Agnieszka Holland ŠARLATANAS (Charlatan, 2020)
Režisierė apie Janą Mikolašeką:
https://www.7md.lt/kinas/2020-11-13/Stengemes-atsisakyti-paprastu-teig
iniu–
Lenkų kino pažiba Agnieszka Holland, palikusi ryškų antpauda Holivude, kada jos filme filmavosi ir pats Leonardo di Caprio (Užtemimas, 1995), yra baigusi kino mokslus Prahoje. Ir natūralu, kad šiame kūrybiniame etape, kai pagrindinis veteranės dėmesys nukreiptas į istorinius reiškinius, nemažai dėmesio ji skiria ne vien Lenkijai, bet ir Čekijai.
Naujausiame filme "Šarlatanas" ji ištraukia iš istorinės atminties garsų mediką-žiniuonį, kurio visa karjera paženklinta įtarimais dėl šarlatanizmo. Jau pirmos filmo scenos, kai minia iš visos šalies atvykusių čekų stovi eilėje prie Jano Mikolašeko namų su savo šlapimo buteliukais, suintriguoja žiūrovą. Taip šis vyriškis, save vadinantis žolininku, nustato pacientų ligas per padidinamąjį stiklą šviesoje žiūrėdamas į ligonio šlapimą! Įspūdis išties šarlataniškas. Atrodo tuoj tuoj įsivyraus būdingas Čekijos kinui ironiškas požiūris į reiškinius Šypsena. Bet čia vadovauja ponia Holland ir komiškas elementas filme lieka tik pradžioje Mikolašeko asistento Františeko jam būdingas ironiškas šypsnys po Jano pareiškimų pacientui. Toliau filmas riedės tik rimto pasakojimo vaga.
JANO MIKOLAŠEKO visas gyvenimas pradedant I pas. karu ir baigiant teisiamojo suolu apie 1959 m., parodytas išsamiai. Neištvėriau nepasidomėjęs Vikipedijoje. Holland užtikrintai pavyksta įrodyti mums, žiūrovams, jog žiūrėjimas į žmogaus šlapimą buteliuke ar mėgintuvėlyje įmanomas būdas nusakyti gana tiksliai jo negalavimą. Siekia to autorė klasikiniu būdu – įvykus Jano Mikolašeko gyvenime kokiam tai įtemptam momentui, jis mintyse panyra į prisiminimus. Labai išsamiai ir aiškiai žiūrovui atskleidžiami jo gyvenimo etapai, naudojant skirtingo apšvietimo ir spalvingumo faktūras, kai laikas, kada rodoma žolininko veikla kokiais 1951-1952 m. yra niūriose, blyškiose spalvose, o prisiminimai – ryškiose. Ir mes patikime, jog toks fenomenas, kai ligą galima konstatuoti vien iš šlapimo – realus. Ir Vikipedijoje taip pat rašoma tas, kas rodoma filme – Mikolašekas nusiųsdavo pacientus pas profesionalius gydytojus, kai to reikalavo situacija.
Noriu paaiškinti dėl finalo. Yra čia kūrybinio situacijos aštrinimo ir gilinimo. Išties, atlaikęs fašistų okupaciją ir tikrai gydęs Martiną Bormaną, vėliau įgavo stiprų "stogą" iš Čekoslovakijos prezidento Antonino Zapotockio, kai šį išgelbėjo nuo kojos amputacijos (filme ši situacija sukurta jaunos merginos asmenyje). Tačiau šiam mirus 1957 m., nuolatiniai įtarinėjimai, kad turime reikalą su šarlatanu, labai sustiprėja. Tačiau teisiamas jis buvo dėl kitokių nusikaltimų, nei dramatizuota filme – dėl reikalų su mokesčiais gavo 3 metus belangės. Padavus apeliaciją, terminas padidintas iki 5-ių. Ar buvo toks asistentas Františekas Palko, Vikipedija nutyli.
Mirė JAN MIKOLAŠEK pragyvenęs skurde beveik iki 1974 m.
Klasikinės manieros filmas žiūrisi užtikrintai, nes nė akimirkos neužsitęsia, išlieka įdomumas, kas bus toliau. Nors ir nesukeliamas žiūrovui katarsis, tačiau siūlau filmą pamatyti.