam exporno darbininkui, ne romantika galvoje… Nešvankių pokalbių apie dulkinimąsi prismaigstytas filmas, mano galva, tampa ir nekrintančio į akis didaktiškumo pavyzdžiu, kai aiškiai parodoma, jog galvojimas tik apie savo gerovės kūrimą, neatsižvelgiant į aplinkinius, prie gero nepriveda. Mikio svajonėms vėl tarpti Holivudo antrinės srities žvaigždūnu, apgaudinėjant draugus, nebus lemta išsipildyti.
FLORIDOS PROJEKTAS atvėrė kelią Sean Baker į Kanus. Pagrindinių prizų "Eržilas" ten nenuraškė, bet, neabejoju, "Kino pavasaryje" vėl bus šio išsiskiriančio savo kūrybinio stiliaus betarpiškumu, paprastų amerikonų gyvensenos rodymu, gerbėjų. Dėl to betarpiškumo, režisierius būtinai savo filmuose ne pagrindinius aktorius renkasi iš mėgėjų. Nors dialogai filme labai "aštrūs", tačiau sekso scenos itin korektiškos ir nepasisuka į porno parodymo pusę. Nemanau, jog "ERŽILAS" bus tarp geriausiųjų festivalio filmų, bet savo žiūrovą turės, ypač tarp jaunų "Kino pavasario" lankytojų.
Fernando Leon de Aranoa GERASIS BOSAS
Sukūręs dešimtį ryškių filmų, kuriuose filmavosi ir ne vien Ispanijos kino žvaigždės, režisierius ir scenaristas FERNANDO LEON DE ARANOE kažkodėl "Kino pavasario" dėmesio susilaukė tik dabar. Dėl šio plačiai pripažinto ir įvertinto tarptautiniu mąstu filmo.
Pradžioje "GERASIS BOSAS" neatrodo kažkuo išskirtinis. Įmonės "Blanco svarstyklės" savininkas ir vadovas, sukvietęs darbuotojus į didžiausią cechą, rėžia kalbą kokių puikių rezultatų pasiekė jo įmonė ir kolektyvas, kaip padidėjo darbo efektyvumas, kiti rodikliai ir karštai dėkoja visiems. Įmonę turėtų aplankyti speciali komisija ir ji turėtų gauti geriausio verslo apdovanojimą. Filmas panašėja į gamybinį filmą apie gamyklos darbuotojų šiokiadienius. Bet vangiai atrodęs filmas ima sparčiai keistis…
Prisipažinsiu, kad pažinčiau vieną iš ryškiausių Ispanijos kino vyrų Javier Bardem, reikėjo pasistengti – taip puikiai pakeistas jo įprastas įvaizdis. Kad teikiant įmonės garbės ženkliukus labai žavi ir jauna darbuotoja pareiškia tyliai, kad vis tiek bosą ji mylinti, o čia pat pasirodęs ceche atleistas darbuotojas Chose, šūkauja, kad pats bosas tiesiai pasakytų dviem atsivestiems mažamečiams vaikams, kad jų tėvas yra atleistas iš darbo, atrodo nereikšmingos įmonės kasdienybės smulkmenos. Tačiau direktorius Blanco nė nenutuokia, kad čia tik bėdų, nesusipratimų ir kliuvinių griūties pradžia!
Kas Blanco atrodo dramatiškai ir pavojingai, mums, žiūrovams virsta intelektualia komedija. Šefas, rodosi, nebekontroliuoja virstančių ant jo pečių problemų ir išvis nebeaišku, kuo viskas baigsis. Jau nekalbant apie siekiamo geriausio vadovo prizo gavimo, nes situacijos paprasčiausiai tampa beveik nekontroliuojamos. Jos ir pikantiškos ir dramatiškos ir netgi tragiškos.
Bet vieną akimirką Blanco galvoje smilkteli mintis, kad jis neturi bėgti paskui vis naujus nesusipratimus, o ryžtingai tapti jų atsikratymo scenaristu. Tad geru, ramiu žmogumi atrodęs bosas taps nepalaužiamu savo tikslų vairuotoju. Ar jam pavyks ir galės bosas vėl išdidžiai žingsniuoti savo gamykloje skambant žaviai Michael Buble dainai "Feeling good", labai verta pamatyti
Celine Sciamma Mažytė mama
Nors "Kino pavasaryje" buvo parodytas reikšmingas CELINE SCIAMA filmas "Liepsnojančios moters paveikslas", tačiau daugiau ji įsidėmėta gal būt tapo kaip viena iš scenarisčių puikaus juodai-balto "Paryžius. 13-as rajonas", visai neseniai rodyto Lietuvos kino teatruose.
Vos viršijantis 70 min. trukmę ir dėl to dar sugebantis patekti į pilno metro kino normatyvą, "Mažoji mama" yra moteriško kino pavyzdys. Suprantu, kad taip skirstyti yra nemadinga, bet labai jau šiame filme emocinis jo vaizdas nugali siužetinį būtinumą. Labai žavus dviejų aštuonmečių mergyčių buvimas ekrane. Puikiai režisierė dirbo su vaikais. Galima ir pasimokyti, nes šiemet kino teatruose pasirodęs lietuviškas "LOBIS" šioje srityje kiek nusileidžia. Žinoma, mus gelbsti puikus siužetas ir nuotikinga "Lobio" dvasia.
Tačiau mergaičių buvimu ekrane, jų filosofiniais pamąstymais ar siekiu draugystę paversti pasaka, ir apsiribojama. Susidaro įspūdis, kad autorė nežinojo, ką su medžiaga iki galo daryti ir charizmatiškos mažosios herojės tarsi sustabdomos kelio viduryje. Jų siekis gyventi pasakos, vaizduotės pasaulyje (pvz. viena sakosi, kad yra kitos mama) aiškiai neišvystomas į kažkokią apčiuopiamą istoriją.
