Michael Grandage GENIJUS (Genius, 2016)
Metų pradžioje Berlyno k/f debiutavęs filmas neabejotinai vertas pamatymo jau vien dėl edukacinės prasmės. Nes jeigu kokiamae "Auksiniame prote" būtų sugalvota užduoti klausimą apie žinomą literatūros istorijoje veikėją Max Perkins, garantuotai niekas nepasakytų. Ogi pagūglinus, nesunkiai suvoktume, jog šis pirmojoje XXa pusėję JAV dirbęs literatūros "darbininkas" yra laikomas vienu žymiausiu knygų leidybos redaktoriumi ir leidėju, nes jo dėka išvydo pasaulyje dauguma puikiausiai Lietuvoje žinomo JAV literatūros klasiko Ernesto Hemingvėjaus romanų, gal kiek mažiau į mokyklų programas įtraukto kito JAV literatūros klasiko Frensio Ficdžeraldo Skoto kūrinių. Tačiau, kad atsirastų skaitytojas, negirdėjęs pastarojo žymiausios knygos DIDYSIS GETSBIS yra irgi visai nerealu! Bet Makso Perkinso nuopelnai filme aukštinami pasirinkus trečią Amerikos literatūros įžymybę, akivaizdžiai kiek mažiau žinomą rašytoją, Thomas Wolfe, nors Scoto kūrybinės kančios po romano apie Getsbį, kuris JAV ir Didžiosios Britanijos specialistų pačios įtakingiausios XXa. knygos rinkimuose užėmė II vietą, nusileidęs tik Nabokovo "Lolitai", filme parodytos neprabėgomis. Būtent taip atsitiko su E.Hemingvėjaus minėjimu "Genijuje"…
Skaičiau jaunos kino kritikės verdiktą, kad tie tradiciniai biografiniai filmai yra tarsi koks Holivudo štampas – “jame daug sentimentalumo ir per mažai subtilumo”. Nesutikti su tuo negalima, tačiau pažintinė filmo reikšmė, mano galva, vis dėlto pranoksta jo trūkumus. O trūkumai, manau, atsiranda dėl filmo režisieriaus MICHAEL GRANDAGE nepatirties. Labai vidutinių pasiekimų turintis 53 m. aktorius ėmėsi rašytojo Scott Berg knygos ekranizacijos savo pirmame filme. Paviršutiniškai pasižiūrėjęs visažiniame gūgle apie filme rodomus faktus, pasidariau aiškią nuomonę, jog jie nenukrypsta nuo minimų žmonių kūrybos ir gyvenimo biografijų. Neabejoju, jog režisierius kruopščiai laikėsi biografinės knygos medžiagos. Tačiau kinematografiškai, galvoju, neišvengė diskutuotinų vietų. Visų pirma, jo filmas tampa dviejų literatūros žvaigždžių nepaliaujamu bendravimu, besiremiančiu psichologizmais, charakterių sankirtomis, veiklos prasmės analizėmis. Sutinku, kad sunku biografinį filmą stipriau kreipti įvykių eigos bėgiais, kai pasirodęs žvaigždūno Jude Low įkūnijamas rašytojas Thomas Wolfe yra 25 metų, o miršta kis 38-ių, kai abu su pagrindiniu filmo veikėju Max Perkins tesuspėja išleisti 2 didelius romanus: “Look Homeward, Angel” (1929), [“Žvelk, angele, į savo būstą”] ir “Of Time and the River” (1935) [“Apie laiką ir upę”]. Daugybė T.Wolfe kūrinių buvo išleista jau po jo mirties, kas filme visai nekomentuojama. Taigi, kad filmas koncentruojasi į psichologinių M.Perkins ir ypač T.Wolfe paveikslų eskalavimą “Genijuje” yra logiška kai nėra jų biografijose radikalių kitų įvykių, tačiau bėda, jog po valandos žiūrėjimo, tas tarpusavio santykių glaistymas ir derinimas žiūrovui ima ir pabosti. Todėl nesutinku su aukščiau cituota kritike, jog labai panašus biografinis filmas buvo ir šiemet rodytas PONAS TRUMBO (http://banga.tv3.lt/lt/2forum.showPosts/895103.462-=(1818092245). Šis biografinis filmas apie filmų scenarijų rašytoją būtent yra “varomas priekin” vykstančių gyvenimo kartais sunkiai įtikėtinų įvykių ir sprendimų bangos, todėl buvo paprasčiausiai įdomesnis. Žinoma, kai “Genijuje” telieka tik leidybinos principinės rezultato pasiekimo problemos, kai abiejų pagrindinių ir kai kurių nepagrindinių personažų charakteriai yra nekintami, padaryti “įvykių filmą” yra sunku. Kai kur įžiūriu ir režisieriaus klaidas. Pavyzdžiui, stengdamasis išryškinti rašytojo THOMAS WOLFE charakterio ekscentriškumą elgesyje, akivaizdų egocentriškumą, daugiakalbiškumą, leidžia JUDE LOW būti visiškai vienodu ekrane – tiek pirmu jo pasirodymu leidykloje momentu (čia niekaip neišvengiau mąstymo, kad aktorius teatrališkai pervaidina ir “pykstasi” su pirmojo vizito, pažinties logika), tiek jau būnant šlovę pasiekusiu rašytoju. Santūri kito žvaigždūno Colin Firth vaidybos maniera man buvo kur kas priimtinesnė, tačiau čia jau režisieriaus “prašovimai” dar akivaizdiškesni. Norėdamas parodyti žmogų futliare, t.y. nematantį net savo gražios šeimos mintyse, nukreiptose vien tik į darbą, pateikia mums Makso Perkinso tipažą ištisai apsirėdžiusį kostiumą su liemene ir kaklaraiščiu ir jau visai keista – niekados nenusiimantį skrybėlės. Rodos ir miega jis toks! Sprendimas, kad Colin Flirth nusiims skrybėlę ir parodys mums vešlią savo ševeliūrą filmo finale, yra režisūriškai tiesiog vaikiškai naivus 
. Keista, išlikusiose MAX PERKINS nuotraukose, niekur jo nematau su skrybėle…
Kur kas šaunesni yra antraplaniai personažai, vaidinami visiškai savo žavesio neprarandančios Nicole Kidman bei mažiau ekrane esančio “Skoto Ficdžeraldo” – Guy Pearce. Nicole vaidinama reali teatralė Aline savo begalinius atsidavimu rašytojui, sugebės papiktinti puritoniškai nusiteikusias literatūros gerbėjas – kam ji taip žeminasi įžeidinėjama ir iškeitinėjama savosios meilės ir mūzos Tomo. Betgi to autoriai ir siekia…
Kokia bebūtų šio biografinio retro stiliaus filmo kritika, neabejoju, jog jį verta pasižiūrėti.