Negyvenantys Vilniuje greičiausiai dabar turės įdomesnių ir dažnesnių kultūrinių renginių rudens-pavasario metu sostinėje net 5 teatro ir koncertų salės uždaromos didesniam ar mažesniam remontui. Nacionalinis operos ir baleto teatras, Nacionalinis dramos, Valstybinis jaunimo teatrai, Kongresų rūmai, Valstybinė filharmonija. Sunku įsivaizduoti vilniečių laisvalaikio leidimą prasidėjusiais ilgesniais vakarais be šių salių...
Užtat trupės ir meno kolektyvai sės į autobusus ir riedės ten, kur salės veikia... Reikėtų ten vietiniams naudotis situacija ir sekti reklamą...
Štai, matau ir populiariausias tarp žiūrovų 2017-2018 m. dramos teatro pastatymas, OSKARO KORŠUNOVO perdirbtas klasiko iš senovės MOLJERO "Tartiufas" tampa "išvažiuojamuoju". Tiesa, iki žiemos spektaklis nukeliaus tik į Basanavičiau g. Į netoliese esančius ir iki XX a. vidurio buvusius Vilniaus Operos ir baleto rūmus, o dabar Lietuvos rusų dramos teatrą. Įroniškiausia, kad būtent rusdramio vadovas dar prieš 2 metus užtikrintai aiškino, jog "nuo Naujųjų suplanuota teatrą uždaryti rimtai rekonstrukcijai". Tikrai prašosi jau seniai... Bet, matyt, skandalingi liudijimai apie vadovą, nuskandino nebūtin ne tik meno vadovą ir vyriausiąjį režisierių, bet ir visą teatro atnaujinimą(tikėkimės laikinąjai).
Tai dabar tuo ir naudojasi klastingasis Tartiufas
Praėjusiame teatriniame sezone jeigu pamatai besibūriuojančius žmones Gedimino pr. priešais tris meno mūzas ir žinai, kad tądien nėra geriausio "Sirenų" ar "Naujojo Baltijos šokio" festivalių spektaklio, gali lažintis, kad susirinkę laukia bendraminčių draugų, nesuskubusių anksčiau atvykti į spektaklio TARTIUFAS pamatymą. O gal ir atliekamų bilietų tikimasi gauti, nes kasoje seniai nebėra... Viduramžiuose parašyta komedija akivaizdžiai perėmė angažuotumo iniciatyvą iš to paties Koršunovo hito IŠVARYMAS (šis rugsėjyje net bus rodomas SIEMENS rūmuose!). Neabejotinai rekomenduoju puikiai praleisti vakarą šiame spektaklyje, kas dar jo nematė. Šio scenos veikalo vertinimai iš teatro kritikų varpinės ir žiūrovų nuomonės gavosi stipriai skirtingos. Svetainėje http://www.teatras.lt galite pasiskaityti kritikų įspūdžius., Jų kritikos strėles, kaip ir nedidelius pagiriamuosius žodžius suformavo, manau, bent 2 priežastys:
1. Oskaras Koršunovas įpratino visuomenę prie visai kitokių savo komedijų (palyginkime, pvz. jo pritaikytą vokiečio dramaturgo "Shopping and *bliamba*ing" tuometinėms Lietuvos miestiečių madoms ir polinkiams, ar išlaikytą didelį prasmingumą juokingose Bulgakovo literatūrinio šedevro "Meistras ir Margarita"adaptacijose NDT scenoje. Norėtųsi, kad ir XVII a. viduryje parašytas juokingas tekstas apie gudrų sukčių ir apsimetėlį, būtų tiek aktualus visuomenėi, kiek buvo aktualios ankstesnės režisieriaus pastatytos komedijos. Bet prikeliamas kiek kitoks humoras iš anų laikų...
Ogi žiūrovai neieško "vinių" ir džiaugiasi reginiu akims ir juokais ausims. Šiuokart juokavimo lygis aukštas. Jau vien tik aktorių sudėtis neeilinė...
2. Kritikai skuba pamatyti pirmus rodymus. Ogi TARTIUFAS susikristalizavo į šiandieninį lygį ilgai ir sunkiai. Todėl tikrai išlošiau pamatęs spektaklį beveik praėjus pusmečiui nuo jo premjeros. Tuomet kritikai jau nebežiūrėjo, nes buvo viską parašę. O vėlesnieji žiūrovai išlošė ir gėrėjosi geriausia vaidinimo forma.
