Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai
Prisijunk: Pamiršau slaptažodį  Užsiregistruoti
Rėmėjai:

SCANORAMA 2020 (nemokami seansai 06-07 mėn. Alytuje)


Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje

Atsakyti Kitos temos Nauja tema Temą 2020 10 06 d. 15:27 pradėjo  kertukas, peržiūrėta 1559 k.
Puslapiai: 1 2 paskutinis> 
kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14546

2020-10-06 15:27 1 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
"Scanoramos" lietuviškoje programoje – skirtingos laiko patirtys

Šiais metais Europos šalių kino forumas "Scanorama" pristatys tarp vaidybinio ir dokumetinio kino teritorijų atsidūrusią lietuviškąją programą, apmąstančią skirtingas laiko patirtis. Joje tilps istorijos atspindžiai, asmeninės atminties refleksijos ir akistatos su kasdienybės metafizika.

"Scanorama" visada laikėsi principinės nuostatos sieti praeitį ir dabartį. Ši dermė liudija ne tik tradicijos ir modernumo jungtį, bet ir permąsto šių sąvokų reikšmę. Juk tai, ką šiandien vadiname kino klasika, kadaise drąsiai vertė naują puslapį pasaulio ir Lietuvos kino istorijoje. Tuo galėsime įsitikinti peržiūrėję režisieriui Vytautui Žalakevičiui atminti skirtus lietuviškosios retrospektyvos filmus, o nacionalinės premjeros paliudys, kad šiuolaikiniai lietuvių režisieriai ieško autentiško santykio su istorine atmintimi ir laiko dimensijai nepaklūstančia būtimi," – teigia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Prarasto laiko atspindžiai

Viena laukiamiausių šių metų lietuviškų premjerų – režisieriaus Jurgio Matulevičiaus vaidybinis filmas "Izaokas". Pagal to paties pavadinimo išeivijos rašytojo Antano Škėmos apysaką sukurta juosta trina ribą tarp istorinės realybės ir vaizduotės pasaulio. Pagrindiniai jos veikėjai – karo ir emigracijos išskirti draugai, susitinkantys po dvidešimties metų. Į Lietuvą grįžęs Gediminas rengiasi kurti filmą apie "Lietūkio" garažo žudynes. Andriaus sąžinę slegia baisus karo metų nusikaltimas. Elena vis labiau tolsta nuo savo vyro. Kurdamas tamsų kinematografinį sapną, J. Matulevičius apmąsto sudėtingas prarasto laiko, kaltės, draugystės, meilės ir lietuvių dalyvavimo Holokauste temas.

Prarasto laiko klausimas keliamas ir naujausioje J. Matulevičiaus bei Pauliaus Aničo dokumentinėje juostoje "Auksinis flakonas". Režisieriai kviečia praleisti naktį sename keturių žmonių bute – jame niekas nepasikeitę, o gyventojų širdys nepasenę, tik protas, temdomas liūdno likimo, nebesugeba rasti aiškumo.

Begalybės link

Režisierius Jokūbas Vilius Tūras savo naujausiame dokumentiniame filme "Šventas laikas" tęsia ankstesniuose filmuose tyrinėtas religingumo ir šventumo temas, istorijos ir kasdienybės kontekste kviesdamas įsiklausyti į krikščioniškoje tradicijoje egzistuojančią muzikinę Dievo šlovinimo formą – grigališkąjį choralą. Išskirtinė giedojimo technika atskleidžiama kaip sakralinė ir estetinė patirtis, o gyvi dvasininkų ir choralo atlikėjų pasakojimai perteikia jo prasminį daugiasluoksniškumą ir artimumą įprastam žmogaus gyvenimui. Filmas panardina į lėtą, begalybėje ištirpstantį laiką, sakraliu muzikos skambesiu įprasmindamas skirtingas maldos ir šventumo patirties formas.

Režisūrinio ir aktorinio talento metraštis

Programa "Atvira Lietuvos kino istorija" šiais metais nesulaukto 90-mečio proga atiduos pagarbą režisieriui ir scenaristui Vytautui Žalakevičiui ir švęs aktoriaus Juozo Budraičio garbingą 80-mečio sukaktį. Skirtingais sovietmečio laikotarpiais sukurti V. Žalakevičiaus filmai "Adomas nori būti žmogumi" (1959), "Atsiprašau" (1982) ir pagal jo scenarijų Almanto Grikevičiaus režisuotas "Sadūto tūto" (1974) netikėtai aktualiai suskamba šių dienų kontekste, kai gražaus gyvenimo troškimas, jautrumo stygių patiriantys žmonių santykiai ir kūrybinės įtampos išryškėja nebe niūrioje sovietinėje realybėje, bet šaltoje skaitmenos šviesoje.

Lietuvoje beveik nerodytas "Mosfilm" ir Čekijos kino studijos "Barandov-film" bendros gamybos čekų režisieriaus Jano Schmidto filmas "Lanfiero kolonija" (1969) kuria simbolinę alegoriją apie amžiną individo akistatą su bendruomene ir neišvengiamą konflikto plėtotę. Atvykėlio Horno vaidmenį sukūręs J. Budraitis talentingai perteikia pagal rašytojo Aleksando Gryno romaną sukurtą svetimšalio dramą nusistovėjusių taisyklių visuomenėje, kurioje nepaklusnumas tvarkai susilaukia griežtos bausmės. Verta prisiminti, kad juostą lydėjo legendinio italų režisieriaus Michelangelo Antonionio dėmesys tuo metu mažai kitapus geležinės uždangos žinomam aktoriui.

Ateities iššūkiai

San Sebastiano festivalyje pristatytas ispanų režisierių Pepe Andreu ir Rafa Molés dokumentinis filmas "Omarų sriuba", kurio scenarijaus bendraautoris ir koprodiuseris yra lietuvių režisierius Arūnas Matelis, kviečia aplankyti islandijos Grindaviko mieste veikiančią legendinę kavinę "Bryggjan". Jos šeimininkas Krilis kas rytą ruošia ingredientus omarų sriubai, o jo brolis Alis leidžia dienas, šnekučiuodamasis su senais žvejais. Ketvirtadieniais kavinėje grojamas džiazas. Kartą per mėnesį vietiniai susirenka čia prisiminti neseniai anapilin išėjusių kaimynų, taip tikėdamiesi ilgiau išsaugoti juos atmintyje. Vis dėlto Grindavike gausėja turistų, todėl viena stambi korporacija pateikia pasiūlymą pastatyti mieste aukščiausius standartus atitinkantį viešbutį, o kita – paversti šeimos kavinę teminiu restoranu. Broliams tenka spręsti, ką daryti su miesto simboliu tapusia kavine ir joje verdama omarų sriuba.

Šiais metais Europos šalių kino forumas "Scanorama" vyks lapkričio 4–15 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.



kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14548

2020-10-12 22:17 2 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
SCANORAMOS datos:

Vilnius: lapkričio 4-15

Kaunas: lapkričio 5-15

Klaipėda: lapkričio 5-11

Šiauliai: lapkričio 5-8

Filmai, kuriuos galima pamatyti tik internetu:

https://scanorama.lt/lt/edition/2020?type=genre&genre=tik-internete

Filmai, kuriuos galima matyti ir internetu ir k/t

https://scanorama.lt/lt/edition/2020?type=genre&genre=prieinamas-ir-in
ternetu


Virtuali kino platforma https://kinas.scanorama.lt/


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14549

2020-10-15 23:03 3 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę


DIDIEJI ABONEMENTAI
Spalio 22 d. "Forum Cinemas" – 10 bilietų už 40 Eur


MAŽIEJI ABONEMENTAI
Spalio 22 d. ir lapkričio 4 d. "Pasaka" – 5 bilietai už 20 Eur

Lapkričio 4 d. "Forum Cinemas" – 5 bilietai už 22,50 Eur


Bilietus įsigyti nuo spalio 22 d. bus galima kino teatrų "Forum Cinemas", "Pasaka", "Skalvija" kasose bei interneto svetinėse – pilna bilieto kaina 6,5 Eur.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14552

2020-10-16 09:15 4 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Esu matęs visus toliau SCANORAMOS pranešime spaudai minimus kino genijaus Luis BUNUEL filmus (išskyrus pirmą aprašomą, dokumentinį).

Patikėkite, jo didžiai originalios ironijos kiną žiūrėti – vienas malonumas. Nepraleiskite šios progos...

SCANORAMOS pranešimas:

"Luiso Bunuelio retrospektyva "Scanoramoje" – siurrealizmo genezė

Šiais metais Europos šalių kino forumo "Scanorama" programa "Iš arčiau" skiriama ispanų režisieriaus Luiso Bunuelio retrospektyvai. Aštuonių filmų rinkinys išryškins vieno žymiausių kino siurrealistų kūrybinės biografijos pradžią ir brandos laikotarpį.

"Kino genijaus L. Bunuelio retrospektyva įspūdingai liudija, kad tikrąją meno vertę patvirtina tik laikas. Režisierius buvo vadinamas išsišokėliu, kurį derėtų išvyti iš šalies, o jo filmus – sunaikinti arba uždrausti. L. Bunuelio kūrybą smerkė autoritariška valdžia, puritoniška visuomenė ir Katalikų bažnyčia. Nenuostabu, nes režisieriaus kritika joms buvo išradinga ir aštri. Tokia aštri, kokią gali išsakyti tik kūrėjas, neabejingas savo laikmečiui ir aplinkai, o žmogaus dieviškumą įžvelgiantis jo prieštaringoje prigimtyje, temdomoje nuodėmės šešėlio. Ateistas iš Dievo malonės, kaip mėgo prisistatyti pats režisierius," – teigia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Meno ir visuomenės kritika

Kino ekranuose retai rodomas ankstyvojo kūrybinio laikotarpio trisdešimties minučių trukmės filmas "Žemė be duonos" (1933) parodijuoja 4-ojo dešimtmečio kelionių dokumentiką – plejadą juostų, fiksuojančių keliones po Sacharos dykumą. L. Bunuelis vaizduoja atšiaurių kalnų apsuptyje plytinčią skurdo ir tylios išminties karalystę. Jos gyventojai nėra girdėję apie šviežią duoną ir džiaugiasi sudžiūvusiu kepalu, pasiekiančiu juos iš Andalūzijos. Rūsti žmogiškosios geografijos studija byloja, kad žemė be duonos yra žemė be Dievo – jeigu krikščioniškoji tradicija teigia, kad duona yra viešpaties maistas, visų pamirštame užkampyje nesidalijant ja, negalima sekti ir Kristaus mokymu. Režisieriaus bandymas atkreipti dokumentinio kino kūrėjų ir visuomenės dėmesį į juos supančias problemas aktualiai suskamba ir šių dienų kontekste.

Nepasiekiamas krikščioniškas rojus

Kanų kino festivalyje "Auksine palmės šakele" apdovanota juosta "Viridiana" (1961) ryškiausiai atskleidžia L. Bunuelio santykį su religija. Pagrindinė filmo veikėja, jauna novicė Viridiana, ruošiasi duoti vienuolės įžadus, bet vedama pareigos jausmo, sutinka aplankyti našlaujantį dėdę. Sujaudintas merginos panašumo į velionę žmoną, vyras bando ją suvilioti ir įsuka tragedijos smagratį. Viridiana bando išpirkti savo kaltę, padėdama vargšams, gyvenantiems dėdės valdose, bet geri ketinimai žlunga. Režisierius pateikia provokatyvią prielaidą, kad šventųjų lemtis – už dorybingumą sulaukti priešiško atpildo. Pasaulis ir žmonės nepasikeis, todėl vienintelė išeitis – susitaikyti su žmogaus netobulumu. Filmas kelis dešimtmečius buvo uždraustas Ispanijoje, o Vatikanas apkaltino jį ne tik katalikybės, bet ir visos krikščionybės įžeidimu.

Tamsus buržuazijos žavesys

Naują posūkį režisieriaus kūrybinėje biografijoje žymi Kanų kino festivalyje FIPRESCI apdovanojimu įvertinta juodoji komedija "Angelas naikintojas" (1962), tiksliu žvilgsniu fiksuojanti bevalės buržuazijos dviveidę prigimtį. Ištaigingų pietų pakviesti svečiai įkalinami prašmatnioje pilyje, iš kurios jų negali išlaisvinti nei kariuomenė, nei burtai. Slenka dienos, maisto ir vandens atsargos senka, o kultūringa draugija tampa barbarais. Slegiančiu nerimu persmelktas "Kambarinės dienoraštis" (1964) piešia tamsų viduriniosios klasės portretą, apnuoginantį nenumaldomai kylančius buržuazijos moralinio nuosmukio pamatus. Už pagrindinį vaidmenį šiame filme Jeanne’a Morreau Karlovi Varų kino festivalyje pelnė geriausios aktorės apdovanojimą.

Venecijos kino festivalyje "Auksinio liūto" apdovanojimu įvertintos "Dienos gražuolės" (1967) pagrindinė veikėja – jauna gydytojo žmona, nuoširdžiai mylinti savo vyrą, bet negalinti patirti su juo fizinio artumo. Siekdama išlaisvinti geismą, moteris pasiduoda vaizduotei ir žengia netikėtą žingsnį – dienomis dirba mergina pagal iškvietimą, o vakarais kursto šeimos židinį. Visuomenę šokiravusiame filme režisierius nematomais siūlais daigsto tikrovę ir vaizduotę, kurdamas sudėtingą ir daugiasluoksnę aistringosios prigimties pusės studiją.