Arthur Harari ONODA: 10 000 NAKTŲ DŽIUNGLĖSE
Keturiasdešimtmetis prancūzas, gan unikaliai derinantis aktorystę su scenaristo ir režisieriaus kūryba, pristato šių metų "Kino pavasaryje", neabejoju, vieną iš stipriausių filmų. Prisipažįstu, pirmą šio ilgo filmo pusę buvo gan nesmagu žiūrėti, nes prisiskaitęs įspūdžių iš Kanų kino festivalio, aiškiai supratau, kas vyksta ir, deja, žinojau į priekį kur link pakryps ši pasakojama neeilinė istorija. Laimė, kuo toliau, tuo daugiau filmas neleido vyrauti pašalinėms mintims ir galvojimui, jog žinai kas bus toliau. Džiaugiuosi, kad ir KP anonsas neišduoda per daug, ir, šiukštu, aš nepasakosiu taip pat…
O istorija stebina, kad toks faktas tikrai vyko. Tikiu, kad filomo autoriai sugalvojo daug intriguojančių detalių, bet esmė viena – rodomas Filipinų Lubango saloje 1945-1974 m. vykęs istorinis nutikimas – tikras! Jau pats faktas yra vertas didelio susidomėjimo, o kai pamąstysiu, kad jauno prancūzo darbe matosi nemažai didžiojo AKIRA KUROSAWA japonų karių vaizdavimo lygio atšvaitų, tikiuosi, būtinai susidomėsite. Žodžiu, pati rodoma istorija verčia pakelti antakius iš nuostabos, kad tokia galėjo įvykti realiai, bet ir pasakojimo stilius, atsidavusi japonų aktorių vaidyba kelia neperdėtą susižavėjimą…
Įdomu, kad filmo leitmotyvu tapo II pas. karo laikų japoniška daina, kurioje sakoma, kad kai nebeliko banditų, raudona saulė nusileido ant sniego. Ogi kas tokie tie saloje likę partizaninio karo apologetai, jei ne banditai?
Philip Barantini TIES VIRIMO RIBA
Pavadinimas, žinoma, reiškia filmo personažų būseną, ypač pagrindinio, prestižinio Londono restorano šefo-virėjo Endžio. Tačiau kažkiek pavadinimo prasmės yra ir maisto virime.
Anglų kino debiutanto Lietuvoje darbas būtų ryškiai papuošęs kelerių praeitų metų buvusią "Kino pavasario" programą "Kulinariniai filmai". Tačiau ši programa, prasidėjusi labai intriguojančiais filmais, pvz. indų "Dėžutės pietums", seko, seko ir logiška, jog dingo iš programos. "Kulinariniuose filmuose" teko matyti ne vieną istoriją, atskleidžiančią grėsmingai įtemptą pasaulio restoranų siekį gauti prestižines MICHELIN žvaigždutes ar jų neprarsti. Deja, buvo atskleidžiama ir tiesa, jog neišlaikę stresinės aplinkos, ne vienas vadovaujantis restorano virtuvei šefas-virėjas yra savanoriškai pasitraukęs iš gyvenimo.
"Ties virimo riba" puikiai atskleidžia šio darbo užkulisius. Ne veltui yra labai aukštai vertinamas kino kritikų. Nors čia siekiama išlaikyti ne Mišelino žvaigždutes, o vietinę gradaciją, tačiau aštrūs pokalbiai tarp darbuotojų būtent ir prasideda, kai restoranas iš aukščiausio 5 žvaigždutčių kategorijos, rodomą kalėdinį vakarą laikinai sumenkinamas iki 3. Visą filmą stebėsime vis didėjantį "ermyderį" virtuvėje ar nesusipratimus restorano salėje. Pradžioje priekaištavimai viens kitam kyla lyg iš kai kurių virėjų nepatyrimo, lyg iš žioploko nesusigaudymo, tačiau problemų kamuolys ridenasi vis didesnis ir didesnis. Nors pagal restorano vaizdą, jis neatrodo itin aukštos klasės, bet jo virtuvė yra išties garsi Londone. Bet kalėdinį vakarą čia pilna reikalų, žiūrovui rodosi, kad tvyro betvarkė. Konfliktai, konfliktėliai nesiliauja, keldami stresines situacijas. Mums suteikiamas žvilgsnis į visą maitinimo įstaigos vaizdą iš vidaus. Matai natūralistinį restorano kasdienybės reginį tarsi žiūrėtum iš vidaus, o ne išorine lankytojo akimi. Išskirtinis operatoriaus darbas. Kamera stabili ir nejuda lyg Dogmos manifesto paveikta, tačiau akimirksniu reaguoja į įtampos pasireiškimus ir seka paskui ar priešais darbuotojus. Naudojama reta bei sudėtinga filmavimo technika – paspaudus "play" mygtuka, ji seka aktorius visame kadre. T.y. filmas nufilmuotas viena kamera. Teigiama, kad filmas sukurtas iš tokių 4 kadrų/kartų. Efektingiau buvo tik šiuolaikinio rusų kino klasiko Aleksandro Sokurovo "Rusų arka", kur visas filmas nufilmuotas vienakąrt paspaudus kameros įjungimo mygtuką. Toks būdas reikalauja kruopštaus filmavimo scenų surepetavimo!
Ir žinoma, visas dėmesys į šefą, privalantį sukontroliuoti padėtį, užtikrinti prestižinį funkcionalumą, nors dažnai darbuotojai atrodo kaip nemokšos. Tačiau vis sklindant įvairiems nepasitenkinimams nuo svečių staliukų, nuolat ir pabrėžiama aukšta patiekalų kokybė.
Ar pavyks išsukti reikalus Endžiui be pasėkmių ar nelaimių grūties? Ypač, kai jį ima stipriai "spausti" asmeninio gyvenimo bėdos bei įsipareigojimai? Labai ir labai verta pamatyti! Nesu šiaip tų kulinarinių filmų mėgėjas, bet "Ties virimo riba" – kitas reikalas…
Stiprus aktoriaus PHILIP BARANTINI (virš 30 vaidmenų įvairiuose filmuose, tarp jų – 2-ose "Černobylio" serijose vaidinant rusą) žengimas į kino režisūrą ir scenarijų rašymą!
Faina, kad filmą įsigijo "Kinom pavasaris" su galimybe rodyti jį vėliau.
Filmą bus galima žiūrėti namuose.
