Vestuvės neabejotinai vienas iš populiariausių tarp žiūrovų 2016-2017 m. sezono, kuris buvo itin prastas, spektaklių. Ir tas, į kurį ypač sunku gauti bilietų. Žinoma, pagrindinė priežastis, kad nevalstybinis OKT teataras neturi savo teatro pastato ir priverstas tuos spektaklius, kuriuos galima, pritaikyti ir talpinti į savo repeticijų salę senamiestyje (Ašmenos 8). O ten telpa gal 50 žiūrovų, o gal ir mažiau...
Bet netgi tokioje salėje atsirastų laisvų vietų per tuos daugiau kaip 50-imt spektaklių, kurie parodyti sezono metu, jeigu VESTUVĖS taip nepatiktų žiūrovams. Bet dabar vieni anšlagai. Aš neradau kito būdo pamatyti spektaklį, kaip tik paskutiniu įsiprašyti su Muzikos ir teatro akademijos studentų būreliu, kurie turi teisę patekti į spektaklį "pristatomųjų kėdžių gelbėjimosi" metodu, kai studentai susimoka porą eurų paramos mokestį. Kadangi kaip ne studentas šelpiau didesne suma, buvo surasta ir man ta "paramos kėdutė". Į tokius niuansus leidžiuosi, nes nusipirkti bilietą tikrai bus problema...
Taip, OSKARO KORŠUNOVO režisuotas spektaklis įtraukia žiūrinčiuosius ir vaidinančiuosius į vieną iš dažniausiai lėkščiausių ir banaliausių visuomenės kultūros reiškinį vestuvių šventimą. Kaip ir kitame panašaus pobūdžio O.Koršunovo spektaklyje, DUGNE, čia vestuvių stebėtojai įkurdinami tarsi ant choro pakylos, trimis ar ketiriomis eilėmis ir susėda priešais didelį vestuvinį stalą. Kaip ir aname, taip ir čia, keliolikai žiūrovų teks paragauti vaišių, kurias jau sėdant prie stalo svečiams, vaišins entuziastiškiausia vestuvių dalyvė. Tai bei pirmi juokeliai į kuriuos žiūrovai smagiai reaguoja, sukėlė man ironišką įtarimą gal būt dauguma žiūrovų nematę "DUGNE" ir šalia tokio vaišių stalo teatre atsidūrė pirmąkart?
Bet greitai tokį matymą teko keisti. Taip, pirmas keliolika minučių susirinkę vestuvių dalyviai nuo savo užstalės vietų banalokai juokino. Tačiau kuo giliau įsibėgėjo šventė, tuo charakteringesnis darėsi pokylio dalyvių elgesys atskleidžiant savo aplinkos, iš kuriuos jie atvyko į vestuves, problematiką, turimus demonus savyje, užslėptas nuoskaudas ir vidinius išgyvenimus. 11-a aktorių tai darė išties profesionaliai. Kadangi mačiau spektaklį prieš pusmetį, jau sunku apibūdinti kiekvieną iš jų, bet atmintyje liko esminiai epizodai....
Aktoriai jauni. Iš jų žinomiausiais Kęstutis Cicėnas jaunosios kartos atstovas, mūsų scenose perimantis lyderiavimo pozicijas iš Aisčio Storpirščio ar Mariaus Repšio. Visi jie vaidina įtaigiai.
Spektaklio esmė atsipūtusių žmonių, veikiamų alkoholio, minčių transformacija, kuri tampa visai priešinga tai išoriškai nerūpestingumo ir savipasitenkinimo aureolėms, kuriomis jie prisidengę sėdo prie vaišių stalo. Labai meistriškai ir koncentruotai režisierius perteikia tas transformacijas! Būtent šis dalykas, tikiuosi, ir pavergia spektaklio žiūrovus, o ne anekdotiškos vestuvinės situacijos ar banalūs svečių pasišpilkavimai...
Nemanau, kad ne dėl juokelių spektaklis taip žavi vestuvių stebėtojus, bet dėl visai priešingų pirminėms vestuvininkų asmenybių atsiskleidimų, susidarius tam palankioms situacijoms.
Prisimenu, 2005 m. "Kino pavasaryje" aršiai diskutavau su jaunesniais filmų vertintojais, kuriems nepatiko dabar labai iškilusio Lenkijos kino autoriaus Wojciech Smarzowski filmas "VESTUVĖS". Jaunimas tada aiškino mes tokių banalių situacijų su pagėrusiais vestuvininkais gyvenime esame prisižiūrėję tiek, kad filmas visai neintriguoja. Man gi rūpėjo, kad išjuokiančios tradicijas lėkštybės atskleistos tiek meistriškai, kad turėtų žiūrovui nors kiek "nurodyti" susimąstyti. Gal pamatę save iš ekrano, žmonės elgsis su taurele atsakingiau...
Ogi OSKARAS KORŠUNOVAS savo "VESTUVĖSE" ne tik kad ironiškai parodo tradicijų lėkštumą, bet ir įneria į gyvenimo filosofijos netikėtų atsiskleidimų demonstraciją. Taip, žadėto BERTOLD BRECHT spektaklyje mažai . Gal todėl, profesionalūs kritikai neužsiėmė gilesnėmis šio neilgo spektaklio analizėmis ar vertinimais. Ką gi, reikia ir grynai žiūroviškumui nukreiptų vaidinimų...
O kokį susidomėjimą VESTUVĖS sukėlė Sankt Peterburgo, kuriame jis buvo parodytas , kritikų tarpe, galite pasiskaityti čia:
"Minskiečiai buvo sukrėsti. Juos sukrėtė jų pačių juokas - juokas, kuris veržėsi prieš jų valią, o galbūt būtent jų valios dėka. Dar nė karto nuo teatro scenos jie negirdėjo tokių šnekų apie savo batką - Lukašenka čia buvo "pagerbtas" kaip reikiant. Lietuviškos vestuvės jiems pasirodė labai artimos, o meilės, neapykantos ir politikos peripetijomis savo puikiu improvizuotu vertimu juos vedė Kirilas Glušajevas. Ačiū jam ir grupei "Pesniary", kuri padėjo supinti lietuviškų ir baltarusiškų vestuvių naujuosius papročius į vieną vaivorykštę."
Temą
2017 08 20 d. 21:57 pradėjo
. Gal todėl, profesionalūs kritikai neužsiėmė gilesnėmis šio neilgo spektaklio analizėmis ar vertinimais. Ką gi, reikia ir grynai žiūroviškumui nukreiptų vaidinimų...
