Kine, kaip ir kitose srityse, nuostabiausia yra, kai aiškiai žinai, ko tikėtis iš filmo kūrėjo, o jis "susprogdina bombą" pribloškiančiai nustebindamas. Vienintelis labai aktyviai kuriantis ir stebinantis produktyvumu savo kartos atstovas Algimantas Puipa tarsi apsidrausdamas nuo nustebusių ir nesitikėjusių tokio akibrokšto vyresniųjų žiūrovų, sakė "priimkite šitą filmą kaip keturiasdešimtmečio, turinčio 17-mečio mentalitetą, darbą". Išties, kino mylėtojai "su stažu" prisimena, arba bent žino, kad dabar jau 70-metis autorius debiutavo dar 1975 m. "Atpildo diena", vėliau kūrė stipriai išpopuliarėjusius filmus, kurių bene garsiausias "Moteris ir keturi jos vyrai", vėliau labai sėkmingai bendradarbiavo prodiusavimo linijoje su Kazachfilm studija (garsiausi to periodo filmai "Amžinoji šviesa" ir "Bilietas į Tadž Machalą"). Lietuvai tapus nepriklausoma, kai kiti verkė dėl sąlygų pablogėjimo, režisieriaus užmojai visiškai nesumenko sukurti tokie filmai kaip "Ir ten krantai smėlėti", "Elzė iš Gilijos". Turtingesni, platesnių užmojų jo filmai tapo Lietuvai įstojus į ES "Nuodėmės užkalbėjimas", "Miegančių drugelių tvirtovė, pagal Jurgos Ivanauskaitės literatūrinį palikimą. Ir taip jau net 21 ilgametražis filmas! Kas Lietuvoje yra sukūręs daugiau ?!
Vingio k/t darbuotojas konstatavo, kad į naujausią tuomet 2019 m. buvusį Algimanto Puipos filmą "Kita tylos pusė" rinkosi itin mažai žiūrovų. Kurgi, filmas ramiai, meniškai ir labai solidžiai gilinasi į nusenusių žmonių gyvenseną. Jautrus filmas tikrai galėjo sunkiai dominti kokį nors 25-etį žiūrovą, kuriam gretimoje salėje rodomas Džeimasas Bondas buvo kur kas aktualiau...
Labai ir labai skatinčiau jaunus žiūrovus, kurių, aišku, ir yra absoliuti kino filmų žiūrovų teatruose dauguma, kitaip įvertinti dabar šio garsaus Lietuvos kino autoriaus siūlomą Sinefiliją. Dramaturgo, prozininko TOMO ŠINKARIUKO kūrybos motyvais sukurtą filmą režisierius siūlo vadinti pokštu. Išties, Puipos darbuose visada yra pokštelių, kurie turi savo vardą puipizmai. Ogi čia, autorius siūlo visą filmą vadinti... puipizmu. Ir jis teisus .
Maestro Algimantas dėsto: "Man patinka drastiška Quentino Tarantino mintis, kad reikia kartą ir visiems laikams pakeisti tikras istorijas, išbraukti jas iš vaidybinio kino ir paversti žanro pokštais. Tai tarytum jo manifestas kurdamas savo pasaulį, jis perkuria istoriją. Man artimas toks kitų režisierių žaidimas".
Algimantas Puipa visai nebe reikalo cituoja patį QUENTIN TARANTINO. "SINEFILIJA" tarsi vyresniojo Tarantino brolio, turinčio tame stiliuje mažesnę patirtį, darbas . O gal jaunesniojo David Lynch brolio? Kiek yra panašumų, net nevardysiu, per daug vietos čia užimtų. Pasakysiu tik ko mano galvą pritrūko, turint mažiau patirties ir finansų. Tarantiniškame siužeto vyksme Puipos filme vyrauja dialogai, o ne pauzės, kuriose būtų galima "dėti" į žiūrovų ausis nuostabų garso takelį, kuriais išsiskiria Tarantino. Muzikos iš "Sinefilijos" neįsiminsi...