Audrey Diwan ĮVYKIS
Moteriško kino pavyzdys, nusipelnantis tik pagyrų. Tik antrą filmą sukūrusi kaip režisierė ir kiek daugiau nuveikusi kaip scenaristė, prancūzė tikrai valdo situaciją ir perdėm jausmingas, jaudinantis kinas neturi būtent jokių jausminių, emocinių nereikalingų paverkšlenimo nuokrypių nuo to, kas norima parodyti. Nors tai, kad parodoma labai jautriai ir giliai žavios merginos išgyvenimai ir situacijos keblumas, galima įtarti, jog filmą nekūrė vyras režisierius. Bet mergaitišku kinu "Įvykį" sunku vadinti – jo struktūra labai tvirta. Didele režisierės Audrey kūrybine stiprybe laikau, kad rodydama sudėtingą gyvenimišką situaciją, nepradeda skirstyti ekranęe esančių žmonių į "gerus ir blogus". Ir tėvai, ir dėstytojas, medikai negauna tokių charakteristikų. Ir Anne parodoma įvairiapsusiška – gal teisi, gal klystanti. O gal užsispyrusi ar lengvabūdiška…
Daug pasakoti netenka – tiesiog praeito amžiaus septinto dešimtmečio pradžios mūsų klasiko Antano Vienuolio "Paskenduolės" prancūziška interpretacija. Tik nežinau ar jaunimas iškart suprato ką turiu galvoje, nes gal būt šis lietuvių literatūros klasikos kūrinys dabar neįtrauktas į mokymo programą? Tik prancūzų VERONIKA (tikras vardas – Anne) susiklosčius jai nepalankioms aplinkybėms nešokiruoja nusiskandindama, kaip Vienuolis aprašė. Jos panašūs galimi pagalvojimai visai neatsispindi filme. Tačiau jos ryžtingi žingsniai vis dėlto šokiruos žiūrovą savo drąstiškumu ir nesaugojimu savęs.
Tiesiog reikia pamatyti, kaip kino kūrėjai rodo neatsargaus elgesio pasekmes. Sukrečiama, negailestinga gyvenimo realybė rodoma. Bet ar tik šią vieną išeitį turėjo jauna studentė?! Gal ji nekalbėjo su tais, su kuriais derėjo? Panašius klausimus žiūrovas išsineš po liūdno filmo seanso. Liūdno, bet stipraus kino.
Edgar Wright SPARKS BROLIAI
Peržiūrėjęs šį biografinį dokumentinį filmą, pirmiausia ką padariau – užsisakiau bilietą į šių brolių koncertą, kuris pirmą kartą Lietuvoje turėtų būti gegužės 7 dieną COMPESA koncertų salėje. Nesvarbu, kad muzikuojant ir, neabejotinai, durniuojant šiai 50 metų gyvuojančiai grupei gali pritrūkti mano anglų kalbos žinių. Tačiau grupė tokia intriguojanti, jog sunku susilaikyti. Įdomumo prasme iš "Kino pavasaryje" rodytų muzikinių filmų, "Sparks broliams" prilygo gal tik "SUGAR MAN". Bet anas buvo su aiškia dramaturgija, kuri užtikrintai vedė filmą įdomumo vaga. O čia patys Ron ir Russell Mael'ai pasakoja savo gyvenimo ir kūrybos istoriją, kuri vaizduojama labai jau išradingais ir linksmais video intarpais.
Apie šį duetą pasakoja tokių grupių kaip "Erasure", "Duran Duran", "New order", disko muzikos tėvas Georgio Moroder. Su vienais daugiau, su kitais mažiau dirbo ar tiesiog buvo pažįstami šie europietiško mąstymo amerikonai. Juokingiausia tai, kad grupė SPARKS buvo kaltinama kai kurių paminėtų grupių kopijavimu, tačiau teisybė buvo ta, jog būtent jos savo kūrybos pradžioje daug ką nusižiūrėjo iš SPARKS. Tiesiog broliai nesugebėjo pasiekti tokių populiarumo aukštumų ir dažnai apie jų egzistavimą nė nežinota. Štai ir aš, neblogai orientuodamasis, kokios grupės buvo aštuntąjame dešimtmetyje, SPARKS muzikos nė nežinojau. Tik pavadinimas kažkur girdėtas…
O esmė, kad grupė "SPARKS" išjuokia visą pasaulį, taip pat ir pačius save. Prisimindami jų kūrybinio kelio pradžią, ekrane pasisakantys muzikos žmonės teigia, kad broliai atrodė kaip anomali grupė, kurių nariai lyg dienai išleisti iš psichuškės. Jie priminė ir konspiratorius, ir mapetus (aliuzija į populiarų TV lėlių serialą "The muppet show"), o grupės klavišininkas primena Adolfą Hitlerį . Kelio pradžioje jie populiarumo ieškojo Anglijoje, tai užsitarnavo "geriausios britų grupės, kilusios iš JAV" vardą. Sako, galima prisiskaityti apie juos daug Vikipedijoje ir vis tiek nieko nesuprasti…
Grupė labai patiko homoseksualams, nors broliai – heteroseksualai. Jie savo lytinę orientaciją vadina – "lengvai sujaudinti" . Grupė, kai 1972 m. išleido pirmą savo diską, niekada nesustojo kurti, nors 1991-1997 m. turėjo ypač juodą periodą. Dabar jie jau yra sukaupę 25 diskus. Filme rodoma, kaip jie atliko neįmanomą reklaminę kompaniją – pristatydami naują diską, kas vakarą atliko visų savo išleistų diskų koncertines programas. Daugiau kaip 20 koncertų, kurių kiekvienas – vis kita programa. Ne populiarias dainas, o visą CD turinį. Sako, kai koncertuoji pagal kokį 15 diską, visai pamiršti, koks buvo pvz. antras… Patys jie aiškina, kad nėra tokie populiarūs kaip jų bendraamžiai grandai, nes… yra juokingi. Žmonės nesuprasdavo kaip į juos reaguoti… Kai kada grupės gyvastį prikeldavo netikėtos bendradarbiavimo su žvaigždėmis akcijos. Pvz. taip atsitiko susitarus su Franz Ferdinand (dabar FF atšaukė koncertus Rusijoje ir išdėjo į šuns dienas vieno "išprotėjusio nusikaltėlio ego ir paranoją", dėl kurio daužoma Ukraina).
Komplikuotus santykius broliai MAEL’ai iki šiol turėjo su kinu. Jie visada veržėsi bendradarbiauti, bet nesisekė. Karjeros pradžioje, buvo sutarę su garsioju prancūzų komediografu Jacques Tati. Deja, kai jau reikėjo pradėti filmuoti, sutriko maestro sveikata. Gerokai vėliau buvo susitarta su Holivudo įžymybe TIM BURTON. Deja, paskutiniame pasiruošimo etape, režisierius atsisakė projekto. Ir štai prieš kelis metus Ronas ir Raselas buvo Kanų kino festivalio svečiai. Ten sutiko LEOS CARAX. Sutarė, kad broliai parodys žymiajam režisieriui savo sukurto miuziklo medžiagą. LEOS labai susidomėjo. Taip atsirado kino miuziklas "ANETĖ". Žinoma, geriausia jį žiūrėti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Bilietus jau turiu. Siūlau ir jums įsigyti, nes keliolika vietų teatre dar laisvos.
