Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai
Prisijunk: Pamiršau slaptažodį  Užsiregistruoti
Rėmėjai:

Kino pavasaris 2021


Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje

Atsakyti Kitos temos Nauja tema Temą 2020 12 01 d. 20:02 pradėjo  kertukas, peržiūrėta 2140 k.
Puslapiai: 1 2 paskutinis> 
kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14589

2020-12-01 20:02 1 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2021 metais kovo 18–balandžio 1 dienomis vyks jau 26-asis "Kino pavasaris" naujame virtualiajame "Kino pavasario" kino teatre, naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje ir internetinėje namų kino platformoje "ŽMONĖS Cinema".

Kaip ir kasmet, žiūrovų lauks specialios akcijos, kurių metu filmų peržiūros kainuos pigiau. Kovo 8 dieną vyks "Gera dovana" kuponų akcija, kovo 14 dieną – pasirinktų filmų peržiūrų, 17 dieną – abonementų, o 30 dieną – "Telia TV" akcijos.

PERŽIŪRŲ KAINOS
5,95 Eur – KINO PAVASARIO virtualiajame kino teatre https://filmai.kinopavasaris.lt/.

5,90 Eur – TELIA TV filmų nuomoje.

5,99 Eur – "ŽMONĖS Cinema" namų kino platformoje.

1,45 Eur – trumpametražio filmo kaina.

/AKCIJOS/


ABONEMENTŲ AKCIJA

KOVO 17 d. 00:00–23:59 val.
Abonementai – universalūs peržiūrų kodų rinkiniai, kurie galioja visiems festivalio filmams KINO PAVASARIO virtualiajame kino teatre ir namų kino platformoje "ŽMONĖS Cinema".

25,00 Eur – 5 peržiūrų abonementas.

45,00 Eur – 10 peržiūrų abonementas.

65,00 Eur – neribotų peržiūrų abonementas (galioja tik KINO PAVASARIO virtualiajame kino teatre).

*Įsigyti abonementai galios iki balandžio 5 d.

TELIA TV AKCIJA
KOVO 30 d. 00:00–23:59 val.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14589

2020-12-01 20:07 2 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Jei pražiopsoma KOVO 8 d., lieka pasinaudoti DOVANŲ ČEKIS pasirinkto (-ų) "Kino pavasario" filmo (-ų) peržiūrai virtualiajame "Kino pavasario" kino teatre ar namų kino platformoje "ŽMONĖS Cinema".:

https://www.geradovana.lt/kino-pavasario-dovanu-cekis-kino-pavasaris


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14605

2021-02-07 09:57 3 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Festivalio kino naktys viešbučiuose

Festivalio metu kovo 18 – balandžio 5 d. šeši viešbučiai Vilniuje bei vienas viešbutis Kaune virs kino teatrais ir kvies festivalio filmus žiūrėti asmeninėse salėse – viešbučių kambariuose. Svečius pasitiks "Kino pavasario" staigmenos, o svarbiausia – pasirinkus nakvynę bus suteikta galimybė festivalio filmus žiūrėti neribotai.

Kovo 18 d. viešbutyje PACAI žiūrovai galės sudalyvauti iškilmingoje festivalio atidarymo ceremonijoje. Šventiška "Kino pavasario" dvasia viešbučiuose žiūrovų lauks viso festivalio metu.

Atostogų su "Kino pavasariu" viešbučiai ir jų pasiūlymai

https://www.govilnius.lt/aplankykite/atostogos-su-kino-pavasariu-viesb
uciuose?utm_source=web&utm_medium=web&utm_campaign=go-vilnius



Kaunas: https://kinopavasaris.lt/lt/atostogos-kaune


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14609

2021-02-18 19:45 4 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
"Kino pavasaris" ketvertą dienų aplink meilės dienos datą, vasario -14-ą, supažindino su pirmuoju 2021 m. repertuaro filmu, dalykiškai ir pragmatiškai pavadinto Meilės reikalai Iš tikrųjų, verčiant iš ilgo prancūziško pavadinimo, produktyvaus penkiasdešimtmečio prancūzų kino režisieriaus, pas mus praktiškai nežinomo, Emmanuel Mouret filmas lyg turėtų vadintis KĄ MES DAROME, KĄ MES KALBAME. Nors šis pavadinimas taikliau atspindi filmo esmę ir ypač jo stilių, būtų nelabai aišku apie ką filmą. O KP variante aiški žinia – filmas apie meilę....

Išties, manau, negalinčio įsirašyti į geriausių šiųmečio Kino pavasario filmų sąrašėlį, "Meilės reikalai" negali būti tinkamesnis tarptautinei VALENTINO dienai. Jau nuo pirmų minučių žiūrovai supažindinami su jaunu rašytoju Maximu, atvykusiu paviešėti pas savo draugą Fransua, bet dėl avarinės situacijos draugo darbe, turinčiu bendrauti su jo žmona Dafne. Ši kaip mat išsiaiškina, kad rašytojas Maximas kūrybos esme laiko savo jausmų aprašymą.

Ir prasideda nepaliaujamos kalbos apie meilę, jos lūkesčius, išgyvenimus. Teisingai mačiau anotaciją, kurioje teigiama, kad filmas orientuotas į prancūzų kino klasiko, vieno iš Naujosios bangos šulų, ERIC ROHMER stilių. Teisingai! Netgi įžiūriu, kad lygiavimasis į šį kino genijų tapo mada. (Štai šiandien prasidėjusiuos prancūzų kino dienose "Žiemos ekranai" taip pat sakoma, kad pvz. "Antuanetė Sevenų kalnuose" primena Ericą Rohmerą...).
Bet skirtumas tas, kad Rohmero filmuose kalbos apie jausmus "kabina" žiūrovą kaip mat ir dėmesys prikaustomas iki paskutinės filmo minutės. Čia gi, dalijimasis išgyvenimais ir kukliais, bet labai jau prancūziškos gyvensenos principais paremtais, prisiminimais atrodo tuštokai ir paviršutiniškai. Intrigos filmo pradžioje tikrai trūksta...

Tačiau nebūtų filmas nominuotas beveik visose įmanomose kategorijose Prancūziškam Cezariui (net 13-ai!!), jei nesikeistų įspūdis į gerą. Palaipsniui kalbėjimas apie meilę, tarpusavio santykių aiškinimasis darosi įdomesnis ir įdomesnis! Ir ypač filmą sustiprina Maximo draugo pasirodymas ir filmo "vadžių" perėmimas. "Einamo" prancūzų aktoriaus, jau tikrai žinomo ir mėgiamo ir Lietuvoje Vincent Macaigne įkūnyjamas Fransua, akivaizdžiai stiprina filmo įspūdį. Jo pasakojama santykių istorija natūralesnė, gilesnė nei Maximo. Žiūrovas jau sujaudintas ekrane matomų herojų jausmų. O ko daugiau bereikia... Tiesa, meninių viršūnių lyg nepasiekiama. Nustebčiau jei tų Cezarių būtų bent pusė kūrėjų rankose, bet Vincentui už antraplanį vaidmenį tikrai nepagailėčiau. Manau pandemija gerokai prisidėjo prie tų 13 nominacijų...

Interviu su re=isieriumi:
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/meiles-reikalai-tai-istori
jos-erdveje-tarp-pradzios-ir-pabaigos-4-1469652


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14612

2021-02-22 22:30 5 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
26-tojo KINO PAVASARIO atidarymo filmas – nepriklausomo Irano režisieriaus, Berlyno kino festivalyje laimėjusio "Auksinį lokį", drama – BLOGIO NĖRA programa (MEISTRAI).
"Vos užčiuopiamais naratyviniais saitais susijusios istorijos Irano kino meistro Mohammado Rasoulofo filme yra negailestinga Irano politinio režimo kritika, taip pat tai plati žmogiškumo studija, kuri primena apie esminio egzistencinio klausimo, ką daryti – pasyviai, nuolankiai būti ar veikti, nepaisant prieštaringų aplinkybių, svarbą." – pasakoja KINO PAVASARIO programos sudarytoja Aistė Račaitytė.

Irano valdžios engiamas režisierius filmą sukūrė neįprastomis sąlygomis. Nuo 2017 metų M. Rasoulofui uždrausta išvykti iš šalies ir kurti filmus, o 2019 metų birželį jis buvo metams nuteistas kalėti. Šie Irano valdžios suvaržymai nesutrukdė režisieriui labai atvirai prabilti apie savo šalį ir jos žaizdas.

Filmo prodiuseriai nurodė kuriantys keturis trumpametražius filmus skirtinguose regionuose, o M. Rasoulofo pavardė jokiuose dokumentuose nefigūravo. Kai kurias filmo scenas režisavo M. Rasoulofo asistentas, buvo filmuojama uždarose erdvės, pavyzdžiui, kalėjime ar itin atokiuose regionuose. Galiausiai keturios įtaigios istorijos buvo sujungtos į filmą "Blogio nėra".

Kad Blogio nėra "firminis filmas" nurodo ir kino kritikų įspūdžiai iš 2020 m. Berlyno kino festivalio:

Gediminas Kukta:

"Kam "Auksinį lokį" įteikė Jeremy Ironso vadovaujama žiuri, sužinojau grįžęs į Vilnių. Nugalėtoju tapo Irano režisieriaus Mohammado Rasoulofo drama "Blogio nėra" ("Sheytan vojud nadarad").
Toks sprendimas, tiesą sakant, nebuvo netikėtas. Šis filmas tarp realių pretendentų buvo minimas jau festivaliui įpusėjus. Naujieji vadovai galbūt ir norėjo kitokios atnaujinto konkurso baigties, tačiau Berlinalė pratęsė savo, kaip politiško festivalio, istoriją. Pagrindinis prizas iškeliavo į šalį, kurioje nerimsta protestai prieš režimą. Režisieriui, kuris už ankstesnį filmą buvo nuteistas dvejus metus kalėti ir kuriam uždrausta išvykti iš šalies. Už filmą, kuris keturiomis istorijomis kritikuoja šalyje taikomą mirties bausmę.
"Blogio nėra" primena geriausius Irano kino pavyzdžius – Jafaro Panahi, Asgharo Farhadi filmus. Tai išties kokybiškai padarytas ir savo tema aktualus kūrinys, tačiau vietomis atrodo, kad režisierius pernelyg baksnoja pirštu ir sufleruoja, ką žiūrovas turėtų galvoti, suprasti ir jausti. Ką konkrečiai turiu omenyje, sunku paaiškinti plačiau neatskleidžiant istorijų siužeto. Galiu tik pasakyti, kad po pirmosios, mano manymu, stipriausios novelės apie šeimos tėvą ir jo darbą vakarais režisierius kiša sau koją ir trijose kitose dalyse pasako mažai ką nauja, nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, jog žmogaus sprendimų (ne)laisvės temą gvildena skirtingais rakursais."

Dmitrij Gluščevskij:

""Auksinį lokį" pelnęs filmas "Blogis neegzistuoja" ("Sheytan vojud nadarad") nė sekundei neapsimeta politiškai neangažuotu. Tai būtų sunkiai įmanoma, juk jo režisierius Mohammadas Rasoulofas yra žinomas Irano politinis aktyvistas, už pažiūras net sėdėjęs kalėjime. Atvykti į filmo premjerą jam taip pat neleido, tad filmo komandai rezervuotoje eilėje žiojėjo skylė, o pagrindinės aktorės raudonu takeliu praėjo su jo nuotrauka, rodoma per mobilųjį.
"Blogis neegzistuoja" – tai keturios labiau ar mažiau tarpusavyje susijusios istorijos, kuriose svarstoma mirties bausmės problema. Vieni veikėjai yra aktyvūs mirties bausmės vykdytojai, kiti – jai pasipriešinę arba nuo jos nukentėję. Kiekvienoje istorijoje konfliktas tarp valdžios įteisinto smurto ir asmeninės atsakomybės už jį pasukamas vis nauju kampu, tuo pačiu keičiant ir žanrą: nuo socialinės dramos iki veiksmo filmo.
Formaliai prie Berlynalės nugalėtojo sunku prikibti. Jo dramaturgija yra tiksliai apskaičiuota, kertinės scenos veikia nepriekaištingai, visi aktoriai puikiai atlieka jiems patikėtą darbą. Filmas yra pritaikytas labai plačiai auditorijai ir turi visas galimybes būti jos suprastas ir pamiltas."
-------------------------------------------

Šis festivalis pasižymi, kad nėra garsiausių režisūros žvaigždžių, o žinomų, anksčiau matytų filmų autorių taip pat ne itin daug – Radu Jude, Denis Cote, Gianfranco Rosi, azijiečiai Hong Sang-soo, Tsai Ming-Liango ir dar keletas kitų, daugiausia susibūrusių programoje MEISTRAI.
Prie jų tikrai priklauso puikaus Lenkijos kino atstovė Małgorzata Szumowska. Jos ankstesni kūrinys, juodoji komedija "KŪNAS" tikrai buvo šaunus. Puikiai Kino pavasaryje susižiūrėjo "Veidas" bei ankstesnis taip pat religinės temos aspektus paliečiantis "Vardan...". Scanoramoje jos pristatytas priešpaskutinis filmas "Nešventas avinėlis" ne tiek geras, nes turi prasilenkimų su logika...
Deja, apie jos naujausią filmą Sniego daugiau nebus informacijos beveik nėra. Aišku, kad filmas gavo Venecijos k/f Specialaus paminėjimo prizą ir kad filmo siužetas tikrai intriguojantis mūsų kraštams. Tačiau režisierės ir scenaristės meistrystė nekelia abejonių, kad "Sniego daugiau nebus" būtina pamatyti...



kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14614

2021-03-03 22:02 6 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Programa KRITIKŲ PASIRINKIMAS

Piktų kritikių duetas SANTA LINGEVIČIŪTĖ, ILONA VITKAUSKAITĖ

"Europos kino akademijos GERIAUSIŲ FILMŲ kategorijoje nominuotas afganų kilmės vokiečių režisierius Burhanas Qurbani išties drąsus ir pasitikintis savimi – nusprendė ekranizuoti Alfredo Döblino romaną "Berlynas. Aleksandro aikštė", parašytą kone prieš šimtmetį ir laikomą vienu geriausių XX a. kūrinių. O kur dar Rainerio Wernerio Fassbinderio pavardė? Jis romaną 1980 m. pavertė didžiulio populiarumo sulaukusiu to paties pavadinimo serialu. Šį pasižiūrėjome ir mes, mat įdomu buvo kūrinius palyginti. Regis, Qurbani nusprendė istoriją labai supaprastinti, tik abejojame, ar toks supaprastinimas išėjo į naudą... Trečiojo praeito amžiaus dešimtmečio romano veikėją Francą Biberkopfą jis pavertė juodaodžiu pabėgėliu, išsigelbėjusiu iš Viduržemio jūroje apvirtusios valties. Galiausiai Francas atsiduria šiuolaikiniame Berlyne ir patenka mefistofeliško Reinholdo globon. Reinholdas simbolizuoja visa, ką galima apibūdinti kaip patrauklų kapitalizmą: pinigus, narkotikus, seksą. Tačiau pažiūrėjus tik trečdalį filmo ėmė kamuoti klausimas, ką naujo režisierius nori pasakyti. Sutraukti keturių šimtų puslapių romaną ir keturiolikos dalių serialą į tris valandas atrodo gana drąsu, bet jau pradžios titrai "laisvai paremta amžiaus romanu" skamba lyg pasiteisinimas dėl būsimų spragų.

