Andrius Lekavičius SPEC. ŽVĖRYNAS (2018 m.)
Kadangi pasirodė naujas režisieriaus filmas KERNAGIS, kurie nematė SPEC. ŽVĖTYNO, rekomenduoju pasižiūrėti:
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000146090/dokumentinis-filmas-spe
c-zverynas-su-vertimu-i-gestu-k
Mačiau SCANORAMOJE, kad yra filmo keistu pavadinimu SPEC. ŽVĖRYNAS festivalinė premjera. Nugirdus, kad filmas skirtas 1990 m. sukurtam spec. būriui trapiai šalies nepriklausomybei ginti, mintys formavosi, kad, matyt, kažkokios pajėgos buvo kuriamos seniausiame sostinės mikrorajone po senamiesčio, Žvėryne. Laiko pažiūrėti tąkart lapkrityje neradau…
Netikėtai dabar, sausio 13-osios išvakarėse, sulaukiau pakvietimo į filmo nacionalinę premjerą, nors pažinčių neturiu. Dar didesnė nuostaba apėmė, kai Vingio teatre pasitiko seanso žiūrovus augaloti Lietuvos reguliariosios kariuomenės kariškiai ir pristatė šiuolaikinę turimą ginkluotę. Besidomint daug sveriančiais kulkosvaidžiu, minosvaidžiu, snaiperiniu šautuvu, atėjo supratimas, kad reikalai su tuo žvėrynu rimti…
Beje sužinojau, kad daugelis demonstruotų ginkluotės pavyzdžių pagaminta Belgijoje. Man beliko pasidalinti su kariškiais patirtimi, kad VISI belgų filmai būna irgi geri 
…
Taigi, kodėl Žvėrynas? Atkūrus nepriklausomybę, priešiška kitos valstybės armija liko, matyt, gana pasimetusi ir savarankiškai naujai besiformuojančiai valstybei realiai negrąsino. Išskyrus agresyvų specialųjį milicijos būrį OMON (otriad milicii osobovo naznačenija). Jo veikla buvo teroristinė ir jaunoms struktūroms, visuomenei kėlė didžiulį pavojų. Skubiai buvo priimtas sprendimas organizuoti lietuviškąjį kovinį būrį, galintį duoti atkirtį banditaujančioms struktūroms. Atsakingu už tai buvo paskirtas triskart pasaulio SAMBO imtynių (Rusijoje sukurtos iš kitų kovinių savigynos rūšių imtynės – samoochrana bez oružija) čempionas, 1975 m. rinkimuose nugalėjęs populiariuosius krepšininkus, lengvaatlečius, etc. ir tapęs geriausiu Lietuvos sportininku ČESLOVAS JEZERSKIS. Kur kas svarbiau valstybei buvo, kad vienas iš lietuviškos kariuomenės kūrėjų turėjo aukščiausią Sovietų sąjungos karybos išsilavinimą, tame tarpe ir desantinių oro pajėgų. Deja, pavasarį švęsiantis 70-metį atsargos brigados generolas, man susidarė įspūdis, kad neprisidėjo prie filmo kūrimo. Bet savo pasakojimais kiti iš būrio 15-uko (vienas yra žuvęs) aktyviai prisidėjo, kad filmas taptų tikrai įdomiai žiūrimu…
Visų pirma reikia pripažinti, kad Č. Jezerskiui pavyko rasti tikrai šaunų būrio vadą. Visi atrinkti aštuoniolikmečiai ir nedaug vyresni, ASMENIŠKAI turėję sąsajų su kovinėmis sporto rūšimis, išskyrus 2 lengvaatlečius-bėgikus, buvo tikri patriotai, bet nemokėjo būti kariškiais ir nei vienas nebuvo nusileidęs parašiutu. Juos apmokyti ėmėsi 25-ių PRANAS KASTECKAS, suspėjęs tapti 5 kartus Sovietų Sąjungos Sambo čempionu ir dziudo sporto meistru. Premjeroje tuometis būrio dalyvis, dabar kariuomenės pulkininkas Aleksiejus Gaiževskis keliems šimtams susirinkusių paaiškino: “jeigu Pranas stoja į artimą kovą, ši paprastai netrunka ilgiau nei 20 sekundžių”. Todėl sakyti, kaip dabar mirga reklaminiuose filmo pristatymuose, kad vaikinus tik įkvėpė iš VHS kasečių matyti Bruce Lee, Dolph Lungren, Rembo filmų herojai ir noras būti į juos panašiais, yra tik dalis tiesos. Dabar penkiasdešimtmetį jau atšventusį ir majoro laipsnį užsitarnavusį tuometį būrio vadą niekas kitaip nevadino, kaip jam prigijusia pravarde FRANCAS – kaulų laužytojas.
