Danijos kino mohikano THOMAS VINTERBERG meistrystė žymiai aukštesnė. Tačiau man filmas neįeis į šio autoriaus geriausių filmų rikiuotę.
Be jokių abejonių, "Dar po vieną" idėja nuostabi. Ketveriukė patyrusių gimnazijos mokytojų, iš kurių pagrindinis dėmesys filme skiriamas istorikui Martinui, kurį įkūnija bene pats populiariausias Danijos kino aktorius MADS MIKKELSEN, vieno iš jų 40-mečio gimtadienyje išsiaiškina teoriją, jog gimdamas žmogus neturi reikiamo alkoholio kiekio organizme, kurio trūksta 0,05 promilių. Taigi dera kasdien papildyti šiuo kiekiu kraują. Kaip nutarė, taip ir padarė.
Tik va, kiekio išlaikyti jiems niekaip nepavyksta. Nuolatinis matavimasis alkotesteriu vis parodo, jog įpiltas kiekis yra tai 0,5, tai 0,6 promilės. Atskirais atvejais nenutaikydavo tiek, jog rodiklis siekė ir 1,2...
Užtat džiugina žiūrovo akį, kad iki tol būdami apatiškais pamokose, kai viskas begėdiškai atsibodę ir dėl mokymo kokybės turi prikaištų ir moksleiviai ir jų tėvai, staiga ketveriukė ryškiai atkunta. Pamokos tampa energingesnės, pasakojami įdomūs paaugliams dalykai, įsitraukia ir žaismingumo pavyzdžiai.
Tačiau, sakykite, kaip realiame gyvenime baigiasi kasdieninis kraujo pastiprinimas alkoholiu? Žinoma, žinote!
Ir lieka tik pasveikinti scenaristą Thomą Vinterbergą, jog jis nesukūrė kažko ekstra ordinaraus scenarijuje. Vyrams nutinka tai, kas ir turėjo nutikti...
Tačiau dėl tos realios gyvenimiškai linijos plėtotės, deja, siužetas tampa ir lengvai nuspėjamu. O, sakykite, ar gerai filmui, kai siužetas nuspėjamas?
Taip, vyrauja pakylėta nuomonė apie filmą, kad jis visai ne apie alkkoholio įtaką gyvenime, o apie vidurio krizės kamuojamų vyrų nesugebėjimą išvengti gyvenimo tuštumo. Taip tai taip. Bet žinojimas kas neišvengiamai bus su tais draugais, man nepridėjo entuziazmo žiūrint kūrinį. Puiku, kad užbaigta buvo tikrai cool optimistine scena, kai Mad Mikkelsen pademonstruoja žiūrovui, kad gali būti ir puikiu šokėju.
Palikta potekstė leidžia manyti, kad likusiems trims draugams gyvenimas toliau vėl taps prasmingu... Ir finale nustebę patiriame, kad Mads Mikkelsen yra rimtai užsiiminėjęs šokio menu
------------------------
Gruodžio 12-ąją Berlyne 33-iojoje pagrindinių Europos kino akademijos apdovanojimų įteikimo ceremonijoje "DAR PO VIENĄ" įvertintas.
Geriausias Europos metų filmas "Dar po vieną"
Geriausias Europos metų režisierius Thomas Vinterbergas.
Ir dar daugiau, filmas gavo OSKARĄ kaip geriausias ne anglų kalba sukurtas filmas 2020 metais.
Geriausias Europos metų aktorius Madsas Mikkelsenas
Thomo Vinterbergo filmo "Dar po vieną" ("LRT Plius", gruodžio 2 d. 21.33 val. ) užmarštis ir retenybės statusas kol kas nelaukia. Geriausiu Europos filmu pernai pripažinta ir kitokių apdovanojimų prisirinkusi juosta, regis, yra vienas svarbiausių pandemijos laikais pasirodžiusių kūrinių. Pasakojimas apie tai, kaip kasdienybės monotonijoje galima rasti laimę, ne tik aktualus, bet ir pamokantis. Jis prasideda, kai keturi draugai mokytojai nusprendžia patikrinti norvegų psichiatro Finno Skårderudo hipotezę, esą alkoholio kiekis žmogaus organizme yra per menkas, tad jį reikia nuolat papildyti. (Beje, mokslininkas savo teorijos atsižegnojo, bet filmas jam patiko.)
"Dar po vieną" veikėjai bando savo ir artimųjų akyse atrodyti "jauni ir žavūs", tik Vinterbergas komizmu nepiktnaudžiauja. Jis siūlo prieštaravimų kupiną tragikomediją, ironiškai prisiliečia prie dramatiškų dalykų, rodo personažų ir pakilimo, ir gėdos akimirkas, bet ne vienas juose atpažins ir save. Juolab kad aktoriai puikūs ko vertas vien Madsas Mikkelsenas. Vinterbergo filmai visada žavi balansavimu tarp euforijos ir melancholijos, o tai dabar jau taip pat retenybė.
Visų mūsų požiūris į alkoholizmą yra daug maž vienodas. Šis filmas siulo pamatyti tai kitu kampu. Man labai patinka filmai, kurie sustabarėjusi požiūrį kažkiek išklibina. Ir pabaiga labai patinka, paliekanti neaiškumo, vilties ir ,,ai, ar taip ar taip reikia švesti gyvenimą''
abrval ra: Visų mūsų požiūris į alkoholizmą yra daug maž vienodas. Šis filmas siulo pamatyti tai kitu kampu. Man labai patinka filmai, kurie sustabarėjusi požiūrį kažkiek išklibina. Ir pabaiga labai patinka, paliekanti neaiškumo, vilties ir ,,ai, ar taip ar taip reikia švesti gyvenimą''