Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai
Prisijunk: Pamiršau slaptažodį  Užsiregistruoti
Rėmėjai:

SCANORAMA 2019 (2019-11-07 – 2019-11-26)


Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje

Atsakyti Kitos temos Nauja tema Temą 2019 08 25 d. 11:33 pradėjo  kertukas, peržiūrėta 5403 k.
Puslapiai: 1 
kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14292

2019-08-25 11:33 1 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Pagrindinė programa NAUJIENOS IŠ ŠIAURĖS

Skandinaviškų filmų programos branduolį sudarys trys puikūs NORVEGŲ filmai, užikrintai išsirikiavę nacionalinių Norvegijos kino apdovanojimų "Amanda" nominacijose. Kiek statulėlių pelnys kiekvienas iš jų, paaiškės "Haugesundo" kino festivalyje jau greitai.

Lietuvoje filmuotas Vogti arklius ("Out Stealing Horses") (rež. Hans Petter Moland) – net 10 nominacijų!

Hans Peter Moland – Lietuvoje labai žinomas ir mėgiamas norvegų filmų autorius. 2007 m. Scanoramoje buvo parodytas jį išgarsinęs filmas "ABERDYNAS (2000 m), 2008 m. – "Draugas Pe_dersenas" 2010 m. Scanoramoje buvo parodytas jo "SAVAIP SĄŽININGAS ŽMOGUS". Buvo rodytas ir 1993 m. "Antras leitenantas" ir "Nuostabioji šalis". Bet labiausiai įsimintinas turėtų būti trileris Metų pilietis (2014), kuris susilaukė ir perdirbinio Holivude ir buvo įsigytas kino teatrams Lietuvoje.

Štai kokį įspūdį Vogti arklius padarė programos sudarytojui Dmitrij GLUŠČEVSKIJ 2019 m. BERLYNO kino festivalyje:

"Savaip apie giliai paslėptas traumas kalba ir vienas produktyviausių šiuolaikinių norvegų režisierių, Hansas Petteris Molandas, ką tik išleidęs savo "Scanoramoje" rodyto filmo "Metų piliečio" ("Kraftifioten") amerikietišką perdirbinį, o į Berlyną atvežęs Pero Petterson'o romano "Vogti arklius" ("Ut og stjæle hester") ekranizaciją.

Joje 67-metis Trondas Sanderis po savo žmonos žūties autoavarijoje nutraukia ryšius su visais artimaisiais ir išsikrausto iš Oslo į atokų kaimelį Norvegijos rytuose. Baigiasi 1999-ieji, tačiau jam naujas tūkstantmetis atneša tik apokaliptines nuotaikas. Pasenęs ir nusivylęs, Trondas atvyko čia ne pradėti naujo gyvenimo, bet pabaigti senąjį. Tačiau, netikėtai, praeitis jį pasiveja ir priverčia prisiminti vieną lemtingą 1948 metų vasarą, praleistą kartu su tėvu Norvegijos miškuose. Struktūriškai filmo pasakojimas padalintas į kelis laikotarpius, tarp kurių judėdamas režisierius pateikia vis daugiau pagrindinio veikėjo gyvenimo konteksto. Nors ir ne itin originalus, toks formalus pasirinkimas yra visiškai suprantamas.

Vietomis laiko šuolių motyvacija filme tampa bemaž prustiška. Nuo šalčio pajuodavę nenupjautos žolės stagarai netikėtai pažadina prisiminimus apie vasarą žalius, vabzdžių zvimbimo apgyvendintus laukus. Sniegą valančio traktoriaus ūžesys aidi kažkada geriausią muziką atstojusiais miško garsais. Visi kasdienybės elementai nuolat rodo kažkur už savęs, ten, kur viskas atrodė įmanoma. Neatsitiktinai būtent praeitis filme vaizduojama kaip spalvų, garsų ir šilumos pilna utopinė erdvė, o dabarčiai būdingi pilki ir mėlyni atspalviai, nakties tamsa ir šaltis. Paradoksaliai, pagrindiniam veikėjui šie prisiminimai kelia veikiau baimę ir nerimą, nei nostalgiją. Kokia patraukli akiai bebūtų praeitis (scenos iš Trondo vasaros miške yra tiesiog fantastiško grožio), ji slepia traumines patirtis, o šios ignoruojamos – sunkėja, po praėjusio laiko svoriu ir vis labiau užguldamos pečius. Panašiai į pabaigą pradeda sunkėti ir pats filmas. Hanso Petterio Molando projektas yra išties epinių proporcijų. Jame ambicingai sujungiama ne tik pagrindinio veikėjo, bet ir jo tėvo asmeninė drama, o antrame plane vis šmėkšteli Norvegijos nacistinės praeities šešėlis."

Kiti 2 Norvegijos filmai šioje Scanoramos programoje yra:
yra:

apie spalvotą, bet nelengvą kelią brandos link pasakojantis "Haradžuku" (rež. Eirik Svensson) – 9 "Amanda" nominacijos!

"Haugesundo" uždarymo filmu pasirinktas Krytis ("As I Fall") (rež. Magnus Meyer Arnesen) – 4 nominacijos!
----------------------------------

Roy Andersson komedija Apie begalybę

"Kino pavasario" programos sudarytoja AISTĖ RAČAITYTĖ pamatė filmą Venecijos k/f:

"Geriausiu režisieriumi tituluoto Roy Anderssono filmo "Apie begalybę" ("About Endlessness") idėja kilo iš graikų mitų apie gausybės ragą. Filmas kalba apie žmogiškosios būties grožį ir skausmą. Jį sudaro siužetu nesusietos novelės, režisierius liko ištikimas savo originaliam stiliui ir pasakojimo tonui."

Ten pat filmą pamatė ir Talino k/f dirbantis EDVINAS PUKŠTA:

"Tiksliai sukurtos kompozicijos, kruopščiai suplanuotas kiekvienas žingsnis ir judėjimas kruopščiai choreografiškai išbaigtuose scenose, įspūdingai pastatyta sugriauto miesto miniatiūra (Kelnas?) ir juodai ligotas humoras. To sąžiningai nepakanka. Pavargęs Anderssonas stengiasi pristatyti ką nors reikšmingo vaidybinio ilgio. Lėtai melancholiškas filmas. Trys scenos yra tikrai juokingos. Širdingai garsiai nusijuokiau. Tačiau yra daugybė nereikalingų epizodų, kuriuos galima lengvai iškirpti ar paaukoti. Ir tada mes galėtume turėti geresnį trumpametražį Roy Andersson filmą.

Filme kalbama tik apie šaltą tuštumą karo metu. Vėl susitinkame su nesaugiais ir vienišais žmonėmis, kurie niekina vienas kitą ir praranda tikėjimą Dievu, bankais, empatija, savo siela. Net Adolfas H. yra tarp jų. Visi šie nelaimingi yra raudonojo vyno, alaus ir viskio garbintojai. Be abejo, ne pati geriausia filmo rekomendacija Lietuvos sveikatos apsaugos ministrui.
Dabar aš suprantu, kodėl Thierry Fremaux (Kanų k/f vadovas – k.) atmetė "Apie begalybę". Mačiau Roy Anderssoną, pasiruošusį išeiti į pensiją, prisipylus pilną taurę puikaus raudono vyno."
----------------------------------

Samanou Acheche Sahlstrom Iš paskutiniųjų (Danija)

Kino kritikė MONIKA GIMBUTAITĖ matė filmą TALINO kino festivalyje:

"Pagrindiniame konkurse prizą už geriausią vyro vaidmenį kartu su Navidu Mohammadzadehu ("Sheeple", rež. Houman Seyedi) pasidalinęs filmo "Iš paskutiniųjų" (Until We Fall, rež. Samanou Acheche Sahlstrom) aktorius Daras Salimas šio įvertinimo, mano galva, tikrai buvo vertas – jis meistriškai suvaidino skausmo po dešimtmečio sūnaus dingimo kamuojamą tėvą, kuris, priešingai nei žmona, negali susitaikyti su tuo, kad policijos tyrimas nutraukiamas, o tiesa apie jo vaiką, tikėtina, niekada nepaaiškės. Debiutinis ilgametražis S.Acheche Sahlstrøm filmas "Tavo glėbyje" (Into Your Arms, 2015), rodytas "Scanoramos" kino festivalyje, kalbėjo apie eutanaziją ir jausmus, užplūstančius akistatoje su atsisveikinimu. Šiuo atveju visos filmo temos, atrodė, buvo užkoduotos dar filmo anotacijoje. Subtilus, nutylėjimų, detalių ir niekur nenuvedančių užuominų kupinas "Iš paskutiniųjų" atveria gerokai daugiau sluoksnių. Viena vertus, filmas reflektuoja netektį ir kalba apie mėginimą gyventi toliau, kai toliau gyventi, regis, nebeįmanoma. Tačiau tuo pat metu režisierius žiūrovams kartkartėmis leidžia patikėti, jog vaiko dingimą lydinti paslaptis galbūt iš tiesų verta tolesnio tyrimo, kurio, genamas netikėtai gaunamų užuominų, imasi D.Salimo personažas. S.Acheche Sahlstromas žiūrovui taip ir nepateikia atsakymo, kurio iš tėvų taktika – motinos mėginimas susitaikyti su skausmu ar tėvo atsisakymas pasiduoti ir pripažinti sūnaus netektį – yra prasmingesnė, produktyvesnė, turinti pagrindą. Dėl šios priežasties stebėti sudėtingą poros santykių dinamiką bei tarp jųdviejų vis labiau besiveriančią prarają, tampa dar įdomiau. Jie sako, kad negali išsiskirti, nes išsiskyrus jų sūnus galutinai mirs. Tuo pat metu pripažįsta – neišsiskiriame tik dėl to, kad mums trūksta drąsos...."

Pagrindiniame konkurse prizą už geriausią vyro vaidmenį kartu su Navidu Mohammadzadehu ("Sheeple", rež. Houman Seyedi) pasidalinęs filmo "Kol krentame" (Until We Fall, rež. Samanou Acheche Sahlstrøm) aktorius Daras Salimas šio įvertinimo, mano galva, tikrai buvo vertas – jis meistriškai suvaidino skausmo po dešimtmečio sūnaus dingimo kamuojamą tėvą, kuris, priešingai nei žmona, negali susitaikyti su tuo, kad policijos tyrimas nutraukiamas, o tiesa apie jo vaiką, tikėtina, niekada nepaaiškės. Debiutinis ilgametražis S.Acheche Sahlstrøm filmas "Tavo glėbyje" (Into Your Arms, 2015), rodytas "Scanoramos" kino festivalyje, kalbėjo apie eutanaziją ir jausmus, užplūstančius akistatoje su atsisveikinimu. Šiuo atveju visos filmo temos, atrodė, buvo užkoduotos dar filmo anotacijoje. Subtilus, nutylėjimų, detalių ir niekur nenuvedančių užuominų kupinas "Kol krentame" atveria gerokai daugiau sluoksnių. Viena vertus, filmas reflektuoja netektį ir kalba apie mėginimą gyventi toliau, kai toliau gyventi, regis, nebeįmanoma. Tačiau tuo pat metu režisierius žiūrovams kartkartėmis leidžia patikėti, jog vaiko dingimą lydinti paslaptis galbūt iš tiesų verta tolesnio tyrimo, kurio, genamas netikėtai gaunamų užuominų, imasi D.Salimo personažas. S.Acheche Sahlstrømas žiūrovui taip ir nepateikia atsakymo, kurio iš tėvų taktika – motinos mėginimas susitaikyti su skausmu ar tėvo atsisakymas pasiduoti ir pripažinti sūnaus netektį – yra prasmingesnė, produktyvesnė, turinti pagrindą. Dėl šios priežasties stebėti sudėtingą poros santykių dinamiką bei tarp jųdviejų vis labiau besiveriančią prarają, tampa dar įdomiau. Jie sako, kad negali išsiskirti, nes išsiskyrus jų sūnus galutinai mirs. Tuo pat metu pripažįsta – neišsiskiriame tik dėl to, kad mums trūksta drąsos..."
-----------------------------------

Matęs Kanų k/f Levan Akin "O tada mes šokome" EDVINAS PUKŠTA įvertino aukštu 8/10 balu.
------------------------------------

Įdomu, kad dano Jesper W.Nielsen filmo Išimtis premjera tėvynėje įvyks 2020 m. balandį. Todėl natūralu, kad filmo kritikai nėra matę... Šypsena
-----------------------------

Grimur Hakonarson Pieno karas. Turiu tik tokią papildomą info, kad 2016 m. "Kino pavasaris" rodė šio autoriaus puikų, meistrišką ir labai įdomų filmą taip pat simboliniu pavadinimu AVINAI.
-------------------------------------------

Svaigulys

Neatseku, koks kritikas parašė: "Goteborgo kino festivalyje labiausiai įsiminė filmas Svaigulys (SWOON, rež. Måns Mårlind, Björn Stein) – emocionalus kinematografinis šūvis į žiūrovų širdis ir fantaziją. Galite pasižymėti ir įsiminti, nes rudenį šį filmą bus galima pamatyti ir Lietuvoje. O taip!"

"Svaigulys" – "Scanoramos" atidarymo filmas. Festivalio rengėjai skiria jį visiems, kurie sako, kad festivalinis kinas yra sudėtingas, liūdnas ir niūrus: "NE-TIE-SA! Šis filmas pelnytai lyginamas su garsiuoju Bazo Luhrmanno "Mulen Ružu", nes yra itin ryškus, pilnas muzikos ir jausmų. Tikras kinematografinis emocijų sprogimas."
-------------------------------------------

Įžymiausias šioje programoje autorius yra komediografas Mika Kaurismäki. Kartu su jaunesniu broliu Aki Kaurismaki yra tikra Suomijos meno pažiba. Deja, neturiu info apie Scanoramoje rodomą jo naujausią filmą Meistras Čengas


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14293

2019-08-25 14:00 2 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Programa KERTANT EUROPĄ

Alberto Serra Laisvė ("Liberté")

Kino kritikas GEDIMINAS KUKTA iš Kanų kino festivalio:

"Ispanas Alberto Serra "Ypatingo žvilgsnio" programoje pristatė "Laisvė" ("Liberté"), ir tai kol kas vienintelis Kanų filmas, bent jau asmeninėje skalėje, drąsiai nusipelnęs žodžio "ypatingas", jį pateisinantis. Režisierius vadinamas radikaliuoju klasicistu, nors šis apibūdinimas dažniau lipinamas jau tik iš inercijos, kaip lydintis epitetas, panašiai kaip Larsas von Trieras būtinai provokatyvus, o Woody Allenas – neurotiškas.

Vis dėlto pavartosiu jį ir šįkart. Radikalus, nes nesitaiksto su kino konvencijomis, atmeta patikrintas struktūras, apskritai naratyvumą tradicine šio žodžio prasme: jo filmai, atrodytų, gimsta čia pat prieš akis juos žiūrint. Klasicistas, nes jau ne pirmame filme atsigręžia į Apšvietos epochą, nors galima kalbėti ir plačiau – klasiką apskritai: nuo Šventojo Rašto ("Paukščių giesmė", 2008), Don Kichoto ("Riterių garbė", 2006) iki Kazanovos su Drakula ("Mano mirties istorija", 2013). Tiesa, nors filmuose vaizduojamos tikros asmenybės, istoriniais savo darbų režisierius nevadina, šio žodžio vengia.

Naujame kūrinyje nusikeliame į 1774-uosius, Prancūzijos revoliucijos išvakares, į mišką kažkur tarp Berlyno ir Potsdamo, kur grupelė libertinų, nuteisti ir ištremti iš puritoniškos Liudviko XVI aplinkos, atsiduoda geidulingiems žaidimams. Kol vieni prieblandoje skendinčiuose krūmuose bei karietose įgyvendina seksualines ir sadistines fantazijas, kiti paslapčia juos stebi. Kantrybės ribas perbraižantis vujeristinis vyksmas (veiksmu nepavadinsi), svirpiant cikadoms ir šlamant lapams, trunka ilgiau nei dvi valandas, per kurias režisieriui meistriškai pavyksta išlaikyti dėmesį, nors šalia sėdėjęs vyras jau po pusvalandžio užknarkė, kol galiausiai pasidavė ir paliko salę. Ne jis vienas.

Aiškindamas savo ankstesnius darbus, Serra ne kartą yra sakęs, jog apie savo filmus galvoja kaip apie seriją skirtingų scenų, kuriose svarbu tik tai, kas kadre vyksta čia ir dabar, o ne kas lauks vėliau ar kas buvo prieš tai. Vadinasi, jokio priežasties ryšio. Tai, žinoma, jau tapybos teritorija, į kurią žengiame ir "Laisvėje".

Miškas, kuriame lyg naktiniai gyvūnai tūno moterys pūstomis suknelėmis ir vyrai su perukais, atmintyje prikelia daug klasikinių paveikslų siužetų. Jau nekalbant apie froidistines miško potekstes, archetipinį aiškinimą bei platų krikščionybės, kuriai libertinizmas aršiai prieštaravo, kontekstą, kuris į filmą ateina per aistros, artimos kankinystei – pasijai – motyvą.