"Oskaro" apdovanojimui nominuotoje "Tristanoje" (1970) L. Bunuelis tęsia vieną pagrindinių savo kūrybos temų ir preciziškai studijuoja žmonių santykius, dėliojančius besikeičiantį galios pasjansą. Siurrealių ir įprastiems logikos dėsniams nepaklūstančių vaizdinių rinkinys "Laisvės šmėkla" (1974) kritikuoja miesčionišką visuomenę ir jos moralę, tapdamas temine ir stilistine režisieriaus kūrybos kvintesencija. Nacionalinio Italijos kino žurnalistų sindikatas filmą įvertinto kaip geriausią užsienio režisieriaus darbą. Jį pratęsia ir užbaigia siurrealių reminiscencijų rinkinys "Tas neaiškus geismo objektas" (1977). Tai paskutinysis režisieriaus kūrinys prieš mirtį, nominuotas dviems "Oskaro" apdovanojimams."


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14554

2020-10-22 10:03 5 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Scanoramos pranešimas:

"Scanoramos" programose – nuo atminties perspektyvų iki pasakiškų vizijų

Šiais metais Europos šalių kino forumo "Scanorama" programose "Neišgalvotas gyvenimas", "Galvok ką nori", "Naktinės būtybės", "Specialieji seansai" ir "Atsivesk mamą ir tėtį" – atminties perspektyvos, naujojo kino eksperimentai ir pasakiškos vizijos.

"Ypatingos aplinkybės šiais metais suteikė laisvės formuojant ekscentriškų sinefilų pamėgtą programą "Galvok ką nori", į kurią pateko nauji ir prieš keletą metų sukurti filmai, visiškai nepraradę aktualumo ir gaivaus polėkio. Programa "Atsivesk mamą ir tėtį" žavi kasdienybei nepaklūstančiais pasakojimais ir sudėtingais meniniais sprendimais, "Specialieji seansai" priartina tolimąją Indiją, o "Neišgalvotas gyvenimas" įrodo, kad gyvenimas dažnai pranoksta vaizduotę," – teigia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Intensyvi atminties teritorija

Programos "Neišgalvotas gyvenimas" ašimi taps norvegų režisierių Katjos Høgset, Margreth Olin ir Espen Wallin juosta "Autoportretas". Tai jautrus ir sukrečiantis kūrinys, perteikiantis žmogaus kūno trapumą ir brėžiantis kartais vos matomą ribą tarp grožio ir bjaurumo. Menininkų akiratyje atsiduria Lene Marie Fossen – unikalaus talento ir subtilumo fotografė, serganti anoreksija. 10-ies ji nusprendė, kad niekada nenori suaugti ir liovėsi valgyti. Kūryba – vienintelis įrankis, padedantis jai ne tik socializuotis, bet ir suvokti savo nualintą kūną.

Europos dokumentinio kino grande dame, vokiečių režisierės Ulrikes Ottinger filmas "Paryžiaus kaligramos", kviečia į asmeninę kelionę po 7-ojo dešimtmečio Paryžių – avangardo sostinę ir naujos kartos menininkų bei intelektualų biotopą. Dvidešimtmetė Ulrike Ottinger atvyko į jį, vedama troškimo kurti, ir ateinančius dvidešimt metų vadino šį miestą savo namais. Klaidžiodama tarp knygynų, koncertų salių, teatrų, kino teatrų, muziejų ir kavinių, režisierė tyrinėja savo atminties žemėlapį ir jame ryškėjančius praeities Paryžiaus kontūrus – meninio ir politinio gyvenimo sceną, kurioje ne tik skleidėsi naujos idėjos, bet ir siautėjo XX a. demonai.

Istorinės ir asmeninės atminties tema jungia ir kelionę po prisiminimus apie mirusią meilę filme "Mano meilė" (rež. Davidas Teboulis), susitikimą su tėvu ir savimi juostoje "Aplink pasaulį, kai buvai mano amžiaus" (rež. Aya Koretzky), kinematografinę esė apie atmintį ir jos saugojimo mechanizmus "Rojaus arka" (rež. Marcelo Felixas) ir dialogą su istorija išradingoje archyvinės medžiagos dėlionėje "Į frontą" (rež. Federico Ferrone ir Michele Manzolinis).

Provokatyvūs ir estetiški eksperimentai

Kino eksperimentams ir originaliems debiutams skirtoje programoje "Galvok ką nori" vietą rado ne tik naujausi, bet ir ankstesniais metais sukurti filmai. Toks pasirinkimas leis pamatyti anksčiau nepastebėtus arba į programą netilpusius kūrinius ir suteiks jai konceptualaus vientisumo.

Naujausias kino pankrokerio, prancūzų režisieriaus Francois-Jacqueso Ossango, filmas "9 pirštai" (2017) žada eklektišką flirtą su kino istorija, kurį įvertino Lokarno kino festivalio žiuri, skirdama jam geriausio režisieriaus apdovanojimą. Britų režisierius Andrew Köttingas juostoje "Banginio kaulo skrynia" (2019) braunasi į istorijos, filosofijos ir sapnų teritorijas, dokumentinėje kelionėje apmąstydamas, kaip tuščias objektas tampa tiršto kultūrinio lauko prasmių centru.

Čekų režisierės Miros Fornay absurdo komedija "Cook Fuuck Kill" (2019) fiksuoja prievartos artimoje aplinkoje proveržius, sukurdama pribloškiančią šeimyninio smurto studiją. Graikų videomenininkės Janis Rafas debiutas "Kala azar" (2020) tyrinėja ribas tarp gyvenimo ir mirties, meilės ir neapykantos, žmogaus ir gyvūno.

Italų režisieriaus Alessandro Comodino poetinė meditacija "Laimingos dienos ateis" (2016) apmąsto laikui nepavaldžią mito svarbą ir stulbina estetiniu grožiu. Prancūzų kino kūrėjo Andy Guérifo juosta "Maesta, Kristaus kančia" (2015) stebina atidumu detalėms ir naujai atveria meditatyvią bei mitologiškai ciklišką altoriaus prigimtį.

Ribinė moters studija

Žanrinio ir siaubo kino atradimams skirtos programos "Naktinės būtybės" filmus sies apsėstos, prakeiktos ir engiamos moters figūra, kurios dramą perteiks kūniškumo ir smurto proveržiai. Britų režisieriaus Thomo Clay filmas "Fanės Laj gundymas" vaizduoja puritoniškų vertybių ir laisvamaniško gyvenimo būdo akistatą, neišsitekdamas skirtingose žanrinio kino teritorijose. Vokiečių režisieriaus ir fotografo Lukaso Feigenfeldo atmosferinis siaubo filmas "Raganos", remdamasis šimtamečiais pasakojimais ir legendomis, studijuoja nuolatinio nerimo būseną. Britų režisierės Rose Glass ilgametražis debiutas "Šventoji Mod" kvies į ekskursiją po pakrikusią pagrindinės veikėjos sąmonę, kurioje dieviškumą ir demoniškumą skiria vos matoma riba.

Daugiau nei Bolivudas

Programos "Specialieji seansai" kelionės kryptis – šiuolaikinė Indija ir žmogiškų santykių studijos. Viename įsimintiniausių šių metų filme "Jallikattu" (rež. Lijo Jose Pellissery) iš skerdyklos pabėgusio buliaus gaudynės atveria senas vietos gyventojų nuoskaudas ir išlaisvina žmoguje tūnantį gyvulį. XIV a. indų poeto mistiko įkvėptas filmas "Piemenė ir septynios giesmės" (rež. Pushpendra Singh) pasakoja poetišką ir mitologine magija persmektą istoriją, šiuolaikinės Indijos realybės kontekste nuskambančią kaip tikras feminizmo manifestas.

Stebuklingos kelionės laiku

Programos "Atsivesk mamą ir tėtį" pažiba neabejotinai taps italų režisieriaus ir scenaristo Matteo Garrones filmas "Pinokis". Meistriška 1883 m. sukurtos Carlo Collodi pasakos ekranizacija įtraukia į turtingą ir paslaptingą vaizduotės pasaulį, kuriame "Oskaro" laureatas Roberto Benignis įkūnija Džepetą, o Federico Ielapi – garsiausią pasaulio lėlę. Filmas sulaukė išskirtinio dėmesio itališkais "Oskarais" vadinamuose Donatello "Dovydo" apdovanojimuose ir buvo įvertintas už geriausią gamybos, kostiumų dailininko, grimo dailininko ir plaukų dizainerio darbą bei geriausius vizualiuosius efektus.

Prancūzų scenaristo ir kino režisieriaus Pierre’o Coré juosta "Stebuklinga Margo ir Margaritos kelionė" pakvies į kultūrinę kelionę laiku. Dvylikametės Margo ir Margarita panašios kaip du vandens lašai, bet gyvena 1942 ir 2020 metais. Įsiropštusios į medinę skrynią, mergaitės stebuklingai apsikeičia laiko juostomis, bet jų šeimos ir draugai nepastebi pokyčių.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14556

2020-10-30 20:03 6 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Ne organizatorių rekomendacijos:

Živilė Pipinytė:

"Dar po vieną" ("Druk", Danija, 2020)

Naujasis Thomo Vinterbergo filmas jau apvažiavo visus svarbiausius festivalius – Kanų, Toronto, San Sebastiano, Romos... Gal todėl, kad, kaip tvirtina režisierius, jis yra gyvenimo, o ne alkoholio pagarbinimas. Pagrindinis filmo veikėjas Martinas (Mads Mikkelsen) – istorijos mokytojas, vyras ir dviejų vaikų tėvas, bet pirmiausia – žmogus ties nervų krizės riba. Vienintelis vaistas nuo vidutinio amžiaus krizės, perdegimo ir kitų problemų jam yra alkoholis. Kartu su keturiais draugais Martinas dalyvauja eksperimente, turinčiame įrodyti teoriją, esą žmogus gimė organizme trūkstant alkoholio. Ir jo reikia nuolat papildyti. Šiame liūdesio, juoko ir prarasto gyvenimo džiaugsmo kokteilyje kalbama ne apie girtuoklystę, o apie artumą, kurio filmo vyrai nemoka nei duoti, nei paimti, todėl ir vengia.


"DAU. Nataša" ("DAU. Natasha", Vokietija, Ukraina, D. Britanija, Rusija, 2020)

Pirmoji monumentalaus (arba megalomaniško) Iljos Chržanovskio ir Jekaterinos Oertel projekto, skirto fizikui, Nobelio premijos laureatui Levui Landau (kurį draugai vadino Dau), dalis – įvadas į neįtikėtinai įtaigiai atkurtą Dau pasaulį. "DAU. Nataša" herojė dirba uždaro miesto-instituto valgykloje. Rodomos kelios 1952-ųjų dienos. Chržanovskis paverčia žiūrovus dramatiškų Natašos gyvenimo įvykių liudininkais. Kamera (filmuota 35 mm kamera!) nenuleidžia nuo Natašos akių, kai ši dirba, flirtuoja su lankytojais, išgėrinėja su instituto darbuotojais ir saugumiečiais, mylisi ar mušasi su jauna padėjėja. Nataša nesuvokia, kad banalios jos svajonės apie meilę ir smulkios apgavystės darbe yra totalitarinės valdžios šaltinis ir motyvas. Filmas kruopščiai atskleidžia jos mechanizmus. Filmo kūrimo istorija apima daugiau nei dešimt metų: apleistame Charkovo vandens komplekse buvo pastatytas miestas-institutas, kuriame daugelį mėnesių buvo uždaryti aktoriai, mėgėjai ir net įžymybės, vaidinantys gausius filmo personažus. "Dau" tapo radikaliu, kontroversišku eksperimentu ties kino, vizualiųjų menų, psichodramos ir socialinių mokslų riba. Tuo jis ir įdomus.


"Konferencija" (Rusija, Estija, Italija, D. Britanija, 2020)

Spalį minimos 2002 m. teroristų užgrobto Teatro centro Maskvoje tragedijos metinės. Filme rodoma, kaip likę gyvi "Nord Ost" žiūrovai po daugelio metų kviečiami susirinkti į konferenciją ir rekonstruoti visas tris teatre praleistas dienas. Konferenciją organizuoja vienuolė Natalija, atvykusi į Maskvą iš provincijos. Vienuolei tai proga išpirkti kaltę dėl klaidos, perbraukusios jos gyvenimą. Kaip ir ankstesniuose filmuose "Korekcijos klasė", "Zoologija", "Šoklys", Ivanas I. Tverdovskis nevengia provokuoti žiūrovų ir rutulioti kompleksų, kaltės jausmo ar nesugebėjimo rasti savo vietą visuomenėje temas. Režisierių kaltina, esą šiuo filmu jis desakralizuoja žuvusiųjų atminimą, tačiau jam buvo svarbu parodyti kolektyvinės ir asmeninės atminties konfliktą. Visuomenė žino taisykles, kaip reikia gedėti mirusiųjų, bet jos negalioja, kai gedima artimųjų, kai kiekvienas prisimena kažką savo. Tad konferencija filme taip ir netaps kolektyvinės psichoterapijos seansu.