Kai kurie parodyti personažai veiksmo eigoje prapuola ir prie jų istorijų nebegrįžtama. Jei keistos poros prie jūros nebeegzistuos vėliau, yra visiškai logiška, nes tai buvo "Sinefilijoje" rodomo filmo filme scena. Bet pvz. furos vairuotojo ir dukros dingimas iš ekrano yra diskutuotinas scenariškai. Arba taip ir nesužinome, kodėl, kam anoniminis kumpanosis veikėjas filmuoja ir reikalauja net savo savižudybę įamžinti... Bet šitie pamąstymai smulkmena, lyginant su bendru filmo įspūdžiu
Kodėl filmas vadinamas "SINEFILIJA"? Aišku, dėl to, jog beveik viskas rodoma tame "filmo filme" stiliuje. Žodžiu visus kadrus, drąstiškas scenas turime priimti kaip kuriamo filmo epizodus. Netgi jeigu tai akivaizdžiai ir neparodoma ekrane... Antra, "Sinefilijoje" apstu žymiųjų kino autorių, filmų pavadinimų (pvz. "3:10 traukinys į Jumą", "Mallholand drive" ir kt.) citatų. Juozo Budraičio vaidinamas garsus kino režisierius primena kine daugelyje juostų rodomą kino metrą susidūrusį su kūrybine krize...
Ir noriu išskirti, mano galva, patį didžiausią Algimanto Puipos pokštą "Sinefilijoje". Neturėjome pamiršti, kaip Emilis Vėlyvis savo populiariąjame "Redirected", pasišaimė iš Lietuvos kino klasiko. Ant šuns būdos rodomame kaimelyje, užkabino pavadinimą "PUPA". Tačiau žemiau, tarsi nukritusi aiškiai matėsi raidė i . Gan įžeidžiantis šposas labai neliko nepastebėtas kino apžvalgininkų rašiniuose apie "Redirected".
Algimantas Puipa taip atsakė į šį žestą. Išvystame kino teatre šviečiantį "Sinefilijos" plakatą, o jame suboluoja Emilijano Vielini vardas. Čia pat filmo vaizdų kokteilis perkelia mus į šiuolaikinio meno (aliuzija į Vilniaus ŠMC) parodą. Rodomos ekspozicijos pabaigoje, bus sudėtos 3 lėkštės apvožtos stikliniais dangčiais. Iš vaizdo, ir ypač filmo protagonisto ROLANDO komentarų nukėlus dangtį, supranti, kad ant lėkščių trys smirdančio š. pavyzdžiai. Ir trumpai parodomi rašteliai prie lėkščių: ZERO I; ZERO II; ZERO III.
Taigi, jaunasis dvasia ar amžiumi žiūrove skubėk pamatyti pirmą tokį lietuviška tarantinišką filmą-fejeriją. Įspūdžiai garantuoti...
"Algimantas Puipa, nors save ir vadina dinozauru, įrodė, kad vis dar sugeba nušluostyti nosį jaunikliams ir parodyti, iš kur dygsta ragai.
"Sinefilija" toli gražu ne idealus filmas, režisierius kai kuriuose epizoduose į taikinį pataikė tiksliai, kai kuriuose prašovė kritiškai. Daug jame palaidų siūlų, neišrutuliotų įdomių siužetinių linijų. Bet žavi tai, kad Puipai visiškai nusispjauti, ką pagalvos kiti. Galbūt jam mažiau reikėjo įsikibti į Tomo Šinkariuko kūrybą ir labiau pasitikėti savo paties fantazija bei sapnais.
Tai postmodernus Puipos pastišas: jo kūrybos, kitų režisierių, teatro, literatūros, dailės... Filmas gali ir baisiai nepatikti, bet turintiems pagedusį humoro jausmą atvirkščiai. Puipa teigia, kad su "Sinefilija" perėjo į kitą kūrybos etapą, kurį ragina vadinti "sinefiliniu autizmu", bet mes šį filmą pavadintume puipistiniu trešu, ar bent bandymu, o geras trešinis kinas Lietuvoje dar neegzistuoja. Kokia šio filmo vieta dabartiniame jaunų režisierių kontekste? Perfrazuojant patį režisierių tai kancaras, užėjęs į biškį žole kvepiantį vakarėlį..."
7md.lt
Kultūrologė JOLANTA KRYŽEVIČIENĖ:
"Net ištikimiausi žiūrovai naujausiame filme "Sinefilija" nepažins režisieriaus Algimanto Puipos stilistikos. Jokių poetinių pasažų, greitas montažas, kafkiškas siurrealizmas, kai personažai tai atsiranda, tai dingsta ir dar triuškinanti pabaiga - visa tai juodojoje komedijoje apie meilę kinui."
Temą
2021 12 03 d. 15:59 pradėjo
.