"Laisvė" – tai mūsų žvilgsniui praskleistas išblukęs Apšvietos epochos gobelenas, už kurio baltai nupudruotas vyras su išsidarkiusiu peruku tarp šiugždančių suknelės klosčių bučiuoja putlų moters užpakalį. Paradoksalu, šis vaizdas apie epochos dvasią pasako kur kas daugiau nei epinis mastas, brangios batalinės scenos ir galybė butaforijos.

Kaip ir libertinizmo šalininkai, kurie nusimetė moralės pančius, išlaisvino savo vaizduotę, o tada jau ir kūnus, taip ir Serra savo vizionieriška tableau vivant serija išlaisvino kiek susikausčiusią Kanų publiką ir priminė apie tikrąją alternatyvą. Dalis, matyt, pavadins naujausią režisieriaus kūrinį pornografiniu, bet nė neabejoju, kad tai ispanui, kuris su kiekvienu filmu stumteli žiūrovą dar vieno kraštutinumo link, bus didžiausias komplimentas."

DIMITRIJ GLUŠČEVSKIJ papildo:

"Kalbant apie naujausią Alberto Serra’os filmą būtų paranku prisiminti Marquiso de Sade’o "Filosofiją buduare" arba Piero Paolo Pasolinio kūrybą, bet pirmiausiai į galvą ateina "National Geographic" dokumentiniai filmai apie naktinį gyvūnų gyvenimą. Štai du baikštūs paukščiai, sujudinę medžių šakas, nuplasnoja į tamsą. Pelėda, žaibiškai nusileidusi ant žemės, nagais sugriebė nieko neįtariančią pelę. Staiga tarp kamienų sublizga didelės plėšrios katės akys, pagavusios kameros šviesos blyksnį. "Laisvė" suteikia labai panašią galimybę iš neįprastai mažo atstumo stebėti egzotiškus gyvius. Tik vietoj grifų, hienų ir pelių objektyvas nukreipiamas į 18-ojo amžiaus aristokratus, atokiame Prancūzijos miško kampelyje surengusius slaptą susitikimą. Tai nėra šiaip eilinė aukštuomenės užgaida. Susitikimo dalyviai turi slapstytis, nes buvo išvyti iš karališkojo dvaro už pernelyg uolų praktinį taikymą naujos išlaisvinančios filosofijos – libertinizmo. Todėl miško ir tamsos apgaubti jie ieško naujų galimybių šio mokymo skleidimui, o taip pat pasiduoda kūniškiems malonumams. Albertas Serra neretai pristatomas kaip "lėto kino" režisierius, tačiau tiksliau būtų jį vadinti įvykio kino autoriumi.

"Laisvėje" žiūrovai tampa keistos ir, atrodo, nesibaigsiančios ceremonijos liudininkais. Tai anaiptol nereiškia, kad "Laisvėje" nieko nevyksta. Serra’os filmo personažai alsuoja, dreba, trinasi, prakaituoja. Laižosi, kanda, griebia, glaudžiasi. Jie šaukia, verkia, šypsosi, juokiasi, kūkčioja. Stebi, ieško, puola, slapstosi, šnabždasi. Sėdasi, gulasi, yra kabinami ir nuleidžiami, bijo, kviečiasi pagalbos ir pasiduoda ekstazei. Spjaudosi, šlapinasi, tuštinasi, ejakuliuoja ir kraujuoja. Vilioja ir yra viliojami, kankina ir yra kankinami, tirpsta glamonėse ir netenka formos sumesti į krūvą. Serra’os kūnai jautrūs, geidžiantys, įsitempę, o filmas tikrai sulauks ne vieno palyginimo su pornografija. Tačiau sunku būtų sugalvoti palyginimą, kuris būtų toliau nuo režisieriaus sumanymo. Pornografinių filmų pagrindinė paskirtis yra seksualinio susijaudinimo sužadinimas. Tuo tarpu "Laisvė" akivaizdžiai motyvuota ne vojeristinės traukos, bet filosofinės nuostabos. Orgijos dalyvių kūnai, nors ir yra begėdiški, neturi jokios erotinės auros. Neatsitiktinai miške susirinkusių libertinų dialogai neretai nukrypsta į politiką ir filosofiją. "Laisvėje" kūnas vaizduojamas kaip politinių kovų laukas.

Dvi – ką čia slėpti – pakankamai monotoniškos filmo valandos stebuklingai neprailgsta. Atvirkščiai, stebėdamas vienas kitą keičiančius statiškus planus pasijauti tarsi prie durų rakto skylutės sulaikęs kvapą stebėtum kažką slapto ir ypatingai svarbaus. Gaila tik, kad šios svarbos nesuprato Kanų festivalio atrankos komisija, nusprendusi neįtraukti "Laisvės" į pagrindinę konkursinę programą.

SCANORAMOS direktorė GRAŽINA ARLICKAITĖ filmą apibūdino: "kankinantis, sadomazochizmo estetika, šokiruojantis" Šypsena

Deja, filmas taip ir neatsirado SCANORANOJE !!!. Tikėkime "Kino pavasariu"...
-----------------------------------------------

Teona Strugas Mitevska Dievas yra, jos vardas Petrunija

Pridėjus k/t Pasaka rodomą makedoniečių "Medaus šalis" aukščiausią lygį su šiuo filmu, galime konstatuoti, jog atradome puikų Šiaurės Makedonijos kiną.

Ne veltui MANTĖ VALIŪNAITĖ žurnale KINAS įspūdžiuose iš šių metų Berlyno k/f rašo:

"Įdomių filmų buvo, tačiau nei Denis Cote "Vaiduoklių miestelio antologija", nei daugelį sužavėję filmai Teonos Strugar Mitevskos "Dievas yra, jo vardas Petrunija" ar Wango Quano "Ondog" nebuvo apdovanoti."

Kur kas išsamiau pamatytą Berlyne filmą, gal kiek ir per daug perpasakodamas siužetą, pristato DEIMANTAS SALADŽIUS:

"Nenorėčiau sakyti, kad žiuri turi pataikauti žiūrovams, tačiau vis dėlto norėtųsi, kad "Auksinio lokio" apdovanojimas būtų skirtas tokiems kūriniams, kurie nepamiršta nei formos, nei turinio. Tikėjausi, kad "Auksinis lokys" atiteks filmui "Dievas yra, jo vardas Petrunija" ("Gospod postoi, imeto i’e Petrunija"), pasižyminčiam ne tik svarbia politine tema, bet ir nuosekliu jos dėstymu.
Makedoniečių režiserės Teonos Strugar Mitevskos filmas pasakoja apie tai, kaip trisdešimt dvejų metų, tačiau vis dar pas tėvus gyvenanti Petrunija po nesėkmingos dienos, atsitiktinai susiklosčius aplinkybėms, sudalyvauja religinėje tik vyrams prieinamoje ceremonijoje ir greičiau už visus "stipriosios" lyties dalyvius pagauna pašventintą kryžių sraunios upės tėkmėje. Miestelio gyventojai tiki, kad kryžius nugalėtojui ateinančiais metais turėtų lemti sėkmę. Miestelyje dėl netikėto moters dalyvavimo įsižiebia konfliktas ir dvi valdžios (įstatymas ir religija) derasi tarpusavyje, kas turėtų įvesti tvarką po moters išsišokimo. Greitai miestelyje atsiranda žurnalistė, kurį bando dirbtinai eskaluoti neteisybę patriarchalinėje visuomenėje ir dramatiškai skelbia, kad Makedonijoje vis dar viduramžiai, tačiau Petrunija nesileidžia jos kalbinama. Kaltinama, esą pažeidusi įstatymus ir religinį kanoną, Petrunija atsako užduodama klausimą, ar ji nėra verta būti laiminga. Toks paprastas klausimas nuginkluoja kaltintojus ir paveikia daug stipriau nei įprastas feministinis diskursas.
Filmo pabaigoje nugalėjusi Petrunija išeina su kryžiumi iš policijos nuovados. Mergina pasitiki savimi ir jaučiasi laimingesnė. Ortodoksų kunigas palinki merginai sėkmės, ir tą akimirką Petrunija grąžina kunigui kryžių, greičiausiai supratusi, kad su sėkme tas daiktas neturi nieko bendra. Regis, filmo kūrėjai kritikuoja bet kokį siauraprotiškumą ir neužsidaro vieno diskurso ribose. Būtent todėl, mano kuklia nuomone, "Dievas egzistuoja, jo vardas Petrunija" buvo geresnis pretendentas į "Auksinį lokį"".
-------------------------------------------------

Jaunuolis iš Nalčiko (Kabarda-Balkarija), Rusijos kino grando A.Sokurovo mokinys Kantemir Balagov labai sudomino savo debiutiniu filmu "ARTUMAS" (Kino pavasaryje buvo rodomas kaip "Ankštumas"). Šiemet pristatytą Kanuose antrą jo filmą Ilgšė EDVINAS PUKŠTA įvertino 10/10 ! Nepraleiskime!
-----------------------------------------------

Ilgo metro debiutantė iš Bulgarijos Nadejda Koseva iki dabar susirinko net 16 apdovanojimų už Irina !
-----------------------------------------------


Florian Henckel von Donnersmarck Kūrinys be autoriaus

EDVINAS PUKŠTA, teikdamas savo nuomonę iš Venecijos k/f nestokoja kritiškų gaidelių, bet tuo pačiu ir sudomina. Juoba, kad filmas iškovojo geriausio filmo ne anglų kalba britų apdovanojimą BAFTA ir dar net 59 apdovanojimus!:

"Berniuko Kurto talentą piešti anksti užčiuopusi teta muzikantė Elžbieta atsitiktinai įteikia gėlių pačiam Hitleriui per šventinį paradą ir užsisvajoja nuoga sugroti pianino koncertą gerbiamam Fiureriui. To pilnai pakanka, kad mergina būtų pripažinta beprote ir izoliuota. Jėga brukama į gydytojų furgoną ji ištaria mažajam: "Viskas gražu, kas yra tikra. Niekuomet neatsigręžk". Goebbelso ir Goeringo kūdikius pasitikęs ginekologas Karlas Sybandas gavo nacių pareigūno titulą ir galimybę nuspręsti pacientų likimą. Profesorius pasmerkia areštuotą merginą negailestingai operacijai ir neišvengiamoms maudynėms dujų kameroje, nes vietos po saule pasiligojusiems piliečiams nebeužtenka. Rusams nuginklavus Hitlerį kalėjime atsidūręs Profesorius išgelbėja Generolo sūnų per sudėtingą gimdymą ir užsitarnauja patikimą stogą....

Serialinės peripetijos garantuotai patiks masinei auditorijai, gebančiai užsimerkti prieš klaidas, nereikalingus kadrus ir banalių idėjų perdozavimą. Nejauku žiūrėti filmą, kai rimtos akimirkos išprovokuoja juoką kvailais dialogais ar nemotyvuotas poelgiais. Francois Ozono išryškinta vokiečių aktorė Paula Beer ("Francas") atrodo blankiai, nes režisieriui rūpi gašlūniškai ją nurenginėti, apnuoginti krūtinę ir mėgautis dailiu užpakaliu. Ji gali žymiai daugiau negu su partneriu Tomu Schillingu voliotis nuoga lovoje Neymaro suktukais, kurie paradoksaliai padeda pastoti paskutiniu metro traukiniu pasprukus į Vakarų Vokietiją...

Tris valandas ir aštuonias minutes išsėdėti įmanoma, bet tą pačią istoriją apie kaltę, prisiminimus, meilę, meną ir lėtą kerštą buvo įmanoma sudėti į dvigubai trumpesnį laiką be papildomų nukrypimų, padūsavimų ir nebūtinų naujų veikėjų".
---------------------------------------------

Labai įžymaus Italijos kino veterano Marco Bellocchio naujausią filmą Mafijos išdavikas EDVINAS PUKŠTA po Kanų k/f įvertino 9/10 ! Filmas susirinko 10 pagrindinių prizų kino festivaliuose.
-----------------------------

Kino kritikas GEDIMINAS KUKTA iš Kanų k/f žurnale KINAS rašė:

Terrence Malick (kino įžymybė – k.) "Paslėptame gyvenime" ("Hidden Life"), pasakodamas tikrą istoriją apie nacių armijoje atsisakiusį tarnauti Franzą Jagerstatterį, ir toliau skraidžioja su kamera, ieškodamas Dievo, žmogaus ir gamtos vienovės, nors, reikia pripažinti, jautriai vaidinančių Augusto Diehlo ir Valerie Pachner ("Žemė po mano kojomis") dėka vietomis jam po ilgo laiko pavyksta nuoširdžiai sujaudinti.
------------------------------------------

EDVINAS PUKŠTA palygino su kitais Venecijos k/f matytais prancūzų filmais:

"Mačiau daug stipresnę prancūzų šeimą, kuri ypatingomis progomis susibūrė į Cedric Kahn dramoje Su gimtadieniu ("HAPPY BIRTHDAY"), kuri sumaniai sukūrė visą krūvą personažų. Ne tik madam Deneuve."
-------------------------------------------

Joannos Hogg Suvenyras / The Souvenir/ Berlyno k/f įvertino MONIKA GIMBUTAITĖ:

"Filme nuolat grįžtama prie XVIII a. Jeano-Honore Fragonardo to paties pavadinimo paveikslo. Jame matome jauną, rausva suknele vilkinčią moterį, kuri, stovėdama profiliu, medyje raižo mylimojo inicialus. Ją, gaubiamą minkštos šviesos srauto, ištikimai stebi greta tupintis šuo. Kai jauna kino studentė Julie (akt. Honor Swinton Byrne) galerijoje stabtelės prie šio paveikslo, pasakys, jog vaizduojama moteris jai atrodo liūdna. Anthoniui (akt. Tom Burke) moters liūdesio nematyti – jis paveiksle įžvelgia jos ryžtą. Kiek kartų dar susidursime su situacija, kai jiedu tą patį dalyką matys skirtingai?...

J.-H. Fragonardo paveiksle nesunkiai galima išskaityti pasišventimo, ištikimybės, tikėjimo mylimuoju temas – visos jos bus iki pašaknų išnarstytos į XX a. pab. nukeliančiame J.Hogg "Suvenyre". Tačiau jungtys tarp filmo ir paveikslo yra ne tik siužetinės. J.-H.Fragonardas buvo rokoko dailininkas, saloninės kultūros puoselėtojas, vadinasi, tas, kurio figūra ir kūryba yra sietina su aukštuomene. Julie taip pat visada buvo privilegijuotoje pozicijoje – jos šeima turtinga, ji pratusi lankytis prabangiuose restoranuose, o miegoti ištaigingoje lovoje. Iš šio burbulo mergina mėgina išlipti kino akademijoje rinkdamasi kurti šeimyninę dramą apie darbininkų klasę, tačiau jos dėstytojai stebisi – kodėl ji imasi kalbėti apie tai, kas taip toli jos pačios patirčiai? Į šį klausimą Julie dorai atsakyti negali, tačiau atsakymo ieško gerokai lėčiau, kai sutinka už ją vyresnį Anthony ir jį įsimyli. Keliauja su juo pasižiūrėti Fragonardo, vakarieniauja su draugais, vyksta į Veneciją. Klausosi, kai šis abejingu tonu abejoja jos idėjomis, ir naiviai džiaugiasi – kad ir kaip klostytųsi visa kita, bent jau turiu jį. Julie nepastebi, kad šie santykiai tampa toksiški, kad Anthony vis dažniau prašo paskolinti pinigų, kad jis turi priklausomybę. Kai tai galiausiai paaiškėja, Julie supranta, kad ir vėl įsivėlė į istoriją, kuri neturi nieko bendra su ligšiolinėmis jos patirtimis.
Visi Joannos Hogg filmai (jų kol kas buvo keturi) yra niuansuoti ir subtilūs. Retos ypatybės šiuolaikiniam kinui, kuriame personažai dažnai turi tik tiek savybių ir atlieka tiksliai tiek veiksmų, kiek jų reikia, kad dramaturgija iš taško A per tašką B pasiektų tašką C. "Suvenyre" šios formulės nesilaikoma. Į tašką C einama zigzagais, kartais ilgėliau stabtelint ten, kur jokios dramaturginės schemos nesiūlytų sustoti, bet juk gyvenimas dramaturginių schemų ir nepaiso: režisierė neslepia, kad šis filmas yra grįstas jos pačios jaunystėje išgyventa istorija, todėl nenuostabu, kad "Suvenyro" pamatą kuria asmeninių patirčių ritmas, o sudėtingi, gyvi personažai atrodo išlipantys iš siužeto rėmų ir staiga susimąstantys visai ne apie tai, kas vyksta ekrane.
Paradoksalu, tačiau J.Hogg vizualinėje plotmėje neretai rinkdamasi distanciją (aktoriai dažnai filmuojami iš nugaros, kamera keistai krypteli šonu ar fiksuoja atspindžius), kartu leidžia pajusti net mažiausią personažų vidinį poslinkį, už ką, žinoma, reikia pagirti ir puikų aktorių duetą, bei su nekantrumu laukti antrosios "Suvenyro" dalies."
-----------------------------------------------