Qurbani filmą "Berlynas. Aleksandro aikštė" ("Berlin Alexanderplatz", Vokietija, Nyderlandai, Kanada, Prancūzija, 2020) būtų galima pavadinti instagraminiu, kai svarbiausia fotografijos arba videoįrašai, o tekstai atsiduria paskutinėje vietoje. Įspūdingai filmuojami naktiniai klubai, viešnamiai, neoninis naktinis miestas ir laukinės orgijos, tačiau tai nė iš tolo neprimena pasaulio, kurį pirma sukūrė Döblinas, o vėliau ir Fassbinderis. Šiame filme visiškai neperteikiama dabartinė visuomenė, juk romane piešiamas ne tik Franco, bet ir to meto Berlyno moralinis portretas. Döblino (o ir Fassbinderio) herojus keliavo per visus salonus, visas socialines ir politines klases. Fassbinderis net tyčia paliko Francą 3-iajame dešimtmetyje, nes manė, kad rašytojo vokiškos dvasios aprašymas daug ką pasakė ir apie vėlesnę jo šalį. Qurbani versijoje istorija tarytum rutuliojasi paraleliniame pasaulyje, kuris atrodo visiškai atsietas nuo tikrojo Berlyno veido. Filmui klijuojami epitetai "politiškas", "drąsus" ar "modernus", deja, apsiriboja tik Franco transformacija į juodaodį. Tai nebuvo pastangos sukurti dabartinio vokiečių gyvenimo epą, dingo ir Döblino modernumas: objektyvaus pasakojimo maišymas su vidiniais monologais, sąmonės srautu, situacijų atkartojimas, itin reikšmingos sąsajos su antikine mitologija ir Biblija. Fassbinderis tai sugebėjo atkurti idealiai, tad gal mes tikrai gyvename vis infantilėjančiame pasaulyje?.."
------------------------

Noriu atkreipti dėmesį į Toro. Todėl, kad tai Quentin Dupieux filmas. Aišku, pagal visuotinį žinomumą Quentinas neprilygsta kitam Quentinui – Tarantino, tačiau šis kiek jaunesnis prancūzasuž garsųjį bendravadį yra ir didžiai talentingas ir kuria panašaus braižo kiną. Iš nemenkai jo sukurtų filmų atstovaujant Kino pavasaryje, man ypač gerą įspūdį paliko PADANGA(2010).

TORO, kaip ir ankstesni Dupje filmai, persmelktas absurdu. Pasitelkiant jį išjuokiami buržua polinkiai. Šioje komedijoje režisieriui nereikia nei spec. efektų, nei kompiuterinės grafikos. Labai rekomenduoju net nematęs filmo!
------------------------------------

Neabejotinai vertas pamatymo ir labai įtraukiantis dokumentinis filmas Tapytoja ir vagis . Apie jo kokybę galima spręsti vien iš statistinių rodiklių: JAV filmų vertinimo svetainėje Rottentomatoes žiniasklaidos kino kritikai suteikia 96%, o žiūrovai – 85% iš 100 rodiklį, kino kritikų svetainė Metascore rašo sau labai aukštus 79 balus iš 100 (vertino 33 kino kritikai), o visuose tarptautiniuose festivaliuose, į kuriuos "Tapytoja ir vagis" buvo pakviestas, iškovojo 11 apdovanojimų ir buvo nominuotas 22 dar kitiems!
----------------------------------------

Dar įspūdingesnė statistika žinomos "Kino pavasario" repertuaruose bosnės Jasmila Žbanić(2006 m. ji iškovojo Berlyno k/f pagrindinį prizą už filmą "Grbavica") Quo vadis, Aida. Kad ir turinčios talentingos kūrėjos reputaciją, vis dėlto neįtikėtinai atrodo JAV 25 kino kritikų suteiktas 100% (teigiamas balas, jei vertinama geriau nei 7/10) bei 94% aštuonių kino kritikų Metascore svetainėje! Matyt, kad labai jautrus Balkanams filmas sukurtas išties meistriškai.

Jasmila Žbanić autoritetą nusako ir tai, kad kartu su kitais ankstesniais Berlyno laureatais, ji buvo paskirta 2021 m. šio festivalio pagrindinės konkursinės ptogramos žiuri nare.

--------------------------

Jau pats savaime egzotiškas, nes pamatinė šalis Dramblio Kaulo Krantas, filmas Karalių naktis sulaukė aukštų Vakarų kino žurnalistų vertinimų – savo apžvalgose 73 kritikai suteikė 99 % vertinimo vidurkį. O ir filmo siužetas intriguojantis...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14615

2021-03-03 22:33 7 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
programa METŲ ATRADIMAI


Egzotiškąja Peru atstovaujantį DAINA BE PAVADINIMO, parodytą 2019 m. Kanų kino festivalyje, EDVINAS PUKŠTA įvertino 9/10 !
-------------------------------

Taip pat reiktų nepraleisti vengrų Pasiruošimas būti kartu neapibrėžtą laiką

8 reikšmingi apdovanojimai tarptautiniuose kino festivaliuose, aukšti kritikų vertinimai (85%) signalizuoja, jog šis romatiškas filmas yra geras.
-----------------------------

Ne daug ką galimą papasakoti apie retą svečią Kino pavasarį – JAV kino !!! atstovą Tai kas liko. Retą, nes ne taip ir daug yra gero autorinio kino iš šios šalies, kai vyrauja toks monstras, kaip Holivudas. Bet nors režisierius ir scenarijaus autorius Merawi Gerima ir tik debiutuoja šiuo filmu, internete galima rasti aukščiausių įvertinimų tiek iš kritikų, tiek iš žiūrovų pusių. Ypač reikia atkreipti dėmesį į kritikų svetainės Metascore reto aukščio, 82 įverinimą! Verta nepraleisti filmo...
---------------------------------

XX amžius

Sukūręs 10 trumpametražių bei TV serijų, 40-metis kanadietis MATHEW RANKIN savo debiutiniu pilno metro kinu išsiskiria originalumu. Vargu ar bus Kino pavasaryje panašus filmas. Ir jo pastangos įvertintos labai gerai – 9 prizai kino festivaliuose (tiesa, nepagrindiniuose), 95 % vertinimo vidurkis tarp 55 leidinių kino apžvalgininkų, aukštas 65 kritikų bendras 77 iš 100 įvertinimas. Verta pamatyti ieškantiems neužmirštamų įspūdžių. Tiesa, kino žiūrovams ne visiems patiko šis "suplaktas" kino kokteilis....


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14616

2021-03-06 10:51 8 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
programa MEISTRAI

Kaip patreonui Kino pavasaris suteikė galimybę būti tarp pirmųjų, pamačiusių programos filmą iš Pietų Korėjos MOTERIS KURI PABĖGO. Labai žinomas režisierius Hong Sang-soo 2020 m. Berlyno festivalyje buvo apdovanotas geriausio režisieriaus prizu. Iš karto sakau – apdovanojimas nekelia abejonių. Ryškiai minimalistinio stiliaus filmas yra išties meistriškas. Tačiau kodėl, kritikų ar apžvalgininkų bandymas nupasakoti filmo siužetinę prasmę, išaiškinti, nuo ko ir kur pabėgo moteris (jauna pagrindinė filmo veikėja) neišvengiamai baigsis "?" (klaustuku) ?

Dalykas tame, kad gerai žiūrimas kalbėjimo filmas nesukonstruotas pagal klasikinį kino suvokimo modelį. T.Y., kad filmas turi pasakoti istoriją, kurioje būtini: paskojimo įžanga (pradžia), siužetinis veiksmas (istorijos atskleidimas) ir pabaiga (parodymas koks filmo dalyvių likimas). Gi nuo šio neilgo filmo vidurio apibėręs žiūrovus klaustukų gausa (kodėl filmo protogonistė susitikinėja su anksčiau buvusiomis savo draugėmis, koks tarp jaunų moterų ryšys, kodėl visuose susitikimuose ta Gam-hee akcentuoja, jog pirmą kartą trims dienoms atsiskyrė nuo mylimo vyro (negi tai ir lemia filmo pavadinimą?), kodėl daug šnekama apie maistą, taip pat apie pinigus??) režisierius ir scenaristas Hong Sang-soo palieka žiūrovą nežinioje, t.y. filmui pritrūksta vienos iš paminėtų tradicinio tipo kino dalių...

Manau, kad toks stilius turėtų būti būdingas šiam režisierius. Jau vien dėl to, kad neabejotinai matęs ne vieną jo ankstesnį kūrinį "Kino pavasaryje", aš neišsaugojau jų atmintyje... Iš tikro, gi, režisierius akivaizdžiai kuria (ar yra įtakoje) Japonijos kino garsenybės Yasujiro Ozu kūrybinės manieros. Dar iki Akiros Kurosawa (mirė 1963 m.) filmavusio filmus OZU paprastai šeimyninėse scenose, per buitines detales pasakojo savąsias istorija taip pat minimalistiniu būdu, nesirūpindamas kaip užbaigti rodomą kasdienybę. Užtat – didžiulis dėmesys detalėms. Pasakojama, jog negalėdavo jo filmo kadre ant sienos kaboti paveikslo reprodukcija – tik originalas, tikrindavo aktorių aprangą iki tokio kruopštumo, ar jie dėvi firminius apatinius. Nors tokie dalykai neturėjo reikšmės filmo kadrui... Prieš 2 dešimtmečius tuomečiame kino teatre "Lietuva" rodytoje išsamioje Yasujiro Ozu filmų retrospektyvoje, jutau, kad šio menininko kūryba kur kas artimesnė kino kritikams, filosofams ar tiesiog kur kas geriau apsiskaičiusiems intelektualamas už būdingą vidutinį mėgstantį autorinį kiną žiūrovą. (Kaip tik dabar Skalvijos k/t virtualioje salėje galima pamatyti 2 žinomus OZU filmus – "Vėlyvas pavasaris" (1949) ir "Tokijo apysaka" (1953)). Pabandykite pažiūrėti – gal nesutiksite su manimi?

Uždavęs daug klausimų apie filme rodomas jaunas moteris "MOTERIS KURI PABĖGO" taip ir nepateiks atsakymų. Manau, kad šis meistriškas kamerinis kalbėjimo filmas dėl šios priežasties gali nepatenkinti tipiško kino žiūrovo. Betgi, KINO PAVASARYJE ir tikimės pamatyti tai, ko nepamatysime įprastame kino seanse. Gal būt nepaliekantys galvos klausimai pasibaigus kinui ir bus tas faktorius, leidžiantis Hong Sang-soo kiną įvertinti kaip išliekantį atmintyje? Šypsena

Ne taip ir mažai pridėstęs apie savo nuomonę, radau tokią kritiko GEDIMINO KUKTOS pastabą iš Berlyno kino festivalio:

"Režisierius tarsi sako: kam karpyti scenas montažu ar dramatiškumą kurti stambiais veido planais, jei galima kamerą tiesiog prizūminti. Kam laikytis siužeto užuomazgos, kulminacijos ir atomazgos, jei galima tiesiog pastatyti kamerą ir leisti kasdienybei atsiskleisti su jos siužetais, žmonių santykių peripetijomis, komiškumu ir nutylėjimais. Pastarieji sudaro svarbią apgaulingai paprastų režisieriaus istorijų dalį.
Su Hong Sang-soo kūryba plačiau nesusipažinusiems žiūrovams toks stilius gali pasirodyti kaip kino kamerą pirmą kartą į rankas paėmusio žmogaus bandymai, tačiau nuo formalių ir ne visada vykusių ieškojimų kine pavargusią festivalinę publiką korėjiečio kino kalba veikė kaip atgaiva. Žurnalistai nuoširdžiai juokėsi, o po scenos su kaimynės šeriamomis katėmis pasipiktinusiu naujakuriu pratrūko plojimais."

Meno kritikei Monikai Gimbutaitei filmo paprastumas – reta atgaiva:
"Šiame tąsiame laike, kur viskas baigia sukibti į beformį gumulą, staiga labai sureikšmini riboženklius: taip ir mūsų namuose per Naujuosius atsirado poreikis praėjusius metus kažkaip sukataloguoti, prisimenant, kas buvo gražu ir gražiausia.
Ir taip paaiškėjo, kad gražiausia 2020-ųjų kine man buvo "Moteris, kuri pabėgo", režisuota Hong Sang-soo.
Iš pradžių galvojau, kad gal truputį keista, jog tada, kai vis mokomės ir neišmokstam gyventi rutinoje, tuo pačiu pačiausiu išsirenku filmą, kuris, kaip ir visas Hong Sang-soo kinas, pilnas lengvo namudiškumo ir pasikartojimų – tematinių, struktūrinių, stilistinių. Bet gal kaip tik šiame priverstiniame užstrigime ir galėjau pirmą kartą taip aiškiai pajausti Hong Sang-soo kino grožį: įvertinti autorių, kuris savo kūryboje nepasiduoda naujo-ryškaus-įspūdingo-iš kojų verčiančio mechanizmo diktatui ir talentingai kuria tos pačios temos variacijas, kalbėdamas apie paprastus, truputį juokingus ir truputį vienišus mūsų gyvenimus, nuo kurių kartais taip norisi pabėgti.
Čia viskas iš detalių, iš žvilgsnių, iš lengvos ironijos ir balse vos girdimos dvejonės gaidelių. Pasižiūrėjau šį filmą prieš daugiau nei metus ir vis nepaliauju galvoje dėlioti "Moters, kuri pabėgo" dėlionės."

Ir labai išsamiai: https://www.7md.lt/22706?fbclid=IwAR2-aKzwboEnZVh2fBcZccgDtW01sP5ADcRs
Xgxpsn-RYEN61gKck2nfSpQ


-------------------------------------

O štai kitos Azijos šalies – TAIVANIO kino žvaigždės Tsai Ming-Liango ankstesnius filmus KINO PAVASARYJE įsidėmėjau kur kas labiau. Tačiau kaip suprantu iš GEDIMINO KUKTOS pastebėjimų tame pačiame kino festivalyje, naujausias meistro filmas DIENOS yra panašus į "Moterį, kuri pabėgo":

""Filmas specialiai nesubtitruojamas", – skelbia Taivano kino meistro Tsai Ming-liango "Dienų" ("Rizi") įžanga. O ir nereikia. Filme nuskamba vos keli žodžiai, kurių reikšmės nežinodami nieko neprarandame. Režisierius ne pasakoja, o leidžia kalbėti vaizdams, kurie čia, rodos, išsemia patys save.
Būtų galima sakyti, kad filmas yra dviejų vienišų vyrų pažinties istorija, tačiau "istorija" suponuoja naratyvumą, o šičia vien vyksmas ir būsenos. O ir veikėjai susitinka tik filmui įpusėjus. Visgi protas dirba savo darbą ir stengiasi sukabinti vaizdus į pasakojimą, ieškoti prasmes kuriančių detalių sąryšio, bandyti atsakyti į klausimą, apie ką yra "Dienos".
Pirmajame kadre vienas iš vyrų – Kangas ("etatinis" režisieriaus aktorius Lee Kang-sheng) – sėdi verandoje ir žiūri į lietų. Jo veidas ramus, ant stalo stovi stiklinė vandens, dominuoja balta spalva. Meditatyvus kadras trunka kelias minutes, tačiau stebuklingai neprailgsta ir galėtų tęstis dar tiek pat. Vėliau pamatysime, kaip Kangas gulės baseine, stovės kalnų fone prie medžio, eis sausakimša gatve pirštu prilaikydamas įtvaro sukaustytą smakrą, o dar vėliau sėdės akupunktūros kabinete. Suprasime, jog Kangas kenčia, niekas negali numalšinti jo skausmo.
Kitas veikėjas – jaunas vaikinas Nonas (Anong Houngheuangsy) – priešingai, bus "pristatomas" per ugnį. Jam kažką kaitinant sandėlyje pasimatys kibirkštys, vėliau jis kurstys ugnį namuose, ilgai plaus salotas ir žuvį, o tada gamins maistą. Šis personažas, priešingai nei mintyse paniręs Kangas, atrodo esantis arčiau žemės, praktiškas, "rankų žmogus", tačiau toks pat vienišas.
Režisierius rodo kūnus, kurie yra įkalinti skausme ir pažymėti vienatvės. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Kangas kenčia fizinį skausmą, o Nonas kameros dažnai rodomas per grotas, kažkokias pertvaras, taip paryškinant jo vidinę nelaisvę. Kai vyrai pagaliau susitiks, skausmas trumpam atlėgs, o muzikinė dėžutė, kurią vyresnis vyras padovanos jaunesniajam, taps kitokio gyvenimo viltimi ir galbūt draugystės pradžia.
"Dienos" yra filmas, kokio laukiau visą festivalį. Jis grąžino tikėjimą kino galia pasakoti vaizdais. Atrodytų, taip paprasta – tereikia reikiamoje vietoje pastatyti kamerą ar laiku išjungti garsą. Tačiau kartu taip nepaprasta ir, Tsai Ming-liango atveju, genialu.