"Nelaimė būti gimusiam" ("The Trouble with Being Born", Austrija, Vokietija, 2020)

Filmas, kurio pavadinimą režisierė Sandra Wollner pasiskolino iš filosofo Emilio Ciorano, pasakoja apie dešimtmetę androidę Eli, užprogramuotą įgyvendinti žmonių fantazijas. Su pirmuoju savininku ją sieja perversiškas ryšys – vyras ją mato kaip kažką tarpinio tarp dukters ir meilužės. Tad Eli paklusniai vaidina šį vaidmenį, kuris atrodo dviprasmiškas žvelgiant iš žmogaus perspektyvos. Bet ne mašinos. "Nelaimė būti gimusiam" – iš arthouse filmų, sukeliančių didžiulius skandalus, mat scenos, kuriose vaidina jauna aktorė (paslėpta po kauke ir nuoga tik dėl specialiųjų efektų) sukėlė moralinės panikos bangą. Tačiau Wollner kalba ne apie lėlę, svajojančią tapti žmogumi. Eli kaip veidrodis atspindi mūsų niūriąją pusę, atminties ritualus, prisirišimus ir vienatvę. Šis šaltas (nes žiūrima mašinos žvilgsniu) filmas tikrai gali būti pavojingas, nes žadina mintis, kad gyvenimas be ryšių, atminties ir lūkesčių gali būti kupinas keistos laisvės.


"Pamiršk ir išvažiuok" ("Zabij to i wyjedź z tego miasta", 2020, Lenkija)

Animacinis pilnametražis Mariuszo Wilczyńskio filmas – tai keturiolika metų kurtas autobiografinis pasakojimas apie vienatvę, atmintį, laiką. Menininkas, kurio darbai pristatomi svarbiausiuose pasaulio muziejuose, kruopščiai atkuria žmones, vietas, dialogus, garsus ir net kvapus – savo vaikystės Liaudies Lenkijoje atmosferą ir paauglystę politinės bei socialinės transformacijos metais. Jis jungia poeziją ir realizmą, gyvuosius su mirusiais, kalbasi su dvasiomis ir bando sutaikyti nostalgiją su praradimu. Tai jaudinantis atsisveikinimas su Antrojo pasaulinio karo pažymėta tėvų karta, ir drauge priminimas, kad dialogas su tais, kurie mus suformavo, niekad nesibaigia. Filme skamba Andrzejaus Wajdos, Danielio Olbrychskio, Tomaszo Stańkos, Krystynos Jandos ir kitų balsai, o kompozitoriaus Tadeuszo Nalepos kūriniai ir žodžiai suteikia jam ritmą.


"Prakaituok" ("Sweat", Švedija, Lenkija", 2020)

Gausių instagramo sekėjų susižavėjimas, treniruotės tarp tūkstančių gerbėjų – tokia atrodo kūno rengybos instruktorės Silvijos (Magdalena Koleśnik) kasdienybė. Bet tik socialiniuose tinkluose. Be jų Silvija jaučiasi visiškai viena. Tada ji griebia telefoną, kad apie tai papasakotų kitiems. Vienas iš Silvijos filmukų išjudins įvykius, kurie per tris dienas pakeis merginos gyvenimą. Virtualus iššūkis sukels medijų reakcijos bangą, taps santykių su artimaisiais testu ir išprovokuos Silvijos susidūrimą su tamsiąja populiarumo puse. Įsimenančiu "Įsibrovėliu" debiutavęs Magnusas von Hornas vėl sujungia kamerinę dramą ir trilerį, kad papasakotų apie tikros meilės ilgesį pasaulyje, kuriame tave myli minios.


"Rojus" ("Éden", Vengrija, Rumunija, Belgija, Nyderlandai, 2020)

Agnes Kocsis filmas – ekologinio trilerio, melodramos ir mokslinės fantastikos mišinys, sukurtas slow cinema stiliumi. "Rojaus" herojė Eva niekur neskuba – alergija neleidžia jai palikti namų. Ji jautri viskam – cheminėms medžiagoms, smogui, radijo ir elektromagentinėms bangoms. Eva gyvena atsiskyrusi ir tik retkarčiai ją tiria specialistai. Į institutą Eva rengiasi kaip kelionei į kosmosą – velkasi specialų skafandrą. Bet monotonišką Evos egzistenciją sudrumsčia psichiatras, kuris pradeda įtarti, kad alergijos priežastis – tiesiog neišgydoma melancholija. Jis bando sugrąžinti Evą pasauliui, o pasaulį – Evai. Šis intymus ir poetiškas filmas vadinamas filosofiniu traktatu. Gal apie pasaulio mirtį, gal apie depresiją, o gal apie moterį?


"Šarlatanas" ("Šarlatan", Čekija, Airija, Slovakija, Lenkija, 2020).

Čekijoje kurtas Agnieszkos Holland filmas pasakoja Jano Mikolašeko, savamokslio gydytojo, kurio šlovė peržengė gimtosios Čekijos ribas, istoriją. Komunistų kalėjime melagingai apkaltintas filmo herojus laukia teismo. Iš jo prisiminimų iškyla prieštaringas ypatingais gebėjimais apdovanoto žmogaus, kuris sugeba pasinaudoti talentu savo ir kitų naudai, portretas. Patvirtinta tikslių diagnozių šlovė tarsi iškelia Mikolašeką virš politikos ir santvarkų. Jis vienodai gerai tarnauja ir paprastiems žmonėms, ir naciams bei komunistams. Atsidavęs savo misijai Mikolašekas ilgam tampa neliečiamuoju ir ignoruoja istorines aplinkybes. Ar tai konformizmas? Ar greičiau ištikimybė savo pašaukimui, susižavėjimo, pripažinimo, valdžios poreikis? Jis pats apibrėžia savo moralės normas. Tačiau nuo jaunų dienų Mikolašeką lydi ir sąžinės priekaištai. Jie nebūtinai susiję su meile asistentui, bet jųdviejų ryšys filme taps ir laisvės aktu. Tad ir šis Holland filmas yra dar vienas klausimas apie laisvę ir jos ribas. Klausimas, į kurį nėra vienintelio atsakymo.


"Tarnai" ("Služobnici", Slovakija, Rumunija, Čekija, Airija, 2020)

Film noir iš Rytų Europos – žvilgsnis į tamsius Čekoslovakijos istorijos epizodus, padedančius išryškinti šiuolaikines problemas. Tarnai – tai ir komunistų nomenklatūra, ir Prahos kunigų seminarijos auklėtiniai bei jų globėjai. Tie, kurie tarnauja valstybei ir konfliktuoja su Dievo tarnais. Vis dėlto nespalvotas Ivano Ostrochovský filmas – ne naivus pasakojimas apie gėrio ir blogio kovą. Filmo veiksmas nukelia į 9-ąjį dešimtmetį, rodo pilkąją politinių žaidimų, cinizmo bei kompromisų erdvę ir apnuogina totalitarinių struktūrų mechanizmus. Valstybės kritika filme nenusileidžia kitos autoritarinės institucijos – Bažnyčios – kritikai. Režisierius susitelkia į dviejų jaunų seminaristų iš provincijos Michalo ir Jurajaus istoriją. Jie įstojo į seminariją kupini tikėjimo ir optimizmo, bet susidūrė su sąmokslais, išdavystėmis ir sulaužytais likimais. Šis filmas – kaltinimas gerontokratijai ir patriarchatui.



"Undinė" ("Undine", Vokietija, Prancūzija, 2020)

Undinė (Paula Beer) yra istorikė ir dirba vieno Berlyno muziejaus gide. Iš pirmo žvilgsnio jos gyvenimas normalus ir tvarkingas. Undinei neegzistuoja pažanga, nes ji įsitikinusi, kad laiką diskreditavo erdvė, o estetiką – etika. Jai nepatinka, kad naujieji laikai pavertė meną – vieną didžiausių būties mįslių – dar vienu veidmainiško socialinio eksperimento įrankiu. Tačiau vadinamosios Berlyno mokyklos lyderis Christianas Petzoldas neslepia, kad su Undine susijęs senas mitas apie ežeruose ir upėse gyvenančias būtybes, kurios žiauriai baudžia jas išdavusius mylimuosius. Kai sužadėtinis palieka Undinę, jos likimas atrodo nulemtas. Bet mergina įsimyli Kristofą (Franz Rogowski)... Nors pagrindinis "Undinės" konfliktas primena romantizmo ir klasicizmo, proto ir jausmų konfliktus, Petzoldas, kaip ir ankstesniuose filmuose "Barbara", "Feniksas" ar "Tranzitas", analizuoja praeitį bei atsiminimus, kurie gali tapti labai pavojingi.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14557

2020-10-30 20:08 7 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Meno apžvalgininkė Monika Gimbutaitė

Hibridinėj šių metų "Scanoramoj" noriu atkreipti dėmesį į 3 filmus.
Thomo Vinterbergo "Dar po vieną" pasakoja apie keturis mokytojus, nutariančius patikrinti teoriją, kad žmonės gimsta su per maža alkoholio koncentracija kraujyje, todėl gerti ir gerti nuolat – naudinga. Bus tų, kuriems atrodys, jog režisierius į šią temą pasižiūrėjo pernelyg lengvabūdiškai: alkoholis čia netampa velnio lašais, nuo kurių turi žūtbūt atsižegnoti, bet, man regis, šis tragikomiškas filmas net ne tiek apie alkoholį, kiek apie gyvenimo tuštumą. Ir, kaip sako pats režisierius, apie tai, kad mūsų gyvenimuose desperatiškai trūksta vietos tam, ko leidžiame sau nekontroliuoti.
(O čia dar šioks toks aidas iš praeities ir paskutinis pasirodęs mano tekstas 15min – interviu su Th.Vinterbergu: https://www.15min.lt/n1389782)


Labai gali būti, kad filmas "Katė sienoje" (rež. Mina Mileva, Vesela Kazakova) nė kart neužsimena apie "Brexit". Tačiau yra be galo taikli šio proceso metafora. Londone su broliu ir sūnumi gyvenanti bulgarė Irina tikisi įsitvirtini kaip architektė, bet kol kas vakarais turi dirbti bare. Ji gyvena daugiabutyje, už kurio nevykusią, iš šalies primestą renovaciją savininkai verčiami mokėti neadekvačias sumas, o kad nervus kutenančios biurokratinės kebeknės nebūtų maža, konfliktą su kaimynais iššaukia katė – kovoje dėl to, kas yra jos šeimininkas, pamirštamas bet koks politkorektiškumas. Fantastiškas įrodymas, kad apie socialines ir politines temas kalbantis kinas gali turėti labai daug formų ir registrų.


Apie "Išvalyti atmintį" rašiau Berlynalės apžvalgoje ir tuomet minėjau, jog išgirdus apie komediją, kurios tema – gyvenimas interneto eroje, tikiesi blogiausio: daug visiems įgrisusio moralizavimo apie žmonių susvetimėjimą ir besaikį vartotojiškumą. Bet filmo "Išvalyti atmintį" režisieriai Benoit Delépine ir Gustave Kervern į žiūrovą visai nežiūri iš aukšto ir skaniai pasijuokia iš visko: "Geltonųjų liemenių" judėjimo, Vatikano, Prancūzijos biurokratinio aparato ir savo personažų. Tikėtina, kad šis filmas po kelerių metų atrodys gerokai šaudantis pro šalį – taip jau nutinka kūriniams apie aktualijas – bet žiūrėti "Išvalyti atmintį" šiandien yra labai smagu.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14559

2020-11-02 18:52 8 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Dar nuomonės apie festivalio filmus:

Dmitrij Gluščevskij, Berlynas 2020 m.:

Brolių D'Innocenzo "Blogos pasakos" ("Favolacce") – vienas ambicingiausių Berlynalės pagrindinio konkurso filmų. Jie pelnytai gavo Berlynarės pelnė apdovanojimą už geriausią scenarijų.

Jau pačioje "Blogų pasakų" pradžioje tarp keistai tuščių itališko priemiesčio vaizdų įsiterpia ir kadras su plušančiomis skruzdėlėmis. Režisierių taikinyje atsiduria Italijos priemiestyje gyvenančios šeimos. Apgaudinėjimas ir veidmainystė jau seniai tapo neatsiejama jų gyvenimo dalimi. Jie turi nuosavus kotedžus ir prie stalo cituoja S. Jobsą, tačiau virš jų galvų vis dar Damoklo kardu kabo bedarbystės baubas. Jie maloniai šypsosi savo kaimynams, bet už akių visada pasiruošę su neapykanta apkalbėti kiekvieną iš jų. Patys neturėję galimybės įgyti gerą išsilavinimą, jie spaudžia savo vaikus gauti tik geriausius pažymius, atrodo, tik tam, kad galėtų pasigirdi, kai turės svečių. Filmo struktūrą diktuoja jo pavadinimas. "Blogos pasakos" neturi griežtai apibrėžto pagrindinio veikėjo nei įsipareigoja pateikti aiškiai matomas filmo įvykių priežasties-pasekmės grandines.

Ambicijomis ir išmone spinduliuojančios "Blogos pasakos" tampa kone išradingumo pratybomis, kur net stambių ir bendrų planų sekos konstruojamos sąmoningai laužant gero tono taisykles. Kiekvieną kartą, kai atrodo, kad filmo žodynas jau išsisėmė, pasirodo vis naujas, neretai stebinantis vizualinis sprendimas.

Sunku pasakyti, ar visų "Blogų pasakų" siužetinių linijų ir užuominų mazgą apskritai įmanoma atrišti. Kartais pradeda atrodyti, kad jo fragmentiškumas yra ne tik autorinio sumanymo dalis, bet ir šalutinis nesuvaldyto projekto efektas. Kita vertus, tikėtina, kad būtent dėl filmo netobulumo ir neišbaigtumo, nuolatinio taisyklių vengimo ir parodomojo ekscentriškumo apie jį norisi ilgai galvoti ir po seanso. O tuo gali pasigirti toli gražu ne kiekvienas konkursantas.

Išvada: Tai ne tik vienas įsimintiniausių festivalio filmų, bet ir sudėtingiausios struktūros kūrinys iš visų, pristatytų pagrindiniame konkurse. Jame vystomos kelios siužetinės linijos, į pabaigą suformuojančios tikrą laviną, kurios emocinio poveikio pavyksta išvengti retam žiūrovui."