Žinomo Prancūzijos kino režisieriaus Bertrand Bonello filmą Zombi vaikas EDVINAS PUKŠTA vertina 8/10
---------------------------------------------


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14303

2019-09-09 21:34 3 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Programa NEIŠGALVOTAS GYVENIMAS


SERGEJ LOZNITSA Valstybinės laidotuvės

Puikiausiai žinomas Lietuvos pagrindinių festivalių žvaigždė, baltarusių-ukrainiečių kilmės autorius ne konkurso programoje pristatė šį dokumentinį filmą.
Premjeros liudininkas kino skautas EDVINAS PUKŠTA filmą įvertino 10/10

Jis teigia, kad "atskleidamas archyvinę medžiagą, jis sukūrė ne tik puikų filmą, bet išryškino ir gyvenimo PATIRTĮ. Ankstyvojoje vaikystėje turėjau patirtį tiesiogiai matyti Leonido Brežnevo ir Jurijaus Andropovo laidotuves, tiesiogiai transliuojamas iš Maskvos per televiziją. Tai ne tik domino visus SSSR piliečius, bet buvo beveik ir privaloma. (Įdomybė tokia, kad Brežnevą nuleisti į duobę buvo paskirti 2 žmonės, kurie neišlaikė svorio ir karstas prie kremliaus sienos buvo tiesiog įmestas į duobę – kertukas). Jaučiau, kad esu pasirengęs liudyti diktatoriaus Iosifo Stalino laidotuves, bet Sergejus Loznitsa greitai sutriuškino mano prielaidas.
Rasta istorinė medžiaga niekur anksčiau nebuvo rodoma ir atskleidžia dar masyvesnes nacionalinio verkimo, paklusnumo ir atsiklaupimo procedūras. Stebėdamas atsisveikinimus su Brežnevu ir Andropovu buvau per jaunas, kad ką nors suprasčiau.
Šiandien mes matome šį propagandos ir garbinimo spektaklį iš visiškai kitokios perspektyvos. Nepaprastai nuostabu, kaip paklusniai SSRS piliečiai liūdi už žiaurų žudiką Staliną, kuris nužudė mažiausiai 27 milijonus žmonių.
Nėra ko daug pridurti apie būtinybę pamatyti VALSTYBINĖS LAIDOTUVĖS. Sergejus Loznitsa tradiciškai neteikia jokių komentarų, išskyrus faktinę informaciją titrų pabaigoje.
Kiekvienam suteikiama galimybė daryti savo išvadas. Aš galiu tik pabandyti atspėti, kaip VALSTYBINĖS LAIDOTUVĖS bus suvokiamos Šiaurės Korėjoje ar kitose šalyse, kuriose šiais laikais yra diktatoriai. Galbūt bus išleista net privaloma peržiūra ruošiantis ir praktikuojant artėjančias vadovo laidotuves.
Techniškai VALSTYBINĖS LAIDOTUVĖS yra nuostabi. Įvairios kokybės istoriniai kadrai atkurti nepriekaištingai, nors lietuvis montuotojas-redaktorius Danielius Kokanauskis teigia, kad darbai vis dar nėra iki galo baigti. Jis tikisi, kad Toronto k/f filmo versija bus dar geresnė.
Jaučiu poreikį atkreipti jūsų dėmesį į nuostabų garsą, kurį autentiškai ir kruopščiai atkūrė ir įrašė baltarusis Vladimiras Golovnickij, gyvenantis ir dirbantis taip pat Lietuvoje. Archyvinėje medžiagoje nieko nebuvo, išskyrus kalbas originalioje filmuotoje medžiagoje. Dabar net galėjai išgirsti, kaip paukštis skrenda mauzoliejumi Raudonojoje aikštėje. Tai didžiulis meistriškas pasiekimas siekiant kokybiškos monumentalios kino patirties. Vargu ar pamiršite šį siurrealistinį atsisveikinimo cirką. Pažadu."
----------------------------------------

Programa GALVOK KĄ NORI

Marie Grahto Sorensen Psichozė Edvinas Pukšta Venecijos k/f įvertino 10/10.
-----------------------------------------

Programa SPECIALIEJI SEANSAI

Alaa Eddine Aljem Nežinomas šventasis Edvinas Pukšta ten pat parašė 7/10 balą.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14313

2019-09-27 13:47 4 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Trumpametražių filmų konkursinę programą "Naujasis Baltijos kinas" (NBK)

Konkursui atrinkti lietuvių režisierių darbai

"Šviesus rytojus", rež. Urtė Sabutytė

"Studijų metu turėjau progą pažinti siaubo žanro subtilybes ir konstravimo būdus – taip ir gimė šis filmas, kuriame siaubas dera su ironija. Gyvename nežinodami, kas laukia rytoj, juk bet ku-rią dieną viskas gali apsiversti. Apie tokį jausmą ir yra šis filmas", – pristatydama savo darbą pa-sakojo Urtė Sabutytė.

"Laiku", rež. Jorė Janavičiūtė

"Besimokant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo apėmęs jausmas, kad tarsi vėluočiau pati paskui save. Paskui visus deadline`us, paskui kursiokus ir kolegas, juk jie visi, žinoma, yra daug geresni, talentingesni, gražesni už mane. Vėluoju ir paskui visas normas: "Jore, kur tavo vaikinas, kur anūkai?!" O aš viską tik dar labiau stumiu tolyn... Iš viso šito jausmo ir gimė idėja filmui, kuris turėjo vadintis "Per vėlu". Tačiau toks pavadinimas man pasirodė per daug fatališkas – juk dar yra vilties suspėti", – atvirai sako Jorė Janavičiūtė.

"Močiutės blynai", rež. Vykintas Labanauskas

"Norime atkreipti žiūrovų dėmesį į svarbią socialinę problemą – pamirštus ir vienišus vyresnio amžiaus žmones. Šis animacinis filmas pasakoja apie močiutę, kuri kepa blynus ir kantriai laukia svečių. Įsivaizduokite tokį laukimą, kai tikriausiai niekas taip ir neateis", – savo filmą pristatė Vykintas Labanauskas.

"Kampas", rež. Klementas Davidavičius

"Lenkijos tailandietiško kikbokso čempionate treneris uždeda Beatkai apsaugas ir paruošią ją dvikovai. Suskambus varpui, Beatka žengia į priekį, o trenerio akys seka kiekvieną jos veiksmą. Man buvo labai įdomu panagrinėti trumpą akimirką, kai sportininkas grįžta po kovos atgal į savo kampą. Koks ryšys užsimezga tarp kovotojo ir trenerio būtent tuo metu? Kuriam pergalė tampa svarbesnė?" – stiprius akimirkos išgyvenimus analizuoja Klementinas Davidavičius.

"Vienas gyvenimas", rež. Marija Stonytė

"Šiam filmui mane įkvėpė labai stiprus jausmas, kai prieš penkerius metus prekybos centre pamačiau po gaubtu plasnojančius drugelius. Pasirodo, jais buvo prekiaujama. Drugeliams buvo taikoma nuolaida, nes jų trumpas gyvenimas jau ėjo į pabaigą. Norėjau papasakoti šios mažos gyvybės istoriją ir galbūt suteikti žiūrovui galimybę susimąstyti apie gyvybės grožį ir neišvengiamą laikinumą", – pristatydama savo filmą kalbėjo Marija Stonytė.

Konkursui atrinkti kitų Baltijos regiono šalių filmai

DANIJA
A treatise of the human animal no. 38: Heartache, rež. Jacob Møller
The Casting of an Innocent Woman, rež. Jacob Thomas Pilgaard

ESTIJA
Winter in the Rainforest, rež. Anu-Laura Tuttelberg

LATVIJA
Therapy, rež. Armands Začs

LENKIJA
Dam, rež. Natalia Koniarz
In a Lion, rež. Karol Lindholm
Tremors, rež. Dawid Bodzak

RUSIJA
The End of War, rež. Sergey Ramz
Complex Subject, rež. Olesya Yakovleva
Syndrome I0, rež. Anastasia Braiko, Egor Sevastyanov, Anastasia Veber

SUOMIJA
Ride of Passage, rež. Katri Myllyniemi, Vilja Autiokyrö

ŠVEDIJA
We Retired People, rež. Tia Kouvo

VOKIETIJA
Ada Kaleh, rež. Helena Wittmann
Ma nouvelle vie européenne, rež. Abou Bakar Sidibé, Moritz Siebert

Dar viena šių metų naujiena – tai konkursinę programą svečio teisėmis lydinti Islandijos trumpametražių filmų programa, kurią "Scanoramai" pasiūlė Reikjaviko tarptautinis kino festivalis.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14319

2019-10-04 23:30 5 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Scanoramos retrospektyva šiemet dedikuota dedikuota išdrįsusiems eiti prieš srovę ir įprastą tvarką – Bo Widebergui ir Michaelui Powellui.

Išsamiau:

https://scanorama.lt/2019/skyrius/is-arciau


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14329

2019-10-11 10:59 6 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Lietuviškose "Scanoramos" premjerose – atminties dialogai

Europos šalių kino forumas "Scanorama" šiemet pristatys gausią lietuviškų premjerų programą, kurios pagrindine linija tapo asmeninės ir istorinės atminties refleksijos.


Antropologinė atminties ir kūniškumo studija

Pirmasis vaidybinis kultūros antropologo ir dokumentinio kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus filmas "Partenonas" tęsia tarptautinį pripažinimą pelniusiose dokumentinėse juostose "Barzakh" (2011) ir "Mariupolis" (2016) plėtotą atminties temą. Hibridinio kino juostoje neprofesionalūs aktoriai išgyvena realias situacijas ir kadaise patirtas istorijas. Filme trinamos ribos tarp dokumentinio ir vaidybinio kino, veiksmas vyksta ir realiuose, ir filmo dailininkų kurtuose interjeruose.

"Filmo aktoriais tampa buvę kaliniai, kontrabandininkai, narkomanai, migrantai, prostitutės. Jų vaidmenys yra labai artimi realiam gyvenimui, todėl kino kamera užfiksuotos kasdienės šių žmonių patirtys natūraliai įaudžiamos į filmą. "Partenonas" gimė po ilgai trukusių tyrimų Odesoje, Stambule ir Atėnuose. Šiuose miestuose kartojasi panašios erdvės, kampai, spalvos ir kompozicijos. Visa tai kuria vientisos erdvės ir veiksmo pojūtį. Filmas pasakoja ne apie universalų troškimą ar kančią, bet apie unikalius būdus, atveriančius šias patirtis", – teigia M. Kvedaravičius.

Istorijos ir šeimos dramų verpetai

Režisieriaus Vytauto V. Landsbergio dokumentinis filmas "Vanago portretas" pasakoja apie vieną garsiausių Lietuvos pokario partizanų vadų Adolfą Ramanauską-Vanagą, daugiau nei dešimt metų miškuose kovojusį su sovietiniu režimu, išduotą, žiauriai nukankintą ir ilgiems dešimtmečiams atgulusį nežinomame kape. Remiantis Vanago dienoraščiais ir jo artimųjų atsiminimais, filme siekiama rekonstruoti faktiniu Lietuvos vadovu pripažįstamos asmenybės pasaulėjautą ir atskleisti dvasios tvirtybę.

Aloyzo Jančoro dokumentinė juosta "Tulpių laukas" pasakoja apie vieną talentingiausių Lietuvos kino režisierių Algimantą Puipą ir jo brolį Audrių Puipą – trumpai gyvenusį, bet palikusį išskirtinai originalius paveikslus. Algimantui brolio mirtis prieš 20 metų tapo didžiausia netektimi, kurią išgyvena ir šiandien. Kuriant naujausią vaidybinį filmą "KITA TYLOS PUSĖ" apie kitus du brolius, kupinus abipusio keršto ir laukiančių vienas kito mirties, ši skausminga priešingybė tapo dokumentinio filmo "Tulpių laukas" ašis, ant kurios sukasi meilės ir neapykantos, blogio ir gėrio polifonija.

Atsisveikinimas su praeitimi

Režisierės Akvilės Gelažiūtės dokumentinis filmas "Neregėta Europa" gilinasi į skausmingo atsisveikinimo su praeitimi temą. Dvi geriausios draugės kartu gyvena daugiau nei 10 metų. Žydrūnė turi 2 % regos, o Irma nemato visai. Žydrūnė, jos naujasis vyras, Irma ir dar keli jų draugai kartu iškeliauja medaus mėnesio – pasivažinėti po Europą. Tik šioje tragikomiškoje situacijoje Irma ima suprasti, kad tai ne dar vienas nuotykis, bet atsisveikinimas, pakeisiantis nusistovėjusį gyvenimą.

Scanoramos info


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14332

2019-10-12 12:58 7 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Atnaujintoje festivalio svetainėje www.scanorama.lt jau paskelbta PROGRAMA.

Galima pirkti abonementą. Bet žymiai racionaliau palaukti Akcijos

Spalio 24 d. 10 filmų abonementas kainuos 40 €

Lapkričio 7 d. 5 filmų abonementas kainuos 22,5 €


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14338

2019-11-01 10:56 8 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Programos sudarytojas Dmitrij Gluščevskij

NUEITI Į "SCANORAMĄ" IR NESUSIMAUTI (2019)

Šiemet kaip niekad aiškiai supratau, kad programos sudarymas nė velnio nepanašus į mylimiausių filmų topų sudarymą. Veikiau į diplomatines derybas bėgant maratoną (linkėjimai kolegoms-konkurentams, jūs esate kieti ir verčiate mus būti geresniais ir greitesniais). Būtent todėl tobulų programų nebūna, o klausti programerius apie mėgstamiausius filmus gali būti pavojinga. Na bet kad jau bilietai prekyboje, o festivalis kitą savaitę, štai keli filmai, dėl kurių tikrai buvo verta stengtis.

1. SUVENYRAS, rež. Joanna Hogg
Yra filmai, kurie įkvepia arba įtraukia, o yra tokie, kuriuos norisi ilgai vartyti rankose, kaip brangakmenį, vis naujai atspindintį šviesą. "Suvenyras" yra taip prikrautas smulkmenų ir tarsi atsitiktinų menkniekių, kad, atrodytų, turėtų subyrėti į paskiras scenas ir epizodus, bet vietoj to stebuklingai atgyja. Berlyne po seanso sakiau, kad iš jo tikėjausi daugiau. Dabar suprantu, kad tai vienas nedaugelio filmų, apie kuriuos dar ilgai nepamiršiu.

2. VITALINA VARELA, rež. Pedro Costa
Pedro Costa filmuoja Fontainhas rajoną Portugalijoje, kaip S. Becketto prisiskaitęs R. Bressonas: kiekvienas kadras kaip paveikslas, kiekvienas gestas – emocija, o iš skurdo ir kančios tamsos netikėtai gimsta viltis. Sako, kad šiemet apdovanoti jį Lokarne buvo nuspėjamas sprendimas. Tegu. Bet reikėtų pridurti: ir vienintelis įmanomas.

3. ZOMBI VAIKAS, rež. Bertrand Bonello
Metais, kai net Kanai įtraukė į konkursinę programą horrorus ir fantastiką, Bonello sukūrė filmą apie zombius, kur nėra nei epidemijos, nei nuorodų į Romero. "Zombi vaikas" – tai pasakojimas apie gyvenimą, mirtį, meilę ir laisvę, kuriame režisierius plėšosi tarp žanrinio kino ir filosofijos, tačiau galiausiai pasirenką vudu magiją.

4. KRABIS, 2562-IEJI, rež. Ben Rivers, Anocha Suwichakornpong
Beno Riverso ir Anochos Suwichakornpong hibridas eilinį kartą patvirtina, kad šiuo metu būtent nevaidybiniai filmai sudaro tikrą kino avangardą. "Krabis" prasideda kaip dokumentinis pasivaikščiojimas po Krabio regioną Tailande, bet ilgainiui tampa netikėtai šmaikščia meditacija apie laiko prigimtį, kurioje galima sutikti ne tik šventyklas lankantį vaiduoklį-turistą ir akmens amžiaus gyventojus, bet ir reklamą filmuojantį Oliverą Laxe'ą.

5. MASALAS, rež. Mark Jenkin
Iš skrynšotų nesimato, bet "Masalas" atrodo taip, tarsi S. Eizenšteinas būtų nukeliavęs į ateitį ir nusprendęs sukurti kitchen sinką. Berlyne užsukau į jį pusvalandžiui, beveik netyčia, ieškodamas kur prastumti laiką tarp dviejų seansų. O, pasirodo, papuoliau į vieno originaliausių metų debiutų premjerą.

6. BALTASIS TRIUKŠMAS, rež. Antoine d'Agata
Fotografo Antoine'o d'Agata'os dokumentika yra it F. Bacono paveikslai, kuriuose kūnas virsta mėsomis, o apmąstymai apie smurtą ir medijas susijungia su Naujuoju ekstremaliu prancūzų kinu. 4 valandos, žiūrėti neįmanoma, atsitraukti taip pat.