Spektaklis netapo šedevru. Bet palaikau bene didžiausią pasaulyje tarptautinį teatrų festivalį Avinjone (Prancūzija), kuris savo istorinio tautiečio klasikinį lietuvių parodytą kūrinį, priėmė labai nuoširdžiai ir su liaupsėmis., Visai kitaip nei teatro meno metų pasiekimų apdovanojimų "Kristoforų" komisiją, kuri visiškai ignoravo populiarų spektaklį ir neskyrė jam jokių statulėlių.
Specilaliai nuosekliai nepasakoju įvykių scenoje nemažai bičiulių, gausiančių šį laišką jau yra pamatė TARTIUFĄ.
Tačiau negaliu susilaikyti nuo prisiminimo, kad pripažinto spektaklių scenografo, daugiausia dirbančio užsienyje, VYTAUTO NARBUTO scenos paruošimas. Man kiek daugiau žinomi britų tokie parkai. Žinoma, neabejotina, kad ir prancūzai gali didžiuotis tokiais. Na, o norintieji paprasčiau pamatyti tokį žalią grožį natūroje, gali suskubti dar šiemet nuvykti į Ventspilį jis išsiskiria tokiomis gražiomis klombomis. Bet kai tokia scena, akimirkai užgniauži kvapą. Tiesa, greitai pamatai, kad šiame žaliąjame labirinte ir paprasčiausias klozetas įmontuotas, ir stovi šaldytuvas, ir dekoratyviniai staleliai su kėdėmis. Galų gale, prisistatantys mūsų teatro žvaigždūnai visai nepanašūs į XVII a. gyventojus. Reiškia asociacijos su šiuolaikine gyvensena bus vyraujančios. Ir tikrai, moljeriška poezija pagardinama replikomis apie LR Seimą ar kovo 8-ąją...
Nepasakodamas veiksmo, baigsiu pasvarstymu apie spektaklio premjerą lydėjusį skandaliuką. Kai pernai pavasarį turėjo įvykti TARTIUFO premjera ir visi bilietai į kelis spektaklius buvo išpirkti, nelauktai "mistinė" NDT meno taryba ar koks ten panašiai pavadintas darinys, vadovaujamas teatro direktoriaus, paskelbė, kad premjera atidedama rudeniui ir bilietai grąžinami. Premjeros atidedamos ne retai, bet, kad jau neįvyktų premjera pardavus bilietus, pasitaiko retai. Pasklido visokių svarstymų ir pletkų pradedant, kad mūsų teatro šviesulys Koršunovas pirmąkart ėmęsis Moljero, patyrė kūrybinį fiasko, kad dalyvių drausmės pažeidimai sužlugdė repeticijų procesą ir pan. Galvoju, tiksliausiai situaciją apibūdino scenos primadona NELĖ SAVIČENKO. Aktorė, kuri po monologo spektaklio pradžioje, išrėžia:
Aš čia dabar suvaidinau ką reikėjo, dabar ilgam dingsiu. Pasirodysiu tik spektaklio pabaigoje (tekstą cituoju laisvai) (jei neklystu, ji pasirodo finale pyškindama iš pistoleto...).
Taigi, ji radijo laidoje paaiškino, kad didikų iš senovės vaidmenys "nelipo" aktoriams. T.y., jie nerado raktų, kaip traktuoti XVII a. piliečius. Ir tas buvo ne 2-3 aktoriams, bet praktiškai visiems. Todėl premjeros atšaukime nematanti nieko tragiško.
Žodžiu, kas dar nesuspėjote pamatyti šį linksmą, talentingų aktorių vaidinamą spektaklį, siūlau pasižiūrėti, ar toks sušiuolaikintų personažų traktavimas "TARTIUFE" jau pavyksta aktoriams. Neturėtumėte gailėtis...
Vakar teko laimė išvysti jau naują OSKARO KORŠUNOVO premjerą RUSIŠKAS ROMANAS, skirtą vieno iš ryškiausių žmonijos istorijoje literatūros klasiko LEVO TOLSTOJAUS ir jo šeimos biografiniams faktams teatrališkai atskleisti. Apie šį "galingą"spektaklį , neabejotnai tapsiantį vienu iš naujojo sezono "viniu", būtinai parašysiu keletą žodžių, o dabar siūlau grįžti prie TARTIUFO ir paskaityti stebėtinai atvirą režisieriaus interviu. Gi yra knygų, kurių negali palikti nebaigęs skaityti. Taip ir šios išpažinties negalėjau nebaigti skaityti "vienu atsikvėpimu". Režisierius paaiškinama, kodėl didžiausiame pasaulio teatrų forume patyręs neįtikėtiną triumfą vaidinimas buvo atšauktas mūsų Nacionaliniame dramos teatre ir pasirodė tik kitame sezone:
Pažiūrėjusi TARTIUFĄ Girstutyje, žinomiausia Kauno choreografė BIRUTĖ LETUKAITĖ feisbuke brūkštelėjo:
TARTIUFAS!!! Genialu arba arti to!!! Oskaras Korshunovas ir Moljeras! Tiesiog neįtikėtinai gerai!!! Na, ir aktoriai!!!!