------------------------------------------------

Dmitrij Gluščevskij, Berlynas 2020 m.:

Filmas DAU. Nataša daro įspūdį ne savo komplikuota fabula, o pribloškiančiu natūralizmu, kuriame ribos tarp vaidybos ir dokumentikos greitai išsitrina. "DAU" yra sumanytas kaip totalitarinės sistemos kritika. Ironiškai jis tapo įmanomas tik sukūrus tokios sistemos kopiją. Taip, pavyzdžiui, KGB agentą jame suvaidina tikras buvęs saugumietis, taikantis košės prisivirusiai Natašai tikrus psichologinio smurto metodus.
Nenuostabu, kad atsirado nemažai žmonių, kuriems toks kūrybos procesas kelia pasipiktinimą. Berlyne festivalio uždarymą jie pasitiko iškėlę Potsdamo aikštėje plakatus su užrašu "DAU = smurtas ir išnaudojimas" ("DAU = violence and abuse"). Žiuri turėjo savo nuomonę ir skyrė "DAU. Natašą" įvertinimą už geriausią meninį indėlį. Apdovanojimą atsiėmė filmo operatorius, 79-erių metų Jürgenas Jürgesas, dirbęs su Wimu Wendersu, Raineriu Werneriu Fassbinderiu ir Michaeliu Haneke.
Sprendimas kompromisinis, tačiau dar ilgai bus aptarinėjamas kaip kontraversiškas.




ŽIVILĖ PIPINYTĖ, 2020 m. gegužė, 7 md.lt:

"Daug kontroversijų sukėlusį Iljos Chržanovskio filmą "Dau" jau galima rasti internete. Prisijungus ir sumokėjus 3 JAV dolerius, tinklalapyje http://www.dau.com galima pažiūrėti vieną iš iki šiol įkeltų filmų. Iš viso šį projektą sudaro 13 filmų. Juos ir 700 valandų nufilmuotos medžiagos laikui bėgant bus galima pažiūrėti tinklalapyje.

"Dau" – tai filmas apie rusų fiziką, Nobelio premijos laureatą Levą Landau. Bendradarbiai jį vadino Dau. Scenarijaus pagrindu tapo 1999 m. pasirodžiusi mokslininko našlės Konkordijos Drobancevos skandalinga atsiminimų knyga. Tačiau režisierius pasinaudojo ir faktais, kuriuos rado tyrinėdamas archyvus. Pasak Chržanovskio, filmas buvo kuriamas Akiros Kurosawos "Rašiomono" principu – į Landau asmenybę norėta pažvelgti skirtingais požiūriais.

Filmo kūrimas prasidėjo 2006 m. ir beveik iškart apaugo gandais. Didžioji "Dau" dalis kurta Charkove, specialiai filmavimui paviljone pastatytame miestelyje. Projekto dalyvių gyvenimas iškart paklusdavo filmo realybei. Kiekvienas, patekęs į filmavimo aikštelę, persirengdavo 1930–1960 m. drabužiais, gyveno kruopščiai stilizuotos realybės sąlygomis, o kino kamera stebėjo, kaip keičiasi įprastas elgesys, veikiamas filmavimo aikštelės aplinkybių. Pagrindinį vaidmenį sukūrė dirigentas Teodoras Currentzis, filmavosi daug neprofesionalių aktorių, tarp jų ir Ukrainos politikų.


Pirmąkart projektas buvo pristatytas 2019 m. sausį Paryžiuje trijose erdvėse – Pompidou centre, Šatlė ir "Theatre de la ville" teatruose. Šių metų vasarį du projekto filmai buvo įtraukti į Berlyno kino festivalio programą, "Dau. Nataša" – į pagrindinį konkursą. Tai sukėlė rusų žurnalistų pasipiktinimą – jie parašė atvirą laišką Berlinalės vadovams, o Rusijos kultūros ministerija atsisakė išduoti leidimą rodyti keturis projekto filmus kino teatruose. Daug diskusijų apie "Dau", pokalbių su režiseriumi taip pat galima rasti internete."


Monika Gimbutaitė per 2020 m.Berlynarę:

"DAU – tai režisieriaus Ilja Chržanovskio projektas, iš viso filmuotas 40 mėnesių ir sukūręs atskirą pasaulį. Institute dirbo tikri mokslininkai, o greta jų: menininkai, padavėjai, buvę slaptosios policijos agentai ir vietos gyventojai. Gavę naujus, nors įprastai jų gyvenimo istoriją atliepiančius personažus, jie turėjo atsisakyti šiandienos pasaulį primenančių daiktų bei temų, visą laiką privalėjo vilkėti sovietmetį menančius rūbus ir valgyti sovietinės valgyklos klasika tapusius patiekalus. Ir dar jie turėjo būti filmuojami. DAU yra vienas ambicingiausių bei kontroversiškiausių projektų kino istorijoje. Neabejotinai ir vienas brangiausių, nors tiksli į projektą investuota suma nėra skelbiama. 2019 m. I.Chržanovskis DAU instaliacijas pristatė Paryžiuje bei Londone, o šių metų Berlyno kino festivalyje pristatomi pirmieji 2 iš 13 ilgametražių filmų: "Nataša" (režisuota drauge su Jekaterina Oertel), dalyvaujanti konkursinėje programoje, ir festivalio pabaigoje, specialiųjų seansų programoje premjeros laukianti "Degeneracija" (režisuota drauge su Ilja Permiakovu). Interviu su autoriumi ILJA CHRŽANOVSKIU:
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/kaip-atsirado-dau-vienas-a
mbicingiausiu-kino-projektu-istorijoje-4-1282366?copied

---------------------------
Ir labai išsami informacija su besikertančiomis nuomonėmis radijo laidoje nuo 1val. 07 min.:
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000134615/kulturos-savaite-specia
lybes-keiciantys-menininkai-latviu-rezisiere-pakalnina-bei-mamu-patirt
ys-lankant-kulturos-istaigas



kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14560

2020-11-02 20:38 9 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Dmitrij Gluščevskij, Berlynas 2020 m

Išvalyti atmintį

"Specialiai festivalio 70-mečiui įsteigtą "Sidabrinį lokį" pelnė bene linksmiausias festivalio filmas, prancūziška komedija "IŠVALYTI ATMINTĮ" ("Effacer l'historique"). Jame trijulė draugų, kurių gyvenimai dėl naujųjų technologijų atsidūrė ties praraja, nusprendžia kovoti prieš, jų manymu, pagrindinį bėdų šaltinį – internetą.
"IŠVALYTI ATMINTĮ" turi labai aiškų naratyvinį stuburą, tačiau jis filme atlieka tik savotiškos gravitacinės ašies funkciją. Režisieriams rūpi ne tiek papasakoti konkrečią istoriją, kiek, pastatant filmo herojus į vis absurdiškesnes situacijas, pasityčioti iš kuo didesnio kiekio šiuolaikinės kasdienybės aspektų.
Benoit Delépine'as ir Gustave'as Kervernas nepamiršta nieko: nei katinų vaizdelių, nei paslaugų vertinimo sistemų įtakos žmonių savivertei, nei nuolatinio tikrovės fiksavimo ekscesų, visko ir neišvardinsi. Kiekviena iš jų kuriamų situacijų yra akimirksniu atpažįstama ir galiausiai priverčia nusikvatoti kiekvieną sėdintį salėje. Tačiau didžiausias filmo privalumas yra ne jo humoro jausmas, o politinis neutralumas. Juokaudami apie pasaulį, apsvaigusį nuo pernelyg greitai besivystančių technologijų, režisieriai primena, kad žmogus, kokių pažiūrų bebūtų, dažnai elgiasi kaip idiotas. O tai moko saviironijos ir kuklumo".
---------------------------------------------

ILONA VITKAUSKAITĖ iš pernykščio Talino kino festivalio žurnalui KINAS:

"Nacionalinė tapatybė estų filmo – Tanelo Toomo pilnametražio debiuto "Tiesa ir teisingumas" – centre. Tai Antono Hanseno Tammsaare’s valstiečių epo, pasirodžiusio 1926 m., pirmosios dalies ekranizacija. Filmas – ne tik estų kandidatas į "Oskarą", bet ir spėjo tapti žiūroviškiausiu per visą šalies nepriklausomybės laikotarpį. Tammsaare’s romanas, pabrėžiantis žmogaus kovą su žeme, kalbantis apie tautos charakterį ir pasaulėjautą, formuojamą atšiauraus kraštovaizdžio, kietą ir nepalaužiamą kaip akmuo, atspindėjo XX a. pirmųjų dešimtmečių socialinius procesus.

"Tiesa ir teisingumas" nukelia į XIX a. antrosios pusės kaimą, kur sodybą pelkėtoje, atšiaurioje vietovėje nusipirkę Andresas (Priit Loog) ir jo žmona Krėtė (Maiken Schmidt) deda titaniškas pastangas, kad išsimokėtų skolas ir Vargamejės Kalnas taptų namais (ne veltui Andresą vaidina nemenko stoto aktorius). Filme matome to meto socialinių ir intymių santykių pobūdį, atrodo, kad personažai daugiau nieko neveikia, tik dirba, skaito Bibliją, konfliktuoja su kaimynais ir gimdo vaikus. Galiausiai Andreso žmona neatlaiko tokio gyvenimo ir miršta. Vyras netrunka susirasti kitą pačią ir toliau kieta ranka, remdamasis kantiškąja pareigos etika, auklėja vaikus, o šie paūgėję deda į kojas kuo toliau ir nuo tėvo, ir nuo jo ūkio. Režisierius bando nacionalinį epą įsprausti į holivudinio filmo rėmus, bet, žinoma, Estija – ne Holivudas, tad tenka prisimerkti dėl grimo, scenografijos, kostiumų, keliančių teatrališkumo, etnografinio filmo įspūdį. Nežinau, ką šis filmas gali pasakyti dabarčiai, bet tikriausiai ir estai neatsispiria savo šaknų paieškoms. Juolab kad ne vienas Estijos kritikas pabrėžė personažų sušiuolaikinimą. Toomo versijoje Andresas tampa savotišku antiherojumi, bandoma dekonstruoti jo, kaip idealizuojamo tautinio herojaus, įvaizdį. Filme jo kietakaktiškumas ir storžieviškumas arba tai, kas dabar tiesiog vadinama toksišku maskulinizmu, apkartina gyvenimaą ir jam pačiam, ir artimiausiems žmonėms. Gal ir Lietuvos kūrėjams reikėtų pagalvoti apie Vaižganto "Pragiedrulių" ar Ievos Simonaitytės "Aukštųjų Šimonių likimo" ekranizacijas?"
-----------------------------------------------------

GEDIMINAS KUKTA, Berlyno k/f, 2020 m:

"Norisi stabtelti tik prie tų, kurie iš tiesų patiko arba sukėlė minčių. Vienas tokių – Lietuvoje nemažai gerbėjų turinčio vokiečio Christiano Petzoldo "Undinė" ("Undine") iš konkursinės programos.
Prieš dvejus metus "Tranzite" režisierius Antrojo pasaulinio karo laiku parašytą Annos Seghers romano siužetą perkėlė į šių dienų Marselį, o naujajame filme graikų mitologijos įkvėptas legendas apie undines interpretuoja dabarties Berlyne.
Jau nuo pat pradžios Petzoldas siūlo savo logiką, kuriai nepaklusus viską, kas dedasi ekrane, beliks vertinti skeptiškai. Kad sektum istoriją, būtinai reikės patikėti, jog mylimojo ką tik palikta pagrindinė veikėja (Paula Beer) iš tikrųjų yra undinė, kažkada pamilusi žmogų ir išlipusi iš vandens, o dabar, pasak legendų, turinti nužudyti jį išdavusį vyrą ir grįžti į savo stichiją. Toks yra jos prakeiksmas ir likimas, kurio nenumaldomą terminą pailgins netikėtai sutiktas Kristianas (Franz Rogowski).
"Undinė" – jausminga meilės istorija, pasakojama racionalaus proto. Režisieriaus ramybė ir pasitikėjimas žiūrovo intelektiniais gebėjimais išties stebina. Jis atveria ne tik mitologinį, bet ir istorinį klodą, mat Undinė dirba gide muziejuje ir lankytojams pasakoja apie Berlyno miesto urbanistinį planą ir jo kaitą po karo.
Kad atrakintum šią plotmę ir prasmingai susietum su meilės istorija, išties reikia specifinių žinių, bet Petzoldas ir pats įduoda raktą. Tiek vienoje scenoje į Undinės lūpas įdėdamas pasakojimą apie Berlyno miesto pavadinimo kilmę, tiek kartodamas scenas užmiestyje po vandeniu, kur ant konstrukcijų užrašyta "undinė". Nors herojė paaiškina, jog miesto pavadinimas yra kilęs nuo žodžio "miškas", esama ir kitos versijos, kilmę siejančios su slavišku žodžiu "pelkė".
Berlynas atsiveria kaip miestas, pastatytas ant vandens ir kartu – ant senovės legendų, kurios šiandien yra išstumtos į paribius. Gatvėmis dar klaidžioja legendų herojai, tačiau jie yra svetimi šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame, kaip viename interviu sako režisierius, dominuoja reklaminė, o ne romantizmo epochą menanti nekalta meilė."