Nadav Lapid ŠŪVIS Į AHEDĖS KELĮ
Filmas išryškina Izraelio kino režisieriaus ir scenaristo Nadavo Lapido kūrybinę temą – savo gimtinės vidinių reiškinių kritiką. Ji buvo aiški 2020 m. "Kino pavasaryje" rodytam kino kūrėjo filme SINONIMAI, kai žydas atsiranda nuogas Paryžiuje ir visiškai siužeto eigoje išsižada savo tapatybės. Tačiau jei "Sinonimuose" šalia tiesių pareiškimų vyravo ir įtaigi metaforinė kalba, tai "Šūvis į Adelės kelį" Izraelio vidinių reiškinių kritika jau labai tiesmukai aštri.
Gana paprastai atrodančioje filmo įžangoje, keturiasdešimtmetis režisierius pakviestas atvyksta į mažyčio miestelio biblioteką, jo filmo peržiūrai. Pasitinka žinomą šalyje kino autorių labai jau lipšni jauna bibliotekos vedėja (ji ir kultūros ministerijos tarnautoja) Yahalom. Ji tiesiog "limpa" prie režisieriaus. Pokalbiuose jų galvos suartėja tiek arti, kad nė neabejoji, jog romanas neišvengiamas. Bet ar šia numanoma linkme pasisuks reikalai? Taip svarstant neįmanoma nepastebėti išradingą kino kameros darbą. Šis aspektas išsiskyrė ir "Sinonimuose", kaip ir filme duoklė prieš 4 metus mirusiai mamai, kuri išties, kaip sakoma filme, buvo Nadivo filmų montuotoja. Kadangi tiek teminių sutapimų su ankstesniu filmu, negalime nekonstatuoti, jog NADIV LAPID kuria kritiškai kryptingų prieš Izraelį filmų ciklą.
„Šūvis į Ahed kelį“ tos kritikos griežtumu kur kas radikalesnis už „Sinonimus“. Neatrodęs tokiu iki filmo pusiaujo, po to drąstiškai užsipuolama Izraeliui būdinga nacionalizmo, rasizmo, gal tautinio ir valdininkiško prefekcionizmo politika. Net nemalonu žiūrėti, kaip režisierius žodžiais ir šantažu atakuoja naująją simpatišką draugę, mat ji yra ministerijos tarnautoja. Pasitelkiant karo traumų sužalotos psichologijai motyvą, vyras rėkiančiai išsako, jog pasaulyje yra ne viena žydų tauta, o daug tautų. Kad kitaip manantys šalies valdininkų yra "suvalgomi", kad ribojama žodžio laisvė. Net sunku aprėpti daug menininko pretenzijų vidaus kultūros politikai. Atrodo, kad šalyje egzistuojantys skauduliai kažkiek ir hiperbolizuojami. Panašu net į antisemitinį išpuolį. Iš paprastai savo veiksmu atrodžiusio filmo, tampa didžiai dramatiniu. Parodyta viska labai įtaigiomis kino formomis.
Belieka viltis, jog NADAV LAPIDUI nebus "prikirpti sparnai" ir jis galės toliau vystyti šią savo socialinės kritikos temą naujuose filmuose. Bus įdomu stebėti jo kūrybinį kelią.
Programa MEISTRAI
Wojciech Smarzowski VESTUVĖS (Wesele)
Šis tikras lenkas, tiek pagal kuriamus filmus, tiek pagal vardo, pavardės struktūrą neabejotinai yra dabarties puikiojo lenkų kino viena iš ryškiausių figūrų. Ir kas šauniausia, jog "Kino pavasario" dėka galėjome pamatyti visus jo sukurtus pilno metro filmus. Siekiant apibūdinti šalia neabejotinos aukštos meistrystės esminę, išsiskiriančią šio autoriaus savybę, derėtų minėti jo gebėjimą provokuoti žiūrovą mąstymui, vertinimui, analizei.
Imdamas paprastai vengiamus garsiai įvardinti istorinius savo tautos momentus, pvz. II pas.karo pradžios tragediją Voluinės istoriniame regione, pokario siaubą Mozūruose ("Rožė"), alkoholyje paskandintą žmogiškumą ("Blogi namai"), pirmas toks atviras filmas apie reikšmingos lenkų gyvenime Katalikų bažnyčios paklydimus (korupcija, pedofilija) ("Kleras"), Smarzowski pasiekia įtaigių rezultatų. Filmuose labai stipriai sukalta siužetinė linija, tačiau bene ryškiausias jų aspektas – tautos mentalitetas, nacionalizmas. Tiesa, galima kaltinti kino kūrėją daliniu perspaudimu, situacijų aštrinimu iki "raudonųjų linijų", tačiau kad stipriai "užgeriebiamos" lenkų ar kitų kartu gyvenančių tautų savybės buitiniame lygmenyje, nekokios tradicijos ir įpročiai, niekaip nepaneigsi.
Kai kada režisieriaus ir scenaristo kūryba tokia aštri, kad neišvengiamai sukrečia žiūrovą. Štai atvykęs į "Kino pavasario" festivalį, W. Smarzowskis konstatavo, jog niekaip nesugebėjo parodyti filmą "Voluinė" Kijeve ir Lvove. Kurgi ne, nes sukrečiantis, tiesiog "baisus" žiūrovui filmas prikelia istorinę tragedija: karo pradžioje šiame krašte gyveno 70% ukrainiečių, 15-20% lenkų ir likusieji – žydai. Kaimai priklausė Lenkijai. Prasidėjus karui, išsiveržė per kraštus ukrainietiškas nacionalizmas ir po "šūkiu", kad lenkų ponai išnaudojo vargšus ukrainiečius, šie išžudė 60 tūkst. lenkų. Keršydami lenkai išžudė 10-15 tūkst. ukrainiečių. O abi tautos – taip pat 10-15 tūkst. žydų. Filmo įžangoje jautriai įteigdamas žiūrovui, kad kaimuose gyveno tokie pat žmonės, kaip sėdi kino salėje, tik prieš 75 metus ir kaimiečiai, Smarzowskis nerodydamas kraujo ar kitų išoriškai gąsdinančių atributų, žiūrovą sugeba kaip reikiant šokiruoti…
Pradžioje naujosios Vestuvės daug kuo primena debiutines Wojciech Smarzowski 2004 metų "Vestuves". Vėlgi, rodosi, visi būsimos veselijos galai veda į šeimos tėvą, didžiulio kaime kiaulių ūkio savininką, vėlgi svarbus vestuvių atributas – prabangus sportinis automobilis. Pristatomi kliūvantys šeimos galvos, pavarde Wilk verslo reikalai, gudrūs bandymai apeiti/aplenkti/išspręsti ūkio ir kitas bėdas. Tačiau čia filmų tapatumas ir baigiasi.