Deja, filme vadinamojo FRANCO ŽVĖRYNO dalyviai (jie visi turėjo žvėryno pravardes – voras, krabas, krokodilas, vanagas, banginis ir kt.) visų savo veiksmų ir nuveiktų darbų per 2 būrio egzistavimo metus, negali pasakoti net praėjus 25 metams. Gi net teismus pasiekia visokios nesąmonės, kaip antai “savi šaudė į savus”…
Filme prisimenami berods tik dvi su Valstybės kūrimo ir gynybos užduočių vykdymu susijusios operacijos. Užtat netrūksta būrio vidinio gyvavimo prisiminimų. Pavyzdžiui treniruočių proceso Zoknių aerodrome metu atvyko vienas verslininkas ir padejavo, kad jo turimame bare vietinė “chebra” daužo įrangą, kelia muštynes. Keli Franco žvėryno nariai išeigine dieną sėdo į automobilį ir nuvažiavo pažiūrėti į tą barą. Po poros savaičių, tas verslininkas vėl atvažiavo į Zoknius. Sako, gal vyrukai nebevažiuokite daugiau į mano barą – dvi savaites baras tuščias. Bijo visi užeiti…
SPEC. ŽVĖRYNAS turėtų būti įdomus ir Valstybės atkūrimo, 1991 m. sausio 13-os įvykių liudininkams, ir jaunuoliams, tada dar negimusiems. Pirmieji turės progą prisiminti ką matė savo akimis bei pamatyti istorinius kino kadrus, kurių gal anksčiau niekur nematė. Pvz. man įspūdį padarė vaizdai iš Parlamento rūmų vidaus, kai buvo pats jų gynybos įkarštis. Čia pat spec. būrio kovotojai už kadro dėstė savo prisiminimus ir aiškino kaip buvo pasiruošta gintis… Jaunam žiūrovui turėtų būti aktualu sužinoti viską apie tokį reikšmingą Valstybės istorijos momentą…
Anksčiau pilnametražio kino praktikos neturintis 35-ių režisierius ANDRIUS LEKAVIČIUS puikiai išsisuka iš padėties, kad filmuotos medžiagos apie slaptą kovotojų būrį nėra daug, o remtis ekrane “kalbančiomis galvomis”, kine negalima. Vaizdingus kovotojų pasakojimus jis paįvairino animuodamas tuo metu egzistavusių žaidimų ekranėliuose stiliumi. Nesakau kompiuterinių žaidimų, nes pastarųjų tada nebuvo, o žaidžiantys naudojosi visokiomis konsolėmis ir tam skirtais elektroniniais prietaisais. Labai pagyvina filmą 
.
Man susidaro vaizdas, kad kai kalbame apie lietuvišką vaidybinį filmą, reikia laukti maždaug penketą metų, kol sulauki tikrai kokybiško produkto. Paskutinis toks buvo ŠVENTASIS, prieš tai – EKSKURSANTĖ… DokumentiniAME kinu – visai kitaip. Beveik kiekvienas ilgametražis filmas yra intriguojantis įvykis, leidžiantis džiaugtis autorių kūrybingumu. Jautiesi pakylėtas po šių filmų seansų. Toks ir SPEC. ŽVĖRYNAS, nežiūrint to, kad kūrėjai turėjo tik senomis sistemomis nufilmuotus mėgėjiškus ir labai negausius filmukus. Ir padarė akivaizdžiai vertą dėmesio prisiminimų filmą!
Sunku sugalvoti dar geresnę dovaną Laisvės gynėjų dienos proga.