Retai būna, kad festivalių nugalėtojai sutaptų su tavo favoritais. Žiūrėdamas ceremoniją savąjį "Auksinį lokį" mintyse atidaviau vizualinių bei akustinių stebuklų pilnam Tsai Ming-liango filmui "Dienos.""
---------------------------------------------

Metinėje apžvalgoje KAS ĮSIMINĖ 2019 metais, kino kritikas G. Kukta įrašė į Nr.2: "Vokiečių dokumentinio kino meistro Thomo Heise’s "Heimat yra erdvė laike" ("Heimat ist ein Raum aus Zeit") – dėl lanzmaniško užmojo naudojant tik fotografijas, dokumentus, dienoraščius, laiškus, esė ištraukas, nespalvotus peizažus ir savo balsą už kadro pusketvirtos valandos pasakoti sudėtingą savo šeimos ir visos šalies istoriją nuo Pirmojo pasaulinio karo iki gyvenimo komunistinėje Rytų Vokietijoje."

AISTĖ RAČAITYTĖ filmą taip pat įtraukė į įsimintinausių metų filmų dešimtuką.
--------------------------------

Noriu atkreipti dėmesį į garsaus italų dokumentininko Gianfranco Rosi filmą Notturno (verstųsi "Naktis"). Apie jį nerandu išskirtinės informacijos, tačiau autorius – didžiai pripažintas dokumentininkas. Jo sąskaitoje net 27 prizai kino festivaliuose už ankstesnius filmus, tarp jų – pagrindinis Berlyno k/f prizas "Auksinis lokys", geriausio metų Europos dokumentinio filmo apdovanojimas ir kt. "NOTTURNO" gavo geriausio Italijos filmo prizą 2020 m. Venecijos kino festivalyje.
Įvairių nominacijų už filmus, Gianfranco Rosi yra sulaukęs net 33, tarp jų ir "Oskaro".


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14617

2021-03-09 21:01 9 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Programa PANORAMA

Barbarų belaukiant

Venecijoje filmą matė AISTĖ RAČAITYTĖ:

"Gabrielio Garcios Marquezo dvasios galima įžvelgti Kolumbijos režisieriaus Ciro Guerros filme – J.M. Coetzee romano "Barbarų belaukiant" ("Waiting for the Barbarians") ekranizacijoje. Režisieriaus kūrybai būdingas epiškumas. Kaip ir romane, filmo laikas ir vieta abstraktūs – kažkur toli egzistuoja imperija, o jos siunčiami generolai planuoja užimti klajoklių gyvenamas žemes. Lėtas filmo tempas ir abstraktus siužetas žadina sąsajas su šiandiena, apmąstymus apie "kito" baimę ir klausimą, kas panašiuose istorijos žaidimuose turėtų būti vadinami barbarais."

Reikia pripažinti, kad filmas renka gana vidutiniškus balus.
-------------------------------------------------------------

Jei tai būtų meilė

Dokumentinis šokio filmas iškovojo geriausio dokumentinio filmo prizą 2020 m. Berlyno k/f. 9 Vakarų kino žurnalistai suteikė 100% įvertinimą
-------------------------------------------------------------

Nauja tvarka

Filmas iš Meksikos pasižymi ne dažnu deriniu – turi ne vieną tarptautinių kino festivalių apdovanojimą (Venecijos k/f žiuri Didysis prizas (Sidabrinis liūtas), geriausio Lotynų Amerikos filmo prizas, kt. ir... daugybė labai gerų žiūrovų atsiliepimų.
------------------------------------------------------

Saulėlydžio bučinys

Vėlgi puikių kino kritikų ir žiūrovų vertinimo derinys. Rottentomatoes svetainėje 19 kino žurnalistų teikia 100%, Metascore 27 kritikai – 71 iš 100, imdb.com 650 žiūrovų – jiems aukštą 7,1 balą. Gavo net 16 festivalių prizų, tiesa daug jų – Azijos šalių bei homoseksualios tematikos filmų festivaliuose.
-----------------------------

Triumfas

Ką galima pasakyti apie filmą. Tik, kad gavo Europos kino akademijos apdovanojimą kaip geriausia 2020 m. komedija! O tai jau daug pasakyta...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14618

2021-03-10 21:43 10 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Programas EUROPOS DEBIUTŲ KONKURSAS

Varžysis ir labai šviežias, šį mėnesį vykusio 2021 m. Berlyno kino festivalio dalyvis, kurį matė kino kritikas ir rašytojas VLADAS ROŽĖNAS:

"Nenuostabu, kad nesusikalbėjimo tema persidengia su tėvų ir vaikų santykių tema. Tai ypač ryšku Jacqueline Lentzou juostoje "Mėnulis, 66 klausimai" ("Moon, 66 Questions"). Artemis (akt. Sofia Kokkali) pas tėvą Paris (akt. Lazaros Georgakopoulos) atvažiuoja, kai šiam reikia nuolatinės priežiūros ir net paprasčiausi žodžiai bei judesiai kainuoja didžiules pastangas. Filmas specialiai nesuteikia plataus konteksto apie tai, koks dukros ir tėvo santykis buvo anksčiau. Aiškesnį paveikslą susidėlioti leidžia pavienės scenos, kai jiedviems niekaip nepavyksta vienas su kitu susišnekėti buitiškiausia prasme – net atsakymo iš Pario sulaukti ne visuomet įmanoma, jau nekalbant apie tą atsakymą, kokį norėtum išgirsti. Vieną vakarų savo kambaryje Artemis suvaidina, matyt, praeityje vykusią sceną, paženklintą tėvo rūstumu bei kontrole. Kortos šiandien apsivertė. Bet vien tai magiškai neatvėrė anksčiau uždarytų durų.

Filmo aprašyme teigiama, kad pasakojimas sukonstruotas psichoanalitinio portreto principu. Ir negali nesutikti. Stinga istorijos. Reta judėjimo nuo priežasties iki pasekmės. Ekspozicijos tik tiek, kiek reikia nepasimetant esminiuose faktuose. Visgi savita logika čia veikia – reikia pastebėti Artemis emocijas, jos kartais nuslūgstantį, o kartais užplaukiantį pyktį, jos nesusiturėjimą savyje, jos bangomis atsirandantį ir pranykstantį norą tėvui padėti, ir galiausiai jos pačios nežinia kiek suvoktą, bet veiksmuose matomą tvirtumą, kad kai tikrai reikės, ji bus šalia. Šia prasme nors "Mėnulis, 66 klausimai" yra labiau filmas ne apie kalbėjimą, o apie nesikalbėjimą, jo išvada, rodos, optimistinė. Mes nesame nuo pasaulio atskirstos salos. Povandeninės srovės, ypač ateinančios iš vaikystės, mus stumdo ne ką rečiau negu racionalus protas. Bet artumas – poreikis užmegzti intymų ryšį su kitu – egzistuoja ir gali likti net išliejus visą pyktį. Ši kova sunki. Tačiau laimima."

-------------------------------------------------

Nuostabu, kad KINO PAVASARIO konkurse dalyvaus ir vengrų filmas, kuris jau turi didžiulį tarptautinį įvertinimą – 2021 m. Berlyno kino festivalio Sidabrinį lokį už geriausią režisūrą iškovojęs pirmą ilgo metro filmą "Natūrali šviesa" sukūręs Denes Nagy. Filmas netgi pretendavo į geriausio filmo Auksinį lokį .
Kino kritikė ŽIVILĖ PIPINYTĖ pamatė filmą festivalio konkursinėje programoje:

"Kartu su latviais kurtas filmas "Natūrali šviesa" ("Termeszetes feny") nukelia į Antrojo pasaulinio karo laikus kažkur Ukrainoje ar Baltarusijoje ir stebi vengrų kareivius, kovojančius su partizanais. Kamera vis įsižiūri į vieną jų – išvargusio veido fotografą, kapralą Šemetką, kuris išsiskiria iš kitų savo žmogiškumu, nes vengrai į kaimiečius žiūri kaip į gyvulius. "Natūrali šviesa" iš tikrųjų nufilmuota puikiai, bet ir situacijos, ir spalvinė gama visą filmą neleido pamiršti kad ir Elemo Klimovo "Eik ir žiūrėk" (neeilinio įtaigumo ir sukrėtimo rusų filmas apie II pas. karo brutualumą – kertukas).


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14619

2021-03-10 22:41 11 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Tęsdami susipažinimą su programa MEISTRAI, matome filmą, kurį būtiniausiai reikia pamatyti:

Radu Jude Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno (Lietuvoje vyravo vertimas "Nepasisekė dulkintis, arba Nučiuožusiųjų porno")

Rumunas RADU JUDE – vienas iš ankstesnių KINO PAVASARIŲ favoritas. Koks šis jo filmas 2021 m. kovą laimėjęs BERLYNO kino festivalio pagrindinį apdovanojimą, AUKSINĮ LOKĮ, pasakoja VLADAS ROŽĖNAS:

"Jei laimėtoją galima prognozuoti pagal tematiką bei jos išpildymą, Berlyno kino festivalio nugalėtojas kol kas atrodo toks aiškus, jog bet koks kitas sprendimas atrodytų nuviliantis. Rumunų režisierius Radui Jude, kuriantis nepaprastai produktyviai ir ne visuomet vienodai kokybiškai, šiemet pristatė pirmą tikrai puikų (bent jau iš mano paties matytų) covidinį, kaukėtą, karantinuotą filmą apie daugybę problemų, kurias galiausiai suriša absoliuti dialogo griūtis. Šis filmas vadinasi "Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno" ("Bad Luck Banging or Loony Porn") ir galiu patikinti, kad turinys yra tiek pat keistas, kiek ir pavadinimas. Juostą sudaro trys skyriai: pirmame internete paviešinamas Bukarešte dirbančios istorijos mokytojos (akt. Katia Pascariu) sekso juosta, apie kurią sužino klasės vaikai bei tėvai, antrajame pateikiamas siužetu nesusijusių faktų bei anekdotų popuri, trečiojoje grįžtama prie mokytojos ir tėvų, ateinančių deramais atstumais atskirtame susitikime nuspręsti, ar gali ji grįžti mokyti vaikų.

R.Jude filmas be galo skalsus, tačiau įdomiausia yra paskutinioji jo dalis, kurioje ir vyksta tai, ką derėtų vadinti diskusija, nors tai greičiau anti-diskusija. Viršų čia paėmęs pyktis bei įsižeidimas. Pykstame, nes kaip jūs drįstate taip elgtis. Jei sakote, kad mylėtis juk normalu, tuomet pykstame, kam įkėlėte vaizdo įrašą į internetą. Jei sakote, kad to jūs nedarėte, pykstame, kam leidžiate tai žiūrėti mūsų vaikams. Jei sakote, kad jūs juk neturite teisės valdyti, kokius puslapius lanko mūsų vaikai ir tai tėvų, ne mokytojų darbas, pykstame, nes aiškinate mums, kaip auklėti savo vaikus. O kai baigsis priežastys, kurias sugalvojame savo pykčiui, tuomet jūs vis tiek kekšė ir užsičiaupkit.

Tėvų susirinkimas virsta beprotybe, nukeliaujančia net iki sąmokslo teorijų apie Holokaustą, jau nekalbant apie sąmokslo teorijas apie koronavirusą. Ir nors savo estetika juosta neleidžia kalbėti apie realizmą, diskusijos beprotybė atrodo net pernelyg tikroviška. Ir baisiausia, jog nesustabdoma – juk nepaneigsi, kad tėvai turi teisę spręsti, kas mokys jų vaikus, net kai jų logika iškreipta. Tai radikalumo sfera, kurioje tiesiog nėra vietos priimti bet kokius niuansus – aš myliuosi štai taip ir jei tu ne, vadinasi, tu iškrypėlis. Ir aš saugosiu savaip suprantamą moralę tave apšaukdamas visais blogiausiais keiksmažodžiais. Pabandysi atsikirsti, rėksiu, kad mane tildo. Aš taip kovoju su Vakarų civilizacijos griūtimi. Atsakymu rumunas pasirenka farsą, viena vertus, niekaip neišsprendžiantį nesusikalbėjimo problemos, kita vertus, tarsi siūlantį, kad ten, kur bujoja radikalumas, kuklumas neišgelbės. Ir jei jau jūsų "normali" šeima sugrius, nes pasaulyje egzistuoja pornografija bei gėjai, tai pats laikas skambinti advokatui. O sąmokslo teorijas racionali mintis užginčyti juk nepajėgi, tad reikia kitokio, iššaukiančio, provokuojančio atsako.
"Šelmiškąjam porno" nerūpi, jei žiūrovui nepatogu – jis kviečia įsijausti į nepatogumą, į informacijos perviršį, į ginčus, grįstus ne įsigilinimu, bet nuolatiniu bombardavimu naujais argumentais. Šis filmas siutina, tačiau siutina teisingai – būtent taip, kaip siutina šiandienos pasaulis.

Festivalio viduryje prognozuota radikaliausios, nūdienos nesusikalbėjimą tiriančios juostos pergalė pasitvirtino – "Auksinis lokys" atiteko Rado Jude'o filmui "Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno". Neabejotinai teisingas sprendimas – nors būtų galima pasiginčyti, ar rumuno kūrinys yra sklandžiausiai sustyguotas bei labiausiai pritaikytas plačiai auditorijai, tai neabejotinai pats drąsiausias komentaras šiandienos kultūros pasauliui. O filmui nugalėtojui toks apibūdinimas pritinka.