7. VALSTYBINĖS LAIDOTUVĖS, rež. Sergei Loznica
Sergejus Loznica turi unikalų sugebėjimą kuriam laikui užsidaryti archyvuose ir išeiti iš ten su tikru dokumentiniu blokbasteriu. Pernai buvo sufabrikuoto parodomojo teismo proceso absurdas, šiemet – paskutinio Josifo Stalino viešo spektaklio isterija. "Valstybinės laidotuvės" yra vienas nedaugelio programos filmų, kurių dar nemačiau, ir į kurį eisiu pirmai progai pasitaikius.

8. ŠIURPIOJO ROKIO ŠOU, rež. Jim Sharman
Long before Timas Curry tapo originaliuoju Pennywise, jis užsimaudavo pėdkelnes ir pasidažęs lūpas dainavo teatrų scenose apie Transseksualią Transilvaniją. Šių spektaklių ekranizacijoje prie jo prisijungia Susan Sarandon ir Meat Loafas, ir tai yra tyriausias džiaugmas, kurį širdį, klausą ir humoro jausmą turintis žmogus gali patirti kine.

9. PERSEKIOTOJAS TOMAS, rež. Michael Powell
1954 metais A. Hitchcockas "Atvirame lange" parodė, kad kino žiūrovo patirtį gaubiantis saugumo jausmas tėra iliuzija. Po šešerių metų jo buvęs kolega Michaelas Powellas žengė kitą žingsnį ir prilygino kino kūrėją serijiniam žudikui. "Persekiotojas Tomas" yra von Triero "Džekas" prieš von Trierą ir "Naujasis Holivudas" prieš "Naująjį Holivudą". Naudokitės proga.

10. MEDŽIŲ GINKLAI, rež. Jonas Mekas
Hipsterių rojus yra, o jo dievas – Jonas Mekas. "Medžių ginklai" prasideda poetiniu režisieriaus laišku ir greitai pavirsta siurrealistine J. Cassaveteso "Šešėlių" versija su Mačiūno cameo ir už kadro slemą skaitančiu Gindsbergu. Ir dar: rodome iš 16mm.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14339

2019-11-01 11:08 9 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Vertingos rekomendacijos:

https://www.7md.lt/kinas/2019-10-25/Filmai-dar-gali-stebinti

(Filmai: "Amžinoji žiema", "Dafnė", "Dievas yra, jos vardas Petrunija", "Ilgšė",

"Koko-di Koko-da", "Mafijos išdavikas", "Melancholikės užrašai", "Serbė", "Sezonas",

"Suvenyras", "Zombi", "X ir Y" )


Dar papildomai autorių komentarai apie filmą Kantemir Balagov "Ilgšė" https://www.7md.lt/kinas/2019-11-01/Gyvenimas-daug-maziau-realistiskas
-nei-kinas


Roy Andersson "Apie begalybę"
https://www.7md.lt/kinas/2019-11-01/Esu-linkes-rodyti-pralaimejusius-


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14342

2019-11-09 09:38 10 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Ką gi. Nuo šiol rašau tik apie paties regėtus filmus...

Svaigulys

Festivalio atidarymo filmas. Žiūrėjao daug labai garbių kultūros žmonių, sukviestų į atidarymo šventę. Kelias dienas feisbuke vis pasirodydavo tezės, kad filmas "gerai" svaigino. Po seanso net girdėjosi įspūdžių, jog braukė ašaras ir kėlė kitas emocijas patikęs kūrinys.
Bet esu įsitikinęs, kad visiems tik teigiami vertinimai nesusiklostė. Nuo pirmų minučių regi aiškų švedų kinematografininkų profesionalumą. Tačiau krenta į akis ir dirbtinai režisuotos, sugalvotos scenos tam, kad būtų pasiektas reikiamas efektas. Pavyzdžiui dirbtinė, nelogiškai atsiradusios pirmos aršios muštynės. Arba nelogiškas mergytės elgesys per gaisrą – na, nelįs vaikas į ugnį dėl tokios priežasties, kaip pakomentuojama filme... Matai, kad dedamos didelės pastangos daryti efektą žiūrovui, niekaip negalėjau atsikratyti įspūdžio, jog ekrane matomas veikėjų siautulys yra sukonstruotas autorių galvose, o ne organiška talento apraiška. Vėliau, po pusvalandžio, kai išsigrynins filmo personažai, jų paskirtis, charakteris ir veikimo tikslai, žiūrėsis ši ryški melodrama geriau, bet trafaretiški veikėjų paveikslai "badys" akis. Čia ir mama-ragana, ir tėvas – despotas, ir jautrus brolis, ir gražuolė konkuruojančių pramogų parko savininkų duktė. Aišku, kad galima teigti, jog viskas įpinta į PASAKOS motyvą, lyg sekant "Amelijos iš Monmartro" tradicija (mačiau netgi indų kino melodramų atšvaitus čia!), bet talento aš tikrai pasigedau. Deja, profesionalumo ir talento svertų rodyklės neretai konkuruoja švedų filmuose – arba tas aiškiai nusveria, arba kitkas...
Filmą bus stengiamasi rodyti ir pasibaigus festivaliui. Jis tam įsigytas.

Deja, tikslUs kritikės ŽIVILĖS PIPINYTĖS verdiktas:

"Režisieriai, regis, neslepia, kad įkvėpimo sėmėsi iš Bazo Luhrmanno filmų. Šio režisieriaus stilius, kurio esmė – savaime dekoratyvaus retro pavertimas dar dekoratyvesniu, barokiškesniu kiču, yra nuoseklus ir nepakartojamas. Todėl "Svaigulys", manau, iš anksto buvo pasmerktas, nes viena yra tęsti Luhrmanno meninius ieškojimus, visai kas kita – juos negrabiai imituoti. Švedų režisieriai pasirinko imitaciją, todėl jų filmas primena milžinišką tortą, papuoštą politiškai angažuotomis cukrinėmis gėlytėmis. Savo laimingai pasibaigusį pasakojimą apie Stokholmo Romeo ir Džuljetą jie prismaigstė politiškai teisingų teiginių apie psichikos ligas, sovietų užpultą Suomiją, nacius Vokietijoje, LGBT ir čigonų teises bei pasipriešinimą Norvegijoje. Sakyčiau, toks visai šiuolaikiško konformizmo pavyzdys retro pakuotėje."


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14343

2019-11-09 10:03 11 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Penktadienio filmuose jau kūrėjų talentas matėsi aiškiai.

Geriausias filmas buvo vengrų Amžinoji žiema

Tai neabejotinai vienas iš geriausių ir viso festivalio filmų. Kaip sakė atvykę į Scanoramą filmo scenarijaus autorius ir pagrindinė, ryškiai vyraujanti filme aktorė, pelniusi už vaidmenį EMMY nominaciją ir gavusi geriausios aktorės prizus 3 kino festivaliuose Marina Gera, tai pirmas Vengrijoje tokios temos filmas. Iki tol gal nedrįsdavo "berti druskos" ant istorinės žaizdos. O ji tokia, kad baigiantis II pas. karui, kai Sovietų Sąjungą užėmė Vengriją, iš kolaburavusios su fašistais Vengrijos buvo išvežta į SSSR gilumą 700 000 vengrų. Ne pažiūrėti komunizmo, bet jį "kurti", t.y. į ne koncentracijos, bet darbo lagerius. Jie mažai kuo skyrėsi. Taigi, šis liūdnas, šokiruojantis savo esme filmas išties įtraukia, šiurpina ir kelia dar kitokius niūrius jausmus žiūrovui. Bet yra tikrai paveikus ir talentingas. Ar pavyks jaunai mamai, kuri tampa pagrindiniu filmo personažu, išgyventi už 2 tūkst. km nuo gimtinės ir savo sveikatą alinant žiaurios realybės Donbaso anglių šachtose?! Pamatyti būtina. Net jei pabrėžiau, jog filmas ne linksmas ir ne pramoginis. Jis nepirktas (nors politiškai mums tinkantis), todėl iškeliaus atgal į Vengriją pasibaigus Scanoramai.
Dviem pagrindiniams filmo kūrybinės grupės nariams atvykti į Vilnių apsimokėjo – išgirdo daug garsių aplodismentų iš lietuvių, kurių protėviai paliko mums baisios rusų lagerių atminties...

Deja filmas turi ryškų trūkumą, kurį iškart po seanso pokalbyje su žiūrovais teko išklausyti abiems menininkams iš Vengrijos. Donbasą vengrai "sumaišo" su Sibiru !!!. Suprantama, kad pragarišką darbą geriau kinematografiškai vaizduoti atšiaurios žiemos sąlygomis. Tačiau logika ta, kad Donecko apskrityje tokių ilgai trunkančių šalčių, kaip primygtinai rodoma filme, ko gero nebūna... Šypsena

Suomijos Aurora

Filmas taip pat sulaukęs karštų gausių žiūrovų aplodismentų. Iš praeito amžiaus vidurio, kuriame vyko veiksmas pirmiau aprašytuose filmuose, čia rodi šie laikai. Išvaizdi mergina AURORA (keista, kodėl pasirinktas toks vardas, nes neturėtų būti populiarus Suomijoje – filme nuskamba teiginys, kad suomių žemės yra Karelija, kurią rusai nusavino) "narsiai" ritasi į gyvenimo dugną. Filme daugybė scenų, raiškiai tai parodančių.
Kita linija jau visuotinai aktuali Europai – politiniai ar ekonominiai atbėgeliai. Nors Suomija, rodosi, nėra šios problemos epicentre, bet tema tikrai aktualesnė nei Lietuvai. Geriausio Šiaurės šalių filmo prizą gavusioje "AUROROJE" kitas pagrindinis personažas yra irakietis Darianas, ieškantis su aštuonmete dukrele išgyvenimo galimybių Suomijoje. Sakyčiau, jog jo linija filme įdomesnė žiūrovui, nes irakiečiai užveda nemenko "draivo" variklį filme. Nors nuo pirmo abiejų herojų atsitiktinio susitikimo naktiniame greito maisto bare mums neabejotinai sufleruoja, jog abu jie neišsiskirs, filmas pateikia daugybę jaunimo elgesio variacijų. Jas tikrai vertėtų pamatyti – nesigailėsite. Ar Aurora degraduos toliau, ar Darianas ras būdą "užsikabinti" Suomijoje? Nors šie klausimai sprendžiami per komedijos prizmę, skambant daugybei puikios muzikos, filmas prikausto prie fotelio. Verta pamatyti, nes ši porelė iškeliaus iš Lietuvos tik pasibaigus Scanoramai...

Danijos Choristai su antrankiais

Trečias penktadienio filmas, kuris neįsigytas repertuariniam ekranui. 2/3 filmo sufleruoja, kad "Choristai su antrankiais" šauniai atstovauja gražioms danų kino tradicijoms. Matėme daug kino su kalėjimų natūra. Čia randami kiti akcentai – kaip gali atrodyti situacija, kai įkalintu tampa visuomenės žvaigždė. Šiuo atveju turtingas bankininkas, rašytojas. Jis patenka į keistą terpę, kurioje nėra paprastai demonstruojamos kalėjimų būtyje grubi jėga (išskyrus pačią pradžią), "diedovščina", gyventojų ten rangai. O stebime būdingus danų kinui keistus personažus, iš kurių nesuprasi, kas ką iškrtės. Visą vaizdą lydi keistas instrumentinis, bet labai šaunus garso takelis. Nekalbu, kad kalėjimo choristai puikiai skamba.
Deja jau viduryje prasiskverbęs manymas, jog autoriai kaip ir pritrūksta "išmonės, ką gi rodyti toliau", subujoja visa jėga finale. Jis tiek suveltas, nerišlus, kad gerokai "nusodina" bendrai gerą įspūdį apie filmą. Susidaro nuomonė, kad danai turėjo daugiau padirbėti stengiantis užbaigti istoriją, pateikiant žiūrovui daugiau stiprių išgyvenimų ar gyvenimiškų pamokų.
Taigi, nors pabaigai turiu priekaištų, filmas visai neblogas. Bet galėdamas rinktis, žiūrėčiau abu pirmiau aprašytus penktadienio filmus...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14344

2019-11-10 10:40 12 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Dievas yra. Jos vardas Petrunija

Prieš pusvalandį susiskambinus, į eilinį Scanoramos seansą atvyko LR Prezidentas su ponia. Kiek sulaikius sėsčiančius į nepardavinėjamą eilę žiūrovus, vėliau tikėjausi, jog Prezidentas įsikūrė 5 salės viduryje. Pasirodo ne – ieškodamas vietos, mačiau kad tarp eilių praeinu pro apsaugos darbuotoją, bet kad praėjau ir pro Prezidentinę porą, nė nepastebėjau Šypsena. Tai ar galėjo būti makedoniečių kinas silpnas? aišku, kad ne! Šypsena

Taip, juokauju... Tačiau, kalbant rimtai, filmas išties prilygstra geriausiam iki šiol matytam vengrų AMŽINA ŽIEMA ir yra labai pavykęs. LR Prezidentui kaip tik tiko atvykus tiesiogiai iš Vatikano į Scanoramą. Papildomai išsiaiškinau, jog Gitanas Nausėda nebuvo retas svečias Vingyje, kai dirbo banke. Ypač stengdavosi pamatyti naują lietuvišką kiną. Tikrai nemažas skirtumas nuo pirmtakų. Neužmiršiu, kaip jis garbei sukurtame VIP seanse apsilankė Dalia Gryvbauskaitė, tai kai prieš palikdama kino teatrą I aukšte dalijosi įspūdžiais su režisieriumi, apsauga išsirikiavo kvadratu ir praeiti pro diskutantus buvo praktiškai neįmanoma. O dabar? Lieka pasidžiaugti, kad Prezidentui nenumyniau bato...

Bet seniai laikas grįžti prie filmo. Pirmiau temoje aprašytas siužetas. Pagal tikrą faktą pastatytas filmas tikrai labai kokybiškai ir meistriškai sustyguotas. Šalia aklai garbinant Dievą tradicijos vykdymo, filme ryški ir moterų teisių problema. Taigi dar viena tema "suskusi galvą" šalies Prezidentui tvirtinant naujos kadencijos Vyriausybę. Deja, nesvarstant čia, kiek natūraliai atsirado Vyriausybėje vienintelė ministrė, labai solidžia posto turėtoja vienintelė dailiosios lyties atstovė netapo. Skirtingai nuo filmo režisierės T.S. Mitevskos ir pagrindinės aktorės Zorica Nusheva, kur talentas akivaizdus!

Mačiau, kad makedoniečiams padėjo belgai – tauta, kurianti puikius filmus. Kaip bebūtų daugiau komišką nei jautrią istoriją žiūrėti labai patrauklu ir įdomu.

Filmas nėra įsigytas rodyti po festivalio. Deja.... Reikėtų stengtis jį pamatyti.

P.S. Lapkričio 27 d. Strasbūre filmas gavo Europarlamento renkamo geriausio filmo Lux apdovanojimą !!!

Dafnė

Vėl neįsigytas tolimesniam rodymui italų rež. Frederico Bondi filmas. Jis paperka paprastumu, žmogiška šiluma ir, sakyčiau, moraliniu aktualumu. Sutikę Douno sindromo paliestą žmogų, greičiausiai mintyse pagalvojame apie jo nelaimę, neįgalumą. Filmas labai neprikišamai edukaciškai rodo, kad tokios minbtys yra neracionalios. Trykštanti energija ir labai garsiai mintis reiškianti Dafnė bendrauja su aplinka labai logiškai ir protingai. Taip, ji dažnai samprotauja naiviai, bet racionalumo neatimsi...

Kai visiems netikėtai, o filmo atžvilgiu ir kiek nelogiškai atsisveikina su gyvenimu Dafnės motina (vis tik užauginti Dafnę, pasirodo, kainavo per daug moralinių jėgų! ) , Dafnė ima "auklėti" jau senyvą tėvą. Ne visai skaniai atrodo jos priekaištai, pamokymai. Tačiau, kai tėvas akivaizdžiai palūžta dėl savo likimo, Dafnė žiūrovų akyse staiga persimaino. Savo valdingais reikalavimais ji tampa neabejotina atrama tėvui...

Žiūrėti Dauno sindromo nuskriaustos merginos ir aplinkinių bendravimą šiame filme yra tikras malonumas. Nepaslėpti, "nesušukuoti" Dafnės pastebėjimai ar kalambūrai salę priverčia ištisai šypsotis. Ką ja ką, bet tėvą Dafnė išsisaugos...
Filmas skatinantis pamatymo.

Šiurpiojo rokio show

Šis anglų kūrinys, kur pagrindinis autorius yra australų režisierius JIM SHARMAN, rimčiau nepasidomėjusiems juo taps didžiausiu Scanoramos nustebimu. Aš būtent tokiu buvau, net nepastebėjęs, jog filmas 1975 m. Net keista, kaip iki šis filmas nesilankė Lietuvoje...

Lyg pirmoje scenoje žadėdamas romantinę komediją, greitai stilistiškai pasikeičia, nes tik čia pat ekrane komiškai susižiedavusi pora, silpnokais balsais uždainuoja....