Jau stovint ant šeimos šventės slenksčio, atvyksta nekviesti pasiuntiniai iš Izraelio ir įteikia seneliui apdovanojimą už žydų gelbėjimą II pas. karo metu. Čia filmas ima radikaliai skirtis nuo komiškųjų pirmųjų "Vestuvių". Siužetas ima fokusuotis į senelio labai ryškius prisiminimus apie jo jaunystę 1939 metais. Papuolame į holokausto įkarštį Lenkijos kaime. Filmo veiksmas nuolat šokinėja per istorines epochas. Pradžioje tai nervina ir atrodo netgi dirbtina. Tačiau, kai šis rodymo metodas intensyvumu susilygina su tėvo konkrečiomis problemomis jau jo šių dienų biznyje, įvertini scenaristo ir režisieriaus meistriškumą. Kokios siužeto kryptys, temos, užuominos rodomos! Ir biznio reikalai, ir tapatybės paieškos, finansinės problemos, emigracija, imigracija, reketas, kerštas, nacionalizmas, istorinių nusikaltimų demaskavimas žiauriomis antisemitinėmis scenomis, meilė, neištikimybė, išdavystė, svečių palaidumas nekukliai išgėrus – tai tik dalis potemių, užklumpančių daugumą filmo veikėjų. Šokinėjimas tarp daugiau kaip 80 metų skiriantį veiksmo laiką, jį netgi suliejant ekrane, atrodo prasmingai. Netgi kiaulės atlieką kuklų epochų rišąmąjį vaidmenį, nes yra ir čia ir ten. Nevengia Smarzowskis ir trumpų pašpilkavimų lenkų/ ukrainiečių tautinių santykių tema, tarsi prisimindamas savo "Voluinę". Smagu, kad kai ištinka bėda, tokia kaip šių dienų karas, kreivi žvilgsniai visai nunyksta…
Negalima neišskirti režisieriaus meistrystės suvaldant tokį didelį rodomos medžiagos kiekį. Filmo žiūrėjimas nesuteikia žiūrinčiąjam lengvo estetinio malonumo – istorinė atmintis, verslo išvirkščios pusės pateikiamos labai drąstiškai. Bet pažiūrėjus tokį filmą, mintys galvoje lieka ilgai.
Verta perskaityti filmo autoriaus interviu: https://www.7md.lt/kinas/2022-03-18/Sis-filmas-brendo-ilgai
Filmą galima žiūrėti ir namų ekrane.
Mamoru Hosoda DRAKONAS IR STRAZDANOTOJI GRAŽUOLĖ
Tradicinės japonų animacijos ANIME estetikoje sukurtas talentingas 2 valandų filmas prasideda 6+ žyme. Išties yra didelė sėkmė, kad "Kino pavasaris" įsigyjo šį filmą ir matyt jis bus demonstruojamas įgarsintas lietuviškai. Nes jei reikėtų ant 6+ ribos slenksčio esančiam žiūrovui skaityti subtitrus, būtų sunku. Nes filmas toks, kad jis suteiks daug malonumo suaugusiam, bet vaikui, neabejoju, kils klausimų po seanso ir jis norės išsiaiškinti apie moralines, estetines, pedagogines, elektroninės technologijos žinutes, kurias skleidžia filmas. Taigi, prognozuoju, kad po seanso vyks produktyvios diskusijos ir išsiaiškinimai ką norėjo pasakyti/parodyti japonai.
O tradicinės pasakos maniera (kurgi, juk vienas iš veikėjų yra drakonas!) konstruojamas pasakojimas yra didžiai šiuolaikiškas. Nedrąsi mergaitė SIZU, pusiau našlaitėlė, dėl savo drovumo turinti socialinio integravimosi į bendraamžių kolektyvą problemų, mintyse, sapnuose, o gal ir natūroje, patekusi į biometrinio "U" technologijos internetą (akivaizdi mūsuose vadinamųjų socialinių tinklų analogija), tampa didinga gražios lyrinės popmuzikos žvaigžde BELL. Čia jos populiarumas ir įtaka kolosali! Tačiau būdama jautri, ji negali nereaguoti, kad toje erdvėje apsauginiai grubiai stengiasi sudoroti baisų drakoną. BELL užsispyrusiai ima aiškintis, kas slepiasi po drakono pabaisos išvaizda…
Filmas įgauna jautrių, garbės kodekso laikymosi, nuoširdumo atspalvių. Žiūrėti į tas dideles veikėjų akis (matyt, japonai taip eliminuoja savo gal būt turimus kompleksus dėl jų siaurų akių), jų pastangas siekti gėrio ir teisingumo, klausytis nuostabios lyrinės muzikos, yra vienas malonumas. Nesirinkti šio filmo tikrai negalima vien dėl to, kad tai ANIME žanro kinas. Jis tikrai bus išsiskiriančiai vienu iš šviesiausių, pilnas gėrio, deklaruojantis pasiaukojimą festivalio filmų.
Asghar Farhadi HEROJUS (Ghahreman)
Vienos iš geriausių kinematografijų pasaulyje, Irano, kino kūrėjai nepaliaujamai stebina. Kiek buvo jo atstovų sukišta į kalėjimus ar namų areštus, bet filmai beveik be išimčių yra aukščiausios prabos. ASGAR FARHADI – vienas iš pačių geriausių ir žinomiausių iraniečių. Be išimčių visi jo darbai įvertinami prestižiniais prizais, o kas matė jo ankstesniuosius darbus "Komivojažierius, "Išsiskyrimas" ar tik Kino pavasaryje rodytą "Apie Eli", tikrai jų nepamiršo. Tiesa, Farhadi, rodosi, kalėjime nebuvo, tačiau kalėjimas, kaip kokia metafora, minimas per visą "HEROJAUS" seansą. Kad ir nerodomas iš vidaus, apsiribodamas pagal siužetą tik kalėjimo vadovo kabinetais, bet lyg atsitiktinis taksisto pasakymas, jog 2 metus yra praleidęs kalėjime būdamas nekaltas, leidžia minėti šią įstaigą tikrai kaip metaforą šalies diktatūrai.
