Paul Verhoeven JI (Elle, 2016)
78-ių metų filmų autorius iš Olandijos Paul Verhoeven yra sukūręs puikių filmų dar iki Holivudinės savo šlovės ("Robokopas", 1987; "Viską prisiminti", 1990; "Esminis inkstintas", 1992), iš kurių geriausia žinomas – "Ketvirtas vyras", 1983 m. Būtent naujausias jo "ELLE" savo kūrybine maniera primena aną žinomąjį 30-ies metų senumo filmą ir tapo triumfališku olando sugrįžimu į populiarumo aukštumas!
2017-02-24 jau 42-ą kartą buvo teikiami prancūzų kino akademijos apdovanojimai "Cezariai". Paulo Verhoeveno "Ji" ("Elle") pelnė geriausio filmo, o įspūdingą pagrindinį vaidmenį filme sukūrusi Isabelle Huppert – geriausios aktorės "Cezarius". Už šį vaidmenį Huppert šiais metais jau laimėjo geriausios dramos aktorės ir "Auksinį gaublį". Sako, Oskaro negavo tik dėl to, jog JAV ši prancūzų kino žvaigždė nėra reikiamai žinoma.
Vaidmuo primena aktorės karjeroje reikšmingą jos darbą austro Michael Haneke filme PIANISTĖ (2001 m) – vaidmenys analogiški moters natūros psichologijos bei iš to atsirandančių nuokrypių nuo normų analizavimu ir atskleidimu.
Išties, kino meistro iš Olandijos Paul Verhoeven sudėtinga psichologinė prancūzų moters vilčių, įsitikinimų ir aistrų studija. Pabrėžiu, kad prancūzų moters, nes, atvirai pasakius, sunkoka įsivaizduoti lietuvę priimančią tokius elgesio sprendimus…Bet ir prancūziškame kontekste, Elle priima tokius neordinarius sprendimus, kad jau "Kino pavasario" nutarimas filmų suteikti festivalio atidarymo statusą taip pat tapo drąsiu, bet ir taikliu rimtą kiną rodančiam festivaliui!
Tuo pačiu aišku, jog kiekvienam, ypač dailiosios lyties atstovui filmo neparekomenduosi. Trokštantys ekrane džiaugtis romantiškais pojūčiais, prancūziško kino lengvasvoriškumu, gali skaudžiai nusivilti, nes drąstiškų reiškinių čia netrūksta.
PAUL VERHOEVEN filme neatsiejamai sulydo gana kraupaus nusikaltimo vyksmą, tiesa, su blogomis išeigomis liekantį tik psichologinėje plotmėje, žaismingą prancūziškų nebejaunų porelių bendravimą (taip, kaip jie porina apie gyvenimą, santykius, neįmanoma įsivaizduoti lietuviškoje terpėje) ir labai komplikuotus pagrindinio personažo, pusamžės moters Mišelės šeimos santykius. Verhoevenas tarsi grynakraujis prancūzas išmano frankų charakterį. Pokalbiai apie seksą, meilę, papročius ar ydas, filme yra tarsi yra išplaukę iš Luiso Bunuelio palikimo, nors išorinės ironijos ir mažiau. Bet šiuolaikiniai filmo autoriai mėgaujasi herojų mąstymo ironija visai ne menkiau nei praeities klasikas…
Tačiau, dar arčiau olandų kūrėjas priartėja prie prancūziško kino XX a. pabaigos psichologinių trilerių meistro Claude Chabrol kūrybinių principų. Detektyvas, kurio imasi Mišelė, netgi labai ir neakcentuojamas – po bėdos, kuri ištiko ją pirmame kadre, ji gyvena toliau, lyg nieko nebūtų įvykę! Tačiau aiškinasi, kas ją nuskriaudė neprikišamai, bet stipriai. Ką jai teks patirti, tikrai nepatiks tiems žiūrovams, kurie trokšta maloniai romantiško reginio. Tačiau giliai susimąstę ir pakylėti dėl filmo lygio, po seanso bus sudėtingo, bet labai kokybiško kino gerbėjai. Ir tą lygį užtikrina visų pirma neeilinio įtaigumo ISABELLE HUPPERT vaidyba. Tiesiog neįmanoma patikėti, kad filmo heroję, kuri trokšta sekso, keičia meilužius ir svajoja apie meilę, vaidina 63-ių aktorė! Jaunatviškumas neeilinis…
Įdomi traktuotė būtų ir ta, kad pirmas keliolika sekundžių rodomas skirtingų akių katino žvilgsnis, mums ir jam girdint aukos ir užpuoliko garsius riksmus ir aimanas, yra gal būt pačio PAUL VERHOEVEN žvilgsnis į įvykius tarsi iš šalies. Tarsi pasakant, kad čia tik kūryba, kad matau dramatišką istoriją tarsi iš šono…