R.Jude pasaulyje būtinybės susitarti net su pačiu savimi nebėra – tai plepėjimo, įsižeidimo, emocijos, ne suvokimo ir interpretavimo pasaulis."
----------------------------------------

Deja, apie dar vieno meistro, kanadiečio Denis Cote 2021 m. filmą Socialinė higiena, yra tik žinia, kad ką tik pasibaigiusiame prestižiniame Berlyno festivalyje jam įteiktas Netikėtų susitikimų sekcijos geriausio režisieriaus prizas. Yra keli teigiami užsienio kino apžvalgininkų vertinimai. Tačiau ankstesni režisieriaus matyti filmai įvairiuose LT festivaliuose bei ypatingai gerą įspūdį Kino pavasaryje palikęs priešpaskutinis "Vaiduoklių miestelio antologija" dėl autorinio kino jėgos, skatina į "Socialinę higieną atkreipti dėmesį. Tą dėmesį atkreipė ir festivalio programos sudarytojos pristatydamos visus KP filmus.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14621

2021-03-13 16:42 12 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Programa Veikti ir/ar būti


ERIC ROHMER Žaliasis spindulys" ("Le Rayon vert") (1986)
Visi paryžiečiai rugpjūčio mėnesį važiuoja iš miesto atostogauti. Jauna sekretorė Delfina lieka ant ledo, kai jos kelionės draugas staiga atsisako merginai palaikyti draugiją. Iš pradžių Delfina pamėgina prisišlieti prie pažįstamų kompanijos ir išvyksta į Šerbūrą. Pajutusi, kad yra nereikalinga, mergina sugrįžta į Paryžių. Po kelių nesėkmingų mėginimų atostogauti, ji dar nuvažiuoja į pajūrį. Ir ten jaučiasi vieniša, kol atsitiktinai nesutinka jaunuolio.
Filmas 1986 m. Venecijos kino festivalyje pelnė "Auksinį liūtą" bei FIPRESCI prizą.

"Žalias spindulys" yra likęs atmintyje kaip nepakartojamą malonumą suteikęs filmas. Atrodytų absoliučiai nekomercinis kinas, lyg nieks nevyksta, o kaip filmas \"užkrautas\" gyvenimo džiaugsmu...
Rohmeras taip pat yra ir moralistas, bet ta tikrąja, XVIII a. prancūzų kultūros, prasme. Jis nesistengia įtikinti savo teisumu, nemanipuliuoja žiūrovų tuštybe ir silpnybėmis. Jis leidžia žavėtis skaidriais savo filmais ir patirti atpažinimo malonumą – juk taip svarbu, kad nesijaustum šiame pasaulyje vienas su savo keistenybėmis, baimėmis ir silpnybėmis.

Radau tokius, prieš 12 metų rašytus JONO ŪBIO faktus, kada ERIC ROHMER dar buvo gyvas (mirė 2010 m. pradžioje):

"1920 m. gimęs Rohmeras (tikroji pavardė Jeanas-Marie Maurice Scherer) buvo vyriausias iš prancūzų Naujosios bangos kūrėjų, prieš tai įsteigusių garsųjį žurnalą "Cahiers du cinéma", bet kino režisūroje debiutavo bene paskutinis. Rohmeras yra ne tik režisierius, scenaristas, kino kritikas ir teoretikas, bet ir rašytojas, aktorius, melomanas.
6-ajame dešimtmetyje pradėjęs kurti trumpo metražo filmus, vaidybiniu pilnametražiu jis debiutavo tik 1960 metais. Rohmeras dažniausiai kuria filmų ciklus, nors kiekvienas filmas, suprantama, savarankiškas kūrinys. Visų trijų ciklų personažai yra mūsų amžininkai. Tai paprasti žmonės, jų profesijos - populiarios, jie panirę į kasdienybės tėkmę, bet nė vienas iš jų nekalba apie politiką ar partijas, profsąjungas, ligas, ateities baimę. Nors visi šie herojai vadovaujasi akivaizdžiais moraliniais įsitikinimais, religija niekad nėra jų moralės pagrindas. Rohmero herojų moralumas yra natūralios pasaulio tvarkos dalis.
Rohmeras garsėja savo darbštumu ir visišku abejingumu kino pasaulyje tokiai gajai tuštybei. Jis nesilanko priėmimuose, net nelydi savo filmų į festivalius, kur jam dažniausiai tenka rimti apdovanojimai. Net artimiausi jo bendradarbiai tvirtina, kad tai labai užsidaręs ir paslaptingas žmogus. Užsienyje Rohmero filmai laikomi "labai prancūziškais", nors esu girdėjęs ne vieną Rohmero filmais besipiktinantį prancūzą. Viena ponia man išrėžė tiesiai: "Kaip galima žavėtis filmais, kuriuose nieko nevyksta, o personažai tik sėdi prie stalo ir kalbasi!" Pripažįstu, ponia gana tiksliai apibrėžė Rohmero filmų specifiką, bet svarbu juk ir tai, apie ką personažai kalbasi ir kas iš tikrųjų tuo metu vyksta tarp jų. Vyksta labai daug, o tobulas tarpusavio santykių niuansų stebėtojas ir filosofas Rohmeras visai tai perteikia ekrane tobulai. Man jo filmai sukelia tiesiog fizinį pasitenkinimą. Gal todėl, kad labiau mėgstu patogiai įsitaisęs krėsle stebėti gyvenimą, o ne jame dalyvauti.

Vienas didžiųjų Rohmero filmų siekių - žiūrovo akistata su grožiu. Bet tai specifiškas, savaip platoniškas grožis, gimstantis iš tiesos paieškų. Rohmeras visada filmuoja tik Prancūzijoje, įvairiausiuose šalies kampeliuose. Todėl jis dažnai lyginamas su Balzacu. Tačiau "Keturi metų laikai" savo dvasia artimesni ankstyvojo Goethe's filosofijai, nes filmuose akcentuojamas kultūros ir natūros susidūrimo momentas, ir natūra čia dominuoja."
-----------------------------------------------

1966 m. kine debiutavo Lucianas Pintilie (1933–2018), antrasis jo filmas "Atkūrimas" ("Reconstituirea", 1969) tapo bekompromisiu totalitarinės valdžios kaltinimu. Dabar šis filmas laikomas svarbiausiu ir geriausiu rumunų kino istorijoje, bet savo šalyje jis buvo draudžiamas iki 1990 metų. Tai pasakojimas apie du studentus, kurie po girtų muštynių atsiduria areštinėje ir turi priešais kamerą rekonstruoti muštynes kuriamam edukaciniam filmui apie chuliganizmo žalą. Filmas tapo kaltinimu represiniam režimui. Jo premjera įvyko 1970 m. Kanuose, o režisierius pateko į valdžios nemalonę. Jo filmai nuolat atsidurdavo "ant lentynos", režisuoti spektakliai būdavo nuimami. Pintilie emigravo į Prancūziją. Ten kūrė filmus ir statė spektaklius, o į Rumuniją grįžo 1992 m. su filmu "Ąžuolas" ("Balanta"), kuriame sujungė socialinę satyrą ir pototalitarinę utopiją. Dar 7-ajame dešimtmetyje į rumunų kiną perkėlęs prancūzų Naujosios bangos dvasią ir stilių, Pintilie tapo naujos kartos kūrėjų mokytoju ir moraliniu autoritetu.
-----------------------------------

Drąsus, provokuojantis ir novatoriškas "Jason Holliday portretas" buvo vienas iš pirmųjų LGBT filmų, kurį rimtai priėmė plačioji auditorija. 2015 m. nacionalinė JAV biblioteka atrinko filmą išsaugojimui Nacionaliniame filmų registre kaip "reikšmingą kultūriniu, istoriniu ir estetiniu požiūriu".

Shirley Clarke kartu su kitais Jono Meko bičiuliais, prisidėjo jam įkūriant Kino kūrėjų kooperatyvą (FMC), kuris sėkmingai tebeveikia, disponuodamas didžiausia avangardinio kino kolekcija pasaulyje. Shirley Clarke (1919–1997) vadinama Amerikos nepriklausomųjų krikštamote. "JASON HOLLIDAY PORTRETĄ" Ingmaras Bergmanas pavadino pačiu neitikimiausiu jo gyvenime matytu filmu.
----------------------------------

Festivalyje pirmą kartą bus parodytas vieno prieštaringiausių Naujojo vokiečių kino atstovu ir vienu iš garsiausių gėjų kino kūrėjų Rosos von Praunheim filmas Ne homoseksualas yra iškrypęs, o visuomenė, kurioje jis gyvena. Ne vieną skandalą sukėlęs Rosa von Praunheim, vadinamas gėjų kino klasiku, (beje istorinių vingių dėka 1942 m. gimes Rygoje – tikras vardas ir pavardė – Holger Bernhard Bruno Mischwitzky) visada aktyviai kovojo už tai, kad gėjų kinas būtų rodomas didžiuosiuose kino festivaliuose. Jis pradėjo kurti gėjų filmus dar 7-ajame dešimtmetyje ir buvo lyginamas su Raineriu Werneriu Fassbinderiu.

7 md


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14621

2021-03-16 20:48 13 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Pabandžiau surašyti 10 filmų, kuriuos pamatyti derėtų pirmiausia. Ir mačius tik vieną filmą, kurį neabejodamas rašau Nr.1, iš visų kitų, kurių dar neregėjau, dešimtuką sudaryti ... buvo sunku. Teko atmesti tai tą, tai kitą neabejotinai kokybišką kiną. Ką gi, jei užsibrėžiau išskirti 10-imt, tenka apsiriboti tarp įvairiausio stiliaus filmų:

1. ŽALIASIS SPINDULYS

2. Atkūrimas

3. Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno

4. Triumfas

5. Tapytoja ir vagis

6. Blogio nėra

7. Dienos

8. Heimat yra erdvė laike

9. Quo vadis, Aida

10. Karalių naktis


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14622

2021-03-18 11:48 14 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Pateikiu EDVINO PUKŠTOS, vertintojo, mačiusios visus sąraše esančius filmus:

Kadangi filmų rodymai išsiskirstė per dvi savaites, tai dabar paminėsiu grynai subjektyvias rekomendacijas tik šią savaitę įmanomoms peržiūroms, o kitą ketvirtadienį dar papildysiu pasiūlymais, kurie pasileis tik nuo kovo 25 d.
Kol dar neleidžia sugrįžti sugrįžti į kiną, tai pasistenkite žiūrėti nė sykio nenuspaudžiant pauzės ir nepertraukiant filmo bei paliekant pilnai užtildytą telefoną kitame kambaryje.

1. https://filmai.kinopavasaris.lt/film/quo-vadis-aida/
Ne vien tik apie Srebrenicos genocidą ir ne vien tik apie karo Balkanuose pasėkmes, bet apie mus visus, taip pat ir jus bei jūsų kaimynus. Skausmingai aktuali drama, nusipelniusi laimėti Venecijoje, kai Cate Blanchett pasirinko paklajoti pačiu lengviausiu keliu. Jei žiūrėsite tik vieną filmą, tai rinkitės geriausią ir paveikiausią, ką iki šiol sukūrė Jasmila Žbanič.

2. https://filmai.kinopavasaris.lt/.../nesekme-dulkinantis.../
Rumunų režisieriui-chameleonui pakanka drąsos ir rizikos išbandyti tai, ko ir pats dar nebuvo daręs. Jis pasakoja vieno miesto istoriją, pasitelkdamas anekdotus, ironiją, komiksus, tikrus faktus, socialinę mediją, pagiežą ir daug kitokių siurprizų. Paleidimo mygtuką spauskite atsakingai, nes filmas įsijungia nuo to pažadėtojo porno be jokių perspėjimų.

3. https://filmai.kinopavasaris.lt/film/oaze/
Neįmanoma meilė uždaroje institucijoje, kurioje dirbantys gydytojai tarsi nėra girdėję apie Romeo ir Džuljetą. Vienas tų pačių jautriausių filmų su neeiliniais aktoriais, kurie tikriausiai daugiau niekuomet nevaidins kine.

4. https://filmai.kinopavasaris.lt/film/karaliu-naktis/
Poetiška, mistifikuota, aštri pasaka apie vyrų kalėjimą be sargų kažkur Afrikos džiunglių gūdūmoje, kur įmanoma išlikti tik išradingumu.

5. https://filmai.kinopavasaris.lt/film/paskutinieji/
Vėjuotai emocingas, autentiškas, muzikalus ir vis dar deramai neįvertintas Skandinaviškas išlikimo vesternas, kuriam žūtbūtingai reikalingas kino teatro garsas ir vaizdas.

6. https://filmai.kinopavasaris.lt/film/obuoliai/
Makabriškai humoristinė drama apie atminties ir prisiminimų klodus su absurdiškai juokingomis ir giliau kapstančiomis instrukcijomis. Talentingasis debiutantas Christos Nikou iškart demonstruoja, ko išmoko iš Yorgo Lanthimoso, sugebėdamas jo nė kiek nekopijuoti.

7. https://filmai.kinopavasaris.lt/film/karti-meile/
Tikros, amžinos, įsivaizduojamos, trokštamos meilės paieškų kruizas, kurio tiesiog neįmanoma pamiršti. Plaukite neabejodami savomis iliuzijomis.

8. https://filmai.kinopavasaris.lt/film/notturno/
Atpažįstant Gianfranco Rossi kino stilių, nauja, drąsi, pavojinga, išsami, edukacinė kelionė neatrodo tokia baisi. Jis nuveža kamerą į tokias vietas, kur savanoriškai užsukti gal ir nesinorėtų. Neįtikėtinai nuoširdus žvilgsnis į karo, invazijų, grėsmės, košmarų ir terorizmo apgaubtyje gyvenančių žmonių kasdienybę.

9. https://filmai.kinopavasaris.lt/film/sniego-daugiau-nebus/
Optimistiškiausias, šviesiausias, įkvepiantis, šmaikštus, kažkiek fantastiškas filmas, kuris pasirodo pačiu laiku, kai būtent tokio labiausiai reikia šiais patamsėjusiais ir pykčio prisikaupusiais laikais.

10. https://filmai.kinopavasaris.lt/film/isrinktoji/
Neįvykusio Kanų festivalio pageidavimu sutrumpintas japoniškas TV serialas, kuriame Koji Fukada-san įrodo savo meistrystę užkurti ir išlaikyti įtampą. 4 sustyguotos valandos prabėga nepastebimai ir primena seną gerą tiesą, kaip palanku būtų išvengti romantinių pasimatymų su femme fatale.

11. https://filmai.kinopavasaris.lt/film/smurto-monopolis/
Šokiruojantis, sukrečiantis, provokuojantis reginys, pašnibždantis, kas gali nutikti, kai valdžia liepia smurtauti prieš savo žmones, o jai patarnaujantys policijos monstrai aklai vykdo nurodymus. Tai jau matėme ir kituose miestuose. Taip kartosis bet kur kitur. Jeigu susiruošėte žiūrėti išskaičiuotą meksikietišką manipuliaciją, tai geriau suteikite šansą žymiai mažiau anonsuojamam dokumentiniam filmui.

12. https://filmai.kinopavasaris.lt/film/visi-mirusieji/
Magijos kupina socialinė, istorinė melodrama apie neištrinamus rasizmo šešėlius Pietų Amerikoje ir viltį pasikeisti bei švęsti karnavalą. Tai ypatingo susikaupimo reikalaujantis lėtas atmosferinis kinas, kurio privalumų neatskleis internetinė peržiūra. Vakar vienas filmo režisierių Marco šventė gimtadienį, tai gal dar viena priežastis palaikyti originalųjį brazilą.