Du metus yra nuteistas kalėti ir filmo pagrindinis personažas, kuris pavadinime ir minimas kaip herojus, Rahimas. Jau nuo pat pradžių jo poelgiai kelia žiūrovui mįslę ar tai garbingas veiksmas, ar afera? Greitai šio veiksmo rezultatai taps mįsle ir pačiam Rahimui. Reikalai ims vystytis kaip detektyve.
Negalima pasakoti ką nuveikė Rahimas per dvi laisvas dienas, kai jį išleido iš kalėjimo. Įtarinėdami jį suktumu, viduryje filmo jau suprasime, kad Rahimas stengėsi atlikti kilnų veiksmą. Deja, vėlgi pipirų pabarstymas valdžiai, – kiek ir kaip besistengsi įrodinėti savo teisybę ir sąžiningumą, čia atsimuši tarsi į sieną. Pasklinda filme beviltiškumo nuotaikos…
Ir todėl Rahimas ryžtasi netikėtam, bet jo požiūriu garbingam jį užgriuvusių problemų išrišimui…
Tikrai vertas dėmesio filmas, pelnytai apdovanotas Kanų k/f Didžiuoju prizu bei dar dešimčia kitų festivalių prizų. Šaunu, kad filmas gali būti kino teatrų ar filmų platformų repertuare ir pasibaigus festivaliui.
Bruno Dumont JOS VARDAS PRANCŪZIJA (France)
Dovanėlė prancūziško kino gerbėjams. Tiesa, ne ypač iškili. Bet šio kino mėgėjas ras prancūziško humoro, šiek tiek melodramos ar dramos. Ir bene ryškiausią jaunesnės kartos frankofoniško kino žvaigždę Lea Seydoux. Aktorė dabar labai intensyviai filmuojama ir yra tarsi perėmusi buvusį Catherine Deneuve imidžą prancūzų kine, buvusį prieš 40-imt metų. Kiek prisimenu, praėjusiosje "Scanoramoje" buvo rodomi 2 puikūs filmai su Lea pagr. vaidmenyse.
Filmo režisierius ir scenaristas Bruno Dumont – prancūziško kino žymūnas. Daug sukūrė šaunių, rimtų filmų. Prieš gerą penkmetį jis ėmėsi komedijos ir sukūrė dvi puikias vaikų nuotaikingų juokelių juostas apie Kenkeną. Deja, buvo ir visiškų nesėkmių – toje pačioje Scanoramoje rodyta komedija "Seklieji vandenys". "Jos vardas Prancūzija" gerai žiūrisi. Bet kritikos neišvengia…
Jau nuo antro kadro pabrėžiant TV žurnalistės FRANS žvaigždiškumą, manau, įsitraukiama į per didelį jos populiarumo ir elgesio šaržavimą, netgi farsą. Pristatant pagrindinę heroję naudojamsi tarsi "Dviračio žinių" parodijavimo lygmeniu. Netenka abejoti, jog tradiciškai šis padidinto ryškumo spavingumas tiek studijos interjere, tiek rūbuose, tiek vyro vanago spalvos dažyta šukuosena (kažkodėl parinktas Lea vyro vaidmeniui 12 metų vyresnis aktorius) iš tuštybių peraugs į rimtesnes, egzistencijos prasmės situacijas. Bet kai taip paviršutiniškai rodyta iki šiol Frans gyvensena, perėjimas į atsitokėjimo, dramatiškumo lygmenį automatiškai tampa sudėtingesnis.
Žurnalistikos superžvaigždės transformacija į dažną apsiašarojimą, yra staigi ir nelabai įtikinama. Manau netinkamai pavaizduoti abu autoįvykiai. Rodosi filmininkai nenorėjo daužyti mašinų (antro epizodo Alfa romeo vertimasis "kūliais" vaizduojamas tarsi ji judėjo kokiais 200 km/h). Taip, įdomu stebėti Lea Sedoux išgyvenimus atsispindinčius veide, bet niekaip negali aiškinti, kad jie – jaudinantys. Visi žurnalistės išgyvenimai ir poelgiai yra gana paviršiniai. Žiūrovo dūšios nekabina. Bet, kaip sakiau, žiūrėti filmą įdomu. Neprailgsta. Ir svarbu – netikėtai patekus į karo laiko situacija, filmas tampa aktualija – kiek galima pasitikėti vieno ar kito informacijos šaltinio objektyvumu? Filmas įkalą nemažą pleištą į pasitikėjimo paletę…
"Kino pavasaris" įsigyjo filmą ir vėlesniam jo rodymui. Labai tiks Kino karavane per Lietuvą.
Ryusuke Hamaguchi LIKIMAS IR FANTAZIJOS
Gerai žinomas ir pripažintas, kinematografiniais mąstais dar jaunas Japonijos kino meistras Ryusuke Hamaguchi (43 m.) pernai iškrėtė unikalų kino pasaulyje "pokštą" – metų pradžioje Berlyno kino festivalyje pristatė "Likimas ir fantazijos" (nukovė antrą pagal reikšmę apdovanojimą "Sidabrinis lokys"), 3 mėnesiais vėliau – Kanų k/f "Drive my car" (3 festivalio prizai). Šis tapo neprilygstamu reiškiniu 2021 m. kino pasaulyje – susirinko 62 prizus viso pasaulio kino forumuose, o kovo 27 d. pretenduoja gauti geriausio metų filmo, geriausio ne anglų kalba filmo, geriausios režisūros ir scenarijaus OSKARUS 
Todėl šaunu, jog abu filmai įsigyti rodymui kino teatruose ir "Kino pavasaris" galės skleisti "Likimas ir fantazijos" plačiau nei vien festivalio rėmuose.
Manau puikus "Likimas ir fantazijos" nusileidžia apdovanojimais savo tų pačių metų broliui, kad rodoma ne viena išplėtota istorija, o jį sudaro 3 nepriklausomos viena nuo kitos kino novelės. Visos jos turi taiklius pavadinimus, yra apjungtos miela lyrine ta pačia fortepijono muzika ir ramiais dialogais. Tačiau esminė pasakojamų savybė – įvykių atsitiktinumas.