Kai ji "atsitiktinai" pateks į modernių manierų ir polinbkių a la Frankeinšteino pilį, dainavimas virs super gera rock'n' roll fiesta. Pasigėrėjimas tai matyti ir girdėti!
Ir lieka filmui tik vienas priekaištas – taip įsijaučiama į roko šėlsmą pilyje, kad pamirštamas siužeto vystymas, o reginys tampa ištisu video klipu. Geru klipu!

Nepaprasta Maronos kelionė

Kai multiplexinius kino teatrus Lietuvoje išlaiko animaciniai filmai, man susidarė įspūdis, jog tėveliai pražiopsojo, kad šis rumunų kūrinys reikalauja mažylio atvedimo į seansą. Žiūrovų šeštadienio vidurdienyje buvo mažai. O gaila!
Rumunai stebina vėl. Animacinis filmas taip originalia technika nupieštas, kad neįmanoma rasti analogijos! Aišku, kad spalvingas ir techniškai neregėtas darbas įtraukia ir tėvelius. Lieka viena problema vertinant filmą – jei neturite namie šuniuko, po šio filmo jūsų vaikutis tikrai ims reikalauti įsigyti šeimos draugą. Apgailestavau, kad dėl festivalio intensyvumo, negalėjau pamatyti filmo iki pabaigos. Bet reikės būtinai pasistengti pasidžiaugti filmu vėliau – jis įsigytas rodymui kino teatruose ir gražiai įkalbėtas lietuviškai. O kalba filme nepaprasta – girdime ir šuniukų kalbą bei mintis, kaip ir žmonių...

Pieno karas

Islandas Grimur Hakanarson žinomas Lietuvoje ir išpopuliarėjo "Kino pavasaryje" parodytu Avinai. Puikus savo žmogiškumu, savo ištarme primenantis dabar kino teatruose rodomam lietuviškam filmui "Kita tylos pusė" (tik A. Puipos filme nėra avinų...) buvo kaimiško, žmogiško realizmo stiliaus. "Pieno karas" – jau socialinio realizmo filmas, kurio veiksmas, aišku, irgi vystosi kaime. Jį vėlgi įdomu žiūrėti. Tačiau "Avinų" žiūrėjimo džiaugsmas buvo stipresnis...
Nepasitenkinimą sukelia finalas. Kaip gi taip – užsukusi kovą prieš monopoliją, filmo herojė... Nepasakosiu pabaigos, nes filmas nupirktas repertuarui ir yra galimybė, kad galėsite pažiūrėti.

Tačiau nepasitenkinimas pabaiga greitai praeina, pamąsčius. Ar gali pieno gamintojai, atsisakę bendradarbiauti sakykim su Maxima ar Lidl, šiuos sužlugdyti? Savaime suprantama, kad staigiai monopolistai prisiveš produktų iš Lenkijos ir lietuviškas pienas "lietųsi laisvai", kaip spalį-lapkritį liūdnai atsitiko Alytaus apskrityje. Žodžiu, filmo finalas didžiai logiškas, nors ir nuviliantis Holivudo vienišų herojų pergalių išlepintų žiūrovų lūkesčius...
Deja, pastebiu, kad skirtingai nuo pernai abu mano pastebėti įsigyti tolimesniam rodymui meniniai filmai (Svaigulys ir šis) nėra stipriausi Scanoramoje. Tikiuos, apie kitus nupirktus filmus taip negalėsiu pasakyti...

Pristatydama filmą, Gražina Arlickaitė iš savo žinių lobyno pateikė juokingą prisiminimą. Kai A.Žebriūnas baiginėjo filmą, vėliau labai išpopuliarėjusį "Riešutų duona", buvo sprendžiama, kaip reikėtų pavadinti šį Sauliaus Šaltenio pjesės pagrindu sukurtą filmą. Siūlomas pavadinimas "VASARA SU KARVE" buvo atmestas... Šypsena
Taip ir čia, Islanda vadina "PIENAS". Angliškai jį pavadino "Tėviškė" ar "Gimtinė". Na, o Lietuvoje bus "Pieno karas". Gal ir nieko pasirinkimas...

Raudonosios suknelės prakeiksmas

Mačiau tik 2/3 filmo antros pusės. Bet susidariau vaizdą, kad iš principo įdomus filmas kiek per daug palinksta į eksperimento pusę. Nors yra ir kūrybingas. Pasibaigus seansui, nepastebėjau, jog žiūrovai būtų susižavėję ir linkę į diskutavimą apie filmą, ką tokia stilistika lyg ir turėtų skatinti...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14345

2019-11-11 15:15 13 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Kantemir Balagov Ilgšė (Dylda)

Nuostabu, kad rusiško filmo premjeroje Lietuvoje, susirinko pilna Vingio Didžioji salė (apie 500 žmonių). Galima sakyti, jog būta filmo reklamos žiniasklaidoje, jog patogus sekmadienio vidurdienio laikas, bet simptomas puikus. Nes yra problema su gero naujo kino iš Rusijos lankomumu Lietuvoje. ("Kino pavasario" vadovai neslėpdami stebisi). Bet noriu tikėti, kad mūsų žmonių šis netipinis požiūris į Rusijos filmą, sąlygotas supratimu, jog jeigu filmas Kanuose gauna Palmę už geriausią režisūrą bei kino žurnalistų apdovanojimo nugalėtojo laurus, ir jeigu jis nėra prancūziškas ar amerikietiškas, tai jį pamatyti reikia!

Išduosiu paslaptį, kad Scanoramos žiūrovai nesuklydo. Filmas, skirtas Leningrado (dabar St. Peterburgo) gyventojų išgyvenimui pasibaigus blokadai bei pirmuosiuose mėnesiuose po II pas. karo. Tiesa, daug dėmesio skiriama vaizdams iš ligoninės, kur dirba abi pagrindinės filmo veikėjos. Čia, aišku, gydomi ne vien leningradiečiai... Filme aiški pašaipa komunistų partijos vadovybės atstovams, o ir antras pagal svarbą veikėjas, aiškiai žioplokas personažas ypatingai panašus į jauną Vladimirą Putiną. Esu įsitikinęs – neatsitiktinai. Nes jau iš pirmojo dabar 28-ių metų režisieriaus Kantemir Balagov jį išgarsinusio filmo ANKŠTUMA (Tesnota) raiškiai matosi, kad šis iš Kabardino-Balkarijos sostinės Nalčiko kilęs kino kūrėjas nėra palankus dabartinės Rusijos vadovams. Todėl "Ilgšę" drąsiai galėjo Lietuva įsigyti repertuariniam rodymui tiems, kas nespėjo pamatyti filmo Scanoramos metu. Šiaip rusų tautos patosas, kaip jie laoimėjo karą, kokias kančias-aukas dėl to teko patirti, nėra populiarus mūsų šalies politinėje laikysenoje...
Pirmi kadrai neįkvepia. Kol siužete šalia pagrindinio personažo, med. seselės IJOS neatsiranda jos draugė iš fronto laikų MAŠA, tol atrodė filmas gana "patęstos" manieros. Ir tai nebuvo režisieriaus garsiojo mokytojo Aleksandro Sokurovo "patęsimas". Todėl teko su nuostaba svarstyti "pašalinius" klausimus – iš kur autoriai surado tokią ilgšę (pravardė lietuviškai būtų Dilba)? Tiek nerealiai aukštesnė už visus personažus, kad įtariau, jog naudojamas TOM CRUSE metodas – filmuoti aktoriui užlipus ant kėdelės – tiek nerealiai ji filme aukštesnė už bet kuriuos veikėjus. Ypač, kad ši Dilba nuolat rodoma iki pusės, bet ne visu ūgiu. Realybė kita – turinti tam tikrų albinosiškų savybių 25-ių aktorė Viktorija Mirošničenko yra 182 cm ūgio jauna aktorė, kuriai toks didelis vaidmuo teko pirmą kartą gyvenime!
Daugiau pasakoti apie "ILGŠĖJE" rodomą istoriją, kuri savo ištarme ir lygiu prilygsta geroms Rusijos kino tradicijoms, kurių gerbėjų yra nemažai tarp kiek vyresnių žiūrovų, negaliu ir nenoriu. Nes labai tikiu ir linkiu Lietuvos žmonėms pamatyti šį ryškų visomis prasmėmis filmą didingoje kino teatro kokybėje. Tai sakau, nes "Ankštumą" pažiūrėjau iki lietuviško festivalio, kad galėčiau aprašyti, rekomenduoti filmą ir iki šiol gailiuosi – kokybė buvo tokia vargana, kad nei objektyviai įvertinti nesugebėjau, nei užprogramuoto malonumo negavau. Kai dabar visi pažiūrėję kino teatre labai giria pirmąjį Balagovo filmą, man tenka patylėti...

Rašytoja GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ: "Gerai nuteikė "Ilgšė", nors ir užsižaista raudonos ir žalios spalvų kontrastais. Poblokadinis Leningradas, mažas berniukas nėra matęs šuns, nes visi suvalgyti. Dvi dvasiškai kontūzytos moterys ieško išgyvenimo perspektyvų. Ramiai, tarsi apie kritusį arklį, pranešama apie vaiko mirtį. Nei žmogaus gyvenimas, nei mirtis toje geografinėje erdvėje neturi didelės reikšmės. Su supratingu daktaru itin dalykiškai susitariama dėl eutanazijos. Gali pasirodyti, kad filmas apie lesbietes, bet jokiu būdu – jis apie karą ir komunizmą. Veikėjai gyvena komunaliniais butais paverstuose didikų rūmuose (NKVD darbuotojai – tiesiog rūmuose)".


Britų kino institutas kartu su ekspertais išrinko 50 svarbiausių šių metų filmų. "Ilgšė" – 21 vietoje.


Iki sekmadienio "bėdavojau", kad išpirkti rodyti Lietuvos k/t ne geriausi vaidybiniai filmai. Po "ILGŠĖS" ir vokiečių

LARA

taip tikrai nebesakau.

Visą šio filmo laiką rodoma žavios šešiasdešimtmetės LARA JENKINS (įstabi aktorė Corinna Harfouch gimtadieninė-jubiliejinė para. Filmas gana kamerinio tipo, susikoncentravęs į šią moterį. Ir jį negalima vadinti tik stipriu. Tai tiesiog kietas kinas !!!
Dėl kūrėjų sugebėjimo žiūrovams atskleisti visą moters būsenos komplikuotą psichologizmą, dažniausiai nieko nepasakant tiesiogiai. Užtenka, kad žiūrovas mato šią moterį ir jiems viskas... aišku. Griežtų "vokiškų" charakterio aspiracijų vedama, Lara aplink save sukūrė įtampos lauką. Ir kai per gimtadienį ji nutaria, pasinaudodama sūnaus pianisto gala koncertu, grąžinti laiką atgal, t.y. ne fiziškai, bet santykius su aplinkiniais, aišku, jai bus nelengva. Užsispyrusiai tiesmukas ir kompromisų nepripažįstantis charakteris padarė savo – išskyrus tik šią dieną pažintu kaimynu, visi artimiausi žmonės ją laiko... nedėkinga "furija". Ar pavyks jai taisyti šiuos santykius šią neeilinę dieną? Žiūrovas ne tik pamatys Laros atsivėrimą, kurį ji slėpė giliai savyje, bet ir filmo autorių dėka, turės nemenką posichologijos pamoką. Dėl jos tikrai verta pasižiūrėti šį itin meistrišką su didele šiluma ir talentu padarytą filmą!

Yra ir dar vienas nupirktas filmas dėl kurio stipriai džiaugiuosi.

Tai Kanuose įvertintas ir Validolido kino festivalio geriausias filmas Maroke sukurtas filmas

Nežinomas šventasis

Deja, galėjau pamatyti šio nuotaikingo filmo-detektyvo tik 40 minučių, nes būčiau praleidęs "Ilgšę". Bet to buvo daugiau nei pakankama, kad įvardinčiau filmą kaip itin pavykusį ir humoristiškai įdomų arabiškos aplinkos kiną. Būtiniausiai jį reikės visą pamatyti vėliau...

Nustebino mane asmeniškai Švedijos kino klasikas ROY ANDERSSON Venecijos kino festivalio už geriausią režisūrą laimėtojas Apie begalybę.

O nustebino, nes iki šiol nervindavo padrikos scenos, tarpusavyje niekaip nesusirišančios. Ogi dabar Švedijos miesto kontekstas paimtas toks, kad tokie pat padriki kadrai tampa iškalbingais, apibūdinant reiškinius visuomenėje. Tik istorija apie kunigą turi 4 epizodus bei apie odontologą ir "klasioką" – po 2 rišlius epizodus. Tačiau visos kitos 1-4 min. trukmės nesirišančios tarpusavyje scenos susižiūri labai maloniai. Filmas nenupirktas tolimesniam rodymui.



kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14346

2019-11-12 15:37 14 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Jessica Hausner Laimės gėlelė

Po neįkvepiančiu Scanoramos sugalvotu pavadinimu (geriau jau būtų paliktas originalusis "Little Joe"), labai jau sentimentalia reklamine nuotrauka slepiasi tikrai stiprus filmas! Kauniečiai gali drąsiai rinktis jį ir nesuklysti. Filmas neįsigytas tolimesniam rodymui Lietuvoje. Gaila...

Visų pirma, sėkmingai dirbančios austrės J. Hausner (apie ją naujausiame žurnale KINAS (Nr.5) rašo Santa Lingevičiūtė) filme užprogramuotas didžiulis estetinis vaizdo ir garso lygis. Ne veltui specialistai, matydami šį filmą prisimena genijaus Stanley Kubrick rafinuotus vaizdų kadrus. Siužetiškai filmas, aišku, neprilygsta Kubriko filosofinėms juostoms, bet stulbinantis kadro grožis labai žavi "Little Joy". Na, muzikinis garsas taikliai pasireiškia fantasmagoriškais garsais, keliančiais reikiamą įtampą. Taip, detektyvo pasireiškimas filme, labai prideda jam įdomumo. O pati įdėja taip pat aktuali pasaulio šiandienai. Gi ne vien klimato šiltėjimas ar radikalizmo apraiškos visuomenėje yra aktualijos. Yra daugybė ir kitų svarbių temų, pavyzdžiui išplitusios alerginės reakcijos visuomenėje. Šią temą ir vysto Kanuose įvertintas ir įteikęs Palmės šakelę geriausiai festivalio aktorei Emily Beecham. Vaidmuo neypatingai sudėtingas, bet aktorė ekrane yra labai įtaigi...

Anne Sawitsky Sonja, baltoji gulbė

Biografinio filmo "jėgą" apsprendžia tikros gyvenimo istorijos pasakojimo įtaigumas ir intriga. Tuo negali skųstis šis norvegų filmas. Tikrai pavykęs!
Laimė, filmas įsigytas ir turėtų būti rodomas po Scanoramos. Šaunu, nes jis populiarus tarp žiūrovų.

Gimusi 1912 m. Sonja Henie sugebėjo 3 kartus tapti olimpine čempione ir 10-imt kartų pasaulio čempione !!! Tikrai neeilinė asmenybė sporte, taip pat ir sėkminguose amžiaus vidurio filmų žvaigždė. Bet vien apie tai medžiagos geram kinui tikriausiai neužtektų. Įsijautųsi į savo nenugalimumo ir nepakeičiamumo aureolę, čiuožėja įpuola į asmenybės destrukcijos spąstus. Ar pavyks jai išsikapstyti iš duobės, ar gyvenimo antra pusė taps garbinga, labai ir labai verta pamatyti. Nes norvegai sukūrė tikrai stiprų biografinį kiną, įvilkdami jį į užtikrintą meninę kokybę.

Serbė

Kroatai pateikia prieš 25 metus pasaulį sukrėtusį karą Balkanuose, rodydami dokumentiką, kaip buvo statomas spektaklis apie anuometinį žiaurumą ir didžiulę priešpriešą tarp kroatų ir serbų. Neabejoju, kad spektaklis sukrečia visų Balkanų tautų žmones, nes prisiminimai ne istoriniai – jie gyvi. Tačiau tokioms tautoms, kaip lietuviams dokumentinio filmo apie spektaklio kūrimą aktualumas man kėlė abejonę. Pasvajokime, ar būtų šioms šalims labai įdomūs mūsų teatro genijaus EIMINTO NEKROŠIAUS samprotavimai apie jo kūrybą bei praktiški repeticijų vaizdai iš mums tikrai įdomaus Audronio Liugos filmo? Taip ir mums tautinės aistros, išrekiami filme monologai yra kur kas tolimesni, nei anose žemėse gyvenančioms tautoms...