Aktorė Paula Beer pelnė geriausios Berlynarės aktorės apdovanojimą.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14561

2020-11-06 17:38 10 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Kad pirmam šiųmetės Scanoramos pamatymo filmui pasirinkau nežinomos Danijos ilgo metro debiutantės Jeanette Nordahl filmą Kūnas ir kraujas lėmė ne vien, kad aukštai filmą įvertino JAV žurnalistai. Dar stipriau nulėmė danų tradicija kurti gerus, aukšto lygio buitinės psichologijos filmus.

Taip, jei paimtume kokias tris dešimtis vadinamosios socialinės realybės filmus iš Danijos, rodytus abiejuose didžiausiose Lietuvos festivaliuose, bet kurios kitos šalie tiek filmų, kur veiksmas rutuliuojasi namų aplinkoje, siejant iškilusias gyvenimo problemas su darbiniais santykiais, kur daug ekrano laiko skiriama pokalbiams ir savitarpio gijų aiškinimuisi, kitos tokios produktyvios šalies šio stiliaus kino produkcijos vargu ar tiek ir tokios kokybės surasime.

Ne išimtis ir KŪNAS IR KRAUJAS. Trumpoje įžangoje pamačius tikrą žmogiškąją tragediją – autokatastrofoje žūsta 17-etės mama, intuityviai galvoji, kad smulkutė, neatrodanti vyresnė nei 15-os Ida turės daug sunkumų integruojantis į beveik iki šiol nepažintą tetos šeimą. Bet tokie lūkesčiai pildysis tik keliolika minučių – normaliai ir žmogiškai priimta į valdingos mamos ir trijų suaugusių pusbrolių su marčiomis šeimyną, Ida patenka į labai netikėtų jai išbandymų ir išgyvenimų verpetą. Minėtas buitinio psichologizmo filmas gaivališkai įrieda į trilerio žanrą!

Žiūrovui, kartu su pačia Ida, teks spręsti, ar pagrindinė herojė lieka su šeima, ar pasuka, atrodo, logiškesniu, Vakarų kultūrai būdingu drausmingos teisybės, taisyklių laikymosi keliu...
Pasakoti, kaip ten kas filme rodoma ir vyksta, būtų didelis nusikaltimas...

Neištemptas filmas susižiūri "vienu atodūsiu" ir puikiai tinka Scanoramai. Kiek nustebau, kad pasaulinėje filmų duombazėje, matyt, prie komercinio kino įpratę žiūrovai duoda ir itin žemus balus. Protingam žiūrovui nederėtų kreipti dėmesio į anoniminius vertinimus...

Tiesa, netikėtai ir šiame seanse atsiranda "šaukštas deguto medaus statinėje". Nuotaiką man sugadino... vertėjas (-a). Stebiu, kad jau porą metų tai įvyksta abiejuose mūsų kino festivaliuse – akivaizdžiai nėra renginių vadovų kontrolės. Taigi, priverstinai Lietuvos žiūrovai privalo skaityti lietuviškus subtitrus daniškame filme, o juose, atsiradus siužete įtampai, danai ima keiktis bjauriausiais rusiškais keiksmais. Abejoju, ar Danijoje taip įmanoma?! Ir abejoju, ar 20-30 m. lietuvaičių karta, šauniai įvaldę anglų kalbą, gyvenime irgi atsigręžia į vyresniesiems, deja, 5prastus "b....t; n...ui ir pan. Nematau logikos, kai jaunimas jau silpnas rusų kalboje! Negi nebuvo galima rasti bjaurokų lietuviškų žodžių stiprinant supratim1, kad herojai vartoja necenzūrinę leksiką, ir neiškristi iš konteksto!?

Visa kita šaunu ir filmą tikrai galima rekomenduoti rimto kino gerbėjams.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14562

2020-11-06 22:50 11 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Bėk, Uje, bėk

Filmą, savotiškai turintį unikalumo žymių, po festivalio bus galima pamatyti kino teatruose. Žinoma, po pandemijos. Ogi verta ir palaukti – skamba puiki melodinga muzika, perkėlus vaizdą iš kompo į TV, subtitrai man radosi per žemai ekrane. Kažkiek nekomfortas...

O unikalumą įžiūriu tame, kad švedas, iki šiol nedirbęs kine, muzikantas, kompozitorius ir dainininkas UJE BRANDELIUS parašo scenarijų, sukuria ir įdainuoja bei įgroja su savo grupe muziką, sukviečia visą šeimą ir keletą giminaičių (viso 6), suteikia jiems vaidmenis ir ... yra filmas! Žinoma, filmą režisavo bei daug kitų funkcijų atliko daugiau patirties turintys. Ir ką gi – gavosi išties neblogas kinas!

Pradžioje atrodo tiesmukiškai vienaplanis kinas. Bet pažiūrėjęs visą, matai, kad šis vos pilno metro kriterijų (70 min.) viršijantis darbas turi savybę vis stiprėti. Net finalinėje dalyje įžiūrėjau asociaciją su mano mėgstamiausiu filmu Bob Fosse "All that jazz", kur baletmeisteris Joe Gideonas prieš palikdamas šį pasaulį mintyse atsisveikina, atsiprašo visų tų, su kuriais konfliktavo, mylėjo ar konkuravo. Taip ir čia: kaip skaitėte Scanoramos rengėjų sinopsyje, Uje slepia nuo šeimos savo baisią ligą ir yra puiki scena, kai jis savo vaizduotėje irgi pasilabina, pasako gražų žodį artimiems pažįstamiems.

Filmas pristatomas kaip komedija, drama. Na, komedija čia gal tik "pro ašaras", nors prunkštelėti yra kur. Autorių garbei reikia pasakyti, kad jie nevystė siužeto iki logiškos baigties, kaip mes įsivaizduotume, o šį šiltą, žmogiškumo kupiną pasakojimą paliko tik su didesne šeimyninio gyvenimo optimizmo doze, nei buvo tuomet, kai ši istorija mūsų akyse prasidėjo.

O jei atrodys, kad UJO elgesys nelogiškas, verta prisiminti STANO aprašytus pojūčius tądien, kai jis išgirdo diagnozę ("...o kaip pranešti šeimai?...).

Filmas nusipelno pamatymo net jei neatrodo, kad žiūri šedevrą.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14563

2020-11-08 10:12 12 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Christian Petzold Undinė

Žiūrovams, kurie neužmiršo (o ar galima?!) praeitos Scanoramos filmo "TRANZITAS", šio autoriaus bet kuris kitas filmas reklamos nereikalauja. Kaip "Tranzitas", taip ir "Undinė" neabejotinai įsirašo į geriausių festivalio filmų sąrašėlį ir yra tiesiog būtina žiūrėti šio vokiečio filmus – jis neabejotinai yra viena ryškiausių, jeigu ne pati iškiliausia, šiuolaikinio Vokietijos kino žvaigždė.

Bet "Undinė" labai skirtingas kinas negu įspūdingasis "Tranzitas". Jokio aname tvyrojusio daugiaplaniškumo ir daugiateminio kokteilio, rafinuotumo ir nematyto iki tol išradingumo. Taip, "Undinė" iš pirmo žvilgsnio labai paprastas, neišvagotas kardinalių siužetinių vingių, kinas. Bet jo ištarmė didinga – meilė yra ypatingas, gal net svarbiausias žmogaus jausmas! Tuo filmas artimesnis dar ankstesniam, berods "Kino pavasaryje" rodytam Petzoldo filmui "Feniksas", nors meilės tema svarbi visuose Petzoldo filmuose.

Ir jei "Undinė" išoriškai atrodo paprastu filmu, tai jį peržiūrėjus minčių kils ne mažiau nei kitais atvejais. Pagalvosi, ar teisingai Scanoramos rengėjai pagrindinės herojės UNDINE vardą, kuriuo pavadintas ir filmas, lietuviškoje versijoje pavadino "Undinė". Tai lyg abejojimas žiūrovo intelektualumo galiomis, bandant aiškinti ką filmo pradžioje pamatai: žavioji aktorės PAULOS BEER Undine (Berlyno k/f prizas geriausiai aktorei) suprasdama, kad jos mylimasis palieka ją, prižada jį nužudyti. Vėliau žvilgsniu susprogdina kavinės akvariumą. Gi "neužvedinėjo ant teisingo supratimo kelio" Petzoldas jau pavadinime, nepasirinkdamas pavadinimu žinomą žodį "Mermaid" ar vokišką atitikmenį, kuris nėra "undine"...
Tačiau tokius keistumus greitai pamiršti, matydamas greitą Undine įsimylėjimą į netikėtai pasirodžiusį bene populiariausio dabar Vokietijoje aktoriaus FRANZ ROGOWSKY įkūnijamą Christofą – lyg tyčia jis Petzoldo scenarijuje dirba naru. Ir kad Undina yra nepaprasta mergina, žiūrovui derėtų suprasti pačiam...

Ekrane stebime aistringą meilės siužetą ir atrodo filmui trūksta įmantresnio veiksmo. Bet neskubėkime. Pamatę filmą suprasime, kad autoriui buvo būtina raiškiai ir neprabėgomis rodyti ilgai tikrą aistrą...

Reikės gi pasižiūrėti visą filmą, kad suvoktume, jog vokiečiai atskleidė, skambant labai lyriškai, gražiai ir švelniai J.S. Bacho minorinei fortepijoninei muzikai, dar vieną legendą ar padavimą apie undinių pasirodymą ir misiją mūsų gyvenime. Ne Undine galiai keisti savo buvimo Berlyne prasmę. Sekant kitų šalių mitologijos tradiciją bei šįkart vokišką interpretaciją, pagalvojau ir apie mūsų legendas, susijusias su vandens gelmėmis. Pvz. argi ne iškili lietuviška sakmė apie Eglę žalčių karalienę, kurios likimas priklausė nuo jūros putos spalvos. Manau taip reikėtų vertinti ir matomą ekrane merginos vardu Undine likimą...

Europos kino akademijos 2020 m. apdovanojimuose Geriusia Europos metų aktorė Paul Beer, filmas "Undinė"


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14564

2020-11-09 12:14 13 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Agnieszka Holland Šarlatanas

Lenkų kino pažiba Agnieszka Holland, palikusi ryškų antpauda Holivude, kada jos filme filmavosi ir pats Leonardo di Caprio (Užtemimas, 1995), yra baigusi kino mokslus Prahoje. Ir natūralu, kad šiame kūrybiniame etape, kai pagrindinis veteranės dėmesys nukreiptas į istorinius reiškinius, nemažai dėmesio ji skiria ne vien Lenkijai, bet ir Čekijai.

Naujausiame filme "Šarlatanas" ji ištraukia iš istorinės atminties garsų mediką-žiniuonį, kurio visa karjera paženklinta įtarimais dėl šarlatanizmo. Jau pirmos filmo scenos, kai minia iš visos šalies atvykusių čekų stovi eilėje prie Jano Mikolašeko namų su savo šlapimo buteliukais, suintriguoja žiūrovą. Taip šis vyriškis, save vadinantis žolininku, nustato pacientų ligas per padidinamąjį stiklą šviesoje žiūrėdamas į ligonio šlapimą! Įspūdis išties šarlataniškas. Atrodo tuoj tuoj įsivyraus būdingas Čekijos kinui ironiškas požiūris į reiškinius Šypsena. Bet čia vadovauja ponia Holland ir komiškas elementas filme lieka tik pradžioje Mikolašeko asistento Františeko jam būdingas ironiškas šypsnys po Jano pareiškimų pacientui. Toliau filmas riedės tik rimto pasakojimo vaga.

JANO MIKOLAŠEKO visas gyvenimas pradedant I pas. karu ir baigiant teisiamojo suolu apie 1959 m., parodytas išsamiai. Neištvėriau nepasidomėjęs Vikipedijoje. Holland užtikrintai pavyksta įrodyti mums, žiūrovams, jog žiūrėjimas į žmogaus šlapimą buteliuke ar mėgintuvėlyje įmanomas būdas nusakyti gana tiksliai jo negalavimą. Siekia to autorė klasikiniu būdu – įvykus Jano Mikolašeko gyvenime kokiam tai įtemptam momentui, jis mintyse panyra į prisiminimus. Labai išsamiai ir aiškiai žiūrovui atskleidžiami jo gyvenimo etapai, naudojant skirtingo apšvietimo ir spalvingumo faktūras, kai laikas, kada rodoma žolininko veikla kokiais 1951-1952 m. yra niūriose, blyškiose spalvose, o prisiminimai – ryškiose. Ir mes patikime, jog toks fenomenas, kai ligą galima konstatuoti vien iš šlapimo – realus. Ir Vikipedijoje taip pat rašoma tas, kas rodoma filme – Mikolašekas nusiųsdavo pacientus pas profesionalius gydytojus, kai to reikalavo situacija.

Noriu paaiškinti dėl finalo. Yra čia kūrybinio situacijos aštrinimo ir gilinimo. Išties, atlaikęs fašistų okupaciją ir tikrai gydęs Martiną Bormaną, vėliau įgavo stiprų "stogą" iš Čekoslovakijos prezidento Antonino Zapotockio, kai šį išgelbėjo nuo kojos amputacijos (filme ši situacija sukurta jaunos merginos asmenyje). Tačiau šiam mirus 1957 m., nuolatiniai įtarinėjimai, kad turime reikalą su šarlatanu, labai sustiprėja. Tačiau teisiamas jis buvo dėl kitokių nusikaltimų, nei dramatizuota filme – dėl reikalų su mokesčiais gavo 3 metus belangės. Padavus apeliaciją, terminas padidintas iki 5-ių. Ar buvo toks asistentas Františekas Palko, Vikipedija nutyli.

Mirė JAN MIKOLAŠEK pragyvenęs skurde beveik iki 1974 m.