PS.: O dėl savęs, tai esu nusiteikęs suteikti antrą šansą TORO. Pernelyg dideli lūkesčiai subliuško ir pirmą kartą nuo riedančios padangos laikų Quentinas Dupieux šitaip nuvylė, bet žiūrėjau kuoktelėjusius buką ir bukesnį vienas vasaros viduryje ir pasakiau sau, kad vieno vienintelio ir nuolat kartojamo pokšto nebeužtenka. Tada pasirodė, kad TORO yra be reikalo ištęstas trumpametražis. Kita vertus prisipažįstu, kad TORO pokštą pats šnibždu sau po nosim iki šiol, o jau praėjo 8 mėnesiai. Kažkas čia negerai su ta muse, tačiau būtent tokiam filmui reikalinga ir kolektyvinės kompanijos patirtis bei pilnos salės pagalba.
------------------------------------------


Taip Edvinai. Aišku, kas negerai. Kaip Kevinui Dupje, "musė" per lėkšta... Šypsena

Štai kiek vėluojančios ir daug kuo besikartojančios kitos rekomendacijos:

https://www.7md.lt/kinas/2021-03-19/Pasauli-galima-pamatyti-ir-taip-


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14623

2021-03-18 11:56 15 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Kol dar nepervargome nuo filmų, kol dar yra minutėlė, su dideliu malonumu cituoju anksčiau buvusios Kino pavasario atstovės spaudai, dabar kino teatrų PASAKA vadovės Andrės Balžekienės šauniu, palaikančiu kinomaniškumą, tekstą:

"Dar vienas "Kino pavasaris" internete? Gal jau palikite mane ramybėje.
Tokia buvo pirminė reakcija į kylantį šurmulį apie šių metų festivalį, kuris jau antrus metus vyks kitaip. Visai ne taip, kaip mes 24 metus prieš tai buvome įpratę. Aš nebenoriu "laptop festivalio", o nuo idėjos laisvalaikiui žiūrėti į kompiuterio ar tv ekraną mane purto. Panašiai dirgina kompiuterio klaviatūros skrebenimas, kai aš bandau miegoti, o vyras šalia dirba.
"Kino pavasaris" atskiru metu laiku man virto 2002-aisiais, kai atvažiavau studijuoti į Vilnių. Turėjau pinigų ar ne, bilietui į kiną visada atsirasdavo. Arba atsirasdavo draugų, kurie padėdavo į kiną patekti. Tamsa salėje žiūrint filmus kontrastavo su pavasariu, kuris skleidėsi už kino teatrų durų, tačiau mums tai nelabai rūpėdavo. Pavasaris buvo kino tąsa. Pirmiausia kinas, tada pavasaris. Pirmiausia žiūrėjom filmus, o tada juos buvo gera aptarti pavasarį. Lauke prie kino teatro durų, pasivaikščiojant pakeliui namo, kavinėse ir renginiuose.
Kelerius metus pati dirbau "Kino pavasario" komandoje, taigi puikiai žinau tą jausmą, kai festivalis tave pagrobia. Grįžusi namo vakare išalkusi išgeri kiaušininio likerio kirminui numalšinti, nes šaldytuve nieko nėra, o ryte vėl išeini gyventi į festivalį, kuriame valgai, dirbi, draugauji ir kartais net minutėlę kitą numingi ant sofutės.

Ir net jei jūs nedirbote festivalyje, manau, pasinėrimo į festivalį jausmas jums pažįstamas – juk "Kino pavasarį" kasmet aplanko dešimtys tūkstančių.
Pernai, kovidinio šoko paveikti, mes bandėm išlaikyti normalumą nenormalume. Ieškojome festivalio jausmo namuose, prie savo kompiuterių ar televizorių ekranų. Šventėm atidarymą, puošėmės, kėlėme taures, fotografavomės ir dalinomės nuotraukomis socialiniuose tinkluose, įsivaizdavom, kad taip galėsime kompensuoti festivalio jausmą. Šiemet aš nebegaliu savęs apgauti. Ir nors gražiai skamba idėjos išsinuomoti viešbutį ir pernakt žiūrėti festivalio filmus, bet šis ir kiti kūrybiški sprendimai mane dar kartą pastato tiesiai prieš nepatogią tiesą: toks festivalis, kokio aš norėčiau, nevyksta.

Ir kai jau parašiau visus šiuos žodžius, papykau ant Kinijos, Covid, ilgos žiemos, antros bangos, lėto vakcinavimo, ant visko ir kartu ant nieko, aš supratau, kad be festivalio jausmo aš galiu dar vienerius ??? metus pagyventi. Bet be filmų negaliu. Galiu išgyventi be kavos festivalio bare ar be pokalbių lauke aplink rūkstant dūmams. Galiu išgyventi ir be naujos suknelės festivalio atidarymui. Sunkiai, bet galiu išgyventi nesutikdama krūvos bičiulių kino teatre. Bet be filmų aš išgyventi nenorėčiau. O juk būtent jie yra (ar bent turėtų būti) festivalio šerdis, esmių esmė, dėl ko mums, žiūrovams, patinka "Kino pavasaris".
Todėl esu dėkinga, kad festivalis vis dėlto įvyks. Taip, dar kartą mūsų namuose, tačiau į juos, į savo širdis ir smegenis įsileidžiant filmus, taip kaip mes visada darydavome.

Ir grįžtant į pradžią - taip, palikite mane ramybėje, nes aš išeinu į "Kino pavasarį".


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14624

2021-03-19 09:59 16 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Na štai ir prasidėjo...

Atidarymo filmas Mohammad Rasoulof Blogio nėra

Filmas garbingai tęsia gerąsiais Irano kino tradicijas. Nepriekaištinga kokybė atskleidžiant, kas norėta pasakyti, didžiulis įtaigumas.

Stebėdami visiškai melancholiško, nė akimirkai nenusišypsančio pagrindinio veikėjo kasdienybę su šeima, net pamirštame, kokį pagalvojimą sukėlė pirmoji sceną apie galimai aiškiai identifikuojamą jo darbovietę, nesusimąstome, kodėl tiek ilgai buvo pasakojamas epizodas, kai jo algą banke pasiima plepi žmona (ir tai kaip mums paaiškėja daroma visada), dėl ko vėluojama pasiimti dukrą iš mokyklos. Viskas paaiškėja paskutinėje scenoje. Po to suprasime, kad baisi tema, kuri filme visiškai nerodoma žiauriai, bet didžiai "gruzina" mūsų sąmonėje egzistuojančias moralines nuostatas ir žmogiškus jausmus, bus bendra dar trijose šio filmo kino novelėse su visai kitais veikėjais. Kai kurie jų susitaikę su likimu, kiti priešinasi kiek gali, kai tenka tarnauti 2 metus privalomoje kariuomenės tarnyboje. Antras epizodas, kai rodėsi, kad liūdnumo nuotaikoje visai mus paskadins iraniečiai, netikėtai situacija virsta nuotykiniu trileriu. Bet nuotaikos kilstelėjimas bus trumpalaikis. Bus kiti veikėjai, tapę situacijos ar likimo įkaitais, jie bus rodomi skirtingais į(si)traukimo į išgyvenimo rakursais, bet visos novelės gvildens tą pačią temą. Ir bus tik dar viena žaisminga tų skirtingų istorijų rišamoji detalė – II pas. karo laikų Italijos partizanų nuotaikinga maršo ritmo daina BELLA CIAO, lydėjusi vyresniuosius kino mėgėjus jaunystės metais sovietmetyje (aiški asociacija į tai, kad filmas buvo kuriamas partizaninėmis sąlygomis).

Skaičiau kritikus, kad kliuva akivaizdus filmo politinis angažuotumas, kad rodydamas vis kitas situacijas, autorius nepasako kažko naujo. Aš gi pasakysiu, kad nuo 2017 m. režisieriui neleidžiant išvykti iš šalies, 2019 m. net metams pasodintam į kalėjimą dėl šalies politinio režimo kritikos, dėl to slepiant kuriamo filmo siužetą ar filmuojant labai uždarose nuo pašalinių erdvėse, scenaristo Rasoulofo pasirinkta tema daugiau nei suprantama ir pateisinama. Klausimas tik toks, – ar šį puikų filmą pasiruošęs priimti žiūrovas, ar tokie jo lūkesčiai iš kino seanso? Juk sukirbins jausmus, greičiausiai filmo veikėjų istorijos, poelgiai ir likimai neapleis jūsų galvos iki kito seanso. Žinau, kad yra žmonių, norinčių gauti iš kino tik pramogą...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14625

2021-03-19 19:37 17 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Quentin Dupieux TORO

Nesigilinau, kas rašoma festivalio filmo pristatomojoje medžiagoje, tačiau teko po filmo karčiai sutikti – gerbiamo ir pripažinto autoriaus Kventino Dupje komedija niekas kitas, kaip amerikoniško "Bukas ir bukesnis" prancūziška versija. Jei "Kino pavasariui" tokių filmų reikia, nes daug žmonių ieško tik pramogos ir atsipūtimo po darbų, tai Dupieux reputacijai, manau, pakenkta.
Pramoga – labai gerai. Bet reikia jos nors šiek tiek intelektualesnės... Tiesa, jei pirmoje filmo dalyje šypseną kelią vien vieno iš porelės veikėjo vardas ŽANAS GABAS, asocijuojant jį su kultiniu prancūzams kino žmogumi Žanu Gabenu, tai antroje dalyje, kai vyriokus savo globon paima šutvė keistų panelių, jau tenka ir pakrizenti...

Ką gi. Smagus filmas šiam pandeminiam laikmečiui. Ir jei nepaskaitę mano nuomonės jaunimas puls žiūrėti šią komediją, gali būti, kad vietoje pandeminio pasisveikinimo kunščiais, prigis Lietuvoje pasilabinimas žestu TORO...
Džiugu, kad ir pabaiga optimistinė Šypsena. Kaip ir priklauso prancūzų komedijai.
-------------------------------------

Ivan Ikić Oazė

Kaip pasirenkame filmus peržiūrai? Ypač KP pradžioje, kai dar beveik nieko nematei ir nėra situacijos, kai renkiesi iš to, kas liko? Aišku, žiūri į autorių žinomumą ir reputaciją, nuskintus prizus reikšminguose festivaliuose, gal būt aktorius, siužetas įdomumą. Galų gale Lietuvos ir Vakarų kritikų balai. Manai – dabar tai jau žinau tuos geriausius keliolika ar keliasdešimt, kuriuos būtina pamatyti. Ir ... dažnai "prašliopini". Ar pasirinktumėte pagal minėtus kriterijus nežinomo serbų filmininko, nežinomų aktorių ir "neįkvepiančio" siužeto filmą? Atsakymas aiškus...

Tokia įžanga tam, kad užtikrintai pareikščiau, jog praleistas toks filmas kaip "OAZĖ", bus didelė klaida. Nes aiškiai vienas iš stipriausių mūsų festivalio filmų...

Prasideda jis iškalbinga dokumentine įžanga, primenančią sovietmečiu prieš kiekvieną seansą rodytą kino žurnalą "Tarybų Lietuva". Taip su istoriniais motyvais nurodant filmo temos pagrindą, pristatomi ir 3 pagrindiniai veikėjai. Tai psichikos sutrikimų turintys jaunuoliai tarp kitų specializuotos "sanatorijos" auklėtinių. Išoriškai jie atrodo kaip sveiki asmenys, tačiau atsilikimas raidoje, dėl ko negali gyventi ir mokytis be priežiūros, irgi akivaizdūs. Kaip žinia, tokių žmonių seksualinė raiška būna aštresnė nei sveikųjų, todėl žinome, kad dažnai meilės aistros slopinamos ir medikamentais. Filme to slopinimo visai nerodoma, bet kad susidariusio santykių trikampio personalas negali suvaldyti – akivaizdu. Siužetas atskleidžiamas taip ryškiai, kietai, jaudinančiai, kad tiesiog tai būtinai pamatyti!!!. Labai įtaigiai atskleidžiama, kad mes, sveikieji, lyginant su filmo herojais, dažnai suvokiame, kad galima "mechaniškai" įsiterpti, netgi pakeičiant vieną "trikampio kraštinę" kita, ir susidariusios problemos išsispręs. Kaip naivu...

Giluma filme pasiekiama be priemonės dėl kurios peikiamas lietuviškas kinas, – dialogų. Santykiai specializuotoje gydykloje rodomi beveik tik vaizdu ir aktorių įtaigumu. Puiki menininkų klasės apraiška esant tokiam pat biudžetui kaip lietuviškuose filmuose. Ką aš parašiau – aktorių?! Užtenka pažiūrėti į filmo metrikus ir aiškiai supranti, kad didžiausias roles atskleidžiantys jaunuoliai niekada niekur nėra vaidinę. Tai reiškia, jog jie tikri šios įstaigos pacientai! Garbė serbams, kad sugebėjo gauti tokį įspūdingą įtaigumą ir savosios istorijos natūralumą.

Režisierius pasakoja:
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/filmo-oaze-rezisierius-iva
nas-ikicius-sukures-si-filma-supratau-kad-is-tikruju-nepazistame-pasau
lio-kuriame-gyvename-4-1481174


Praeive_vis
Nauja dalyvė

Klube: ne narė

Parašė žinučių: 7

2021-03-20 12:12 18 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: Praeive_vis Įtraukti Praeive_vis Į adresų knygelę
Ačiū, Kertuk, kad čia rašot ir keliat tuos tekstus ir įspūdžius! Nors tas virtualus žiūrėjimas ir neprilygsta buvimui kino salėje, bet vis tik norisi rasti kokių filmų, kur nurautų stogą Šypsena Na, kad prisiminčiau ilgiau nei kelias dienas.
Atidarymo "BLOGIO NĖRA" labai patiko. Visas tas rytietiškas gyvenimo ritmas, santykiai, melancholija persmelktas ritmas buvo žiauriai gerai. Galbūt ir galiu suprasti ar truputį sutikti su tais (skaičiau tokią nuomonę), kad pirmoji dalis stipriausia. Ar čia gal mūsų toks jau sugadintas greito mąstymo vertinimas-va, čia viena tema, aišku, duokit dabar kitą ir dar kitą.
"SNIEGO DAUGIAU NEBUS". Vietomis erzino kažkoks netikras dramatiškumas, bet charakteriai liuksiški-pasijuokti, pakrizenti, liūdnai pasišypsoti-taip, ir mes tokie esame, irgi taip reaguojame.
"NESĖKMĖ DULKNINANTIS ARBA ŠELMIŠKAS PORNO". Na myliu aš rumunus vis tik. Ir nors šis filmas sumaišo įvairius filmo stilius, bet buvo pirmoje filmo dalyje ir tas man patinkantis stilius, kai triukšminga gatvė/veidai/gyvenimo smulkmenos lyg toks bereikšmis fonas, už kurio atsiskleidžia ir visuomenės papročiai, visokios neteisybės ir bardakas bei, aišku, veikėjos jausmai. Ta dalis filmo viduryje, kurioje lyg kaleidoskope matome pajuokavimus, satyrą, įgėlimus-tokį miksą apie Rumuniją, mus pačius, pasaulį. Gera dalis. Ir, aišku, veidmainiškumo, absurdo sprendžiant moralės ar tiesiog gyvenimo klausimus. Viskas kaip ir lengvai ir aštriai tuo pačiu.
"MOTERIS KURI PABĖGO". Patiko. Ir tikiu, kad patiks tiems, kurie nori pajausti vėlgi rytietišką (P. Korėjos) žmonių pasaulį. Labai minimalistinį pasaulį. Toks keistas jausmas žiūrėti šį filmą: lyg ir atpažįsti tokius įprastus gyvenimo įvykius, bet ten veikėjai bendrauja/juokiasi/išreiškia tą patį visai kitaip. Kažkur aukščiau buvo parašyta, kad nelabai aišku kas ten įvyko. Taip, paliekama pačiam žiūrovui atskleisti iš veikėjų skurdžių replikų, bet man liko įspūdis, kad supratau kas ir kaip įvyko. Na, supratau, per drumzliną stiklą 
"PASIRUOŠIMAS BŪTI KARTU NEAPIBRĖŽTĄ LAIKĄ". Vengrai. Meilės istorija. Graži ir parodyta nebanaliai kaip tai. Daug stambių pagrindinės aktorės planų, man jos veidas toks išraiškingas ir šviesus, tad buvo tikrai gera žiūrėti.
"NOTTURNO". Pradėjau žiūrėti ir pasilikau kai bus maksimalus susikaupimas ir tamsu. Nes filmas labai tykus, ilgi epizodai, kai detalės ir aplinka labai minimalios, bet už to slypi daug emocinio krūvio.