Steve Sullivan Būti Frenku:Chriso Sievey istorija

Šį filmą beatodairiškai siūlyčiau, jei jis papultų į nekomercinių filmų kino teatrus. Kaip ir per kokį LRT plius TV kanalą.
Deja, Scanoramoje tokia pasiūla, jog filmą galima rekomenduoti tik aršiai mylintiems rock muzikos šaknis ir besidomintiems muzikos istorija. Mat postbitliniame periode anglų muzikantas Christopher Mark Sievey įkūrė rock grupę The Freshies ir 1978-1982 m. turėjo rimčiausių ambicijų ligiuotis į sakykim kokią nors Joy division ar panašių grupių sėkmes. Deja, tiek Polas Makartnis, tiek kiti specai iškarto matė, kad grupė neiškils į viršūnes. Jie buvo teisūs.
Tačiau.... 1989 m. The Freshies lyderis sumąstė ateiti į jų menkus muzikavimo koncertus iš popierinio maišo pasigaminta galvos kauke ir pasivadinęs FRANKU SIDEBOTTOMU. Va čia, grupei nuskilo, nes tas keistas ir kvailai atrodantis personažas didžiai išgarsėjo.

Patyręs režisierius Steve Sullivan surinko daugybę archyviniės medžiagos, kurią įdomu sekti. Deja, per gausą, tokie filmai netampa populiariausiais lietuviškuose festivaliuose...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14347

2019-11-14 12:12 15 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Sergejus Loznica Valstybinės laidotuvės

Nudžiugino, kad garsus Ukrainą atstovaujantis filmų kūrėjas SERGEI LOZNITSA nėra įžeidus žmogus. Neabejotinai pabuvojęs visokiausiose situacijose garsus autorius, bent man taip iš šalies atrodė, turėjo nemaloniai pasijusti per paskutinę SIDABRINIŲ GERVIŲ teikimo ceremoniją. Bene vienintelis buvęs kviestinis svečias iš užsienio už savo tada naujausią filmą Nuolankioji nebuvo visai pažymėtas. Mano supratimu, jo filmas buvo visa galva profesionalesnis už apdovanotuosius lietuviškus... Suprantu, SIDABRINIŲ GERVIŲ organizatorė (ji ir Scanoramos direktorė Šypsena) griežtai teigtų, jog jog prizus skiria kompetetinga profesionalų žiuri, bet vis dėlto...

Taigi, Loznitsa Scanoramos vakarą klausė malonybinių festivalio meno vadovės liaupsių, bet, manau, jo atvykimas susijęs su kitu tikslu padėkoti LR Kino centrui už filmo finansavimą dėl ko "VALSTYBINĖS LAIDOTUVĖS" tapo LIETUVOS-NYDERLANDŲ filmu, taip pat asmeniškai ir viešai padėkoti filmo montuotojui DANIELIUI KOKANAUSKIUI, garso režisieriui, Lietuvoje gyvenančiam Vladimirui Golovnitskiui, taip pat Jonui Maksvyčiui.
Archyvuose radus 197 operatorių nufilmuotą medžiagą, iš jų panaudojus 117 palikimą (tarp jų tokių SSSR kino įžimybių kaip Sergei Gerasimov, Mikheil Chiaureli ("Berlyno kritimas"), filmas nusakomas paprastai – visas 2 val. 15 min. rodomos 1953 m. kovo mėn. įvykusios J.V. Stalino laidotuvės. Jos tapo absoliučiai visaliaudinėmis. Kadangi šiam galvažudžiui valdant buvo nužudyti ar deportuoti į Sibirą 26 mln. žmonių, tai didžiulės savanoriškai susirinkusių į visos TSRS miestų ir miestelių aikštes gyventojų raudos reiškė ne ką kitą, kaip aukų (nes beveik visų žmonių artimuosius turėjo būti ištikusi kokia nors netektis dėl stalinistinės šalies valdymo) apraudojimas mirus jų budeliui. Žinoma, Loznitsa turėjo tikslą vienintelį – parodyti, ką padaro su žmogumi asmens kultas ir visuotinė propoganda. Supranta, tai neparodysi per 20 minučių. Todėl filmas yra ilgas. Ir jame rodoma "tas pats per tą patį". Neabejoju, kad bus ir taip matančių šį filmą, nors girdėjau tokią nuomonę tik iš atsitiktinai sutiktos šalies Prezidento apsauginės Šypsena. Dauguma žmonių tikrai suvoks šio Garsų pasaulio įrašų įsigyto filmo prasmę...

Kadangi, laiko sėdint seanse yra nemažai, kas sugadino galimybę pažiūrėti pilnai (arba nematei pabaigos, arba pradžios) kitus tos dienos seansus, tai kilo ir techninių pastebėjimų. Pvz., kodėl negalima buvo parašyti ekrano apačioje, kokie tuometiniai "šiškos" atskrido į laidotuves iš užsienio? O gal tarp jų buvo kokie Čiaušesku, Mao CeDunas ar panašiai. Jeigu pavyko atpažinti iš stovinčių garbės sargyboje Beriją, Chruščiovą, matyt, Kaganovičių, tai ne visiems žiūrovams. Aišku, kai iš Kremliaus buvo sakomos gedulingos kalbos, šie veikėjai buvo pristatyti. Kiek netikėtos man pasirodė Malenkovo, Molotovo fizionomijos...
Filmo pasaulinė premjera įvyko Venecijos k/f rugsėjyje. Rusai tradiciškai jau dabar filmą yra nupiratavę. Bet kaip pajusti visuotinį įvairių tautų gedulą (rodomas ir Vilnius) per kompo monitorių, gana sunkiai įsivaizduoju...

Werner HerzogŠEIMOS PASLAUGOS

Gana tyliai Scanoramoje vyksta vieno iš žymiausių dabarties ir artimos praeities kino milžinų, vokiečių pasididžiavimo WEWRNER HERZOG naujausio filmo demonstravimas. Bet Vilniaus žiūrovai, pasirodo "ne iš kelmo spirti". Nors mano matytas seansas vyko antradienį 16.15 val., 300 vietų salė buvo pilnutėlė. Reiškia ne vien dėl patogaus laiko ar tik dėl intereso apsilankyti Scanoramoje yra nusiteikę vilniečiai...
Ir šįkart jie, neabejoju, nesigailėjo! Šiaurės šalių, o dabar ir Europos kino festivalis nerodo filmų iš Azijos. Tačiau žymusis vokietis mus visiškai nukelia į Japoniją. Netgi šios Azijos šalies mėgėjams bus čia kur akis paganyti, ar tam tikrų tradicijų apraiškų išgirsti. Filmas tikrai įdomus. Galvojantiems kokio verslo imtis, gal ir naudingas pateikiama idėja lietuviams!? Filmas žaviai jausmingas, dažnai komiškas, parodantis ir šio į aktoriavimą linkusio verslo jausminius pavojus. "Šeimos paslaugos" neįeis į Werner Herzog palikimo "aukso fondą", tačiau yra tikrai sėkmingas. Ypač vertinant, jog vaidybinės dokumentikos aso šįkart yra grynai vaidybinis filmas. Ypač gal būt lyginant su Wernerio bandymais kurti vaidybinį kiną Holivude (nors gal mačiau tik 2009 m. sukurtą "Blogą policininką" – tikrai silpnas kinas gavosi!). Jaučiasi, kad "Šeimos paslaugas" kūrė dokumentininkas...
P.S. Filmas neįsigytas vėlesniam demonstravimu Lietuvoje...

Aloyzas Jančioras Tulpių laukas

Intriguojantis filmas, pirmą sykį pristatantis labai talentingo AUDRIAUS PUIPOS tapybos darbus. Aš sužinojau apie kūrusį puikiausiai žinomo kino režisieriaus ALGIMANTO PUIPOS brolį, MO muziejaus atidarymo proga. Filmas tik patvirtino AUDRIAUS matytą talentą. Negerai, kai apie dailininką šneka tik dabar apie tokį sužinoję. Filme tai viena talentingiausių Lietuvos aktorių – VIKTORIJA KUODYTĖ. Nelaikau režisierių gudriu, leidžiančiu aktorei pareikšti, jog iki šiol ji nieko nebuvo girdėjusi apie AUDRIŲ PUIPĄ. Tai būk mielas, ir leisk pasakoti, kad buvo apie tokį girdėjęs.
Dar viena p.Jančoro "kliurka" laikau, jog nutaręs papasakoti ir apie vyresnį brolį ALGIMANTĄ, apsiriboja tik naujausio filmo "KITA TYLOS PUSĖ" vaizdais iš filmavimo aikštelės. Laimė pats Puipa pakalba apie savo anksčiau sukurtus filmus. Bet buvo galima ir ištraukas parodyti, ir gal kūrybinių scenų apie jų kūrimą rasti. Nepasivarginta...
Nežiūrint to, filmas tikrai įdomus. Dėl minėtų "Valstybinių laidotuvių" nesužinojau iš filmo, kad talentingas dailininkas mirė 37-ių po sunkios ligos. Teko dabar internetu pasinaudoti, galvojant, jog pavyks filmą pamatyti iki pabaigos...

https://www.lrytas.lt/kultura/meno-pulsas/2019/11/23/news/filme-nuties
e-tilta-tarp-garsiuju-broliu-algimanto-ir-andriaus-puipu-12655591/



Psichozė (Danija)

Ar filmas realus vaizdavimas žmonių, maišančių įsivaizdavimą su realybe, manau, galėtų pasakyti psichiatrai ar psichologai. Nors ir jiems ko gero nelengva "įlįsti" į linkusių žudytis galvas. Danų kinematografininkai lenda giliai. Kaip žmogus, atstovaujantis tą absoliučią daugumą visuomenės, kuri nelinkusi ir nemąsto apie savižudybę, manau, filmas "perlenkia" gydymo įstaigose esamą realybę, todėl nerekomenduočiau jį rinktis. Nebent yra asmeninis suinteresuotumas šiai tematikai...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14348

2019-11-15 10:27 16 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
"Sukritus" trims vienodos kotiracijos pagal katalogą skandinavų filmams, buvau suplanavęs pusvalandį pažiūrėti švedų filmą, po to perbėgti į suomių Duobė. Kur ten...

438 dienos (Švedija)

Pradėjus žiūrėti apie santykinai nesenus įvykius Etiopijoje (2011 – 2012 m.), niekur išeiti iš salės nebesinorėjo. Taip praradau Suomijos "DUOBĖ", kurį mačiusieji labai gerai įvertino...

"438 dienos" – tai neatsakingai, naiviai ir idealizuojant žurnalisto misiją, dviejų žiniasklaidos atstovų iš Švedijos "įlindimas" į blogą jiems situaciją. Tam, kad demaskuotų "nešvarius" savo šalies naftos koncerno veiksmus Etiopijoje, susideda su teroristine grupuote, kad pasiektų savo tikslus. Neatsargūs žurnalistai sulaikomi oficialių pajėgų, įgrūdami ilgam į kalėjimą ir telieka tik kovoti dėl teismo sprendimo anuliavimo. Švedai patiria daug streso, kančių, kas įtaigiai atskleista filme. Taip, uždaryti belangėje jie praleis net 438 dienas!
Ar pavyks vangiai pradžioje reagavusioms Švedijos oficialioms institucijoms pakeisti situaciją ir ištraukti tėvynainius iš kalėjimo? Tikrai verta pamatyti, nes ši reali istorijos atvaizdavimas pranyks iš Lietuvos kartu su Scanoramos pabaiga. Kokybiškas kinas!


Dar tą festivalio vakarą pamačiau 2 moteriško kino atstovus. Ir aiškiai skirtingo lygio!

Debiutuojančios autorės iš Bosnijos ir Hercegovinos lietuviškai išverstas filmas Nuvarom kur nors (Take me somewhere nice) jaunatviškai ir spalviškai gražus kelio filmas, bet Ena Sendijarevič pasitenkina gražiais gamtos ir emigrantės į Nyderlandus žavesiu (lyg filmuotų vyras, Ena mėgaujasi rodydama dailias pagrindinės aktorės kojas Šypsena) filme "teįspaudžia" gana paviršutinišką lygmenį. Tokiais yra trijų pagrindinių herojų charakteriai ir asmenybės, tokia yra ir pati istorija, faktiškai nepateikianti žiūrovui jokių ištarmių. Tiesiog malonu žiūrėti į gražius vaizdus, šypsotis iš filmo dalyvių nuotykių. Kai festivalyje tokia pasiūla, racionalu rinktis kitą filmą...

O štai už pusmečio 60-ąjį gimtadienį švęsianti anglė JOANNA HOGG tikrai ne debiutantė (buvo Scanorama jai paskyrusi net retrospektyvą, nors 2014 m. ji buvo sukūrusi tik 3 pilnametražius filmus).

Nenustebino, jog naujausias jos Suvenyras paremtas Joannos patirtimis jaunystėje. Logiška, nes pagrindinė filmo veikėja – pradedanti kino režisierė. Filmo pradinė dalis išduoda autorės lytį, nes daug jausmingumo į Woody Allen kūrybinę manierą panašių pasikalbėjimų, visokiausių niuansų. Gal ne nuo pat pradžių, bet kiek filmui "įsibėgėjus" aiškiai pajunti, kad autorės meistrystė žymiai solidesnė nei pirmiau aprašytos bosnės kūrinio. Palaipsniui ir filmas įtraukia vis daugiau ir daugiau. Dar moterišką jausmingumą išduoda, kad vyriška logika seniai reikalauja, kad mergina turėtų radikaliai keisti gyvenimo vagą – atsisakyti draugo. Bet meilė gi aukščiau už viską!

Gudriai manipuliuodamas, nors ir vis išsiduodamas, ENTONIS nesugebamas ištrinti iš labai jau žavios jaunuolės širdies. "Apsikiaulindamas" jis vis "aukštumoje". Tie jausminio pasaulio viršenybės prieš racionalumą vaizdavimai filme ir yra jo jėga! Labai rekomenduoju nepraleisti, jeigu tik galima, šio filmo. Nes tiek filmo titruose, tiek kino svetainėse jau pabrėžiama, kad kuriamas "SUVENYRAS 2". Įdomu, ką sugebės dar parodyti JOANNA HOGG, nes meilės istorija pirmame filme ir užsibaigė.

Turiu pabrėžti, kad topiniame SUNDANCE kino festivalyje filmas apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu, net nesu matęs, kad tarptautinėje kino kritikų svetainėje filmo vertinimo vidurkis būtų 92 !!!. Taip pat būtina pabrėžti, jog vienas iš filmo vykdančiųjų prodiuserių yra Martin Scorsese, herojės motiną vaidina režisierės ir scenaristės bendraamžė Tilda Swinton Tačiau įdomiausia, kad pagrindinę heroję vaidina tikra Tilda Swinton ir mažiau žinomo aktoriaus, scenaristo ir režisieriaus John Byrne dukra Honor Swinton Byrne !!! Akivaizdu, kad talentas persidavė, o žavesio dar daugiau, nei mama turi!

Taigi, laukiame tęsinio! Šypsena


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14349

2019-11-15 12:03 17 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
45-erių vokietis sudėtinga mums pavarde Florian Henckel von Donnersmarck sukūrė tik 3 filmus. Ilgo metro ilgos trukmės debiutas KITŲ GYVENIMAI, surinko 10 mln. € pajamų Vokietijoje ir tik tuomet buvo pastebėtas – gavo visus 3 reikšmingiausius metų apdovanojimus filmui ne anglų kalba (Oskaras, Bafta, Cezaris). Iki tol, filmo nepastebėjo Kanai, Venecija. Filmą apie 1984 m. įtampas VDR 2007 m. parodė "Kino pavasaris". Kitame jo filme, 2010 m. Turistas jau vaidino Johnny Depp ir Amgelina Jolie...

Scanoramoje rodomas Kūrinys be autoriaus laimėjo porą prizų Venecijos kino festivalyje ir yra ilgiausias, viršija 3 valandas vokiečių režisieriaus ir scenaristo kūrinys. Bet pasirinkę tokį žiūrėti, neturėkite iliuzijų, jog jis prailgs. Filmas taip meistriškai "sulipdytas", jog meistrystė ir kūrybiniai užmojai akivaizdūs. Filmo stiprybė, kad melodramatiniai, dramatiniai ar tragiški vaizdai neduoda galimybės žiūrovui tiek įsijausti, kad būtų laiko braukti ašaras ar aimanoti dėl matomų tragizmų. Taip, Donnersmarckas kuria senamadiška maniera. Jo ilgame filme nėra "mandrumų" dėl efekto, nėra komplikuotų kadrų filmuotų kokiomis "skaraidančiomis" kameromis, jo filmo montavimas griežtai klasikininio tipo. Todėl, gal įdomiausia filmo dalis yra, kai rodoma dailininko kūryba, meninės minties gimimas...

Bet visi, kas pasirinks filmą, tikrai nesigailės.

Daugiau pasakoti nenoriu, nes apie filmo esmę, temas, o ypač, kad nemenkai filme naudojamasi realiai buvusiais istoriniais faktais (realus dailininkas, ginekologas, Rusijos armijos majoras ir t.t.) pasakaoja interviu pats režisierius:

Florianas Henckelis von Donnersmarckas apie "Kūrinį be autoriaus"

Floriano Henckelio von Donnersmarcko filmas "Kitų gyvenimai" 2006 m. apdovanotas "Oskaru". Kitas režisieriaus filmas "Turistas" pasirodė 2010-aisiais. "Kūrinio be autoriaus" ("Werk ohne Autor", Vokietija, Italija, 2018) taip pat teko palaukti. Filmo istorija paremta tapytojo Gerhardo Richterio, vieno sėkmingiausių šių dienų vokiečių dailininkų ir vadinamojo kapitalistinio realizmo pradininko, biografijos faktais. Tai epinė trijų valandų saga, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė Tomas Schillingas. Apie filmo herojus ir trisdešimt Vokietijos istorijos metų režisierius pasakojo "Laisvės" radijo bendradarbiui Olegui Sulkinui.

