Laurent Tirard PRANCŪZIŠKA PORELĖ (Un homme a la hauteur, 2016)

Laurent Tirard PRANCŪZIŠKA PORELĖ (Un homme a la hauteur, 2016)

Prieš gerą mėnesį startavusi Lietuvos kino teatruose ši būdinga prancūzų kinui komedija nepaliaujama intensyviai būti rodoma ir toliau. Nenuostabu – žiūrovų mėgiamas ir palaikomas kinas!
Gal ir turėję neblogų progų įsidėmėti režisierių LAURENT TIRARD dėl išties žavingų filmų apie mažylį Nikolia (http://banga.tv3.lt/lt/2forum.showPosts/850461.462-=(1742186412) bei populiariosios vienos iš paskutinių dalių apie Asterixo ir Obelisko nuotykius (“Jos Didenybes tarnyboje”, 2012), daugelis konomanų, manau, ne iš karto jį identifikuos. Nemanau, jog “Prancūziška porelė” taps filmu, po kurio peržiūros pagrindinis kūrėjas giliai įsirėž į atmintį.

Taip, filmas perdėm atstovauja Prancūzijos kino komedijos tradicijas, būdamas "lengvai virškinamas", vasariškai lengvasvoris, žavintis savo nepretenzingumu. Manau stipriausias faktorius šiame žaismingume yra scenaristas MARCOS CARNEVALE. Rašydams nekomplikuotos giliamintiškumu komedijos scenarijų, jis sugebėjo įdėti ir bendražmogiškų tradicijų ir analizę, ir parodiją, sugebėjo tarp komiškų skečų įterpti gana ryškių homo sapiens psichologijos niuansų. Pvz., ko verta viena iš pirmųjų scenų, kai užsimezgusią keistą pažintį, vienas iš dalyvių sutvirtina adrenalino doze. Juk kiekvienas besimokęs psichologijos patvirtins, jog jei išgyveni aštrius pojūčius, susietus su rizika, kurie laimingai baigiasi ir tapo tau neeiliniu malonumu, tai nesąmoningai prisiriši prie šių pojūčių organizatoriaus… Ir rizikuodamas neišvengsi suartėjimo su tais, kurie taip pat patenka į tą situaciją. Todėl ir egzistuoja taip plačiai žinomi visokie Stokholmo sindromai, etc.
Bet čia paporinau tarsi offtopic – tiesiogiai tokių dalykų filmas negvildena. Bet jei jie trumpam parodomi, reiškia scenarijaus autorius žinojo ką rašo, turėdamas temą apie besimezgantį dviejų žmonių ryšį…

Ogi pagrindinė filmo tema iš tiesų bendražmogiškai aktuali – kaip mes žiūrime į besiskiriantį nuo kitų asmenį savo fizinėmis savybėmis. Gyvenime tai dažniausiai nutinka santykyje su neįgaliaisiais. Bet dažnos ir kitokio pobūdžio problemos. Taigi, pagrindinis filmo personažas, žavus vyriškis, gabus architektas ALEKSANDRAS turi gamtos suteiktą trūkumą – yra tik 136 cm ūgio. Jis yra įgalus. Tačiau, logiška, jog šia savybė yra esminė, kurią žmonės suvokia, jį pamačiusios. Kitos savybės ryškėja, žinoma, kur kas vėliau. Šis aspektas ir tampa filmo pagrindu…

Žinoma, lengvasvoriame filme reikalai baigsis gerai ir laimingai Aleksandrui. Pažiūrėti kaip, verta…

Tačiau neįmanoma nepakritikuoti režisieriaus ir scenarijaus adaptuotojo Laurent Tirard net suvokiant iškilusius jam sunkumus. Net nežinant castingo aplinkybių, galima suvokti, kad realaus gero, galinčio suvaidinti donžuanišką ir žavų 136 cm ūgio vyrą aktorių rasti yra komplikuota užduotis. Matyt, spaudė ir prodiuseriai, kad vaidinti turi tikra žvaigždė. Ir mažylio vaidmenį atliko… 182 cm ūgio vienas iš 5 aktorių Prancūzų kino istorijoje apdovanotų Oskaru už geriausią aktoriaus darbą (nemarusis filmas Artistas) Jean Dujardin. Jo meilės objektas, menkai pas mus žinoma belgė Virginie Efira yra atitinkamai 1,75 cm ūgio. O skirtumas tarp jų ne Dujardino naudai turi būti net ne 20 cm… Kaip sumažinti vyrą ekrane net puse metro?! Žinoma, kad be gudravimų čia neapsieisi, pradedant nerodymu aktorių kojų (nematome kas ant ko stovi) ir, žinoma, be spec. efektų. Deja, prancūzai stebuklingų efektų kompiuterių, matyt, neturėjo ir Žanas daug kur filme atrodo nenatūraliai. Tokie dalykai filmą bloškia į gana banalų reginį, nors, kaip minėjau, siužetiškai filmą įdomu stebėti.

Sakysite, gi galėjo rasti prancūzakalbę dvimetrinę gražuolę ir tipiška prancūziška pora būtų čiki piki… Deja, ne. Tipiška prancūziška pora čia netiko. Reikėjo drastiško ūgio skirtumo. Kad aplinkiniai būtų tiesiog "šokiruoti". Tas pasiekiama filmą nuvedant lėkštumo kryptimi. Ta prasme, jog nors ir nekartą pabrėžęs, kad filmą įdomu žiūrėti, vis dėlto negaliu nekonstatuoti, jog siužetiškai jis ir nuspėjamas. Tokie perliukai, kai jaunos advokatės priekurtis ir sunkiai kalbantis tėvas išrėkia žmonai, kad visą gyvenimą būtent jis gyveno su neįgaliąja, ar advokatų kontoros sekretorės personažas, gelbėja nedaug…

Mažylio Nikolia gyvenimo peripetijos plaukė Laurent Tirard filmuose absoliučiai natūraliai ir šviežiai. Čia – tikrai ne…

Pabarstęs kritikos, turiu labai daug pagyrų filmo garso takeliui. Vienas malonumas klausytis tokių dainų ir atlikėjų:

  1. Break You as I Go – Emilie Gassin
  2. Freed from Desire (Acoustic Version) – Gala
  3. Valse pour Diane – Eric Neveux
  4. Last Dance – Donna Summer
  5. Let Me Break Down – Emilie Gassin
  6. Hope There’s Someone – Antony And The Johnsons
  7. Follow Blind – Emilie Gassin
  8. Full Circle (feat. Boxed In) – George Fitzgerald
  9. Le grand saut – Eric Neveux
  10. England Skies – Shake Shake Go
  11. I Hope – Rebecca Ferguson

Treileris: https://www.youtube.com/watch?v=GRyOsssZqOs