Dabar esu stadijoje, kai noriu dar kelis gerus filmus pasilikti, kai keliese žiūrėsim, bet dar ir pati noriu kažką pamatyti. Labai giria žmonės "Tapytoja ir vagis".
Planuoju "Oazė". "Quo Vadis, Aida".
Dar labai noriu kažką Izraelio pažiūrėti. "KINO MIRTIS, MANO TĖVO TAIP PAT" užmačiau. Gal kažkas matėt ir turit įspūdį kokį? Arba apie "OBUOLIAI"?



kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14626

2021-03-20 14:14 19 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Ačiū Praeivei už įspūdžius. Solidu! Ir kad tiek jau suspėjote pamatyti...

Vieną iš jūsų norimų pamatyti ką tik pažiūrėjau. Taigi,

Jasmina Žbanič Quo vadis, Aida?

Pripažinta kino kūrėja bosnė Jasmina yra ir "Kino pavasario" favoritė. Praktiškai visi jos nauji filmai atsiduria festivalio programoje. Šį tiksliai parinkto pavadinimo, pavartoto Švenatąjame raše ("kur eini") filmą kūrė ne vien Bosnija ir Hercegovina, bet prisidėjo Austrijos, Rumunijos, Nyderlandų, Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos, Turkijos, Norvegijos prodiuserinės firmos. Užsiėmiau išvardijimu neatsitiktinai, vėliau grįšiu.
Galima pritarti Edvino Pukštos minčiai pasakytai per radiją, jog jei tegalite pasirinkti tik vieną filmą pasižiūrėti festivalyje, šis tokiu ir gali tapti. Žinoma, jis – ne vienintelis toks galimas "Kino pavasaryje"...

Manau, kad nedaug filmų žiūrinčiam žiūrovui, pamačius šį atsiradęs sukrėtimas galvoje bus tokio dydžio, kad minčių ir kadrų prisiminimų užteks visam festivalio laikotarpiui. Atsiribojus nuo filmo temos, akivaizdžios yra kinematografinės priemonės, poveikio spekuliacijos, gal ir pervaidinimai tam, kad sukrėstų stebintį šią istoriją. O istorija naujausiųjų laikų, 1995 m. vasara. Ne vien tuomet, bet per ketverius metus nedidelio bosnių musulmonų miesto Srebrenicos gyventojų vienaip ar kitaip žuvo virš 8300. Faktas iškalbingas ir postringavimai, kad filmai apie tai (kaip šis) yra kažkiek perlenkiami kinematografinėje kalboje, tampa nereikšmingi. Kad ir turintis tų savybių serialas Černobylis juk taip visiems patiko, kad specialūs poveikiai žiūrovui nebuvo analizuojami. Taip ir čia – tegalima kalbėti apie neeilinį sukrėtimo įspūdį nuo to ką matai. Efektas pasiektas per psichologiją, kraujo filme nėra...

Žinome, kaip atrodė Sarajevo kino festivalyje vaizdas, kai atviroje erdvėje pastatė tiek kėdžių, kiek žmonių žuvo vien sostinėje, ką girdėjome filme "Dainuok man, Sarajevai", kai gan lengvabūdiškai sutikęs atvykti padainuoti 1994 metais Sarajeve viena ryškiausių rock muzikos žvaigždžių, buvęs Iron Maiden lyderis Bruce Dickinson, susidūrė su karo realybe. Bet ką matome "QUO VADIS, AIDA" apie serbų generolo Mladičiaus veiksmus, kaip sako rusai "bespridelą", viršija visus ankstesnius bandymus atvaizduoti žiaurumą, vykusį tik prie 25 metus. Žodžiu, verta matyti, kas gali vykti beveik šiais laikais karo zonose. Beje, Mladičius ir šiandien kali, tik 2011 m. sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos...

Kaip minėjau, dėl tų kinematografinių priemonių (ko verta vien finalinė dalis, kai rodomi šie, taikūs, laikai!) mane sujaudino ne tiek rodomas civilių gyventojų beviltiškumas anuometinėje situacijoje, kiek NATO pajėgų, vadinamųjų Jungtinių tautų taikdarių, beviltiškumas. Jei ankstesniuose filmuose apie šį karą Balkanuose, JT veiksmai buvo pateikiami per ironijos, liaudiškai tariant lazdavojimo, prizmę (pvz. filme "Niekeno žemė" (No man's land)), tai čia tiesiog tyčiojamasi iš visiškos Olandijos kariuomenės bejėgystės kištis į kraupią situaciją. Kaip tik todėl pradžioje vardijau šalis, kurios vienaip ar kitaip dalyvavo filmo kūrime. Nežinpme, ar laikai dabar jau kitokie, bet po tokių realią istoriją atvaizduojančio filmo patirčių, kalbos, kad neturėtume skirti 2% BVP Lietuvos kariuomenei, atrodo nerimtai. Tačiau mes linkę tikėti sąjungininke NATO. Bet kai taip galima rodyti tą NATO ne tokiais ir senais laikais, optimizmo nedaugėja...

Smurto monopolis

Kiek nustebino, kad šio dokumentinio filmo pradžioje vyrauja vienašališki kaltinimai vadinamąjai riaušių policijai. Dažniausiai telefonu filmuotuose kadruose matome, kaip guminės kulkos stipriai žaloja protestuotojus. Kai kurie neteko akies, kai kurie paplūdę krauju. Bet taip pat nukenčia žmonės ir nuo sprogstančių rankose petardų...
Palaipsniui situacija išsilygina ir tiek vaizduose, tiek stambiais veidų planais rodomuose pašnekovų kalbose aiškėja ir chuliganiški protestuotojų veiksmai. Mūšiai gatvėse, pasirodo, filmuoti 15-oje Prancūzijos miestų 2018 m. pabaigoje – 2020 m. pradžioje. Žuvo per šį periodą berods 37 žmonės. Vyrauja žinomieji geltonųjų liemenių maištai prieš teisėsaugą. Įdomu, kad Prancūzijos policijos vadovai atsisakė dalyvauti diskusijose!

Kai žiūri iki kokio brutalumo prieinama Vakarų demokratijos sąlygose, gerai vienas kalbantis ekspertas "nusodina" Vladimirą Putiną, kuris išdidžiai pareiškia E. Makronui – "pas mus tai tokie dalykai negalimi". Sako, negalimi tik todėl, kad Rusijoje žmonės neišleidžiami net į gatvę išeiti.

Žodžiu vaizdų ir komentarų filme išsamiai rodomas brutalumas, dažnai nepagrįstas žiaurumas gatvių "kovose". Kaip sako vienas dalyvis – jei mes ramiai žygiuotume, niekas mūsų nemuštų. Deja, protestai prieš socialines, visuomenines, politines neteisybes jau tradiciškai perauga į vandalizmą. Atsakas atsiranda. Tikrai džiaugsminga, jog pas mus tokie dalykai dar neprasidėję. Tikėkimės, jų ir nebus...

Nežinau ar būtinai verta rinktis šį filmą, kad pamatytumėt kur kas išsamesnius brutalumo kadrus, nei matome TV žinių reportažuose. Bet kas siekia tokių potyrių, filmas stiprus.
------------------------------------

Radu Jude Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno

Naujausias pagal išleidimo datą Kino pavasario filmas jau tiek plačiai aptartas žiniasklaidoje ir susilaukė tiek komentarų, jog... nebesinori ir rašinėti Šypsena. Taip jau atsitiko, kad sudarytame mano sąrašėlyje filmas įrašytas aukščiausiai po laiko patikrintos klasikos ir juo ėmė vadovautis kolektyvas, kurio nariai atsiduria "Kino pavasaryje" pirmą kartą. Žinoma, dėl to, kad nereikia eiti į kino teatrą... Šypsena

Taigi teko papildomai rekomenduoti rinktis gal kitus filmus. Nes.... Mano nuomone, jis ir tapo taip įvertintas ir pripažintas, kad sugeba šiais laikais būti tokiu originaliu, nepanašiu į nieką. Galima ieškoti klasikoje satyrų ir groteskų, bent kiek artimų Radu Jude kūriniui, bet vis vien tokios 1, 2 ir 3 filmo dalis galėtume rasti gal tik atskirai egzistuojant. O viename filme, tikrai – ne. Neturėtų rumunai būti labai patenkinti kai kuriais aspektais. Sakykim, pamatyti ES, NATO, JTO ir kt. tarpt. organizacijų narės tokias pastatų griuvenas sostinėje, tikrai garbės nedaro Bukarestui. Na, kad žmonės tokie, tai ir pas mus mokykloje galėtų įsiplieksti toks reikalo svarstymas Šypsena

Jei tai būtų meilė

Man - nepriimtinas filmas. Mėgstu gerus šokio filmus. Įrašiau šį net į savo dešimtuką.
O ką gavau? Netvarkingi jaunuolių sulėtinti judesiai pagal ramią techno muziką. Ne šokis, o judesys. Kai jie nelėtina trumpu filmo metu, tuos techno judesius galima žiūrėti. Bet daigiau – kaip kam išeina, kaip kas nori taip tas "kraiposi". O tarp jų atvirai šnekasi, sakyčiau, tuščios kalbos. Tačiau jau nebeįlįsiu į tik išaugusį iš paaugliško amžiaus tipažą. Kas žino, gal toks filmas ir galėtų būti jiems artimas? O šiek tiek vyresniems nerekomenduočiau rizikuoti...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14627

2021-03-21 18:14 20 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Gianfranco Rosi Notturno

Vieno iš žinomiausių pasaulyje šiuolaikinio dokumentinio kino kūrėjo filmo pradžia neįkvepia: dažnai statiškos kameros filmuojamos atskiros ir nesurištos jokiu veiksmu mums mažai pažįstamo pasaulio gyvensenos scenos yra tylios ir tamsoje (filmas verčiamas "tamsa", kas yra neabejoju kiek platesnis kontekstas, negu vien filmo pavadinimas apie rodomas šalis). Pagyvenusios arabės meldžiasi ir aprauda žuvusius jų sūnus, dviejų vyrukų žvejyba savosiomis priemonėmis, merginų kariūnių poilsio valandėlė.

Tačiau po pusvalandžio, kai mėgėjiškame teatre sutikusiems būti aktoriais jiems išdalinamas scenarijus ir jie ima jį skaityti ir repetuoti spektaklį, filmas persimaino link įdomumo ir aiškumo, kas norima parodyti. Vėliau bus pokalbiai su savo piešiniuose gyvenimo realumą atvaizdavusiais pradinukais ir filme rodomi kadrai taps jau nebe tokie ir atsitiktiniai ir neįtraukiantys. Filmas tampa užtikrintai perteikiantis rodomų Rytų šalių gyvenimo kasdienybės nuotaikas ir aplinką.

Nežinau, ar verta rinktis būtinai pamatyti šį filmą. Tačiau konstatuoti, jog jis neįdomus ar neinformatyvus, tikrai negalima.

Gera recenzija:
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/kino-pavasario-dienorastis
-visi-vyrai-nieksai-ir-kitos-aktualijos-4-1481428



-----------------------------------------

Lucian Pintilie Atkūrimas

Jei ši 1969 m. sukurta komedija laikoma geriausiu visų laikų rumunų filmu, tai kaip tada yra su iškiliaisiais naujaisiais Rumunijos filmais, pelniusiais pačius aukščiausius tarptautinius įvertinimus? Ogi, nieko. Dėl tokio traktavimo, paskutinių 15 metų jų geri filmai tikrai nesumenksta. Taip pat ir 2021 m. pristatytas, kartu su "Atkūrimu" rodomas "Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno", taip populiarus mūsų festivalyje. Įdomiausia, kad abu filmai pagal ironijos, grotesko apraiškas kalbant apie Rumuniją, yra labai ir artimi!!!. Kažkiek pagal satyros lygmenį primenantis lietuvišką "Marš marš tra ta ta", tik aukštesnio lygio ir solidesnis, "Atkūrimas" prajuokins ir seną ir jauną Kino pavasario programos žiūrovą. Tikra klasika nesensta.

Jau pačioje pradžioje, kai nuolat skamba puikiai vyresnės kartos žinoma daina "Mažas esi ir suprasti nieko negali", kurią apie 1970 m. išpopuliarino Lietuvoje Nijolė Tallat-Lelpšaitė ir "Nerijos" ansamblis, nuteikia labai šauniai. O kai gale nepiktybinis, bet pasipūtęs prokuroras rusiškame viliuke mojuoja liaudžiai lyg pats Čiaušesku, prisimeni ir faktą kurį priminė "Šelmiškojo porno" 2 dalis – kad šis diktatorius 1989 m. nuteistas myriop. Ogi iškart po to ir "Atkūrimas" buvo nuimtas nuo draudžiamos lentynos ir tą diktatūrinę Rumuniją pajuokiantį per lokalią istorijėlę filmą, deja liūdnai pasibaigiantį, galėjo pamatyti visuomenė...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14628

2021-03-22 11:42 21 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Philippe Lacote Karalių naktis

Sveikintina, kad Kino pavasaris pastoviai suteikia galimybę vis pamatyti-susipažinti su egzotiškuoju Afrikos kinu. Taip, egzotikos ten surandame daug. Bet siužetai neretai pasižymi primityviškumu, pasakojimo tiesmukumu ir rafinuotam festivalio žiūrovui dažnai netampa šie filmai įdomiausiais. Atrodo, kad nedaug pasistūmėta priekin ir dabar, Dramblio Kaulo KrantO respublikai atstovaujančiame filme.

Po trumpalaikių labai gražiai akiai atrodančių džiunglių vaizdų iš viršaus, patenkame į kalėjimą. Čia mezgamas siužetas pasakojamas nors ir nuosekliai, bet prasimušantis teatrališkumas ir netgi santykių dirbtinumas atrodo nesuteiks tikrosios originaliojo kino atgaivos. Bet pirmieji įspūdžiai apgaulingi. Jeigu prievartinio pasakotojo kurpiama istorija nebus vien tik žodžiai, numanyti buvo galima. Išties, vizualiai gražiai žodžiai perkeliami į vaizdą.
Bet akivaizdžios ir sėkmingos "kalinių" pastangos per naktinį renginį kalėjime vystyti ir miuziklo žanrą, jau gerokai nustebina. Tikrai dėmesys stiprėja vaizdui, kaip ir interesas, kuo visa ta rodoma istorija baigsis? Netikėtai net iki politinių šalies aktualijų dokumentinių vaizdų sugebama prieiti!