Pirmoji vadinasi "MAGIJA". Ji keri intymiu dialogu, išsiskiriančiu paprastumu ir aiškumu. Hamaguchi genialumas reiškiasi pokalbių natūralume. Klausai ir "tirpsti" iš malonumo… Atsitiktinai sulipę trijulės veiksmai baigiasi vienos iš merginų žvilgsniu į miesto tolį, arba į paskutinę vietą, kur matė abu savo bičiulius. Todėl, kai trečioje novelėje pamačiau panašios išvaizdos merginas, apsidžiaugiau, kad turėsime tarsi jų santykių tęsinį po 20 metų. Deja, suklydau. Merginos čia – kitos. Ir jų problemos kitos…
Antra novelė "PLAČIAI ATVERTOS DURYS", išsiskiria netikėtais siužeto posūkiais. Tai aštriausia novelė kalbant apie erotinius pojūčius. Turi psichoterapinio seanso požymių. Žiūrisi kaip išmaniausias detektyvas!
Trečia novelė "DAR KARTĄ", kaip sakiau, prigavo ir dėl pavadinimo, kuris kaip pasirodė, nereiškė ankstesnės novelės merginų atsitiktinį susitikimą. O prasideda ji protingu ir logišku aiškinimu, kad 2019 m. įsiveisė kompiuterinis visrusas KSERONAS. Jo aprašymas dabar jau neatrodo fantastiškas, kai pasaulį taip apėmė COVID-19. Virusas pašalina duomenis iš kietojo disko ir perkelia juos į kompiuterinį tinklą. Taip internete visi sužinojo įmonių slaptus duomenis, susirašinėjimus. Todėl pasaulis grįžo prie naudojimosi senuoju paštu ir telegrafu. Šis faktas protingai įvedamas į moksladraugių netikėtą susitikimą ant eskalatoriaus praėjus 20 metų po mokyklos baigimo. Bet ar jos tikrai moksladraugės? Išsiaiškinimas padeda atskleisti giliai viduje slėptas emocija, lūkesčius, potraukius.
Besiaiškinant dviejų moterų tarpusavio ryšius, įžvelgiau ir tam tikras pretenzija scenaristui ir režisieriui Ryusuke Hamaguchi. Ko gero būtų įdomesnis sprendimas grįžti prie pirmos novelės merginų, bet jei tas nedaroma, naujų jau subrendusių moterų užsimezgęs tarpsuavio ryšys užsitęsia. Suprantamas slepiamų iki šiol vidinių "demonų" išsigryninimas bendraujant, bet kai moterys tiesiog negali išsiskirti ir vis grįžta prie tarpusavio ryšių deklaravimo, šios novelės antra pusė rodosi aiškiai užsitęsusi. Gal ir scenarinio išradingumo pritrūksta. Tačiau bendras filmo įspūdis tikrai pakylėtas.
Džiugina, kad taip atsiskleidė Ryusuke Hamaguchi talentas ir turėsime poreikį laukti jo naujų filmų.
Kino kritikė RŪTA BIRŠTONAITĖ: "Hamaguchi kino filosofija artima Marko Aurelijaus dvasiai, nes jo filmuose pamatinė žmogaus priedermė yra tiesiog gyventi savo gyvenimą, lyg tai būtų kasdienis ir įprastas darbas."
Filmą galima žiūrėti ir namų kino ekrane. Turėtų būti rodomas ir pasibaigus festivaliui.
Joachim Lafosse NERAMIEJI
Nors pavadinimas išverstas teisingai, tačiau tikslesnis jis būtų "Neramusis". Nes toks yra šeimos tėvas. Jau pirmame kadre regime keistą tėvo poelgį. Vėliau jie rodomi vienas po kito, o perteklinė vyro energija signalizuoja apie psichologinius sutrikimus. Žmona ir pradinukas sūnus bando prašymais ir nesutikimais raminti tėvą, bet apsisukęs dailininkas tėvas vėl elgiasi vis aštriau ir aštriau, dažnai – neadekvačiai. Kur kas anksčiau, nei pavyksta vyrą išgabenti į ligoninę, žiūrovui yra aišku, kad jis ten turi atsidurti. Bet tos vyro „proto pasimaišymo“ situacijos rodomos per ilgai (valandą), o siužetiškai nieko nevyksta. Todėl susidaro įspūdis kad gyvenimiškai ligos drama pateikiama stipriai, tačiau kinematografiškai – ne ypač.
Antra (kiek trumpesnė) filmo dalis žiūrisi geriau, nes ir neužsitęsia, ir prasmingumas aiškesnis. Norima parodyti, kad pervargasi nuo "grumtynių" su ligoniu ir gal per ilgos tolerancijos, žmona pati tampa liguistai dirgli. Nebetikima vyro galimybe taisytis, atsiranda nuolatinis įtarinėjimas blogiausiu ir t.t. Septyni filmo scenaristai , matyt, kiek įmanoma realistiškiau stengėsi atspindėti ir psichozės apimto žnmogaus ir sveikųjų reakcijas. Gyvenimškos patirties atžvilbiu, manau, jiems pavyko. Bet kinematografiškai filmas stokoja siužeto, todėl stipriau įtraukia žiūrovą ir ima kelti emocijas sakyčiau tik antra filmo dalis.
Kelia šiokį tokį nusistebėjimą belgų režisieriaus priskirimas prie meistrų. Taip, sukūręs nemažai, turi kuklokų apdovanojimų, bet kad būtų itin užsitarnavęs vardą kino mene, abejoju. Filmą galima bus žiūrėti ir po festivalio.
Terence Davies PALAIMINIMA
Tai, kad senyvas britų kino autorius TERENCE DAVIES nėra pačioje aukščiausioje pagal žinomumą kino meistrų lentynoje išduoda ir faktas, jog ne taip ir mažai sukūrusio veterano tik vienas anksčiau filmas buvo parodytas "Kino pavasaryje". Neprisimenu, kad būta jo filmų ir repertuare. Tačiau neatimsi – tradicinės manieros kino stiliaus meistras jis yra nemenkas.