Klasikinės manieros filmas žiūrisi užtikrintai, nes nė akimirkos neužsitęsia, išlieka įdomumas, kas bus toliau. Nors ir nesukeliamas žiūrovui katarsis, tačiau siūlau filmą pamatyti.

Režisierė apie Janą Mikolašeką:
https://www.7md.lt/kinas/2020-11-13/Stengemes-atsisakyti-paprastu-teig
iniu--


Andreja
Atkakli dalyvė

Klube: ne narė

Parašė žinučių: 273

2020-11-09 12:37 14 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: Andreja Įtraukti Andreja Į adresų knygelę
O man BĖK, UJE, BĖK nepaliko įspūdžio, atrodo, kažko labai neigiamo irgi nepasakyčiau, tiesiog netraukia iki dėmesio verto filmo ir tiek. Paprasta, šilta istorija, bet nepamačiau bent kažko įdomesnio, originalesnio. Dar tos tipinės, nuvalkiotos problemos - imigrantai, gėjų paradai, nepaleidimas iš rankų telefonų - šios temos ir Lietuvoj gerokai įgrisusios. Bet juokingi buvo tie pokalbiai apie nuomas ir gyvenamuosius rajonus, va čia jau kažkas gal tipiškiau būtent švedams, tokio tipo tuščios temos pokalbiams užmegzt ir palaikyt, tai šypseną sukėlė. Šypsena
Ir labai aiškiai pasijuto kontrastas, kai kitą dieną teko pamatyt DAR PO VIENĄ, iškart pasijuto tikro kino meistro lygis. Šypsena Net nieko ir nepridursiu, tiesiog filmą visiems rekomenduočiau, o pati labai džiaugiuosi dar spėjus pamatyt jį kine, tikrai jis to vertas, ir, manau, yra iš tų, kurie smagiau žiūrisi būtent didžiajame ekrane.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14565

2020-11-09 21:20 15 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Iš esmės pritariu Andrejai dėl BĖK, UJA, BĖK. Yra tokio saviveikliškumo dvelksmo jame.

Ir, žinoma, Danijos kino mohikano THOMAS VINTERBERG meistrystė žymiai aukštesnė. Tačiau man filmas neįeis į šio autoriaus geriausių filmų rikiuotę.
Be jokių abejonių, "Dar po vieną" idėja nuostabi. Ketveriukė patyrusių gimnazijos mokytojų, iš kurių pagrindinis dėmesys filme skiriamas istorikui Martinui, kurį įkūnija bene pats populiariausias Danijos kino aktorius MADS MIKKELSEN, vieno iš jų 40-mečio gimtadienyje išsiaiškina teoriją, jog gimdamas žmogus neturi reikiamo alkoholio kiekio organizme, kurio trūksta 0,05 promilių. Taigi dera kasdien papildyti šiuo kiekiu kraują. Šypsena Kaip nutarė, taip ir padarė.

Tik va, kiekio išlaikyti jiems niekaip nepavyksta. Nuolatinis matavimasis alkotesteriu vis parodo, jog įpiltas kiekis yra tai 0,5, tai 0,6 promilės. Atskirais atvejais nenutaikydavo tiek, jog rodiklis siekė ir 1,2...

Užtat džiugina žiūrovo akį, kad iki tol būdami apatiškais pamokose, kai viskas begėdiškai atsibodę ir dėl mokymo kokybės turi prikaištų ir moksleiviai ir jų tėvai, staiga ketveriukė ryškiai atkunta. Pamokos tampa energingesnės, pasakojami įdomūs paaugliams dalykai, įsitraukia ir žaismingumo pavyzdžiai.

Tačiau, sakykite, kaip realiame gyvenime baigiasi kasdieninis kraujo pastiprinimas alkoholiu? Žinoma, žinote!
Ir lieka tik pasveikinti scenaristą Thomą Vinterbergą, jog jis nesukūrė kažko ekstra ordinaraus scenarijuje. Vyrams nutinka tai, kas ir turėjo nutikti...

Tačiau dėl tos realios gyvenimiškai linijos plėtotės, deja, siužetas tampa ir lengvai nuspėjamu. O, sakykite, ar gerai filmui, kai siužetas – nuspėjamas?
Taip, vyrauja pakylėta nuomonė apie filmą, kad jis visai ne apie alkkoholio įtaką gyvenime, o apie vidurio krizės kamuojamų vyrų nesugebėjimą išvengti gyvenimo tuštumo. Taip tai taip. Bet žinojimas kas neišvengiamai bus su tais draugais, man nepridėjo entuziazmo žiūrint kūrinį. Puiku, kad užbaigta buvo tikrai cool optimistine scena, kai Mad Mikkelsen pademonstruoja žiūrovui, kad gali būti ir puikiu šokėju.

Palikta potekstė leidžiai manyti, kad likusiems trims draugams gyvenimas toliau vėl taps prasmingu...

P.S. O kad jis smagiau žiūrėtųsi kino teatre, vėl labai sutinku su Andreja
-----------------------------------------------

Gruodžio 12-ąją Berlyne įvyko 33-ioji pagrindinių Europos kino akademijos apdovanojimų įteikimo ceremonija.

Geriausias Europos metų filmas "Dar po vieną"

Geriausias Europos metų režisierius Thomas Vinterbergas

Geriausias Europos metų aktorius Madsas Mikkelsenas


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14566

2020-11-10 10:00 16 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Damiano ir Fabio D’Innocenzo Blogos pasakos

Dvynukai iš Romos debiutavo BLOGOMIS PASAKOMIS, kurios kinematografiškai labai neblogos – Berlyno k/f Sidabrinis lokys už geriausią scenarijų, Italijos žurnalistų apdovanojimas už geriausią metų filmą ir dar pripažinimo ženklų iš kitur. Tačiau jų pasakos sugalvotos istorijos pabaigos prasme iš ties ne kokios. O prasideda šis saulėto vaizdo filmas vien optimistinėmis ir intriguojančiomis spalvomis...

Pasakotojas teigia, kad rado išmestą nebaigtą mergaitės dienoraštį parašytą žaliu rašalu. Jį tekstas sudomino, todėl baigė istoriją dienoraštyje pats. Autoriaus vardu kalbantis teigia:
"Istoriją įkvėpė tikri įvykiai (matyt, kad rado dienoraštį). Tikrus įvykius įkvėpė netikri įvykiai (matyt tai, ką jis mums rodo filme). O netikri įvykiai – nelabai įkvepiantys (matyt tai, ką matysime filmo pabaigoje).

O tų "nelabai įkvepiančių įvykių" filmo pradžia nežadėjo. Jei gerai skaičiavau, aiškiai fragmentiškų kadrų stiliumi rodomos trys kaimynistėje Italijos miestelyje gyvenančios skirtingų sudėčių šeimos. Suaugusieji, kuriems autorių dėmesio mažiau pasižymi pavydu kaimyno sėkme ir kaimynine konkurencija. Vaikai rodomi kaip minėjau šviesiose vasaros spalvose, yra besidomintys daug kuo, ypač noru patirti seksualinių nuotaikų, nors paaugliais juos sunkoka vadinti – tikrai dar vaikai yra. Įdomu, kad kai kuriais atvėjais tą seksualinį impulsą skatina ir tėvai (-as).

Nors rodoma šokinėjant nuo vienų kaimynų prie kitų, filmas puikiai žiūrisi, netrūksta įdomumo. Visų pirma dėl to, jog mintyse gali susieti matomus romiečių brolių vaizdus su garsiausiu kino atstovu iš Romos, Federico Fellini klasika "Amarcord". Ne, lygis ne tas pats, bet feliniškos dvasios filme tikrai yra...

Ir visas tas optimistinis vaizdas ima byrėti, kai atsiranda siužeto katalizatoriai, gyvenimiškai turintys neigiamą atspalvį. Sakykim, .... bomba. Čia ir išnyra mokytojo vaidmuo vaikų fatališkiems sprendimams ir kiti dalykai, neleisiantys pasibaigus kinui, greitai pamiršti papasakotų "Blogų pasakų". Mintyse ieškai įvykių priežasčių, analizuoji tėvų elgesį kai žinai kas atsitiko vaikams.

Nors didžiausias dėmesys filme skiriamas 10-12 m. vaikams, filmą tikrai verta pamatyti dėl jo stilistinio novatoriškumo.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14569

2020-11-10 10:43 17 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
GEDIMINAS KUKTA:

"Scanorama": vienu sakiniu


"Prakaituok!", rež. Magnus von Horn

Po gana užsitęsusios ir nuobodžios filmo ekspozicijos, per kurią pristatoma pagrindinė herojė (fitneso influencerė), jos gyvenamoji aplinka bei kasdienybė, režisierius, rodės, taip ir liks tik moralistas, kuriam socialinės medijos tėra tuštybė ir veidmainystė, tačiau vėliau, laimė, jis ima žvelgti šiek tiek plačiau (nebūtinai giliau) ir bando suprasti, kur slypi herojės troškimo būti tobulai priežastys (epizodas su šeima): štai šis ir dar keli dramaturgiškai apgalvoti epizodai ir ištraukia filmą iš "vienos minties", o heroję leidžia pamatyti visai kitoje šviesoje.

"Enfant Terrible", rež. Oskar Roehler

Sprendimas istoriją apie vieną garsiausių Naujojo vokiečių kino režisierių Rainerį Wernerį Fassbinderį papasakoti tarp jokio sąlyčio su realybe neturinčių teatro dekoracijų, kur durys ir langai – nupaišyti juodais dažais, o į herojų veidus plieskia prožektoriai, atrodo reikšmingas ne tik formaliai, nes intertekstiškai nurodo į paskutinę, tokią pat teatrališką, enfant terrible kino fantaziją "Kerelis" ("Querelle", 1982), bet ir turinio atžvilgiu, nes verčia galvoti apie šio režisieriaus gyvenimą kaip vieną didelę sceną, juk per 37 karjeros metus nufilmavus daugiau nei 40 filmų tikriausiai kitaip ir būti negali: viskas yra teatras, viskas yra kino aikštelė.

"Pradžia", rež. Dea Kulumbegashvili

Iki šiol bandau sau atsakyti į klausimą, ar ši debiutinė kartvelų režisierės drama yra išties intelektualus ir išskirtinis autorinis kinas, ar vis dėlto šiuolaikinių kino madų – tiek tematinių (religija vs tikėjimas, smurtas, susvetimėjimas), tiek formalių (statiški kadrai, objektyvi kamera, garso sprendimai) – vaikymasis, nors galbūt yra ir trečias kelias, kuris kuriamą pasaulį ir kino kalbą paaiškintų kokiomis nors įtakomis ar prasmingu linktelėjimu, pavyzdžiui, Michaeliui Haneke’i (užsienio kritikai iškart suskubo imtis panašių lyginimų) arba meksikiečiui Carlosui Reygadasui, kurio šešėlis šmėkšteli į metafizinį lygmenį išvedančiame finale, o pavardė – titruose, prie filmo prodiuserių.

"Nelaimė būti gimusiam", rež. Sandra Wollner

"Kontroversiška" ši egzistencinė sci-fi drama gali būti tiems, kurie ištvėrė tik pirmąją jos pusę, arba tiems, kurie apskritai mėgsta pirmiausia viskuo piktintis, o tik paskui (geriausiu atveju) pagalvoti, nors, negaliu neigti, scenos, kai suaugęs vyras maudosi baseine su vienuolikmete androide Eli, dalijasi su ja lova bei rengia ją suknelėmis, išties gali provokuoti ir kelti jau paties kūrinio ribas peržengiančius etinius ir moralinius klausimus, bet kai filmas persirita į antrąją pusę, tampa akivaizdu, kad austrų režisierė mums nori papasakoti kur kas daugiau nei tik lolitišką istoriją: apie sudėtingesnį, nei mums gali pasirodyti, technologijų santykį su mūsų sąmone, pasąmone ir atmintimi, apie vaiduoklišką vienatvę ir apie šilumos siekį – kol kas tai vienas įsimintinesnių "Scanoramos" filmų.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14570

2020-11-12 08:51 18 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Ivanas I. Tverdovskis Konferencija

Tik pirmas filmas apie sukrėtusį ne vien Rusiją teroro aktą, įvykusį Maskvos Dubrovkos koncertų salėje
2002 m., kai dabartinis Rusijos vadovas Putinas buvo valdžioje tik porą metų ir Lietuva turėjo kur kas draugiškesnį santykį su Maskva. Tada pasaulio dėmesys buvo nukreiptas ten. Bet laikas gydo žaizdas ir jau prisimename kas tuomet vyko šiek tiek per miglą. Užaugo ir karta, kuri ir negali prisiminti tragiško šio akto. Trumpai apie tai: laikmečiu, kai buvo užgniaušta Čečėnijos nepriklausomybė ir vyko lokalus karas ten, apie 50 ginkluotų vadinamųjų Čečėnijos sukilėlių spalio 23 d. įsiveržė į minėtą koncertų salę miuziklo "Nord-Ost" metu. Grubiai įkaitais buvo paimti daugiau kaip 800 žmonių. Pateikę savo reikalavimus, jie įkaitus išlaikė 3 paras, kol šeštadienį Rusijos spec. pajėgos šturmavo rūmą, pradėję nuo specialių dūminių-neutralizuojančių dujų atakos. Nors mano rastuose duomenyse aritmetika kiek nesueina, bet skaitau, kad žuvo 118 žmonių (90 įkaitų, 50 teroristų (30 vyrų, 18 moterų (jos buvo apsijuosusios "mirties diržais")). Rusija teigė, kad operacija sėkminga, Vakarai tuo abejojo...