Kaip taikliai režisierius dūrė pirštu į mūsų, 21a. sutartiufėjusią visuomenę. Visi tokie "nice", kas beatsitiktų turi būt "nice" ir dar ta, amerikoniška, nusaldinta šypsena!... Na ir būtinai kalbant ar siunčiant SMS vieni kitiem - kas antras žodis angliškai! Juk taip - "cool" atrodom arba jau nebejaučiam kas mes, nes esam "europiečiai"...
Oskarai Korshunovai, tu esi už ribų, už viso to, ką įmanoma logiškai išmąstyti ribų. Turbūt tai yra genialumas. Tavo Tartiufas neša stogą, lengva ranka, beprotiškais posūkiais ten, kur atrodė siena ir visiškai žudančiu vizualumu. Giedrius Savickas, Toma Vaškevičiūtė, jūs nuostabūs ir aštrūs, kaip ir tie, kurių neturiu facebooke draugais.
O štai ką apie naują savo spektaklį "MIEGANTYS" pagal MARIAUS IVAŠKEVIČIAUS pjesę parašė pats OSKARAS KORŠUNOVAS:
"Oskaras Korshunovas
4 val. · Miegantys pabunda
Niekada negali žinoti, kas bus rytoj. Sykį sutikau Marius Ivaskevicius Maskvoje, viešbutyje "Standart". Tai toks elitinis nestandartinis viešbutis kosmine tema. Ten aptarnaujantis personalas vaikšto su skafandrais, o ant sienų - 3D kosminės hologramos. Nu toks maskvietiškas prikolas. Va ten Marius ir pradėjo pasakoti apie 2016 m. parašytus "Miegančius". Tada rimtai pagalvojau, kad jam ne viskas tvarkoje su galva ar galbūt jį paveikė viešbučio "Standart" atmosfera. Kažkokia netolima ateitis, kur žmonija nebetelpa į žemės rutulį, miega pamainomis, ekologinė katastrofa, vyriškas ir moteriškas pasauliai, totali žmonijos kontrolė ir taip toliau. Vienu žodžiu, tai, kas, mano galva, tuo metu neturėjo nieko bendro nei su gyvenimu, nei tuo labiau su teatru.
Ir štai vieną rytą pasaulis pabudo ir nebeėjo į darbą. Pirmą kartą žmonijos istorijoje buvo paskelbtas totalus lokdaunas. Karantinui įpusėjus iš letargo miego mane pažadino Ženios Šermeniovos skambutis. Garsi Rusijos teatro veikėja ir disidentė, pabėgusi iš tėvynės į Latviją. Štai ji ir sako: "Yra tokia Mariaus Ivaškevičiaus pjesė "Miegantys", be galo aktuali šiai dienai. Padarom Zoom teatrą?" Ir padarėme. Buvo surinkta unikali tarptautinių žvaigždžių komanda. Šis Zoom spektaklis buvo parodytas specialiai surinktai intelektualų, literatų ir teatralų publikai. Po to vyko ilga ir be galo įdomi diskusija. Visiems buvo aišku, kad spektaklio įžvalgos palietė esmines dabarties aktualijas ir atvėrė dalykus, kurie buvo paslėpti ir neįvardinti, bet juntami ir keliantys nerimą. "Ar galima būtų "Miegančius" pastatyti Maskvoje, Rusijoje?", - tąkart paklausė Marius. Visi vienareikšmiškai atsakė, kad tai neįmanoma. Spektaklis ne tik kritikuoja autoritarinį režimą, parodo jį kaip visišką blogį, bet ir turi tiesiogines nuorodas į Putiną. Po tokio pastatymo visiems kūrėjams geriausiu atveju savo dienas reikėtų pabaigti kur nors Latvijoje. Bet tada pagalvojau sau tyliai: "Užtat tai galima pastatyti Lietuvoje". Ir štai išaušo premjeros diena. Ne pirmą kartą maudausi ir galiu pasakyti, kad tai bus labai žiūroviškas spektaklis, nenusileidžiantis "Išvarymui". Žiūrovai teatre laukia to, kas aktualu ir kartu netikėta, įdomaus siužeto, geros aktorių vaidybos, vizualumo, muzikos, geros režisūros. Jie nori ir pasijuokti, ir paverkti, ir truputį išsigąsti, ir truputį pasvajoti, o šiaip giliai širdyje - geidžia būti sukrėsti. Visos šios sudedamosios dalys ir yra spektaklyje. Kaip ir kitose pjesėse (o šioje - ypatingai), Mariui pasisekė būti labai originaliam. Viena vertus, jis remiasi garsiais kultiniais, "trendiniais" dalykais, tokiais kaip "Penktasis elementas", "Bėgantys skustuvo ašmenimis" ar "Matrica". Čia mes galime atpažinti atgarsius Georgeo Orwello, Cillezio, Deleuzeo ir net Donnos Haraway "Kyborgo manifesto". Kita vertus, jis jų nekartoja, o pasinaudoja kaip medžiaga kurdamas visiškai savitą turinį. Visų pirma, politinį turinį. Ši distopija mus perspėja apie tai, kad liberaliajai demokratijai ateina labai sunkus išbandymų metas ir kad visiška žmogaus kontrolė ateityje yra neišvengiama. Kita vertus, čia parodyta ir kito scenarijaus galimybė - pasaulio, kurį valdo moterys ir kuris yra pilnas meilės ir gėrio. Žodžiu, čia yra apie ką pagalvoti ir apie ką pakalbėti, nors žinoma, kalbėti apie šį spektaklį nėra lengva dėl jo didelės tiek temų, tiek įvaizdžių apimties. Bet kalbančių bus - ir gerai, ir blogai kalbančių. Ir nors spektaklis tikrai kalba apie naująją etiką ir politkorektiškumą (čia yra dar viena jo tema), vis tiek tikėtina, jog jis susidurs su naująją cenzūra. Taip jau įvyko per spaudos konferenciją, vienai iš dalyvių paklausus, ar etiška spektaklyje moteris vadinti kalėmis. "Taip, - atsakė Marius Ivaškevičius. - Šio spektaklio kontekste moterys moteris vadina kalėmis ir tai nėra pažeminimas, o kaip tik įvertinimas ir komplimentas." Žinoma, yra pavojus, kad per ideologinį šydą nebus giliau pažvelgta į žmogiškumo gelmes besiskverbiantį spektaklį. Taip, kaip įvyko su "Otelu". Antirasistinis ir feministinis spektaklis buvo kritikuojamas būtent ideologiškai, neatsižvelgiant į turinį - jame vis tiek buvo įžvelgtas rasizmas, o Sigita Ivaškaitė pamflete aš "cancelinamas" kaip vyras, turintis galių. Beje, šis jos antisanitarinis rašinėlis, pilnas tulžies ir melagienų, traumavo ne mane, o kaip tik tuos vaidinusius, ká tik baigusius aktorinį, jaunus žmones, kuriuos ji neva gynė. Bet apie tai aš dar parašysiu atskirai. Apskritai, tai dar viena tema, labai ryški "Miegančiuosiuose" - kartų atskirties ir nesusikalbėjimo tema. Taigi, jūsų laukia ilgas, bet neprailgstantis spektaklis. Aktualus, vizualus, netikėtas ir su nepaprastai gerai ir žaviai vaidinančiais aktoriais. Čia ir trys seserys (beje, aiški nuoroda į Čechovą) - neprilygstamoji vyresnioji "insideo" žvaigždė Aistė Zabotkaitė, vidurinioji mokslininkė Kamile Petruskeviciute ir jaunėlė Alvydė Pikturnaitė. Bombinė Vytauto Anužio ir Rytis Saladžius porelė. Nepaprastai gilus Nelės Savičenko motinos vaidmuo. Labai tiksliai sukurta Vitalija Mockeviciute prezidentė ir įspūdinga jos palyda: Elze GUdaviciute ir Migle Polikeviciute. Šį kartą ypatingai subtilus ir jautrus Kestutis Cicenas, sukūręs pabėgėlio vaidmenį. Žavus ir baisus Algirdas Dainavičius Dūnia. Nepakartojama Toma Vaškevičiūtė Dita. Ir viską stebinti orbita - Rimante Valiukaite. Čia visi vaidmenys - pilnaviduriai, verti atskiro išsamaus aprašymo. Statant fantastikos žanro spektaklį susidūrėme su išskirtiniais ir ypatingais iššūkiais. Visų pirma, tiek su vizualiniais, tiek su akustiniais. Čia tikrai nuostabūs Dainius Bendikas kostiumai, Gintaro Makarevičiaus scenografija, Artis Dzerve video instaliacijos, Viliaus Vilučio šviesos ir žinoma, Gintaras Sodeika muzika. Be jų titaniško darbo "Miegantys" būtų neįmanomi."
Temą
2018 08 25 d. 21:11 pradėjo