Naujausias jo PALAIMINIMAS yra biografinis kinas apie poetą Siegfriedą Sassooną (1886-1967). Neatrodo, jog turiu bėdavoti dėl savo erudicijos, bet tokio anglų poeto, įtariu, plačiai nežino ir patys britai. O gal ir ne! Žvilgterėjus į Vikipediją – daug ten apie jį. Ir kūrinių netrūksta…
Tačiau klasikinio stiliaus filme, atrodo, scenaristui Terence Davies rūpėjo išsamūs atskiri biografijos epizodai, bet ne visas gyvenimas išsamiai. Pagrindinė tema apie poetą – jo homoseksualios meilės jaunystėje. Kitos temos visai prabėgomis atskleistos, arba ir visai praleistos. Sakykim, trūksta ilgo gyvenimo periodo, kai jau sukūrus santuoką su moterimi prie jo gyvenimo grįžtama praėjus 30 metų. Ir sūnus jau tokio pat amžiaus. Gana prabėgomis praeitas ir karo etapas, kuris buvo toks svarbus Sasūnui tiek gyvenime, tiek kūryboje. Kad įsigytų iš šeimos (gyva yra likusi tik poeto anūkė) Sasoon kūrinius, Kembridžo universitetuii prisiėjo surinkti 1,25 mln. svarų. Filme, žinoma, tas neparodoma. O galėjo bent "bėgančia eilute" įvardytų poeto nuopelnus. Nes beveik 2,5 val. žiūri į jaunuolį, vėliau į senyvą vyrą, nežinodamas koks jo literatūros palikimas…
Filmas akivaizdžiai nėra apie karą, o apie poetą. Tačiau finale pateikiama statistika, jog I pasauliniame kare Didžiosios Britanijos kareivių žuvo 1,225 mln., Prancūzijos – 1,697 mln., Vokietijos – 2,476 mln., Austrijos – 1,567, Rusijos – 3,311 mln. yra tarsi ne į temą. Bet, žinoti naudinga…
Kad labai įtraukianti iš karto rodoma poeto jaunystė, pasakyti negalėčiau. Labai pagyvina filmą dokumentinės juostos iš pirmo pasaulinio karo meto. Pirma melodija filme – labai išpopuliarinta sovietiniais laikais iki perestrikos JAV dainininko - komunisto Dean Reed patriotinė daina. Žinoma, ją žinos tik vyresnieji.
Michel Franco SAULĖLYDIS
Pelnytai meksikietis MIŠELIS FRANKO pateko į prestižiškiausią "Kino pavasario" programą. Prieš metus KP buvo pristatytas bekompromisis visuomenės likimo paveikslas po Mechiko mieste kilusių riaušių. Aiškiai matai, kad situacija sufantazuota, bet ji tiek arti realybės, kad stebi užgniaužęs kvapą. Įsivaizduokite, skurdinama didesnioji miesto liaudies dalis sukyla prieš turtais aptekusį elitą. Prezidentas patiki kariuomenei malšinti įsibėgėjusius prasčiokų pogromus, kaip tai būtų bet kurioje šalyje. Ir čia armija suvokia, kad atėjo "jos laikas". Imasi žiaurių teroristinių veiksmų prieš abi puses, veikdama be skrupulų. Vyriausiybė aiškiai nebevaldo savo karių. O šie siautėja. Filmas pelnė Venecijos k/f žiuri Didyjį prizą (Sidabrinį liūtą), geriausio Lotynų Amerikos filmo prizą, kt. ir daugybę labai gerų žiūrovų atsiliepimų. Nors buvo, kam tokia žiaurumo utopija nepatiko, Franco, logiška, jog pateko į šiemetinę Meistrų programą su naujuoju SAULĖLYDIS.
Čia jau filmo suvokimo, priėmimo situacija kur kas sudėtingesnė. Pradėsiu nuo to, kad žinomas Lietuvoje kaip didžiausias tarptautinių kinio festivalių dalyvis buvo taip supykdytas meksikiečio scenaristo ir režisieriaus šiuo darbu, jog parašė filmui su dviem ryškiomis kino žvaigždėmis Tim Roth ir Charlotte Gainsbourg neregėtą įvertinimą – … 0/10 ir išvadino filmą nesąmone. Kategoriškai negaliu sutikti. Kaip ir abejoju, ar teisingi akcentai dedami festivalio svetainės filmo pristatyme.
Žymiajame Meksikos kurorte Acapulco šauniai atostogas leidžia šeima. Gana greitai paaiškėja, jog Ch. Gainsbourg vaidinama Alisa yra paauglių sūnaus ir dukters mama, o Tim Rotho Neilas – jos brolis. Jie iš D. Britanijos. Deja, viduryje atostogų sulaukia skambučio, jog mirė, atrodo, Alisos ir Neilo mama. Ir nuo čia prasideda stipriai alogiškai atrodantis Neilo elgesys. Žiūrovas neišvengiamai bus panardintas į proto mįsles – kas darosi? Kodėl Neilas toks? Neabejotinai įtarsime ramų proto pasimaišymą. Kadangi filmas nėra ilgas, šie klausimai nedings iki pat pabaigos. Kadangi normalus žmogus nebus toks keistas, suprantu galimą žiūrančiojo piktinimąsi tuo, ką mato ekrane.
Betgi man pasirodė, jog filmas turi gilią, žmogišką prasmę. Nei mes, nei niekas kitas gal būt nežinome, ką žino Neilas. Gal būt jis žino tragišką žinią, jog jo likimas neišvengiamai toks, koks ištiko … Lietuvos milijonierių Raimondą Karpavičių. Nežinote? Neatskleisiu istorijos, kurią "Lietuvos rytas" kas 2 savaites vis aprašinėja, sužinojęs kokią naują detalę. Tik Neilas liko pats su savimi ir niekas jo, kaip turtuolio Raimundo "nemedžioja". Man pasirodė, kad jis nutaria tai kas jam liko, pragyventi savo malonumui. Režisierius paberia daug ženklų – jį menkai sunervina asmeninių daiktų vagystė, noriai išlaidauja, be paliovos lengvai svaiginasi tiek alkoholiu, tiek susiradęs vietinę gražuolę. Ir absoliučiai Neilo nedomina jam paliktas didžiulis turtas tėvynėje. Šiais aspektais režisierius tikslus. Pagrindinis aktorius nuostabiai vaidina Neilo situaciją, o filmo gale galima pasidaryti ir tokias išvadas, kokias aš pasidariau, iki tol iš tiesų nesuprasdamas filmo protagonisto elgesio.
„Saulėlydis“ gerai žiūrėsis Operos ir baleto teatre, nes Meksikos kurorto Acapulco grožis nufilmuotas ryškiai.
Taip, filmas nepretenduoja į 10/10. Bet jis jokiu būdu nedaro gėdos "Kino pavasario" programai. Ir jokiu būdu nėra… nesąmonė!