Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai
Prisijunk: Pamiršau slaptažodį  Užsiregistruoti
Rėmėjai:

Ignas Jonynas NEMATOMA (2019)


Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje

Atsakyti Kitos temos Nauja tema Temą 2019 09 27 d. 21:56 pradėjo  kertukas, peržiūrėta 2726 k.
Puslapiai: 1 
kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14314

2019-09-27 21:56 1 žinutė iš 3 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Žinau jaunų žmonių, kurie ankstesnį režisieriaus-scenaristo Igno Jonyno ir filosofo, kinui persiklafikuojantį į scenaristą Kristupo Sabolio pirmą ilganetražį filmą "Lošėjas" laiko geriausiu dabartinių laikų lietuvišku filmu. Niekaip su jais nesutinku.
        Mano tvirtu įsitikinimu, puikios idėjos pagal realų įvykį "LOŠĖJO" problema buvo besistengiant  režisuoti istoriją su manieringu užmoju, kuris, sakyčiau, tapo aiškiu mandrumu. IGNAS JONYNAS akivaizdžiai nenorėjo taikstyti su lietuviško kino tradicija, būdingu lėtapėdiškumu vystant siužetą  ir griebėsi kiek sugebėjo techninėje realybėje naudoti radikalesnes priemones pasakojimo stiliui moderninti, šiuolaikinti. Staigus rodomų scenų nukirpimas montuojant, erzinančiai artimų planų vyravimas, labai jau kertantis per smegenis garsiniai efektai, kurių muzikiniais nepavadinsi, niekada nesifilmavusių kine žmonių įtraukimas (žymiausia Kauno chorvedė Danguolė Beinarytė, NDT direktorius Marijus Budraitis,  teatro režisūros įžymybė Jonas Vaitkus, operos žvaigždės tenoro VAIDO VYŠNIAUSKO show miške – bene pats žaviausias filmo epizodas) – viskas skirta tarnauti novatoriškumui.  Ryškiai persistengta čia, nors kiti kino komponentai buvo tikrai aukštumoje...

     Todėl suprantama, kad naują šio kūrybinio dueto kino kūrinį NEMATOMA vykau žiūrėti su nerimu. Turėjau vilties, kad Ignas Jonynas nesilaikys tokių pačių ambicijų, kaip pirmiau rašiau, nes iki kino jis kūrė puikius spektaklius Valst. jaunimo teatre su Rolandu Kazlu pagrindiniuose vaidmenyse, kurie buvo ir geri, ir modernūs. Džiūgaudamas galiu konstatuoti, jog NEMATOMA visai kitokioje manieroje sustyguotas filmas. Nuosekliai, be trikdžių pasakojami du siužetai, kurių ryšys gana greitai gaunasi aiškus žiūrovui.

Iš anksto pasakysiu, kad pirmieji profesionalūs kritikai pažymi, kad pagrindiniai veikėjai per mažai "briaunuoti", filme gyvenantys tik jų likimus nulėmusiu įvykiu ir yra siužeto daugiaprasmiškumo ar herojų spalvingumo trūkumų. Nepuolant dėl to ginčytis, iš karto sakau, jog "NEMATOMOJE" pavergia užtikrintas, gero tempo, išbaigtas rodymas to, ką abu scenaristai sugalvojo. Kai atrodo, žiūrovas aiškiausiai supranta istorijos esmę, finale paaiškėja kriminalinio įvykio visai kitokia, nelaukta išeitis. Ir finalui dar ta ir graikiška tragedija, kurią pasak K.Sabolio, jiedu su Ignu sukūrė...
     
  Bet iki tol regime pagrindinio filmo aktoriaus Dainiaus Kazlausko vaidybos perlus. Taip, kaip jis "aklas" dalyvauja TV šokių show (kaip tik už savaitės LRT pradės tokį šokių show tiesiogiai rodyti savaitgaliais), yra ne kas kita, kaip vaidybos meistrystė. TAI paprasčiausiai reikia matyti ! Po šio teiginio, prisiminiau mūsų visuomenėje prieš beveik dešimtmetį labai išpopuliarėjusį Holivudo režisūros žvaigždės Darren Aronofsky baletinio filmo "JUODOJI GULBĖ". Ja filme vaidino kita žvaigždė Natalie Portman ir aiškiai matėsi, jog nebuvo, nėra ir nebus baleto šokėja... O štai "NEMATOMOS" autoriai protingai pasikvietė vedantį jauną Nac. operos ir baleto teatro vedantyjį choreografą Martyną Rimeikį, kuris taip suakcentavo D. Kazlausko šokį rankomis, kad niekaip neprikiši aklam šokėjui nenatūralumo ar neorganiškumo. O šokėjos figūrą turinčią kino debiutantę Pauliną Taujanskaitę laisvai gali palaikyti išties besant šokių mokytoja. Bravo, kaip visa tai nufilmuota, suvaidinta...
        Autoriai nesiskundžia, bet lyg tarp kitko interviu praslysta sunkumai, su kuriais jie susidūrė. Gana nenormali kūrybos trukmė – 6 metai, pasirodo sąlygoti rimtai strigusiu finansavimu. I. Jonynas labai apgailestauja, kad teko iškarpyti efektingai ekrane atrodžiusio Jono dėdės buvimo ekrane laiko. Jis sako, kad ukrainietis aktorius Aleksandras Ignatuša "neišvys" savęs filme – teko iškarpyti gausiai prifilmuotą su juo medžiagą. Na, aš iš žiūrovo pozicijų taip neteigčiau – įsidėmime filme jį. Nesusilaikysiu ir toliau pateiksiu pagrindinio filmo herojų įkūnijusio Dainiaus Kazlausko interviu, kuris išsitaria, kad filmavimo aikštelėje buvo ir nesutarimų, trukdžiusių filmo užbaigimui. Turėjusi būti jo šokių partnerė profesionali balerina – tai tikrai:

– Kokio pasiruošimo reikalavo šis vaidmuo?
 – Visų pirma, reikėjo fizinių pastangų. Kai esi jaunas, šokis yra nuotykis. O kai tau virš 40, tai tampa iššūkiu. Porą mėnesių po penkias valandas praleidau su nuostabiu žmogumi, choreografu Martynu Rimeikiu, kuris, manau, yra geriausia, ką turime Lietuvoje ir už jos ribų. Jo skonis, šokio supratimas, unikalus judesys – man pasisekė turėti galimybę dirbti kartu. Bet tai būtų iššūkis net ir šokančiam žmogui. O man – juo labiau. Iš pradžių repetavome su balerina – jai viskas sekėsi neblogai, o aš turėjau labai stipriai temptis į viršų. Vėliau, kai dėl kitų priežasčių ji nebegalėjo vaidinti filme, atsirado Paulina Taujanskaitė. Tuomet jai reikėjo labai smarkiai stengtis. Visa tai reikėjo padaryti likus dviem savaitėms iki filmavimo pradžios. Tada jau dirbom kruvinai – atšokdavom po dešimt valandų be sustojimo. Tai buvo ir fizinis, ir visoks koks kitoks iššūkis. Bet labiausiai man patiko idėja, kurią vėliau supratau. Galiausiai šokis nuėjo į trečią planą. Ir tai parodė dar didesnę viso to prabangą – įdėti tiek pastangų tam, kas turėtų būti lyg tarp kitko. 

– Kaip jautėtės dėl to, kad projektas taip išsitęsė laike? – Filmo premjera turėjo įvykti prieš pusantrų metų. Įprastai, pusę metų ruošiesi, mėnesį filmuojasi, dar po šešių septynių mėnesių jau laukia premjera. Jei viskas gerokai išsitęsia, tu tiesiog perdegi. Ir kai dabar viskas iš naujo užsivedė, jausmas keistas – visiems duodi interviu, bet turi dar pats prisiminti, kaip ten kas. Bet tikriausiai šis laikas labiau palietė Igną. Toks projekto uždelsimas yra didžiulis iššūkis režisieriui. Ir tuomet atvesti projektą iki finišo ir gero rezultato, nepaisant to, kad teko daryti daug kompromisų – nesu matęs kito filmo, kuriam teko daryti tiek daug kompromisų – yra labai sudėtinga. Bet dėl to Ignui jaučiu tik dar daugiau pagarbos. 

 – Su Ignu Jonynu dirbate ne pirmą kartą. Ar jis griežtas režisierius?
 – Kai yra bendras tikslas, nėra žodžio "griežtas". Supranti, kad jūs vienas be kito negalit egzistuoti – tokia jau profesija. Todėl ir vaidinti statusų nėra prasmės. Aš pats sau reiklus. Mes visi patys sau reiklūs ir griežti. Jei viskas gerai, jei dirbama dėl vieno tikslo, tuomet jauti kūrybinį malonumą, kai visi aikštelėje plaka viena širdim. Bet ne visi plakė viena širdim. 

– O kas nepalaikė?
 – Nesakysiu. Bet ne visi plakė viena širdim. Dėl to tas procesas ir išsitęsė.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14325

2019-10-06 21:24 2 žinutė iš 3 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Interviu su režisieriumi Ignu Jonynu

Tarp "Lošėjo" ir "Nematomos" buvo šešerių metų tarpas, per kurį įvyko daug dalykų. Kas nutiko?


Visų pirma, kai padarai filmą, kuris atneša tam tikrą satisfakciją, tikiesi, kad antras filmas bus paprastesnis ir lengviau darysis. Pirmąjį filmą labai ilgai rašėme su Kristupu Saboliumi, nes tai buvo pirmas mūsų darbas. Mums reikėjo praeiti mokymus, kūrybinis laikotarpis buvo gana ilgas. Visą laiką kovojome su pinigų ieškojimu. Po "Lošėjo" sėkmės kino teatruose, maniau, kad bus paprasčiau ir ištiestos rankos problemos nebus, bet ji buvo dar didesnė. Nežinau kodėl, bet jautėsi pasipriešinimas ir nenoras tą filmą finansuoti.

