KINO PAVASARIS 2020
Programos sudarytojų Metų atradimai
Tarp kitų MANTĖ VALIŪNAITĖ išskiria lenko XAWERY ZULAWSKY Paukščių kalba
Štai ką apie filmą rašė iš Gdynės festivalio ŽIVILĖ PIPINYTĖ:
"Man 2019 m. Gdynės festivalis liks neatsiejamas nuo Xawery Zulawskio filmo "Paukščių kalba" ("Mowa ptakow"). Sulaukęs tik jaunimo žiuri apdovanojimo, jis buvo labjausiai aptarinėjamas, daugiausiai diskusijų ir susidomėjimo sukėlęs filmas Lenkijos kino festivalyje. Galiu tai paliudyti, nes ziūrėjau filmą multiplekse, kur kūrėjų diskusija su ziūrovais truko per dvi valandas ir baigėsi naktj. Filmo scenarijų Andrzejus Zulawskis perdavė sūnui prieš pat mirtį.
"Paukščių kalba" - tai ir savotiska pagarbos duoklė mirusiam kūrėjui, ir kartu negailestingas šiuolaikinės Lenkijos portretas. Filme išsaugotas ne tik Andrzejaus Zulawskio stilius, nervingas pasakojimo ritmas, autoironija, bet ir jo požiūris į Lenkijos istoriją ir į jo šeimą, su kuria scenarijaus autorių siejo sudėtingi santykiai.
Filmo herojai - trys broliai: literatūros mokytojas Marianas (Sebastian Fabljanski), kompozitorius ir dailininkas, kurie visiškai nepritampa prie
"gerosios permainos" valstybės tikrovės. Ketvirtuoju taps istorijos mokytojas Liudvikas - Mariano kolega. Jie abu pasipriešins įsisiautėjusiems mokiniams, kuriems nepatiko "nepatriotiska" Liudviko Lenkijos krikšto koncepcija. Filmo herojai paversti marginalais. Jie skirtingi, bet visi bejėgiai prieš radikaliojo nacionalizmo bangą. Kultūra, išsilavinimas, mokėjimas analizuoti istoriją ir tikrovę niekam nebereikalingi. "Paukščių kalba" - lyg veidrodis, kuriame atsispindi fantasmagoriška dabartis. Tačiau labiausiai sukrečia ne kūrėjų fantazija, о dokumentiniai Varšuvos centre filmuoti nacionalistų demonstracijos kadrai.
Nemačiusiems Andrzejaus Zulawskio filmų, "Paukščių kalba" gali pasirodyti pernelyg pretenzinga, marga, karnavališka, chuliganiška, perzengianti visas
įmanomas ribas, persotinta literatūrinių ir kitokių citatų. Filmas visiškai lais vas, ironiškas, laukinis, gali žavėti, gali erzinti. Bet, kaip sakė Xawery Zulawskis, tokių filmų jau niekas nebekuria. Tai - manifestas prieš tikrovėje įsikerojusius vartojimą, oportunizmą, konformizmą. Todėl ir įkvepia."
AISTEI RAČAITYTEI metų atradimu tapo norvegų filmas "Disko" (rež. Jorunn Myklebust Syversen)
"Devyniolikmetė Mirjam blaškosi ne tarp skirtingų tėvų, bet negali pasirinkti vienas už kitą radikalesnio gyvenimo kelio. Ji yra disko šokių čempionė ir priklauso uždarai religinei bendruomenei, tačiau, rodosi, nei viena, nei kita terpė iš merginos reikalaujanti absoliučios disciplinos ir atsidavimo, nesuteikia jai dvasinės pilnatvės, atvirkščiai, atskiria ją nuo pasaulio. Filmas supažindina su tikrais religiniais ir kultūriniais fenomenais, kurių egzistavimu sunku patikėti, bet jame pasakojama ir aktualumo niekada neprarandanti istorija apie jauno žmogaus savęs paieškas."
Kitas Aistės atradimas – Venecijos k/f "Horizontų programoje prizu už geriausią režisūrą apdovanoto ispano ThEO COURT, kurio filmas "Baltu ant balto" ("Blanco en Blanco") "nukelia į kolonializmo laikus. Pagrindinis herojus fotografas vyksta į Ugnies Žemę įamžinti žemvaldžio vestuvių, tačiau susiduria su fantasmagoriška atmosfera, pilna neapykantos čiabuviams. Tai filmas apie negailestingą ideologiją, tiksliai veikiančią sistemą, praryjančią bet kokį humanizmą."
"Baltu ant balto" Edvinas Pukšta įvertino 9/10 balu.
GEDIMINAS KUKTA išsirinko atradimų filmą Toronto k/f:
"Reikėjo pamatyti kelis vidutiniškus, kad galiausiai suskambėtų vienas – italų režisieriaus FILIPPO MENEGHETTI debiutas "Dviese" ("Deux"). Iš pirmo žvilgsnio - nieko ypatinga. Kamerinis filmas, dvi pagrindines aktorės. Bet po homoseksualios meilės temą šiuolaikiniame kine subanalinusių ir viena už kitą nuobodesnių paaugliškų coming out istorijų pastarasis darbas pasirodė kaip šviežio oro gūsis.
Pirmiausiai dėl to, jog ekrane išvydau ne tapatybėje pasimetusių jaunų žmonių, bet brandaus amžiaus moterų istoriją. Filmas pasakoja apie Madlenos (Martine Chevallier) ir Ninos (nuostabloji Barbara Sukowa) draugystę, kuri trunka jau kelis dešimtmečius, tačiau apie meilę moteriai Madlena iki šiol nedrįsta papasakoti savo šeimai, jau suaugusiems vaikams. Herojės planuoja pabėgti į Romą ir pagaliau pradėti jųdviejų gyvenimą, nebesislapstyti, išsilaisvinti, tačiau atsi verti artimiesiems sunkiau nei parduoti butą, susipakuoti daiktus ir nusipirkti lėktuvo bilietą. Režisierius rodo, kur gali nuvesti ilgai saugota paslaptis ir ką gali iškęsti vienas kitą mylintys žmonės. "Dviese" – melancholiškas lyg vėlyvo rudens diena, bet kartu šviesus filmas apie tikrą draugystę. Be jokios isterijos, ryškių spalvų ir skraidžiojančių kamerų, su lengvu humoru ir puikiomis aktorėmis.
Atrodo, jog dabartiniai režisieriai apskritai vengia būti sentimentalūs, jausmus pernelyg racionalizuoja, nuoširdumą ironizuoja ir vis dažniau taikosi į žiūrovo protą, bet aplenkia širdį."
Visa metų atradimų programa: https://kinopavasaris.lt/lt/programa?p=787