Oskar Roehler ENFANT TERRIBLE

Oskar Roehler ENFANT TERRIBLE

Pagilina požiūrį į filmą Živilė Pipinytė:

"Roehleris nuolat pabrėžia Fassbinderio homoseksualumą, lyg tik šis paaiškintų režisieriaus kūrybą. Sąlygiškos "Enfant Terrible" dekoracijos turi pabrėžti, kad Roehleris Fassbinderį tarsi perkėlė į teatro sceną, kurioje ir vyksta jo gyvenimas, primenantis spektaklį. Šiame spektaklyje visi žino savo vaidmenis. Tačiau Roehlerio spektakliui stinga gyvybės, personažai redukuoti iki poros bruožų, o istorija į jį įsiveržia tik iš televizoriaus ekrano, nors Fassbinderis buvo politiškai angažuotas menininkas. Roehleris rodo Fassbinderio gyvenimą kaip nesibaigiančią degradaciją – alkoholis, narkotikai, meilužių ir artimų bendradarbių žeminimas, prievarta, manipuliacijos… Tai vis labiau formą prarandančio vyro margu kostiumu, kurį vaidina Oliveris Masucci, nuoseklus ritimasis žemyn ir mirtis, sulaukus tridešimt septynerių nuo narkotikų perdozavimo ir begalinio nuovargio (Fassbinderis sukūrė 44 filmus). Roehleris, regis, mėgaujasi kiekvienu šios degradacijos elementu.

Tikiu, kad režisierius atkūrė filme realias situacijas, kad Fassbinderis naudojosi savo artimaisiais ir jų gyvenimu, kurdamas savo filmus, bet juk Fassbinderis kur kas negailestingiau papasakojo apie save filmo "Vokietija rudenį" ("Deutschland im Herbst", rež. R.W. Fassbinder, A. Kluge, E. Reitz, V. Schlöndorff, VFR, 1978) novelėje. Bandymas ją atkurti daug pasako ir apie Roehlerį. Bet ne todėl "Enfant Terrible" atrodo beprasmiškas kūrinys. Fassbinderio gyvenimo prasmė, tikiu, buvo ne narkotikai ir net ne meilės paieškos, bet kūryba, kuri, kaip patys žinote, gali gimti iš bet ko. Roehleris šios paslapties net nebando įminti. Fassbinderis, aistringas prancūzų Naujosios bangos ir Douglaso Sirko gerbėjas, buvo prieštaringas ir intelektualus žmogus, kovojęs su radikaliais konservatyviosios Vokietijos mitais, analizavęs vokiečių sielos paslaptis. Fassbinderis sukūrė ne vieną kino šedevrą, kuris aktualus ir dabar, lyg būtų sukurtas vakar. Tie filmai nebuvo atsitiktinumas, likęs režisieriaus gyvenimo paraštėse."

Dar nemačius filmo apie vokiečių kino klasiką Rainer Werner Fassbinder, koks filmas bebūtų, mintyse pagalvoji apie genialumą. Šį autorių kažkiek bandysi mintyse gretinti prie Mocarto (mirė 35-ių), M.K. Čiurlionio (realiai kūrė tik 5-6 metus, o koks palikimas!), Vincent van Gogh (mirė 37-ių), nes jis taip pat tesulaukė 37-ių ir kūrybinis palikimas – 40-imt pilnametražių kino ir TV filmų !!!. Na, tokio produktyvumo kūrėjų galima surasti ir tarp dabar kuriančių kino autorių (31-ių kanadietis Xavier Dolan kaip scenaristas ir režisierius savo sąskaitoje turi gerus 8 pilnametražius filmus + 25 įvairius aktorinius kino darbus; 60-metis japonas Takashi Miike – daugiau kaip 100 pilno metro filmų), tačiau skirtumas yra tarp filmų lygiavertės kokybės (ypač Miike atveju). Ogi vokiečio filmai yra išskirtiniai lygio atžvilgiu, nors žiūrint šį biografinį filmą, susidarai įspūdį, kad žymiai svarbiau jam buvo seksualiniai ryšiai, o filmų kūrimas "Enfant terrible" atrodo lyg kokia parodija, o ne kūryba…

Deja, susipažinus su Fassbinderio biografija Vikipedijoje, supranti, jog autoriai rodo realiai buvusius įvykius. Tik kokių 18 metų režsiseriaus gyvenimo sutalpinus į 2 valanadas, vaizdas ekrane atrodo kad gavosi perspaustas, "persūdytas". Ogi iš tiro, visi filme pavaizduoti Fassbinderio meilužiai vyrai, pasirodo, išties egzistavo menininko gyvenime ir virė nesuvaidintos aistros. Net keista, kaip tokį intensyviai palaidą gyvenimą propogavęs autorius sugebėjo būti toks produktyvus?! 3-4 ilgi filmai kasmet…

Bet filme "Blogas vaikas" (taip verčiasi enfant terrible) ne viskas pavyksta. Atvaizduojant homoseksualius santykius ir aistras, filmas užsitęsia. Ir kaip priekaištas būtų, kad visai neatskleidžiama biseksuali Fassbinderio pusė – kiek filme parodoma meilužių vyrų, lygiai tiek pat jis turėjo ir moterų. Didžiulį kruvį turintis 50-51 m. aktorius Oliver Masucci įkūnijęs Fassbinderį išties išoriškai panašus į susideginusį ant gyvenimo aukuro kino poetą Fassbinderį (mirė perdozavęs narkotikų). Tačiau filmas pradedamas maždauf 1969 m., kai Raineriui buvo apie 24 metus. O aktorius, nepaslepiantis savo pilvuko ir visą filmą vienodai apsirėdęs (odinė striukytė) atrodo ne ką jauniau kaip 50-imties. Akivaizdžiai filmo autoriams reikėjo realumo šioje srityje.

Teatro kine stilius leido autoriams sutaupyti ir išlaikyti vienodą stilių. Kartoninės ar popierinės filmo dekoracijos su rėkiančio kičo elementais atitinka "rojaus kanalizacijoje" foną, kuriame nuolat gyveno Fasbinderis. Deja, nedegindamas savo sveikatos, menininkas negalėjo egzistuoti. Deja, ne jis vienas toks tarp menininkų – gerai, kad tokį iškilū kūrybinį palikimą
paliko…

Menas per kančią. Kenčiant skausmą pačiam ir priverčiant skausmą jausti kitiems. Toks buvo Fassbinderio ir daugumos Dievo apdovanotų genialumu ir tuo pačiu likimo prakeiktų įvairių menų poetų devizas. Jie degino kitus, (Fassbinderis – iš gatvės prostitučių padarydamas žvaigždes), bet patys sunaikindavo save pirmiausia. Net meniniame kine į juos žiūrėti labai sunku, bet palikimas meno istorijai – grandiozinis…