Visų įvairių filmo aspektų sustygavime jaučiama tvirta profesionali ranka. Neabejotinai prisidėjo prancūzai prie savo buvusios kolonijos šio kino sėkmės. Vien ko vertas visiškai epizodinis charizmatiškos žvaigždės, Leos Carax aktoriaus DENIS LAVANT, atsiradimas kadruose! Senstelėjęs aktorius kaip mat atpažįstamas. Tik šypseną greičiau gali sukelti ne visada tupinti višta ant jo peties, bet kad jis yra iš viso vienintelis baltaodis šiame filmeŠypsena

Vertas pamatymo filmas, ypač kad geras scenarijus jį realizuojant apipintas išmoningais kūrybiniais inkliuzais.
-----------------------------

Paskutinieji

Praėjusioje Scanoramoje labai gerą įspūdį paliko Estijos filmas pagal jų klasikinį romaną. Todėl pasirinkti pamatyti mūsų kaimynės atstovą, paskutiniame Talino "A" klasės kino festivalyje pripažintam geriausiu Baltijos šalių filmu, rūpėjo. "Paskutinieji" gal tokio pakilaus įvertinimo ir nesukėlė, bet yra tikrai pavykęs. Tik reikia patikslinti, kad jis yra lygiavertiškai Estijos-Suomijos filmas, nes režisierius estas, scenaristai suomiai, 3 pagrindiniai aktoriai suomiai, iš jų kasyklos bosą Kari vaidinantis Tommi Korpela – ryški Suomijos kino žvaigždė, o pats pagrindinis – estas.

Kad skandinavai filmą apie Laplandijos elnių augintojų varymą nuo žemės dėl industrinių reikmių stengiasi pateikti vesterno žanre, matosi iš didžiulių senų amerikietiškų automobilių, senyvo žemės savininko šukuosenos kasa supinta lyg indėno. Nuo pirmų minučių pajunti, kaip svarbi filme muzika – bėgant titrams skamba išskirtinė elektroninė muzika. O pačiame filme daug puikaus garso takelio. Daugiausia "Roxette", nes grupė – mėgiamiausia filmo moters, bet yra ir John Lennon, Bob Dylan bei puikios kantri stiliaus muzikos.

Bet pradžioje tiesą pasakius, judėti link vesterno sekasi sunkokai. Filmas suskirstytas į tris dalis. Pirmoje, kur pristatinėjamos 3 veiksmo lokacijos, bei ilgosios dalies – antrosios, kol veikėjų santykiai formuojasi į meilės keturkampį, vesternu nedvelkia. Ir kadrai prašosi kiek patrumpinimo.
Tačiau, kai susiformuoja konfliktas tarp biznio, jausmų, santykių interesų, filmui sunku ką ir prikišti. Palaipsniui tenka pripažinti, kad pasirodo ir vesterno stilius. Kraujo bus!

Filmas, manau, nepatenka į geriausių "Kino pavasaryje" dešimtuką. Bet mūsų kaimynai šaunuoliai – solidų kiną daro aktualia dabartinio gyvenimo tema – biznio ir industriniai interesai žlugdo senąsias tradicijas versluose.
-----------------------------

XX amžius

Nelauktai originalus, keistas biografinis filmas apie ilgiausiai Kanados premjeru buvusį (3 kadencijos prieškaryje) Mackenzie Kingą. Įrašau į antrą vietą pagal originalumą šiemetiniame "Kino pavasaryje". Antrą, nes tokio kokteilio kaip visose 3 dalyse suplakė rumunai "Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno" pasaulio kino istorijoje, esu tikras, nė nebuvo. O čia galimos asociacijos su nebyliuoju kinu (pvz. Daktaro Kaligario kabinetas, su britų cirko klounų trupės Monty pithon kino darbais, prisimenu labai panašų filmą apie Picasso (neprisimenu jo metrikų) ir jei nuo tokio rašymo aiškumo nepadidėjo, – garsia lietuviška sena groteskine-satyrine komedija "Marš marš tra ta ta". Į visų paminėtų filmų ir stilių mišinį pretenduoja ir šis kanadiečių debiutanto Matthew Rankin filmas, nufilmuotas rankų darbo dekoracijose. Taip, filme visai nėra nei kadro natūroje...

Pradžioje reikia įprasti prie tokio a la vaikiško premjero biografijos dėstymo. Kai pripranti – kaifuoji. Bandai suvokti jo gyvenimą, meiles, politines linijas, seksualinius nuotykius. Bet čia pat manai, jog visos rodomos sąsajos – kūrybinis išmįslas Šypsena. O žiūrėti juokinga...

Verta rekomenduoti siekiantiems pamatyti festivalyje kažko nematyto, nepatirto. Ir tik sodrų humoro jausmą turintiems...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14628

2021-03-23 14:08 22 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Thomas Heise Heimat yra erdvė laike

Prieš pradedant žiūrėti šį kapitalinį dokumentinį filmą, turėjau 2 priešingas kino kritikų išvadas: vienas sakė, kad 3,5 val. filmas puikiausiai susižiūri, o kritikių duetui pasirodė, kad po įsimintinos pirmos valandos filmas ima pabosti. Sutikčiau su abiem išvadom, tik vieninteles problemas dėl ilgumo pajutau tik paskutinę valandą. Iš karto noriu pažymėti, kad pirmą pusvalandį, kai filmas dar stipriai neįtraukė, nes apžvelgė ankstyvųjų režisieriaus giminaičių raštišką palikimą apie I pasaulinį karą, nustebau, koks artimas filmo stiliaus pasirinkimas puikiam sesrų Jūratės ir Vilmos Samulionyčių filmui Močiute, Guten Tag! (https://banga.tv3.lt/lt/2forum.showPosts/896488.462-=(3750947466 , jį ir dabar galima pasižiūrėti susiradus kinofondo.lt svetainės archyve). Visi, kam lieka įsimintinu lietuviškas filmas, siūlau nepraleisti ir šio, vokiško. Vėliau pamatysiu, kad naujesnysis skiriasi kino kalba, bet pati siužetinė ištarmė abiejų filmų panaši.

Kol taip galvojau, baigėsi filme liudininkų prisiminimai apie lengvesnį karą ir pradėta teikti medžiaga apie vokiečių žydų, kurie buvo režisieriaus giminaičiai tragediją, cituojant jų susirašinėjimą. Ši dalis jau ilgesnė ir kas svarbiausia, negali nesujaudinti žiūrinčiojo į rodosi begalinį surašytų aukų skaičių sąraše ir skaitant žmonių būseną belaukiant kol juos išveš į konclagerį Lenkijon. Įspūdžiui pagilinti istorija baigiama ir pradedama analizuoti giminės likimas karo metais, rodant išties apokaliptinius aplinkos vaizdus, kai prie griuvenų ir apleistų bruzgynų (kur tokius Vokietijoje ir sugebėjo rasti?!), jautriai laiškų kalba pasakojama apie giminės likimus karo metais.

Vėliau, įvedus tarsi filmo leitmotyvą – traukinių sąstatus, negali ramiai skaityti subtitrų apie mylimųjų išsiskyrimą pokaryje (kaip supratau abu atsidūrė skirtingose pusėse, VDR ir VFR), kaip Rytų Vokietijoje veikė saugumo tarnyba ir režisieriaus tėvas (nesu tikras dėl giminystės tokio ryšio) buvo išmestas iš prorektoriaus pareigų, kaip buvo organizuota masinis civilių sekimas ir pan. Ir visa tai sugebama įdomiai perteikti cituojant susirašinėjimą.

Slenkant asmeninėms ir Vokietijos istorijai priekin, prasideda filmo paskutinioji valanda. Ir čia jau sunkiau laikyti dėmesio koncentraciją, imi galvoti ką čia paėmęs žirkles galėjo iškarpyti pristatomų asmenų giminaitis. Gal reikėjo tuos teatralų svarstymus apie B.Brechto paliktas mintis, gal atsisakyti žavios poezijos deklamavimo. Bet nesigauna blogai – kai autorius ima svarstyti apie taikią VDR revoliuciją, kaip mat atkunti, nes jis praneša, kad tai buvo "nelaimė"!! Laimei, išaiškina to pasakymo kontekstą ir galų gale apsiramini, pamatęs kad cituojama 1992 m. tekstai.

Baigiant. Neįsivaizduoju kokios kokybės dar turiu rasti "Kino pavasario" programoje filmą, kuris išstumtų šį iš geriausių filmų dešimtuko antros pusės! Bet yra ir kita tiesa – ne kiekvienam norinčiam pamatyti kokį nors festivalio filmą, šį galima rekomenduoti. Žmogus turi norėti ne siužeto įtampos, o nuosaikios visuomenės istorinės raidos analizės. Ir antra – reikia turėti visiškai išimtas iš buities reikalų 4 valandas. Tai sunku... Sakau 4, nes užsisvajojus, žiūrėk, esi pametęs filmo mintį. Reikia porą minučių atstumti jį atgal, kad viskas vėl būtų aišku...

Valchenzė amžiams

Keistai sutapo kad antrame per dieną pamatytame vokiečių dokumentiniame filme ta pati tema. Reiškia giminės, šeimos istorinės sagos dabar labai populiarios. Skirtumas nuo "Heimat yra erdvė laike" toks, kad pasakojant apie savo šeimą visai neliečiamas visuomenės, šalies istorijos įvykiai. Ir visai neakcentuojamas laikmetis. Būtų lyg silpnesnis dėl to pasakojamas. Bet yra skirtumų, kurie sustiprina – turima daugybė išlikusios filmuotos medžiagos.

Faktiškai dukterėčia kuria filmą apie savo tetą. Jai pasisekė, kad mama ankstyvojoje vaikystėje nutarė tapti fotografe. Todėl ir gausu medžiagos filmui. Teta kaip išsiaškinsime buvo maištinga ir komplikuota asmenybė, tačiau ne mažesnio dėmesio sulaukia ir likusieji šeimos, kurios istorija prasideda nuo karo laikų, nariai. Pateikta viskas tikrai įdomia, intriguojančia forma. Tuo filmas tik dar artimesnis Jūratės ir Vilmos Samulionyčių filmui Močiute, Guten Tag!. Verta nepraleisti.
----------------------------------

Malgorzata Szumowska Sniego daugiau nebus

Skirtingai nei Preivei manęs filmas niekur neerzino. Pastebėjau, kad jis sukonstruotas tarsi nesilaikant pagrindinės scenarijaus taisyklės, kad būtų nuotykis, veiksmas, situacijos kaita. Čia to neįvyksta net pasirodžius viduryje paslaptingiems 2 vyrukams, seklantiems protagonistą. Bet kaip mat jie dingsta iš akiračio tam, kad pasirodytų finaliniame kadre. Kaip sakiau, iš esmės filme rodoma kasdienybė be veiksmo, įtampos pokyčių. Tačiau rodoma taip profesionaliai ir įdomiai, jog nė sekundės nesinori liautis žiūrėjus. O režisierė ir jos bendraautorius operatorius taip daro dėl to, ką pati Shumowska ir paaiškina:

"Matome visuomenę tarinčia viską. Atsiranda tuštumos jausmas. Ir tada ieškoma naujo nuodėmklausio: masažuotojo, kosmetologės, dietologės."

Atrodantį lyg kokią paslaptį turinį masažuotoją ir hipnotizuotoją Ženią vaidina irgi savotiška asmenybė – Ukrainoje gimęs ir ankstyvoje vaikystėje į Angliją išvykęs bei tapęs aktoriumi Londone Alecas Utgoffas. Jo inteligentiški tėvai (širdies chirurgas ir dirigentė) bei vyresnis brolis ir dabar gyvena Kijeve. Šių faktų prasmę suprasite pažiūrėję tikrai gerą šį filmą.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14629

2021-03-24 13:51 23 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Aš esu Greta

Negalėčiau šimtaprocentiškai sutikti su pamačiusiais filmą pirmaisiais kritikais, kad rodoma tik žinoma medžiaga iš žiniasklaidos. Sakyčiau yra jautrių epizodų, kurie pagilins žinias, įspūdį apie GRETĄ THUNBERG, 2018-2019 m. pasaulinės gamtosauginės misijos varikliuką, politikų sambūrių dirgiklį. Matome išsamesnių vaizdų, nei buvo pateikta per TV žinias, o ir internete reikėtų stipriai domėtis, kad tiek pamatytume, kiek rodo čia. Bent jau aiškiai filmininkai atskleidžia, kaip Greta yra veikiama Asbergerio sindromo ir to filme nesistengta neigti, o tik paryškinama – ko vertas vien pačios Gretos komentarų apie ją skaitymas, kurie, deja, tiksliai apibūdina ligą.

Bet norėjau polemizuoti ne apie tai. Teisingai pradėję nuo melagienų apie klimato kaitą, kurių logika prilygsta Covid-19 neigimo logikai. Tačiau Švedijos dokumentininkai pasiduoda filmo herojės, o dar daugiau – jos artimųjų įtakai ir jų kritiškas ar mokslinis požiūris į rodomus kadrus, neišsivysto. Jei ne kaip trupės nariai, tai jau tikrai kaip filmo redaktoriai, tėvai ir kt. suinteresuotieji lyg vaqldo režisieriaus ranką, ką čia jautriau parodžius apie Gretą. Paprastai džiaugėmės, kai dokumentikos režisierius nekomentuoja rodomų faktų ar įvykių, o tik rodo savuosius herojus. Šįsyk, kai tema plačiai žinoma, būtų tikrai pravertę kažkokių žinovų komentarai dėl, sakykim, melagienų apie Gretą. Juk buvo pasirodę straipsnuose, kad tėvai gudriai manipuliuoja ligotos dukters veiksmus, kad gautų materialios naudos. O gal ne vien tėvai? Teisus sportinės jahtos kapitonas, kad plaukimas per vandenyną – beprotystė. Gi žiniasklaidoje mirgėjo, kad ši akcija puikus pasireklamavimas vien jau jahtos savininkui, kažkokiam milijardieriui, todėl plaukė nemokamai, nors esu įsitikinimas savikaina buvo žyymiai didesnė nei lėktuvo bilietas. O ir pagrindinę tos beprotystės trūkumą akcentavo spauda – plaukdama pasaulinė aktyvistė kenkė gamtai daugiau negu užimdama skrendančiame lėktuve tik vieną krėslų eilę. Tai reikėjo imtis tų "melagienų" ir čia pat demaskuoti komentarais, įrodyti, kad Gretos veiksmai tik krištoliniai. O dabar pamalonino mus vaizdais kaip daromas širdies masažas ar mergaitės meile žirgams, t.y. natūraliai gamtai.

Šie priekaištai ir pamąstymai nenuvertina filmo – tiesiog pagalvojau ko reikėjo imtis iš šios temos, kad būtų Auksinės palmės šakelės, liūtai, lokiai ir pan.