Pasipriešinimas iš valstybės institucijų?

Iš tų žmonių, kurie svarsto suteikti finansavimą ar ne. Taip pat begalė techinių dalykų. Buvo sudėtingų istorijų ir su aktoriais, ir su pačiu filmavimu. Filmavome labai įdomiose sąlygose Ukrainoje. Labai daug dalykų, kuriuos norėjau nufilmuoti, liko nenufilmuoti. Tai režisieriui yra labai skausminga, nes nuo to pasikeičia pats filmas. Tai buvo sudėtingi vidiniai, fiziniai ir materialiniai laikai.

Kiek dalių filme atsiranda ne kaip pirminė scenarijaus dalis, bet kaip pasekmė tų atsitiktinumų grandinės?

Kalnai, kuriuose mes turėjom filmuoti, numatyti jau scenarijuje. Pradžioje buvo galvojama apie Lenkiją, čia tie patys žaidimai, kas bus koprodiuseris – Lenkija, Ukraina, Rumunija. Ieškai vietos, kuri atitiktų tavo scenarijų. Norisi visuomet būti sąžiningu ir šitoje vietoje. Džiugu, kad atsirado Ukraina, didele dėka mano draugo ir operatoriaus Deniso Luščiko, su kuriuo susitikau reklamoje. Reklamoje labai daug talentingų žmonių.

Ar susidurdamas su finansinėmis problemomis, suprasdamas, kad netempi iki tokio biudžeto, kokio norėtum – ieškai daugiau pinigų ar mažiniesi apimtis?

Abu atvejai. Jeigu matai, kad pinigų nebus – nusikerti ranką, koją ir po to žiūri ar gali vis dar šlubčioti. Jeigu filmas vis dar šlubčioja, tai nusipjauni ir pirštus.

Kur yra riba, kai jau nebegali daryti kompromisų?

Kada tai tiesiogiai daro įtaką idėjai, be kurios tu negali filmo vertinti kaip savo kūrinio.

Kas buvo "Nematomos" nekintanti bazė?

Visų pirma – aklumo tema. Tai yra istorija apie senstantį žmogų, kuris nori šokti, kurį persekioja praeities nusikaltimas ir kuris apsimeta aklu, kad patektų į televizijos šokių šou.

Pirmiausiai ateina tema ar naratyvas?

Tema, nes su Kristupu visada nuo jos pradedame. Galvojame, apie ką būtų įdomu kalbėti, tada ieškom būdų, kaip tai patraukliai papasakoti.

Jūs fikcionalizuojate ar imate pavyzdžius iš realaus gyvenimo?

Negaliu prisiminti, kada kam šauna kokia idėja. Tai yra toks ping-pong rašymas. Mes labai remiamės realybe. Prieš "Lošėją" daug su medikais bendravome, važinėjome į paramedikų stotis, su jais daug kalbėjome. Geras kinas visą laiką turėtų remtis realybe, o po to ją pateikti tokiu kampu, kuris atskleidžia temą. Šiuo atveju susitikinėjome su aklais žmonėmis. Filme yra ir daug televizijos, kuri buvo labiau pažįstama erdvė. Aišku, irgi buvo įdomu panagrinėti tuos visus šou. Mes visada gilinamės į realybę.

Kai Jonas Mekas sako, kad filmuoja tai, ką mato, o žiūrovas iš viso to pats susikonstruoja naratyvą. Tau naratyvas įdomus savaime, esi istorijos žmogus?

Ir taip, ir ne. Man patinka Karlosas Reigadas, Amat Escalante – meksikiečių režisieriai, pas kuriuos yra naratyvas, bet už jo stovi dar didesnės istorijos. Aš labai mėgstu dramaturgiją ir manau, kad tai be galo sunku. Man atrodo, kad scenaristas – visa ko pradžia ir pabaiga kino industrijoje. Geras scenarijus jau yra visas filmo kraujas.

Kalbino Kristupas Kaupinis. Laida "Kava ir kinas"


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14329

2019-10-11 12:59 3 žinutė iš 3 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Vilnius

Pasaka
http://www.kinopasaka.lt/lt/filmai/nematoma



Puslapiai: 1 
Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje
Atsakyti Kitos temos Nauja tema



Pranešti apie naujas žinutes šioje temoje
Mano prenumeratos

Statistika

Kinomanai: 3.105 Žinučių forume 189.318 2.245 Narių klube 3.025 Banga.lt laikrodis 15:32 Dažnai užduodami klausimai ir atsakymai



Kinomanai

Moderuoja: Diaboliq, BangaLT, kertukas, Froidas
Statusas: ne narys (Įstoti)
Filmų archyvas
Forumas
Naujienos
Nariai
Foto
Nuorodos

Banga.lt klubai


Mano įrankiai

Privačios žinutės
Mano temos
Dienoraštis
Draugų adresai
Mano duomenys

Mano meniu

Į mano meniu įkelti puslapį: Ignas Jonynas NEMATOMA (2019)

Prisijungę draugai

Visi draugai

Paieška

 

Dažnai užduodami klausimai