Martin Scorsese TYLA (Silence, 2016)
MARTIN SCORSESE naujas darbas visada yra įvykis, nes šis kino mohikanas yra ryškiai išskirtinis šiuolaikiniame kine. Visų pirma – superprofesionalumu.
Tyla – dar labiau intriguoja, nes turi ryškią, ilgalaikę sukūrimo istoriją.
Filmo pagrindas yra dar 1966 m. išleistas japonų rašytojo Shusaku Endo tokio paties pavadinimo romanas, kurį patys japonai ekranizavo 1971 m. Scorsese ėmėsi kurti savo "TYLĄ" iškarto po 2002 m. pasirodžiusių "Niujorko gaujų". Jis aiškino, kad jį kaip kataliką sujaudino knygoje aprašoma tragiška jezuitų misionierizmo istorija Japonijoje. Jis turėjo religinės temos vystymo kine patirties, nes filmografijoje įrašytas drąstiškas filmas "Paskutinis Jėzaus Kristaus gundymas" (1988 m.) yra tarp reikšmingiausių Scorseses pasiekimų. Istorinis pasakojimas apie bandymą įdiegti Japonijoje krikščionybę, tapo tokiu reikšmingu režisieriui, kad jis pirmą kartą po 1995 m. "Casino" ėmėsi ir vieno iš scenaristų funkcijos. Bet būsimoji jo "TYLA" stipriai strigo. Logiška, kad visi numatyti pagrindiniai aktoriai (portugalų jėzuitai tėvas Rodrigesas (Gaelis Garsija Bernalis), tėvas Francisko (Benisio del Toro) ir jų mokytojas tėvas Ferera (Daniel Day Lewis)) dėl "užsitęsimo" paliko projektą. Iš pakeitusių juos pagal atitinkamą populiarumą-žvaigždiškumą atitinkamas tėra tik labai reikšmingą filmui tėvą Fererą įkūnyjęs Liam Neeson. Nors jo personažas uždeda reikšmingiausią akcentą filmo prasminei ištarmei, pagrindiniai filmo herojai yra jo mokiniai, kiti du jėzuitai.
Be abejo, menkiau žinomi jauni aktoriai Andrew Garfield (tiesa, kad Barnalį pakeitęs, kaip tik Jėzaus Kristaus amžiaus dabar esantis ANDREW yra “nežinomas” – teiginys tampa labai sąlyginis – už pagrindinį vaidmenį Mel Gibsono PJŪKLO KETEROJE, šis aktorius pristatytas OSKARUI 
) ir Adam Driver puikiausiai susidoroja su morališkai sudėtingais, iššūkį keliančiai vaidmenimis, kaip ir priklauso tokio meistro kaip MARTIN SCORSESE filmui. Krito į akis Andrew panašumas į Šveicarijos teniso maestro Roger Federer, o Adamas gerokai “neša” į lietuviškų ŽAS’ų žvaigždę Marių Berenį.
Bet juokauti nėra kada, – sekant filme šių abiejų jezuitų pasiryžimą, likimus, tiki jėzuitų kančiomis ir išgyveni salėje tikrą siaubą, kas rodoma ekrane ką jiems tenka patirti.
Stebint 1633 m. prasidėjusios abiejų vienuolių misijos kasdienybę, regi tikrai globalų, sukrečiantį istorinį epą. Turi laiko pamąstyti ne tik apie tikėjimo gylio galią, bet ir apie tai, kiek per praėjusius šimtmečius priekin pažengė žmonijos vystymąsis. Nors visokie karai, terorizmai ir dabartyje yra visiškai žlugdantys žmonių asmenybes, veikiantys kai kurių arabų tautų likimą ne mažiau kaip XVII a. veikė rodomi įvykiai Japonijoje.
Įspūdį pagilina ir režisieriaus grįžimas prie filmavimo 35 mm juostoje, ką paskutinį kartą Scorsese darė KUŽDESIŲ SALOJE (2009 m.). Tačiau stebint šį jaudinantį žiauriais vaizdais, tačiau ir akivaizdžiai dekoratyvų reginį, kirbėjo klausimas – o kurgi čia Scorseses unikalumas? Kur iškilaus meistro išskirtinumas, ką galima buvo nusakyti kalbant apie daugumą ankstesnių darbų?..
Netgi suvedžiau mintyse asociaciją, kad visai ne prasčiau pavaizduotos japonų nelaisvėje II pas. karo metu atsidūrusio Hitlerio olimpiados čempiono kančios ANGELINOS JOLIE filme "NEPALŪŽĘS" (Unbroken, 2014 m.)…
Bet genijus yra genijus. Užtenka tik porą minučių pašmėžavusiam filmo įžangoje LIAM NEESON, vėl atsirasti filme jau jam artėjant prie pabaigos, kai Martino Scorseses meistrystė "išlenda didele jėga". Šalia iki tol regėto atsidavimo ir tikėjimo gylio, užsispyrimo siekiant tikslo, atsiranda ir žmogaus psichologiją atskleidžiančių detalių. Klausimas, ar tikėjimą gali paveikti rafinuoti metodai, kai panaudojami visi įmanomi moraliniai ir fiziologiniai spaudimai, filme atsiskleidžia nedviprasmiškai. Negalima pasakoti. Reikia kiekvienam per savo mąstymą perleisti rodomus dalykus.
Ir jeigu didžiai savianalizei, mąstymui žiūrovas nėra labai jau pasiruošęs ar linkęs analizei, jo atmintyje negrįžtamai liks žinojimas, kodėl Japonijoje dabar tarp vietinių gyventojų krikščionių skaičius yra mažesnis, nei 0,1 % (1 – 3 mln., kai gyventojų Japonija turi 127 mln.).
Jeigu 2/3 filmo galima vertinti tik kaip labai profesionalų reginį apie senovės Japonijos istorijos peripetijas, susijusęs su krikščionybės skleidimu toje atšiaurioje šalyje, tai paskutinį trečdalį jau tikrai reikia pamatyti dėl stipraus žmogaus psichologijos gelmių atskleidimo ir analizės. Beje, filmas filmuotas Taivane, kai garsusis Kinijos kino autorius ANGUS LEE pasidalino su Scorsese savo patirtimi, filmuojant egzotiškąjį "Pi gyvenimą" (2012 m.).