Burhan Qurbani Berlynas. Aleksandro aikštė

Vokiečių filmas tikrai turėtų rasti vietą geriausių "Kino pavasario" dešimtuke, nors pavadinimas moderniškumui, kuriuo alsuoja ši gangsterinė drama, atrodo, neduoda pagrindo. Režisierius nenorėjo atsisakyti klasikinio Alfredo Doblino romano pavadinimo, bet transformavo pagrindinį baltąjį herojų paversdamas juodu kaip anglis pabėgėliu iš Bisau Fransiu.
Bet tuo filmo medernumas jokiu būdu neapsiriboja. Fransiui, rodosi, sekasi nuo pat pradžių – vis gauna darbą. Apsistoja veiklos paieškos tarp gangsterių. Nustebina kino kalba. Protagonistas sukasi narkotikų, naktinių klubų, sekso, porno verslo sukūryje, ir tai pasakojama ir satyros, ir parodijos ir mafijozinio ir dar kitais žanrais. Labai skiriasi nuo Kanus laimėjusio filmo "Dipanas" apie pabėgėlių reikalus ar Scorsese kino apie gangsterius stiliaus. Keistai besirutuliojantis pasakojimas tikrai įtraukia.

Matę genijaus Rainerio Vernerio Fassbinderio serialą pagal tą patį romaną arbą skaitę patį romaną, nepatenkinti, kad į 3 val. transformuojant literatūrą, filme visai eliminuotas Berlyno visuomenės vaizdas. Bet yra smulkmena – genijų neprikelsi ir lyginimai neatrodo vykusiai. Turime matyti, kokia išradinga yra ši ekranizacija. Paprastai piktinuosi, kad filmininkai nesugeba išsiversti vien vaizdu ir telkiasi užkadrinį balsą, aiškinantį kas vyksta. Ogi šiame filme – nepaprastai taiklai atrodo įterptinės pasakotojo tezės, kai balsas kelis kartus pakartoja: "Fransis buvo doras. Bet toks jis netiko gyvenimui".

Siūlau būtinai pasistengti pamatyti, koks likimas ištiks Fransį (tapusiu Francu), taip traukusį link savęs žmones, o ypač moteris, tuo pačiu nervinančiai naivų gangsterį, kuris negali mylėtis, prieš tai nepajutęs tikro jausmo moteriai...

Michel Franco Nauja tvarka

Bekompromisis, situacinis filmas pasižymi ne dažnu deriniu – turi ne vieną tarptautinių kino festivalių apdovanojimą (Venecijos k/f žiuri Didysis prizas (Sidabrinis liūtas), geriausio Lotynų Amerikos filmo prizas, kt. ir... daugybę labai gerų žiūrovų atsiliepimų. Taip, jis patvirtina aukštą Meksikos meninio kino lygį. Neprikiši neįtikinamumo. Šiuo atveju beviltiškai liūdno...

Ypač kraupu, kad logiškas ir dažnai leistinas protestavimas prieš klasinę nelygybę ir neteisybę parodytas kaip peraugantis į riaušes, po to į terorizmą ir nevaldomą banditizmą, žudynes. Į situaciją, kur liudininkai sunaikinami...
Specialiai visi titrai filme parašomi atvirkščiai. Ir liūdna, kad tokį absurdą negalima laikyti menininkų fantasmagorija, išmįslais. Rastume pasaulyje, kai tokie perversmai vyksta realybėje...

Manau tas įtikinamumas ir neišvengiamas skatinimas susimąstyti žiūrovui ir buvo priežastis aukšto filmo įvertinimo. Tik kad nuotaika nekilsteli po tokio filmo...

Fauna

Keistas filmas. Tačiau žiūrisi gerai. Fauna – merginos vardas. Flora – sesers. Įspūdis toks, lyg matei 2 trumpametražius filmus po 35 min. su tais pačiais aktoriais. Koks yra ryšys tarp pirmo "trumpuko" ir antro – aiškus. Bet šeimos narių santykių pirmojoje ir atsitiktinai susipažinusiųjų antrojoje žiūrėjimo prasmė neatrodo prasminga. Tiesiog teatrinio stiliaus scenos ir tiek...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14630

2021-03-25 13:47 24 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Koji Fukada Išrinktoji

Japoniškas serialas įtraukia akimirksniu. Didelių įžangų čia nėra. Garantuotai neatsiras nė vieno, kam neparūptų gražiosios nelaimėlės paslaptis. Kas ji? Ir kodėl daugelį vedžioja už nosies, ne vien serialo protagonistą?

Oi, ką aš čia!... Gi ne serialas, o ilgiausias "Kino pavasario" filmas. Taip, įsijaučiau. Kaip šito pasieks ir tas a la serialas. Ir jei per siužeto paslaptį nepastebėsite, kad filmas tarsi serialas, tai kai jo žanras taps aiškiu kūno prausimo priemonės ir klasikinės muzikos žanro dariniu, to nepastebėti jau neišeis (vien ko vertos tokios scenos, kaip antroji prie molo !).

Tačiau nesugalvokite, kad aš čia šaipausi. "IŠRINKTOJI" yra "-iausias" "Kino pavasario" filmas. Sakykim – vertingiausias. Ta prasme, kad paklausus kaimynui, bendradarbiui, feisbuko nepažįstamąjam, kokį vienintelį filmą jis galėtų pasižiūrėti garsiąjame "Kino pavasaryje"?, tą vienintelį jau turi, jeigu tik nežinai apie klausiančiųjų kinomaniškus polinkius. Ir pasiūlysi juk akciją – 1 už 2 kainą (pagal trukmę). Jeigu po dienos sutiksį tą klausiusį, galėsi būti garantuotas, kad nereikės aiškintis, kodėl jam tokį "mandrą" kiną įsiūlei. Greičiau paplekšnos per petį ir pareikš "va vakar tai gerą filmą pamačiau".

Baigdamas pasakysiu, kad nors filmo žanras po pusiaujo keičiasi į tą minėtą, daugelio apiburnojamą žanrą, ir neliks buvusios paslapties, nė sekundei nekils noras nebaigti sekti filmo istorijos. Nes jo stiprybė būtent istorijoje! Kinematografiškai sakant – scenarijuje. Kad nemeluoju, įrodo faktas, jog režisierius specialiai Kanų kino festivalio užsakymu trumpino serialą (pasirodo, jo tikrai esama!Šypsena) iki tų dabar atrodo ilgų (tačiau, patikėkite, neprailgstančių!) 4 valandų...

Ir kodėl aš nežiūriu serialų!?... Šypsena

-------------------------------------------------------

Denis Cote Socialinė higiena

Labai daug tikėjausi iš šio 2021 m. vieno iš garsiausių Kanados kino autorių filmo, nes ne kartą teko įsitikinti jo kino kokybe "Kino pavasaryje". Deja, tokio optimizmo, kuris sklinda iš filmo anotacijos, negavau. Filmas priklauso keisčiausių festivalyje grupei. Tai būna nepaprastai įdomu. Bet šiuo atveju kūrinio forma yra įdomumas, unikalumas, bet jis tęsiasi visą filmą. Originalumas tik ir tame.

Ir netikėtumas yra formoje – kaip išsamiai aprašyta svetainėje, Antoninas kalbasi su 5 moterimis. Esmė, kaip tas kalbėjimasis vyksta. Dėl socialinės higienos, pašnekovų duetai ar tercetai stovi pievoje išlaikydami net ne 2 m, o visus 4. Kadangi išlaikomas atstumas, pašnekovai tarsi rėkia viens kitam, kas primena lyg patosišką deklamavimą. Pokalbių temos šeimyninės, besiaiškinant giminystės ryšiais susietą realybę. Ir toks visas filmas! Pasakoma įdomių, netikėtų pasamprotavimų, pvz.: "Vyrai kaip grybai. Kuo gražesnis, tuo nuodingesnis" Šypsena Humoriuko tikrai yra, bet kad tie pokalbiai tiek įtrauktų, kaip būna pas Woody Alleną, nepasakyčiau...
---------------------------------------

Ray Yeung Saulėlydžio bučinys

Subtilumo šiam Honkongo filmui tikrai netrūksta. Jokių perspaudimo ir šaipūniško humoriuko apraiškų. Išties pelnytai gavo net 16 festivalių prizų, tiesa daug jų – Azijos šalių bei homoseksualios tematikos filmų festivaliuose.

Esminė tema – žmonės priversti visą gyvenimą slėti savo polinkius nuo šeimos narių ir neatskleisti savo aistrų. Tokios visuomenės normos. Ir jie klaidingai galvoja, kad dešimtmečiais buvę pavyzdingais šeimyniškiais, liko neatskleisti artimųjų...
---------------------------------------

Daina be pabaigos

Nors Peru filmas turi pavydėtiną gausą pripažinimo kino festivaliuose ir gerą Vakarų kritikų vertinimą, vis dėlto laiko šios egzitiškos šalies atstovą neišnaudotų galimybių filmu. Autoriai talentingai piešia jausmų paletę pagal tikrus įvykius sukurtame filme. Deja, motinų tragedija turiamojoje stadijoje atskleista paviršutiniškai, eikvojant filmo minutes pašalinėms potemėms (išsivaduojamasis karas, homoseksualizmo bereikalingas inkliuzas). O tyrimas toks, kad pykšt ir sėdi niekadėjai areštinėse. Kas ir kaip juos išaiškino lieka neaišku. o kad pagrobti kūdikiai neatsiras, suprantame jau iš potekstės. Vertinu kaip vidutinišką filmą, nors galimybės padaryti daugiau intriguojančiu, buvo. Vien etnografijos jau maža...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14631

2021-03-26 09:37 25 žinutė iš 40 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Jerzy Sladkowski Karti meilė

Vienas iš "topiškiausių" Kino pavasario filmų, nors reklamos jam ir nedaug.
"Kartais žmonės, norėdami atsikratyti bėdų, leidžiasi į kelią. Rusijoje yra tokių, kurie leidžiasi upe" – tokiais žodžiais prasideda filmas. Keliautojai keturaukštyje laive keliauja didžiausia Rusijos upe Volga pažindinasi, megzdami tarpusavio santykius. Jau pirmąjame kadre šokių pamokoje paaiškėja, kad vyrų trūksta. Ir aiškiai matosi, jog trisavaitinių keliautojų didžiuma – pensiinio amžiaus. Atsvarai yra tik viena jauna gražuolė ir kita kopianti į penktą dešimtį, kurioms plaukimas, pasirodo, taip pat gyvenimiškos saviieškos aiškinimasis. Tiesa, yra dar samdytų užimti senolius labai žavių jaunų atlikėjų. Ir jie turi apie ką parymoti tarpusavyje. Damos neslepia, kad laivas, pasak vienos – vienintelė jų viltis. "Lai bus senas. Bet – mano..." Ir žarsto gyvenimiškos patirties perliukus.

Negalvočiau, kad toks tapytas iš gyvenimo paveikslas būdingas tik rusų tautai. Universalios problemos ir siekiai! Stebina, kaip lenkų režisieriaus komanda (ne rusiška) sugebėjo taip būti arti žmonių, kad negalvoji, jog čia filmuojama, o matai, kad yra tikras gyvenimas. Kaip neprisiminsi prieš penketą metų "Kino pavasaryje rodytą ankstesnį režisieriaus Sladkowski filmą "Don Žuanas", kuriame autistas Olegas taip pat visiškai natūralus savo šposuose, siekiuose, nes filmo autorius nebijo rodyti jį ir per šypseną.
-------------------------------------

Kiyé Simon Luang Likit sveiki, pone Vongai

Suprantu, kad Prancūzija čia daug prisidėjusi, bet vis dėlto režisierius ir scenaristas kilęs ir filmas atstovauja tikrai kinematografinei egzotikai – Laosui. Tačiau labai gražaus vaizdo filmas "neima" žiūrovo ta egzotika. Vystoma labai normali, giliai nenyranti drama. Ir tai į naudą filmui. Matome natūralias situacijas nei pervaidintas nei sutirštintas. Gražūs, malonūs žmonės, užsiimantys žvejyba ir mažais restoranėliais turistams, mato, kad papuola į šiuolaikinės industrializacijos pinkles. Šįkart jiems pasiseks. Tiesiog tas ponas Wong, nors ir kinas, pasirodo besąs garbingu žmogumi. Ežero pakrantės kaimelio čiabuviai gali džiaugsmingai švęsti vestuves. Netgi, atrodo, kad dramaturgiškai visai nevystoma prancūzų poros tema, ir ji išsisprendžia.

Nekeliantis wow šūksnių, bet vertas pamatymo filmas. Ypač kam patinka mėlyno vandens platybė su tolumoje stūkstančiais kalnais. Tikrai gražiai nufilmuota.
-----------------------------------------------

Tsai Ming-liang Dienos

Gana unikalus ištęstų vaizdų, vieno iš žinomiausių 2021 m."Kino pavasario" autoriaus, kinas. Suprantam, jog atsitiktinai susiruošusiam tokį kiną žiūrėti, nuostaba, nesupratimas ir ne piktinimasis beveik garantuoti. Ir tikrai, per tų kadrų, dažnai statiškų, trukmę, galima pasigaminti sau kavos, per kitą kadrą ją išgerti, per trečią – kur nors koridoriuje (balkonuose gi draudžiama!) parūkyti. Tikrai dar nepriaugau iki tokio lygio, kad sakyčiau – "užbūrė", "įtraukė" ar pan., bet kad įdomu buvo sekti tokį keistą vyksmą, tai tikrai taip. O kaip aktoriaus kaklas realiai buvo gydomas Taivanyje – jau šokiruojantis vaizdas kiekvienam!

Šiandien kaip tik pasirodė šio garsiojo režisieriaus paaiškinimai, išversti iš interviu rusiškoje svetainėje. Jis aiškina:
"Nuolatiniam mano filmų aktoriui Lee Kang prasidėjo problemos dėl kaklo. Tai truko 3-4 metus. Kančios atrodė taip realiai, kad ėmiau filmuoti kai kurias scenas. Nemaniau, kad ką nors sulipdysiu iš šių kadrų , tiesiog filmavau gyvenimą – tai darau visada. Tailande sutikau laosietį aktorių Anongą Houngheuangsy. Mane sudomino jo gyvenimo būdas, kurį filmavau be jokių konkrečių tikslų. O vėliau man šovė į galvą sujungti tuos gyvenimus į visavertį kiną. Filmavau 3-4 metus. Jau antrą kartą (pirmą – filme "Nenoriu miegoti viena") panaudojau Čarlio Čaplino sukurtą dainą "Didmiesčio žiburiams. Mano filmuose retai sekama konkreti istorija – stengiuosi parodyti gyvenimą. Noriu, kad žmonės išmoktų mėgautis tuo, ką pamatė. Žinoma, daugumai tai nėra artima, todėl jiems bus sunku. Bet atviresni žmonės lengvai pajus kažką panašaus, ką patiria paveikslų galerijoje. Tai grožėjimosi menu procesas. Per pandemiją turime laiko mėgautis skirtingais filmais."


Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje
Atsakyti Kitos temos Nauja tema



Pranešti apie naujas žinutes šioje temoje
Mano prenumeratos

Statistika

Kinomanai: 3.098 Žinučių forume 189.323 2.240 Narių klube 3.027 Banga.lt laikrodis 19:19 Dažnai užduodami klausimai ir atsakymai



Kinomanai

Moderuoja: Diaboliq, BangaLT, kertukas, Froidas
Statusas: ne narys (Įstoti)
Filmų archyvas
Forumas
Naujienos
Nariai
Foto
Nuorodos

Banga.lt klubai


Mano įrankiai

Privačios žinutės
Mano temos
Dienoraštis
Draugų adresai
Mano duomenys

Mano meniu

Į mano meniu įkelti puslapį: Kino pavasaris 2021

Prisijungę draugai

Visi draugai

Paieška

 

Dažnai užduodami klausimai