Kai sužinojo apie šį Lietuvoje neversto "Vairuok mano automobilį" savo tėvynainių filmą, sukurtą jo apsakymo "Vyrai be moterų" motyvais, didžiai populiarus ir pas mus japonų rašytojas Haruki Murakami taip pat didžiai nustebo. Kaip galėjo 40 puslapių apimties jo apsakymas, įdėtas į rinkinį, tapti 3 valandų trukmės filmu!? Tačiau pamatęs pripažinto Japonijos kino meistro Ryusuke Hamaguchi šį filmą, rašytojas nusiramino ir liko labai patenkintas. Pripažinkim, tai nedažna reakcija tarp rašytojų...
Kad suvoktume su kokio lygio meno kūriniu susidūriame, pasiremsiu statistika. Kanų kino festivalyje nuskinta geriausio scenarijaus Palmės šakelė, taip pat kino žurnalistų FIPRESI ir Ekumeninės žiuri pagrindiniai prizai. Kitų 9 ne tokių ryškių kino festivalių prizų nevardysiu. Baigiantis metams įvairūs leidiniai sudarinėja geriausių metų filmų sąrašus. Štai citatos iš centrinių kino žurnalų: prancūzų "Cahiers du cinéma" filmui duoda Nr. 4., britų "Sight & Sound" Nr.3., Niujorko kino kritikų susivienijimas "New York Film Critics Circle" paskelbė "Drive my car" geriausiu metų filmu.
Labai ramus japonų kino kūrinys kausto dėmesį nuo pirmų minučių. Arthausinis kinas, galimai vadintinas netgi lėtu kinu, dėl siužeto rodymo, dialogų bei veikėjų santykių ir pasakojimo aiškumo žiūrisi tarsi įtampos ir paslapčių kupinas trileris. Nieko nesinori praleisti... Ogi ekrane tik stebime žavios poros, aktoriaus-režisieriaus Kafuku ir kaip galima suprasti, teatro pjesių ar literatūruinių kūrinių rašytojos Oto meilės bei darbinius santykius. Tačiau rodymo tikslumas ir savotiškas paslaptingumas sukuria neslopstančio įdomumo atmosferą. Keistą Kafuku reakciją į žmonos elgesį mintyse "nurašiau" į japoniško kultūros ir emocijų pasaulio skirtybę nuo mūsiškės santykių aiškinimosi kultūros. Bet ar tai tik tas, paaiškės tik filmo pabaigoje...
Filmo intriga visai nesikeičia ir keičiantis filmo protagonisto Kafuku gyvenimo aplinkybėms pasibaigus neįprastai ilgai filmo įžangai, po kurios ima slinkti ekrane filmo pavadinimas su pagrindinių kūrėjų pavardėmis. Taip, sugniuždytas įvykusių jo gyvenime aplinkybių, vyras su savo mylimu raudonu SAAB 900 vyksta pagal darbo sutartį į Hirosimą. Miestą, istoriškai prisikėlusį iš pelenų ir besikratantį praeities žaizdų. Čia filmo siužetinis įdomumas ir tikslumas palaipsniui atiduoda pirmenybę psichologiniams personažų paveikslams. Dialogai ir jų pasakojamos istorijos tarp abiejų pagrindinių filmo vyrų bei netikėtai aktoriaus-režisieriaus gyvenime atsiradusios samdytos jo automobilio vairuotojos, tinkančios jam į dukras, labai meistriškai atskleidžia veikėjų psichologines būsenas. Tampi jų giliai paslėptų skaudulių nusikratymo išsikalbant liudininku!
Taip, būsite teisūs, jei priekaištausit, jog kalbu aplinkui, neatskleidamas filmo siužetinių linijų. "Drive my car" reikia žiūrėti kuo mažiau žinant filmo ištarmes. Todėl stengiuosi nesumažinti malonumo. Tikrai nedaug kamerinių filmų būna tokie vykę...
Jei sugebėjau sudominti, delsti nepatarčiau. Filme nėra gaudynių, muštynių (jei tokios ir yra, ir net keičia veikėjų susikurtą komfortišką būseną, tai už kadro) ar ekscentriškų nuotykių. Todėl filmas bus kino ekranuose trumpai, kokį pripažinimą jis beturėtų. Taigi, kol nedingo iš ekranų, derėtų jį pamatyti.
Temą
2021 12 13 d. 17:26 pradėjo