Ir štai pirmas filmas apie anuomečius įvykius. Įsivaizduojame batališką teroro ir kovos imitaciją ekrane, stengiantis kuo tiksliau rekonstruoti tada tvyrojusį siaubą. Ot, ir ne!!!. Filmo kūrimo metu tik 30-metis IVANAS I. TVERDOVSKIS rado didžiai talentingą būdą, kaip pri(si)minti tragiškus įvykius.

Filmo didžiojoje, vidurinėje dalyje, sugebėję atvykti į salę tų įvykių liudininkai stengiasi jautria kalba pasakoti ką matė, juto, išgyveno nuo pat salės užėmimo pradžios. Pasiekiamas globaliai dokumentinio kino įspūdis. Ir ne todėl, kad 2 aktoriai trupėje, išties tada, 2002 metais žiūrėjo miuziklą šioje salėje. Prisiminimai tokie jautrūs, pasakomi tokia įtikinamai betarpiška gaida, kad net gerai mokant rusiškai sunku viską išgirsti. Tikrai žiūriovas sujaudinamas.

O prasideda filmas, kai dvi senyvos moterys, iš kurių viena vienuolė (iš 4 I.Tverdovsky filmų, 3-uose vaidinusi NATALIJA PAVLENKOVA) sudėtingai bando įkalbėti koncertų salės vadovą leisti joms surengti teroro akto metinių paminėjimo vakarą. Manau, kad kine filmuojant kadrus ne chronologiška tvarka, šis galėjo atsirasti vėliau, nes filmavimo trupė turėjo rimtų problemų dėl šios istorinės salės. Nors visi darbuotojai, praėjus 17-a metų dirbo čia kiti, bet intuityviai nenorėjo nieko žinoti-prisiminti apie tą įvykį. Vadovybė "užlaužė" nerealią nuomos kainą. Kaip pasakojo Venecijos festivalyje režisierius, buvo mintys ieškoti panašios salės, ar net studijos paviljone padaryti salės imitaciją. Bet noras nufilmuoti mažą skaičių susirinkusiųjų į metines būtent Dubrovkos koncertų salėje, nugalėjo. Šiaip taip susiderėjo dėl kainos. Rodomi dabar miuziklai ir vaidinimai baigdavosi po 22 val. ir filmavimai prasidėdavo 23 val. Po nakties aktoriai vykdavo į savo teatrus repetuoti nemiegoje nemažai parų. Filme išraiškingas salės apsauginio vaidmuo, filmavimo metu pasireiškė tuo, kad apsauga tiesiog prieidavo prie prodiuserio ir liepdavo fiksuoti jų viršvalandžius. Taip išleista suma padidėjo ženkliai...

Salė neremontuota nuo 9-10 praeito amžiaus dešimtmečių, pakeisti tik krėslai. Tverdovskis pasakoja, kad girdėjosi ventiliatorių veikimas, naktį atsklisdavo garsai iš aplinkos. Naudojosi tuo pačiu tualetu, apie kurį filme nemažai pasakojama. Tai veikė trupę. Paprastai per pertraukėles visada filmuojant girdisi gausybė juokelių ir špilkavimų. Šįkart visi buvo tylūs ir įtemptai rimti...

Dar kartą pabrėšiu – ir jiems pavyko! Jei kada šį įvykį bandys rekonstruoti kiti kūrėjai, pranokti "KONFERENCIJĄ" bus oj kaip sunku...

Deja, filme yra ir buitinė įžanginė dalis ir baigiamoji. O ten reikalai silpnesni, mano galva. Žavėjausi IVANO I. TVARDOVSKY pirmaisiais filmais "KOREKCIJOS KLASĖ" bei "ZOOLOGIJA", tačiau trečiąjame – "ŠOKLYS", jau pastebėjau ir perspaudimo ir klišių (kiti filmą gyrė). Ir šiose dalyse nemalonu buvo žiūrėti, kaip pagerianti taip pat tų įvykių liudininkė vaikiškame amžiuje, Galina grubiu stiliumi uja savo motiną, – tą atvykusią iš toli vienuolę. (nemanau, kad bus svarbu, jog išduodu moterų ryšį, nes režisierius tik galę jį įvardija). Taip, slavėms būdingas aštresnis balsas, grubesnė šneka, nei mums įprasta. Bet taip, kaip Galia bendrauja su senyva mama, – gerokai nesuvokiama. Ir kodėl? Galima tik numanyti, kad tokios reakcijos priežastis – vienuolės įvardijama klaida, kai ji sugebėjo pabėgti iš salės, palikdama vyrą su dviem vaikais? O gal. kad paliko dukrą, o pati užsidarė su savuoju skauduliu toli vienuolyne? Man tai žiūrėjosi gana nenatūraliai ir iššaukiančiai...

Tačiau, kaip minėjau – ne santykiai buityje čia lemia. Ir ne diskutuotinas režisieriaus sprendimas pradėti filmą baisingai ilgu neskubančios salės valytojos kadru. Atrodo, lyg buvo noras padaryti trumpo metro filmą pagrindiniame. Bet jei režisierius tame įžvelgė puikų įvadą į savo jaudinantį ir originalų filmą, negalime kritikuoti.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14571

2020-11-12 09:48 19 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Magnus fon Horn Prakaituok!

Scanoramos atidarymo filmas. Dar suspėjo būti parodydas Didžiojoje Vingio salėje. Įsivaizduoju, kad šventinėje atmosferoje turėjo būti efektinga!...

Bendrai vertinant festivalių atidarymo filmus, apninka skepsio ar ironiškos šypsenos jausmai. Rengėjai stengiasi įtikti visiems svečiams, tarp kurių yra ponų, kurie per visą festivalį daugiau čia tais metais ir nepasirodys. Ir ne retai tokios pastangos nepateisina lūkesčių tų, kurie stengiasi pamatyti daug rinktinio kino. Štai pernai Scanoramoje rodytas atsieit "galingas" savo išmone, turintis daug komercinio kino klišių filmas iš Švedijos. Bent jau užkietiejusiems festivalio lankytojams jis jokiu būdu nebuvo viršūnė...

Taigi, pamatęs "PRAKAITUOK!", nustebau, kad filmas lyg oruientuojasi į beveik paaugliško amžiaus žiūrovus. Aišku, greitai suvokiau, kad ne. Ir atstovui kartos, kuri nelabai supranta influenceriškos veikos/mados esmę, dar menkiau suvokia protu, kaip galima filmuoti savo kiekvieną "pirst", o tūkstančiams gėrėtis tokio lygio vaizdeliu, filmas apie tai yra labai priimtinas, kupinas aktualumo ir netgi jaudinantis!

Sakyčiau susiklostė įdomi situacija dėl filmo autorystės – žymiai mažiau stabilaus kino meno šalies, Švedijos (Bergmano karta, deja, seniai išmirusi...) jaunuolis supranta, kad mokytis kino racionaliau vykti į tokią šalį kaip Lenkija, kur kas daugiau gero kino meno pagaminančią kiekvienąmet. Kaip tarė, taip ir padarė – 2013 m. baigė Tarptautinę Lodzės kino mokyklą. Ir po antro savo ilgo metro filmo (pirmo nesu matęs) "PRAIKAITUOK!", galime teigti, jog tapęs Lenkijos švedu, Magnusas von Hornas yra ir talentingas kūrėjas. Taigi šis vėl su Švedija siejamas (filmą finansavo Zentropos kino padalinys Švedijoje) kino produktas išties papuošė šių metų Scanoramos atidarymą!

Filme rodoma jauna, žavi fitneso mokytoja ir feisbuko ar Twitterio influencerė SILVIJA ne tik vyresniems žiūrovams parodo, ką reiškia ir iš ko susideda ši veikla, bet kaip mat tampa ir šiltu, puikaus kino herojumi jų akyse. Ir dar aiškiau įrodo kad net 600 tūkst. sekėju turinti asmenybė gali išgyventi tokius pačius psichologinius ir egzistencinius sunkumus kaip ir visai visuomenėje nežinomas asmuo. Gali nerasti savo vietos gyvenime, išgyventi tuos pačius sunkumus, kuriuos papasakoja jai atitolusi ir atsitiktinai sutikta moksladraugė.

Nors filme nėra lyg nieko netikėto, nesuvokiamo, bet gražuolės istorija pateikiama išties jautriai ir gerai. Ir turėjo labai efektingai skambėti šiuolaikinė puiki muzika Didžiojoje salėje! Kad ir nebeturėdami dabar tos galimybės, vis tiek pažiūrėkime filmą namuose. Nesigailėsite! Lenkijos kinas dar kartą įrodys, jog gali būti puikus, kokių temų jis nesiimtų! Taip, sukuriama ten ir silpnesnio kino. Bet susidaro įspūdis, jog Lietuvos jis nepasiekia...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14572

2020-11-12 10:25 20 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Fabrice du Welz Garbinimas

Taip, aš garbinų belgų kiną. Galima daug aiškinti, kokius gero kino pavyzdžius iš šios šalies teko matyti.
Nepulsiu neigti gana gerų šios 12-ečių vaikų (ar juos jau reiktų vadinti paaugliais?) savotiškos meilės istorijos Vakarų kritikų vertinimų. Taip, puikiai nufilmuotas kelio filmas. Taip, vaikų meilės istorija primena Romeo ir Džiuljetos istoriją bei nebe vaikus – Boni ir Klaidą. Geri aktoriai, ypač mergaitė. Puikus gana žinomas belgų aktorius Benoit Poelvoorde, vaidinantis epizodinį vaidmenį pabaigoje (beje jo gyvenimo draugė – Marcelo Mastroianni ir Katherin Deneuve dukra Chiara). Nuostabus operatorius. Bet galima rasti nesusikalbėjimų su logika. O jos labai norėjosi pabėgimo link laisvės, link svajonės istorijoje.

Nors ir stengiamasi rodyti berniuką užsisklendusiu, nerandančiu vietos tarp suaugusiųjų, bet jo elgesys, sakyčiau, netelpa į realistinius rėmus. Jei po nelaimingo atvejo gydykloje, jį galima suprasti – buvo šoke, tai išsiskyrimo su draugiška olandų turistų šeima nušvietimas ir tolimesnis įsimylėjėlių bendravimas filme yra alogiškas. Arba reikėjo kitaip išsiskirti, arba vaikinas jau turėjo suvokti, kad per toli nubėgo ir reikia pasiduoti... O po jų tokio pabėgimo iš gydyklos, paieška irgi turėjo vykti ne dėdės brigados "miškų šūravimo", o policijos sraigtasparnio lygyje. Ir savaime suprantama, kad laužas miške turėjo pats užsidegti. Žinoma, sakysite, kad degtukus pasivogė. Bet, kad filme tai neparodoma Šypsena

Taigi meistriškas kūrinys turi žiūrovui erzinančių dalykų. O tokių variantų anksčiau belgų kine nė su žiūronu nerasdavau.


Raganos

Laikau tai nesusipratimu Scanoramoje. Kelią šiurpą žiūrovui žemo dažnio garsais, kai veiksmo nėra. Vadina reginį ir klausalą atmosferiniu stiliumi. Tačiau, sakyčiau, nebe tie laikai, jog toks gražaus vaizdo marazmas veiktų...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14573

2020-11-12 19:36 21 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
"Scanoramoje" pristatomi Europos kino akademijos apdovanojimuose nominuoti filmai

Geriausias filmas:
"Dar po vieną" (Rež. Thomas Vinterberg)
"Undinė" (Rež. Christian Petzold)

Geriausias trumpametražis filmas:
Tamsoj visos katė pilkos (Rež. Lasse Linder)
Genius loci (Rež. Adrien Mérigeau)
Saulės šuo (Rež. Dorian Jespers)
Dėdė Tomas, skaičiuojantis dienas (Rež. Regina Pessoa)

Geriausias režisierius:
Agnieszka Holland ("Šarlatanas")
Thomas Vinterberg ("Dar po vieną")

Geriausia aktorė:
Paula Beer ("Undinė")
Nataša Berežnaja ("Dau. Nataša")
Ane Dahl Torp ("Neišskiriami")
Nina Hoss ("Sesutė")

Geriausias aktorius:
Goran Bogdan ("Tėvas")
Mads Mikkelsen ("Dar po vieną")

Geriausias scenarijus:
Damiani ir Fabio D'Innocenzo ("Blogos pasakos")
Thomas Vinderberg, Tobias Lindholm ("Dar po vieną")


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14574

2020-11-13 19:57 22 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Net 2 filmai Scanoramoje vienaip ar kitaip siejasi su Afganistanu.

Filmas Vaikų namai yra žymiai daugiau su šia šalimi susijęs, nes pasakoja apie vaikų namus Kabule, kai TSRS buvo okupavusi šią šalį (1979 gruodis-1989 vasaris), o filmo režisierė – afganistanietė ir dabar ten gyvenanti. Deja, rekomenduočiau rinktis kitus Scanoramos filmus, nes man filme, besiremiančiame rastu vaiko dienoraščiu, rodoma vaikų bendruomenės kasdienybė valdiškuose namuose, aiškiai trūkstant siužetinių linijų, paprasčiausio dramatizmo ar komizmo. Žiūrėti galima, bet nepatikėčiau, jei filmas įtrauktų. Įdėta daug pastangų, atkuriant ano meto realybę (transpertas, buitinė technika ir pan.), bet intriga filme nepakyla iki reikiamos kartelės...