Kaip kilo filmo sumanymas?

Žurnalistas Jürgenas Schreiberis parašė labai įdomų straipsnį apie Gerhardą Richterį, jo gyvenimą ir kūrybą. Viename iš paveikslų, kurį įkvėpė 4-ojo dešimtmečio pradžios nuotrauka, Richteris pavaizdavo jaunesniąją savo motinos seserį, keturiolikmetę Marianną, laikančią rankose jį – keturių mėnesių kūdikį. Mariannai buvo diagnozuota šizofrenija, ji atsidūrė psichiatrijos ligoninėje ir buvo sterilizuota. Pačioje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Marianna ir kiti ligoninės pacientai buvo numarinti badu. Visus tuos nusikaltimus naciai vykdė pagal slaptą sterilizavimo ir asmenų, turinčių paveldimų psichikos sutrikimų, naikinimo programą.

Dar vienas Richterio paveikslas, tapęs mūsų filmo impulsu, – grafikos lakštas, kurį man parodė Ulrichas Mühe, suvaidinęs "Stasi" agentą filme "Kitų gyvenimas". Tai Richterio dukters Betty portretas. Ji sėdi atlošusi galvą, kad nesimatytų veido. Schreiberis savo 2000-ųjų pradžioje pasirodžiusiame straipsnyje rašė, kad Richteris vedė nacių gydytojo dukterį. Šis gydytojas, turintis oberšturmbanfiurerio laipsnį, buvo atsakingas už daugiau nei devynių šimtų psichiatrijos klinikų pacientų sterilizavimą. Man pasirodė, kad labai įdomu sluoksnis po sluoksnio atidengti aukų ir piktadarių, priverstų gyventi po vienu stogu, paslaptis. Taip pat suintrigavo ir skirtingose politinėse sistemose gyvenusio dailininko evoliucija.

Daug dėmesio skiriate išraiškingoms, prasmę turinčioms detalėms. Ar jos buvo jau filmo scenarijuje?

Scenarijus buvo gana išsamus. Bet svarbu, kad tos detalės filme "dirbtų". Ir čia labai svarbus montažas. Bet šalia montažo logikos egzistuoja ir tikroviško istorijos rodymo logika. Šiuo požiūriu vokiečiams teko ypatinga misija.

Ką turite omenyje?

XX a. istorija suskaldė Vokietiją į du blokus. Šis susiskaldymas palietė visą šalį, visas šeimas, net Berlynas buvo padalytas į dvi dalis. Vokiečių tautos sąmonę šį susiskaldymas veikia iki šiol. Pokario vokiečių literatūra daug kalbėjo apie tokį susidvejinimą. Milanas Kundera yra svarstęs, kodėl kai kurios tautos akivaizdžiai linkusios į romano formą. Jis aiškina tuo, kad toms tautoms istorija – ne praeitis, o dabartis. Nesu įsitikinęs, kad romano forma Vokietijoje dabar dominuojanti. Tačiau, kad ir kaip būtų, stengiuosi parodyti kritiškus istorijos momentus, nesiimdamas tiesos sakytojo ar žmogaus, žinančio atsakymus į visus klausimus, vaidmens. Gimiau 1973-iaisiais ir žinau, kad mano karta neturi vieno požiūrio į Vokietijos istoriją. Matyt, tai susiję su šeima, vaikystės įspūdžiais, su tėvais ir gilesnėmis šaknimis. Mano senelis gyveno Silezijoje, vertėsi žemės ūkiu. Po karo, kai Vokietija prarado beveik visą Sileziją, jis buvo priverstas iš ten išvažiuoti. Jis liko be skatiko kišenėje. Visa tai negalėjo neatsiliepti vaikams ir anūkams. Aplinkybės ir įspūdžiai neišvengiamai formuoja tavo sąmonę.

Filme rodote tris Vokietijos istorijos dešimtmečius, tris vokiečių kartas, gyvenusias skirtingose sistemose – nacių, socialistinėje ir kapitalistinėje.

Svarbiausia buvo sukurti Kurto, jauno dailininko, perėjusio daugybę išbandymų ir savo įspūdžius sulydžiusio į meno kūrinius, paveikslą. Tačiau faktiškai visas filmas yra dviejų pagrindinių veikėjų dvikova. Jie įkūnija skirtingus požiūrius į gyvenimą. Jų santykių psichologija ypač svarbi. Vienas jų – dailininkas, jis ieško tiesos ir abejoja. Kitas – mokslininkas, gydytojas, jis pasitiki savimi, savo ideologija ir mano, kad žino tiesą. Yra ir grynai šeiminis, žmogiškas jų konflikto aspektas – žento ir uošvio konfliktas. Žentui tai aplinkybė, suteikianti dramatizmo savojo stiliaus mene paieškoms.

Sovietų okupacinių pajėgų karininko, kurį vaidina Jevgenijus Sidichinas, istorija tokia netikėta, kad kyla klausimas, ar ji paremta tikrais faktais.

Taip, tai tikra istorija. Apie ją parašė tas pats Schreiberis. Šis sovietų karininkas tikrai padėjo išvengti bausmės nacių gydytojui, atsidėkodamas už tai, kad šis padėjo priimti sudėtingą karininko žmonos gimdymą. Sidichinas suvaidino puikiai. Man nepatinka, kaip vakariečių filmuose dažniausiai vaizduojami rusai. Beveik visada tai vieno kokio nors charakterio bruožo išdidinimas. Tai būna arba labai kietas vaikinas, arba genijus intelektualas.

Išspausdintas interviu 7 md


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14353

2019-11-16 11:42 18 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
II pas. karo temos, matyt bus eskaluojamos ir praėjus 100 metų nuo jo pabaigos. Penktadienį turėjau didelį malonumą žiūrėti du naujus ir neabejotinai gerus filmus iš šio laikotarpio. Ir įdomiausia, kad dar randamos realiai egzistavusios žmonių istorijos kare.

Jens Jonsson Šnipė

Festivalio meno vadovė pasakojo, kad toks pavadinimas ją net prigavo – iš tiesų filmas "ŠNIPĖ" Skandinavijos šalių festivalyje pasirodė kaip sodri, rimta žymios karo laikų Norvegijos-Švedijos aktorės SONJA WIGERT likimo analizė. Filmas toliau gilinasi į Norvegijos anų laikų istoriją. Praėjusiame festivalyje matėme istorinę studiją apie jų Kvislingą, dar anksčiau į karą buvo žvelgiama vis kitomis istorijomis. Ir visada norvegų filmai TĄ parodo kokybiškai ir įdomiai!

Visai to nenorėdama, populiari aktorė patenka į tuo metu veikusių spec. tarnybų žabangas ir priversta prieš savo norus įsitraukti į realius šnipinėjimo veiksmus net kelioms šalims. Viska čia įtaigiai parodoma irt nesinori pasakoti siužeto. Puiki filmo aktorės žavios INGRID BOLSO BERNAL vaidyba. Kas geriau – išgelbėti tėvus, ar tapti niekinama išdavike draugų ir šiaip visuomenės akyse ir rizikuoti savo geru gerbūviu ir populiarumu?! Tokią dilemą sprendė karo metais SONJA WIGERT. Kaip jūs pasielgtumėte? O moteris privalėjo priimti sprendimą...
Siūlau kas dar gali kituose miestuose pamatyti, pasirinkti šį filmą, nes daugiau Lietuvoje rodomas nebus.

Terrence Malick Paslėptas gyvenimes

75-erių amerikiečių kino genijus TERRENCE MALICK mūsuose tapo labai žymus, kai iškovojęs Palmės šakelę kaip geriausias režisierius Kanuose, laimėjęs Oskarą už operatoriaus darbą dar 1978 m. už filmą "Rojaus dienos" ir dar "krūvą" pripažinimo regalijų, kitą filmą sukūrė tik... 1998 m!! ir tai buvo Plonytė raudona linija – fenomenalus kinas apie karą. Po to, padaręs neblogus, bet menkesnio lygio porą filmų (kaip ne keista, matyt, daugiau už gyvenimo nuopelnus AUKSINE PALMĖS ŠAKELE apdovanotas "Gyvenimo medis" buvo rodomas ir Lietuvos k/t) toliau ėmė kurti tik sau patinkančius filmus, kuriuose buvo sunku "atkapstyti" siužetą...

Už vokiškus pinigus jo parašytas scenarijus ir režisuotas naujausias filmas Paslėptas gyvenimas vėl gražina maestro į buyvusį lygį. Tiesa, prizų jau mažiau (ne pagrindinis apdovanojimas Kanuose), bet dėl to filmas netampa prastesnis. Vėl reali II pas. karo istorija, manau žinoma daugiausia iš protagonisto parašytų laiškų šeimai. O ji, sprendžiant pagal kraštovaizdį gyvena Austrijoje, ne Vokietijoje...
Ir tas veikėjų pristatymas kokį pusvalandį yra gana problematiškas. Paniręs į reginį kaip gera gyventi kaimo viensėdyje Terrence Malick, sakyčiau, nevengia eksperimentuoti vaizdu. Būdingos režisieriaus pastangos išgauti kiek galima gražesnį vaizdą "susiveda" (operatorius vokietis) į nematytų rakursų kadrus. Štai varpininkas tampo varpo virvę. Tačiau pagrindinis kadro akcentas aiškiai yra laiptai link to varpo, o varpininko beveik nesimato! Filmo finale šis kadras jau sukomponuojamas visai kitaip! Tie vaizdai labai domina. Bet blogybė ta, kad ši įžanga stipriai nusaldinta. Lyg ne tokio lygio autoriaus filme. (Mačiau viena žinoma profesionali jauna kino kritikė apleido salę po šios įžangos. Manau, kad tikrai be reikalo!

Nes likusios 2,5 valandos tampa labai jau kokybišku kinu, kurio esmė ne siužetas, o jausminė būtis. Nors viskas rodoma lyg linijiniu, aiškiai suprantamu pasakojimu, bet svarbiausia filme jausmai. O kai tiek ilgai reikia rodyti ne ką daro, o kaip jaučiasi žmogaus sąmonė, būklė, išgyvenimai, reikalinga stipri meistrystė. Ir TERRENCE MALICK, mano manymu, parodo lygį.
Keista lieka tik, kad grynai vokiškame filme kalbama angliškai (neabejotina, kad scenarijus nebuvo išverčiamas), o siužetiškai pagrįsti vokiški barniai ir keiksmai iš pareigūnų liūdno likimo filmo herojui išrėkiami vokiškai, kas visiškai neišverčiama nesuprantantiems kalbos...

Filme pasakojama labai principinga, tačiau ir jau pabaigoje tampanti keista užsispyrėlio istorija. Jo pozicija įgauna aukštesnio lygmens faktorių nei stipti meilė šeimai. Ar realiai gyvenęs vokietis (gal austras) yra teisus, turime spręsti mes, žiūrovai matydami ir labai gražius gamtos, bažnyčių vaizdus. Filmo kūrėjai nekomentuoja. Iškalbingas kadras, kai vienas iš didesnių pagr. herojaus FRANCO skriaudėjų, atiduoda jam pagarbą, supratęs, kad šią minutę išsisprendė FRANCO likimas...

Labai rekomenduoju tiek kauniečiams, tiek papildomų seansų žiūrovams. Kol kas nėra matoma, kad filmas nupirktas repertuarui – tokie 3 val. filmai nepatogūs rodymui. Brangiau už bilietą gi nepaimsi...



kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14354

2019-11-17 11:18 19 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
N.Koseva Irina (Bulgarija)

Jeigu į tokį atrinktų filmų festivalį patenka bulgarų filmas, reiškia jis turi savy "stiprų užtaisą". Šiuo atveju šis užtaisas – realus, šiandienos gyvenimas. Skirtingai nuo daugumos kino, rodančio sufantazuotą gyvenimą, prieš kelis dešimtmečius vykusias realias istorijas, kurios, aišku, pagražianamos pagal kinematografinius kurpalius, čia matai tikrovę. Ir ji įtaigi! Anksčiau būtinai pabrėždavai, kad neturint daugiau pinigų nei lietuviai, kiti sukuria kažką paprasto, bet kur kas geresnio. Dabar, kai Lietuvos kine yra ŠVENTASIS, Išgyventi vasarą, O kur Saša, Kita tylos pusė, Nematoma, galime jau sakyti, kad kokie bulgarai nelenkia mus per šimtmečius. Bet pamatyti šiame filme rodomas moters pastangas normalizuoti savo gyvenimą ir turėti nors kruopelę laimės, vertas pamatymo. Neapsiribokime nuostatomis, kad.. "ech, bulgarų kinas". Jau žinome iš Kino pavasario, kad šie balkaniečiai sugeba kurti...

Marco Bellocchio Mafijos išdavikas (Italija)

Deja, dėl kito filmo, nebaigiau žiūrėti šios intriguojančios mafijos istorijos. Būtinai reiks pabaigti vėliau, nes šis ilgas filmas įsigytas rodyti Lietuvoje. Bravo!

Filmas mus nukelia į įsimintinus "Krikštatėvio" ir Korleonių laikus. Realybės būta žiaurios! Bet negalvokime, kad mafija veikė taip aktyviai tik 1984-1987 m., kurie rodomi šiame filme. Pernai lankiausi Palerme. Krito į akis, jog yra daugybė iškilių istorinio palikimo objektų, o ir visas miestas tiesiog nusagstytas išskirtine praėjusių laikų architektūra. Bet neeiliniai pastatai po truputį dūlėja, aiškiai trūksta priežiūros ir kosmetinių remontų. Žymiai daugiau už mane išmananti situaciją gidė, vengė kalbėti garsiai, nes "mafija" tarptautinis žodis. Vėliau, išvengdama, kad italas autobuso vairuotojas negirdėtų tarptautinio žodžio "mafija" ar Berluskoniu, etc., papasakojo, jog mafija niekur nedingo ir yra pasiskirsčiusi Sicilijos valdymo sferas. Tik dabar kitokiais metodais – kontroliuojami savivaldybės pinigų srautai pasitelkiant elektronines priemones. O ir žiniasklaidoje nuolat prasiskverbia info apie dabartinę Italijos mafiją – jau nebe Cosa Nostra, kuri rodoma filme, bet Neapolio ir kitos mafijos...

Filmas kietai suręstas !!!

M.Arnesen Krytis

Filmas nustebino kokybiškumu. Bet nelogiška – iš norvegų reikia tik to ir tikėtis...
Prisimenu, praėjusiame "Kino pavasaryje" išskyriau 2 filmus, kuriuos ypač vertėtų pamatyti tiems, kurie yra gavę nuostatas, kad narkotikai išsprendžia daug problemų – nuotaikos, vienišumo, meilės ir pan. Reikėtų tokiems "nespjausiantiems" į kvaišalų suteikiamą "energiją", pamatyti šį filmą kaip ir anglų "SUVENYRAS". Matant realistiškus priklausomybės vaizdus, supranti, kad narkotikai – velnio išradimas! Suprantu, kad jau kas pakliuvo į jo spąstus, tai filmų kino teatre greičiausiai nežiūri. Susidomėję žiūrovai yra žmonės, kuriems neaktuali ši problema....
O sakydamas apie realistinį vaizdavimą, remiuosi po seanso įvykusiu turiningu pokalbiu su filmo režisieriumi, scenaristu ir pagrindine aktore. Pasirodo, 2 vaikų jaunas tėvas, filmo režisierius buvo patekęs į narkotinę priklausomybę. Todėl ir jo filmas apie tai. Prelegentai aiškino, kad būtent 90 % tokių jaunų žmonių, kurie Norvegijoje gali laimingai sau gyventi, kaip rodoma ir filme, yra jų šalyje narkomanai.

Jei taip detalizuoju temą, tai būtinai turiu pabrėžti, kad filmas – aukštos meninės vertės. Nėra nkoks tai didaktinis. Ypač nuostabus 8-metis berniukas. Puikus kūrėjų atradimas. Jis puikiausiai atskleidžia, kad ir tokia asmnenybė gali paveikti narkomaną lemtingiems, teisingiems žingsniams. Įdomu, kad autoriai pripažino, jog Vaikų teisių tarnyba filme parodyta labai sumažinus jos darbus. Jie siekė, kad ši tematika neužgoštų tos, kurią jie norėjo pavaizduoti. Verta pamatyti toliau nerodomą pas mus šį filmą...