Visai kitaip yra afganiztaniečio, dabar jau negyvenančio gimtojoje šalyje Atiq Rahimi Nilo Dievo motina. Filmas kur kas įdomesnis. Galų gale įsidėmėję taip panašias viena į kitą juodaodes prestižinės mokyklos Ruandoje 1973 metais mokines, įtraukiami žiūrovai į paaugliškus jų nuotykius, svajones, žaidimus. Skamba žaviai žaisminga muzika, soluojant klarnetui. Mezgasi netikėtos ir originalios intrigos tarp merginų. Ir negali patikėti kad taip šauniai gyvenančių merginų bendruomenė patirs tragediją, kai tais metais priešprieša tarp hutų ir tutsių, išvirs į žudynes netgi toje mokykloje. Buvo žudomos merginos, kurios turi tutsių genties kraujo...

Nežiūrint to, ką pasakiau, filmas ne baisus, nes realybėje įvykęs aktas nerodomas kankinant žiūrovą tragiškai žiauriai vaizdais – rodos tik prabėgomis parodomi kraujuoti merginų kūnai ir nespėji pašiurpti.

O filmo žaismingumas, vidinė konkurencija tarp merginų bei jų paaugliškų baimių humoras skatina rekomenduoti šį filmą pamatyti.

Nesu afrikietiškų filmų mėgėjas, bet šis tikrai vertas dėmesio. Prestižiniame Berlyno festivalyje filmas gavo 14+ amžiaus grupės geriausio filmo Sidabrinį lokį. Bet nereikėtų apsigauti – filmas puikus bet kokio vyresnio amžiaus žiūrovui...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14575

2020-11-13 21:15 23 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Tanel Toom Tiesa ir teisingumas

Ilgiausias Scanoramos filmas. Taip, 15-20 min. galėtų būti ir trumpesnis. Bet iš esmės – tai ne bėda. Bėda, įsivaizduoju, slypi mūsų sąmonėje, kuri iš karto teigia – negi rinksies estų filmą, kai gali, sakysim, pamatyti švedų!? Kad tokia nuostata dažnai gali būti stipriai klaidinga, įsitikinau jau ne per vieną Scanoramą.

Dar kas manau atgrasys domėtis filmu – rodomas laikmetis ir veiksmo vietą. Pagalvokit tik – 1870-1896 m., nykus, užkampinis kaimelis Estijoje. Vėl klaida. Epocha ir aplinka nieko verti, kai kinas stipriai orientuojamas į veikėjų charakterių, jų likimų atskleidimą. O tas padaryta labai aukštame lygyje!

Visų pirma labai jaučiasi kietas dramaturginis pamatas. Juk filmas pastatytas pagal tikrą Estijos literatūros klasiką apie valstiečius. Štai kodėl jis ilgas – negi išmesi klasikos siužetinius klodus... Šypsena

Epiniame romane atskleidžiamas pagrindinio herojaus, jauno ūkininko Andrėjo charakterio metamarfozės, kai gyvenimas jam nuolat pametėja išbandymus. Iš mielo, pasitikinčio savimi jaunuolio, metams bėgant jis darosi užsispyręs, nejaukus, nepalaužiamas ir neperkalbamas savo įsitikinuomuose ir tiesose daugiavaikės šeimos tėvas. Jis gerokai apkartina gyvenimą artimiausiems žmonėms, kai kuriems bandymai įtikti baigiasi net ir sveikatos sužlugdymu ar prievartiniu dingimu iš tėvų namų.

Andrejaus charakterio pokyčiai parodomi įtaigiai ir išraiškingai. Tiesa, filme netrūksta etnografinio kino motyvų. Nemanau, kad pinigų trūkumas, bet greičiau nepatyrimas, įgalina palikti filme tokius "liapsusus", kaip pvz., kai pirmą kartą pamatome jaunąją gražuolę Andrejo žmoną, atrodo ji gūdžiame kaime kaip manekenė, apvilkta tautiniais rūbais. Veidelis baltas, kremais išteptas iki blizgesio Šypsena Neapsižiūrėjimas... Bet tai visai nemenkina filmų kūrėjų nuopelnų...

Labai abejoju, – jeigu mūsų kinematografininkai imtų ekranizuoti kokių Ievos Simonaitytės ar Vaižganto romanus, kažin ar gautusi toks pavykęs rezultatas, kaip pavyko estams... Šaunuoliai!

------------------------------------------------------------

Sally Potter Nepasirinkti keliai

Kitąmet 70-metį minėsianti britų kino režisierė, scenaristė, prodiuserė, taip pat savo filmų muzikos kūrėja, montuotoja, kai kada operatorė ir aktorė yra labai žinoma kino pasaulyje. Jos naujausias "Nepasirinkti keliai" – pats žvaigždiškiausias filmas šių metų Scanoramoje: pagrindinio vaidmens krūvį, sakyčiau, keistai neša pats Javier Bardem, epizode vaidina SALMA HAYEK. O ir antro didžiausio vaidmens filme atlikėja ELLE FANNING, nepavadinsi nežinoma kine asmenybe – 32 metai, o jau gali pasigirti 60 vaidmenų. Ir sąskaitoje gana žinomuose filmuose, pvz. pagr. vaidmuo Scanoramoje rodytam "Neoninis demonas"...

Deja, tuo visas gerumas ir baigiasi. "Nepasirinkti keliai", mano požiūriu, įrašytinas į silpniausių Scanoramos filmų sąrašą. Kaip pamatome pirmame kadre Bardemo herojų netekusį amo, toks jis išliks ir visame filme. Manyčiau persistengta su tuo jo tapatybės pametimu – tokios būklės žmogus būtinai pabuvos ligoninėje, o nustačius jo neįgalumo priežastį – kokioje nors priežiūros įstaigoje. Ogi filme jis slankioje po Niujorką. Dukra nuolat pristato gydytojams, nes su tokiu tėvu nesusikalbėsi. Bet... jis toliau slankioja.

Sally Potter išgarsėjo beveik prieš 30 metų, kai pasaulį sužavėjo jos "Orlando". Hermofrodintinis jaunuolis XVII a., vaidinamas Tildos Swinton. Ten būta ne moteriško kino. Deja, "Nepasirinkti keliai" – vien emocijos paremtas kūrinys, vienpusis ir keistas. Tikrai stebinantis, kad tokį lygį tesugeba pasiekti tiek scenarijumi, tiek pagrindinio aktoriaus saviraiška meistrė Sally Potter. Stipriai nuvilia.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14577

2020-11-14 20:58 24 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Runar Runarsson Kalėdos Islandijoje

Sakyčiau, filmas – 35-iais metais jaunesnio islando linkėjimas garsiąjam švedų režisieriui ROY ANDERSSON. Šio Scanoramos favorito naujo filmo šiemet nėra festivalyje, bet Runaras Runarssonas pristato savo filmą tarsi būtų uolus Anderssono sekėjas.

Prisipažinsiu, kokias pirmas dešimt kaleidoskopines 1- 4 min. trukmės kino noveles apie prieškalėdinį ar priešnaujametį įvairiausių islandų gyvenimo laikotarpio kasdienybę, priėmiau kaip gerokai beprasmį žiūrėjimą. Autorius visai nerodo nė menkiausių pastangų jungti matomus žmones link siužetinio susiejimo.

Tačiau kuo daugiau islandų stebi, matydamas jų problemas ar džiaugsmus, darbus ar laisvalaikį, lūkesčius ar rūpesčius, tuo filmas tampa prasmingesniu pažįstant šios atšiaurios šalies įpročius, gyventojų charakterį.

Nesitikėdamas aptinku, kad ir pasaulinėje filmų duombazėje žiūrovų bei filmo dalyvavime gana gausiame festivalių verpetę, "Kalėdos Islandijoje" gavo aukštus įvertinimus. Ką gi, negaliu nesutikti...
------------------------------------------

Malou Reymann Absoliučiai normali šeima

Nediskutuotina, kad lyties keitimas yra šokiruojantis reikalas bet kuriai šeimai. Kaip tai paveikia dvasiškai visus narius, matyt, bus sukurtas dar ne vienas filmas. Šįkart toks neordinarus dalykas ištinka civilizuotos šalies – Danijos šeimą.

Sakyčiau stipriausia šiame filme, kad visos priešpriešos, nuoskaudos ir pergyvenimai pateikiami labai civilizuotai. Nėra perspaustų emocijų, drąstiškos isterijos ištikus tokiam pasirinkimui dviejų dukrų tėvą. Išvengdama nekontroliuojamų emocijų, debiutuojanti režisierė sukūrė paprastą filmą. Bet dėl to jis ir geras!

Maždaug dešimtmetė ir trylikametė priima faktą skirtingai. Filme visos peripetijos, dukrų, ypač jaunėlės, išgyvenimai atskleidžiamos natūraliai. Nuošalyje lieka sutuoktinė. bet ne toks buvo tikslas – autorę domina vaikų situacija.

Svarbiausia, – parodoma, kad ir su tokiu neordinariu pokyčiu įmanoma susigyventi.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14578

2020-11-15 15:29 25 žinutė iš 33 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Thomas Clay Fanės Laj gundymas

Neužsiakcentavau sau šio anglų filmo anotacijos "puritoniškas vesternas, keršto trileris, religinis veiksmo filmas" teiginio ir baigęs įdėmiai žiūrėti, suvokiau, kad būtent šių žanrų kūrybinga samplaika ir yra šis autorinis kinas. Atokio vienkiemio aplinka filme labai primena kitą etnografiniais motyvais gerą filmą festivalyje – estų "Tiesa ir teisingumas". Tačiau ta veiksmo aplinka ir tėra vienintelis bruožas, kuris jungia abu filmus. FANĖ LAJ stebina kur kas daugiau, nes po pradinio užkadrinio balso pristatymo apie tame vienkiemyje gyvenančią šeimą ir mūsų greito įsitikinimo, jog šeimos galva, Oliverio Kromvelio armijos atsargos kapitonas senyvas Džonas besąs griežtas šeimos diktatorius, esame tiesiog pribloškiami visai netikėtų siužeto posūkių. Ir tai padaro jį vienu įdomiausiu, mano galva, festivalio filmu.

Tiesa suabejočiau tinkamu lietuvišku žodžiu pavadinime. Jeigu yra kažkiek "gundymo", tai jis priverstinis, teroro pasekoje. Žodžiui "deliver" kaip ir daugeliui angliškų, žodynas pateikia gausią alternatyvą. Visai šalutinį vertimą radau netgi "išvadavimas". Filmą versčiau gal "F.Laj išsivadavimas" – tiktų ir tiesiogine prasme, ir asmenybine (dvasine).

Kaip rašoma anotacijoje į šią stipriais religinio mokymo kanonų, kuriuos užtikrina puritoniškasis tėvas, prisilaikančią šeimą įsimaišo nuogalių porelė. Juos pamatome jau įžanginiame filmo kadre gūdžiame rūke. Ir kaip teigia pasakotojas, tai radikaliai pakeis šeimos gyvenimą. Daugiau pasakoti nevertėtų...

Pradžioje patenkame į detektyvo pinkles – kas gi vis dėlto yra tie svečiai? Greitai atsiduriame trileryje, kai kamerinėje aplinkoje vystosi aštrus veiksmas. Dar toliau net pateksime į erotinį kiną, kuris galų gale virs kietu vesternu. Ši dalis nuteikė ypač maloniai, nes nepastebimai panardino į pačio SERGIO LEONĖS atrasto savito stiliaus kino kalbą – operatorius filmuoja panašiai, skambant artimai tokiam kinui dramatinei muzikai, kaip ir garsiųjų italų atveju (čia turiu omeny ir Ennio Morricone).

Tačiau režisierius, scenaristas, prodiuseris ir montuotojas THOMAS CLAY išsiverčia be a.a. kino klasiko Morricone pagalbos – gi pats yra kompozitorius, aranžuotojas, garso suvedėjas. Vien dėl jo orkestruotės dideliam filmo laikmečiui tinkamų instrumentų sudėties orkestrui aranžuotės, L. van Bethoveno 9 simfonijos paskutinės dalies "Odė džiaugsmui" (kuri yra ir Europos Sąjungos himnas), verta pabūti filme iki galo, t.y. ir slenkant titrams. Juose pamatysite, kad aktyviai prisidėjusioje prie filmo vokiečių komandoje yra lietuvė, kaip lietuvis yra ir vienas iš filmo natūros dailidžių. Malonu, kad tautiečiai dalyvauja tokiame šauniame filme!

Nustebau, kad jis praslydo pro festivalių apdovanojimo filtrus, nėra ir didelių pagyrų iš žiūrovų. Tai gal klystu ir kupinas netikėtų siužetinių vingių, kur svarbiausia – aktorių įtaigumas, filmas nėra toks geras? Nuramino rottentomatoes.com kritikų vertinimo apžvalga – iš 25 kritikų tik vienam filmas patiko mažiau...


Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje
Atsakyti Kitos temos Nauja tema



Pranešti apie naujas žinutes šioje temoje
Mano prenumeratos

Statistika

Kinomanai: 3.110 Žinučių forume 189.339 2.245 Narių klube 3.025 Banga.lt laikrodis 06:04 Dažnai užduodami klausimai ir atsakymai



Kinomanai

Moderuoja: Diaboliq, BangaLT, kertukas, Froidas
Statusas: ne narys (Įstoti)
Filmų archyvas
Forumas
Naujienos
Nariai
Foto
Nuorodos

Banga.lt klubai


Mano įrankiai

Privačios žinutės
Mano temos
Dienoraštis
Draugų adresai
Mano duomenys

Mano meniu

Į mano meniu įkelti puslapį: SCANORAMA 2020 (nemokami seansai 06-07 mėn. Alytuje)

Prisijungę draugai

Visi draugai

Paieška

 

Dažnai užduodami klausimai