J. Bass Lygumų žemė (Fatland) (PAR)

"Specialiuosiuose" seansuose pasislėpęs filmas pateko į Scanoramą dėl Liuksemburgo ir Vokietijos koprodukcijos. Šiaip jis yra Pietų afrikos respublikos filmas. Keliolikos minučių pradžia yra pakankamai kvaila, kad nerekomenduočiau išsirinkti šį filmą festivalyje. Tačiau po to, naivi "užvedanti" siužetinė linija "susinormalizuoja", nuotykinį kelio filmą tampa žiūrėti kur kas logiškiau. Laikas neprailgsta. Reiškia įdomu. Bet renkantis egzotiškos šalies kiną, kuris šiaip nėra egzotiškas, o turi trilerio bruožų, reikia būtinai pažiūrėti, kad rodoma gretimoje Scanoramos salėje. Nes dviejų skirtingai kvailokų panelių pokjštaujanti nuotaika, kai jos turi "didelių bėdų", kaip sako solidžioji filmo policijos detektyvė, nėra gilu...

Malgorzata Szumowska Nešventas avinėlis

Didelės lenkų kino žvaigždės, kurios režisuotą ne vieną filmą matėme Lietuvoje, šįkart įsipaišo į religinio tikėjimo filmų srovę, kuri suaktyvėjo Lenkijoje, žiniasjklaidai atskleidus Bažnyčios pedofilines ir korupcines istorijas. Bet filme minimas tik žodis "tikėjimas", o kokiam išpažinimui priklauso rodoma moterų sekta, man netapo aišku. Filme neminimas Jėzus Kristus, krikščionybė, pagonybė ar kiti religiniai žodžiai. Todėl gamtoje įsikūrusi sekta yra tarsi simbolinis tvarinys
(save vadinanti KAIMENE), nes piemuo (GANYTOJAS) labai jau panašus į Jėzų Kristų.
Jau pirmi kadrai pakeri vizualiu grožiu. Reikia pripažinti, kad vaizdas ir liks stipriausiu filmo atributu. Taip pat piemuose kadruose prasismelkęs įtarimas, kad gražuolis vyras, supamas įtikėjusių į jo vedlystę dar gražesnių moterų ir merginų, atsiskyrus nuo pasaulio yra anomalinis reiškinys. Pusę filmo veiksmo nėra – stebime tik lokalius konfliktėlius KAIMENĖJE ir apsireiškėlio avelių ganytojo treumpus pamokslėlius apie gyvenimą.

Vėliau viskas stoja į savo vietas, kas ir buvo įtartina nuo pat pradžių. Išryškėja to ganytojo nusikalstami veiksmai, kaimenė praregi. Deja, pavėluotai...
Filmo scenaristė JAV televizijų profesionalė (dažniausiai prodiuserė) bei rašytoja C.S. McMullen. Todėl filmas anglų kalba ir yra tarptautinė produkcija, ne lenkiška. Galvoju garsios Lenkijos režisierės dėmesį patraukė scenarijus, kalbantis apie tikėjimą. Nors veiksmo požiūriu jis neišvystytas, bet minčių prie ko gali privesti "nenormalus" ir perdėtas tikėjimas, filmas gerai atskleidžia...

Mano mintis profesionaliai patikslina ŽIVILĖ PIPINYTĖ:
"Ne vieno šiųmetės "Scanoramos" filmo kūrėjai bandė analizuoti šiuolaikinį pasaulį, pasitelkdami gajas klišes, norėdami įtikti žiūrovui, jo masinės kultūros suformuotam skoniui. Toks man pasirodė Airijoje kurtas Małgorzatos Szumowskos "Nešventas avinėlis". Filme rodoma šiuolaikinė religinė sekta, kurioje yra tik moterys ir kuriai vadovauja tarsi iš saldžių religinių paveikslėlių atkeliavęs šiuolaikinis Kristus, filme vadinamas Piemeniu. Jis žiaurus, nepakantus, linkęs į prievartą, nors vis pamokslauja apie grožį ir gėrį. Szumowska nekuria realistiško filmo, pakylėja tai, kas vyksta sektoje, į simbolinį lygmenį, bet kartu atsisako ir bet kokio psichologizmo. Filmo herojė paauglė Sela iš pradžių žavisi savo tėvu Piemeniu, bet po pirmųjų menstruacijų pradeda matyti vizijas, o laikui bėgant ir suvokti Piemens žiaurumą. Tai ir leis jai užimti tėvo vietą gana dviprasmiškoje filmo pabaigoje. Iš intelektualios režisierės Szumowskos nesitikėjau atviro kičo ir supaprastinimų, bet, matyt, kai kuri filmą – naujos kartos moterų manifestą, neišvengiamai tenka aukoti meninius principus."


J.Nyholm Koko-di, koko-da (Švedija, Danija)

Pačio linksmiausio kol kas matyto Scanoramoje filmoi keistas pavadinimas kilęs iš vaikiškos muzikinės dėžutės melodijos. Būtent nupiešti veikėjai ant šios dėžutės tampa filmo blogiukais, terorizuojančiais jauną porą, nakvojančią palapinėje miške. Situacijos idėja aiškiai kilusi iš garsaus Holivudo filmo "Švilpiko diena". Na, čia kitaip, ne mažiau išradingai, bet nuolat grįžtanti situacija, šiame filme daugiau besikeičianti nei "Švilpiko dienoje", išties pralinksmina. Nors ir baisuokliai čia veikia...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14354

2019-11-18 18:43 20 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Zaida Bergroth Marijos rojus (Suomija, Estija)

Piurmutinis seansas sekmadienį, nelabai išaukštintų kinematografinių šalių produkcija. Tokie ir panašūs pasvarstymai, žinokit, nieko verti! Antras Scanoramos filmas apie religinę sektą ir kažkelintas paremtas tikraius įvykiais, yra aiškiai geresnis už garsiosios lenkės M. Szumowskos NEŠVENTAS AVINĖLIS. Šis lenkia vizualumu, bet kitkas, įdomiau skandinavų darbe. Jie turi daugiau ką papasakoti, suvaldyti geriau siužetą, nes jis remiasi tikrais įvykiais, o pagrindinė filmo blogietė realiam gyvenime išgyveno net iki 1981 metų.O to realaus gyvenimo istorija tokia, kad bus įdomi visą filmą. Autoriai sugeba padaryti netgi gerą trilerį iš Suomijoje trečiame praeito amžiaus dešimtmetyje nuskambėjusios istorijos. Filmas nufilmuotas Estijoje. Kauniečiai nepasigailėtų pasirinkę šį filmą. Jo premjera Suomijoje įvyko tik spalio pradžioje, o jau skelbiama, jog šios režisierės naujas filmas pasirodys 2020 metais. Filmas neįsigytas tolimesniam rodymui.

Sven Taddicken Tobula pora (Vokietija)

Galima sutikti su programos sudarytojais, kad tai – įtemptas trileris. Tačiau daugiau aš filme įvertinau psichologinius veikėjų paveikslus. Kaip trileris jis turi logikos klaidų. Sakykim, visi žinome kokia drausminga įstatymų atžvilgiu yra vokiečių tauta, jei ją neatstovauja kokie nesubrendę paaugliai. Važiuojate automobiliu neprisisegęs diržo, ar kalbėdamas telefonu – daug šansų, jog budrus pilietis informuos organus apie pažeidimą...

Ogi čia man labai užkliuvo pedagogų poros "santykiai" su policija jau pačioje Maljorkoje. Pagalvokite žiūrėdami... Arba susektas vaikinas po to visai nepastebi, kad yra sekamas ir automobiliu...

Šiaip filmas tikrai įdomus ir vertas dėmesio. Tik neaukštinu ko – man tokie nelogiškumai "skandino" gerai sugalvotą kūrinį.

Cedric Kahn SU GIMTADIENIU (Prancūzija, Belgija)

Galima čia rasti prancūzų kino Naujosios bangos klasiko ERIC ROHMER. Bet mažiausia, nes romantiškai apie svajones taukšti filmo herojai ... neturi kada. Daugiau įžiūrėtume WOODY ALLEN'o stilių. Tik čia drama per aštri – pas Woody taip nesitaškoma. O čia prieina ir įki snukiadaužio... Ir kaip pamiršti Dogma Nr.1, "ŠVENTĖ", kur giminė taip pat susirenka pas tėvus švęsti. Bet ten nepalyginamai mažiau komedijos (jeigu jos iš viso yra!) negu čia...

Žodžiu, turime laaabai prancūzišką kalbų, rėkavimo, verkimo (ir ne tik) filmą, kuris turi kažkur matytų bruožų, bet yra ir šviežiai originalus...
Logiška. SU GIMTADIENIU sukūrė populiarus ir pripažintas režisierius – Cedric Kahn. Ir jo vaidinamas VINCENTAS, kartu su žmona, šeimos gydytoja, yra solidžiausia protaujantys jubiliatės sūnus ir marti...
Ogi jubiliatė – ne kas kitas, kaip primadona Catherine Deneuve. Nors būdama "šeimos dvasia", išlaikanti ramybę stresinėse situacijose, sutaikyti įsismarkavusius vaikus sunkiai sekasi... Švenčia 70-ąjį gimtadienį. 74-ių aktorei reikia palinkėti dabar sveikatos, nes jai sutrikus tenka buvoti ligoninėje. Tikėkimės, medikai pastatys žvaigždę ant kojų...
Antra aktorystės žvaigždė filme – Vincent Macaigne. Jo isteriškumas filmuose labai ryškus! O mums dėl to smagu. "SU GIMTADIENIU" jo vaidinamas herojus Romainas turi dar vieną funkciją – išjuokti kino kūrėjus. Vincentui tai tikrai pavyksta! Šypsena...

Smagu, kad filmas bus rodomas kino teatruose. Turėtų atrasti nemažai gerbėjų. Puikus pramoginis kinas!

Nariman Aliev Namo (Ukraina)

Iš šios kariaujančios šalies tokio lygio kino mažai kas galėjo tikėtis. Rusijoje per metus 2-3 tokie kokybiški filmai sukuriami pripažintų jų režisierių. Bet tą patį gauti iš Ukrainos, iš nežinomo 27-ių debiutuojančio ilgame metre režisieriaus ir scenaristo, yra tiesiog neįtikėtina! Tarp gausių tarptautinių festivalių pripažinimo, pastebėjau geriausio filmo apdovanojimą BUCHARESTO kino festivalyje. Kur, kur?! Ogi Rumunijoje, kuri nesibodi bene dešimtmetį imti ir užduoti kino madas Europai. Jeigu čia neatsirado už "NAMO" geresnio filmo, reiškia vieninteliam Lietuvoje likusiam seansui Kaune turėtų būti skirtas dėmesys. Taip, gaila, kad nenupirktas – suprantama, kad taip žiūrėtų į ukainietišką filmą žiūrovai, kaip dėsčiau pradžioje, ir nesilankytų seansuose... O, gaila...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14355

2019-11-20 09:49 21 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Iki 11.25 d. galima užsisakyti ciklos "SCANORAMOS GERIAUSIEJI" filmus iš Žmonės CINEMA:

https://www.zmonescinema.lt/lt/kolekcijos/scanoramos-geriausieji-2

Labai rekomenduoju LARA; ILGŠĖ; SONJA.BALTOJI GULBĖ; NEPAPRASTA MARONOS KELIONĖ (animacinis šeimai).

Taip pat populiariausią tarp publikos Scanoramos filmą VOGTI ARKLIUS.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14355

2019-11-21 20:53 22 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Hans Petter Moland Vogti arklius

Filmą, vadovaudamasis populiaraus, dabar 67 metų Norvegijos rašytojo PER PETTERSON 2003 m. pasirodžiusiu romanu, apdovanotu Norvegijos literatūros kritikų bei geriausio metų romano prizais (išleista knyga ir Lietuvoje!), sukūrė SCANORAMOS favoritas H.P. MOLAND. Taip jį pavadinau, nes visus esminius šio scenaristo ir režisieriaus filmus rodė Scanorama – "Paskutinis leitenantas", "Aberdynas" (2000), "Gražioji šalis" (2004), "Savaip sąžiningas žmogus (2010)" ir "Metų pilietis" (2014). Laikas negailestingas ir labai gerai atsimenu filmų pavadinimus ir tvirtai susiformavusį įspūdį, kad norvegų filmų autorius Molandas yra išties kietas. Beje, aštraus siužeto trileris "Metų pilietis" buvo toks sėkmingas, jog Holivudas nusipirko teises į jį, parašė filmų fabriko taisyklėms atitinkantį scenarijų ir prabėgus penkeriems metams, šiemet buvo išleistas holivudinis "Metų pilietis" su Liam Neeson pagr. rolėje, pavadintas "Karštas kraujas". Galite pasižiūrėti šį variantą online.

Kad "VOGTI ARKLIUS" yra meistriškas kūrinys, abejonių nekyla. Ir ypač šildo onorą, kad filmo sukūrime stipriai sudalyvavo Lietuva. Tiesa, reikšminga iš to, kad dailininkai yra mūsų specialistai, kad filme panaudoti ryškūs mindaugo Survilos filmo "SENGIRĖ" neužmirštami kadrai, tiesa trumpalaikiai, kad vasariškos gamtos vaizdai yra lietuviški. Daugiau lietuvių dalyvavimas apsiriboja rūbų siuvimu, trečiuoju operatoriaus asistento, linijiniu prodiusavimu bei kitais nepirmaeiliais vaidmenimis filmo atsiradime. Bet pasitikrinkite, kiek daug lietuviškų pavardžių titruose pasibaigus filmui!

Todėl natūralu, kad "VOGTI ARKLIUS" tapo pačiu populiariausiu filmu SCANORAMOJE! Nesutikau nei vieno žmogaus, kuriam nepatiktų filmas.

Bet turiu tam tikrų priekaištų, kurie neleidžia man įsirašyti kūrinį į geriausių festivalyje matytų filmų dešimtuką. Visų pirmą, gana schematiški senstelėjusio protagonisto Trondo sugrįžimai į vaikystės prisiminimus, gausiai palydimi užkadrinio balso, aiškinančio, ką šis prisimena ir kas rodoma. Kinematografijoje tokia maniera nėra pati geriausia ir nedažnai būna taikli. Labai jaučiasi, kad ekranizuojama literatūra. Situaciją kiek gelbėja tai, jog jaunystės prisiminimuose personažai kiek pinasi ir žiūrovas priverstas galvoti, kas tokie rodomi ir kaip jie tarpusavyje susiję. Aišku, įdomumą padidina, kad tuos mažesnius ir daugiau subrendusius kaimiečius persekioja likimo. Rebusiukai čia nedideli. Bet bėda, jog filmas gaunasi nemenkai nusaldintas. Labai pataikavimas žiūrovui daro filmą mažiau patraukliu nei Scanoramoje rodytos kitos panašaus stiliaus dramos, kaip antai vokiečių "KŪRINYS BE AUTORIAUS", "ŠNIPĖ", "PASLĖPTAS GYVENIMAS", "MARIJOS ROJUS"...

Griežčiau festivalio hitą įvertina kino kritikė ŽIVILĖ PIPINYTĖ:
"Kartais "Scanoramoje" stebino ir visiškas kino kalbos anachronizmas. Tokio primityviai literatūriško, bet kartu paviršutiniško filmo kaip Lietuvoje daugiausia filmuotas Hanso Petterio Molando "Vogti arklius", seniai neteko matyti. Kita vertus, tradicinis, istorijas pasakojantis kinas nežada pasiduoti. Tai įrodo Floriano Henckelio von Donnersmarcko "Kūrinys be autoriaus" ir Marco Bellocchio "Mafijos išdavikas". Abu filmai ilgi, bet neprailgsta, matyt, todėl, kad abiejų pagrindas – dramatiški realių žmonių gyvenimai, atkurti filme pasitelkiant tradicines išraiškos priemones ir gerus aktorius. Istorijų pasakojimas, regis, vis dar laikosi gerai."


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14363

2019-11-22 23:04 23 žinutė iš 23 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Kaune SCANORAMA bus pratęsta taip pat 2 vakarus – lapkričio 25 ir 26.

Labai rekomenduoju pamatyti vokiečių Lara, Rusų Ilgšę, švedų žvaigždės Roy Andersson Apie begalybę, švedų biografinį Sonja. Baltoji gulbė ir populiariausią tarp žiūrovų Vogti arklius


Puslapiai: 1 
Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje
Atsakyti Kitos temos Nauja tema



Pranešti apie naujas žinutes šioje temoje
Mano prenumeratos

Statistika

Kinomanai: 3.105 Žinučių forume 189.300 2.241 Narių klube 3.025 Banga.lt laikrodis 15:36 Dažnai užduodami klausimai ir atsakymai



Kinomanai

Moderuoja: Diaboliq, BangaLT, kertukas, Froidas
Statusas: ne narys (Įstoti)
Filmų archyvas
Forumas
Naujienos
Nariai
Foto
Nuorodos

Banga.lt klubai


Mano įrankiai

Privačios žinutės
Mano temos
Dienoraštis
Draugų adresai
Mano duomenys

Mano meniu

Į mano meniu įkelti puslapį: SCANORAMA 2019 (2019-11-07 – 2019-11-26)

Prisijungę draugai

Visi draugai

Paieška

 

Dažnai užduodami klausimai