Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai
Prisijunk: Pamiršau slaptažodį  Užsiregistruoti
Rėmėjai:

Nanni Moretti MANO MAMA (Mia Madre, 2015)


Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje

Atsakyti Kitos temos Nauja tema Temą 2016 01 13 d. 21:27 pradėjo  kertukas, peržiūrėta 740 k.
Puslapiai: 1 
kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12992

2016-01-13 21:27 1 žinutė iš 3 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Vienas iš geresnių lapkrityje vykusios SCANORAMOS programos "Kertant Europą" filmų.

Nanni Morreti yra vienas iš dviejų dabarties Italijos kino grandų (kitas – Paolo Sorrentino), iš visų jėgų besistengiančių užpildyti šalies, kuri davė daugiausia kino klasikų pasauliui, likusią tuštumą po tų klasiko išėjimo. Nanni Morreti naujuoju filmu tikrai "neįkrito į purvą".

Naujausias, 2015 m. Kanuose pristatytas jo filmas, "Mano mama" (Mia Madre) – solidus, profesionalus ir gero lygio filmas. Brolių Coenų vadovaujama žiuri neskyrė jokio prizo (Morreti jau turi aukščiausią Kanų apdovanojimą už SŪNAUS KAMBARĮ), manau, todėl, kad labai jau liejasi filme emocijos, kas nebūdinga kad ir tų pačių Coenų filmams.

Užtat pačius garsiuosius brolius čia šauniai pavaduoja populiarusis jų tautietis John Turturro (na, pavardė išduoda, jo šio amerikiečio tėvai – italai), įnešdamas ypač vykusią ironijos nuotaiką į gan depresyviai liūdną kitų pagrindinių personažų nuotaiką filme.
Kino režisierės jausmų, emocinio spektro kuriant filmą idėja Morreti kilo, kai jis kurdamas ankstesnį filmą TURIME POPIEŽIŲ (http://banga.tv3.lt/lt/2forum.showPosts/865122.462-=(295275152, lengvai galima atsisiųsti) neteko savo motinos. (MANO MAMOS titruose parašoma, jog mama sulaukė 90-ies...). Simboliška, jog pats Nanni Morreti ir atlieka čia sūnaus rolę.

Kadangi filmas, kaip minėjau, didžiai emocingas, logiška, jog Nanni Morreti norėjo, kad režisierė būtų moteris. Vargu bau, ar tradicinis vyras patirtų tiek išgyvenimų, kiek demonstruoja ekrane aktorė Margherita Buy.
Dar filmas turi ir kino mėgėjų švietimo motyvų. Kaip kuriamas kinas? Kas darosi filmavimosi aikštelėje? Pvz., aš neįsivaizdavau, kaip šiuolaikiniame pasaulyje filmuojama, kai herojai vairuoja automobilį. Anksčiau tai žinojau techniką – už automobilio imitacijos ekrane rodomas "pralekiančių" medžių, uolų vaizdai... Pasirodo, stipriai kitaip dabar... Cha cha

Kanų kino festivalyje filmas pelnė Ekumeninės komisijos prizą, Davido di Donatello apdovanojimais įvertintos pagrindinė ir antro plano aktorės. Tikrai pelnytai...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12993

2016-01-13 21:41 2 žinutė iš 3 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Lenkijos kino kritikas Pawel T. Felis kalbėjosi su NANNI MORETTI Kanų kino festivalyje:

Ar nors akimirką nenorėjote suvaidinti pagrindinio "Mano mamos" personažo režisieriaus?
Esu per senas, vaidinti pagrindinį vaidmenį ir režisuoti – man jau per daug. Bent jau taip skamba linksmoji atsakymo versija.

O tikroji?
Kiekvienas mano filmas yra asmeniškas: tik tokį kiną sugebu kurti. Filme "Turime popiežių!" pasakojau apie popiežiaus depresiją, bet iš tikrųjų apie savo. "Balandis" tikrąja to žodžio prasme buvo apie mane, apie tėvystės patirtį, naują požiūrį į artimuosius. Esu gana savikritiškas, sugebu ir mėgstu iš savęs pasijuokti. Bet filme "Mano mama" man reikėjo distancijos – nenorėjau pasakoti apie kažką, kas pernelyg stipriai primintų mane. Ieškojau autonomiško personažo iš kūno ir kraujo. Mane daug kas sieja su Margherita, bet ir daug skiria. Ji – ne sijonuotas Moretti.

Ar filmavimo aikštelėje būnate toks pat bejėgis kaip filmo herojė?
Kiekvienąkart vis labiau. Kelios dienos prieš prasidedant filmavimui jaučiuosi ligonis, lyg pirmąkart ruoščiausi į mokyklą. Kai kūriau filmus prieš keturiasdešimt metų, buvau jaunas ir narsus. Žavu pasitikėti savimi – viską žinai geriausiai: tu pakeisi kiną, pasaulį, viską. Dabar suvokiu savo ribas, retai būnu patenkintas savimi.

Ar sakote aktoriams: "Turi būti personažu, bet kartu ir šalia jo"?
Paverčiau tai pokštu, bet iš tikrųjų mėgstu tokią vaidybą. Man neįdomūs aktoriai, kurie visiškai susilieja su personažu. Ir išnyksta. Noriu matyti gerą aktorių, kuris priešais kamerą visąlaik duoda kažką savo, asmeniško. Žinau, tai skamba kvailai. Todėl niekad to neišdrįsčiau aktoriams pasakyti. Renkuosi ilgas repeticijas, papildomus dublius. Kol pasiekiu tai, ko man reikia.

Dažnai kuriate filmus apie filmų kūrimą, net "Turime popiežių!" svarbus yra teatro motyvas. Tikrovė savaime yra spektaklis?
Žinoma. O aš niekad ir nesijaučiau režisieriumi realistu. Užtat man įdomus žaidimas su tikrove, skirtingos perspektyvos, iš kurių žvelgiame į mus supantį pasaulį. Todėl filme "Mano mama" yra ne tik filmavimo aikštelė, bet ir prisiminimai, sapnai, svajonės: būtent tokia tikrovė man ir įdomi. Ta pažodinė – iš televizoriaus ekrano ar gatvės – man jau nuobodi. Žinoma, kūriau politiškai angažuotus filmus, būdavau pasipiktinęs ir pašaipus. Bet tam tikra prasme tai balsas, skambantis į tuštumą: tokioje šalyje kaip Italija kinas jau seniai nebeturi prasmės. Man dažnai atrodo, kad filmai jau nebedomina nei politikų, nei italų. Užuot kūręs filmus apie dabartį, norėčiau ekranizuoti Čechovą. Tai tikrai puikūs scenarijai.

Girdėjau, kad "Mano mamos" scenarijaus apmatus parašėte labai greit.
Kai filmavau "Turime popiežių!", mama sunkiai sirgo. Ji mirė, kai montavau filmą. Scenarijaus sumanymas gimė labai greit, pradėjau jį rašyti, nors dažniausiai tarp filmų darau ilgas pertraukas.

Jums "Mano mamos" rašymas padėjo?
Buvo sunkių momentų, ypač pradžioje. Parašęs pirmą variantą, iš stalčiaus išėmiau mamos užrašus, ji juos rašė jau labai sirgdama. Norėjau, kad dialogai tarp mamos ir dukters būtų kuo tikroviškesni. Bet paskui ateina išganingoji distancija: filmas – tai chaosas, masė žmonių, kasdieninės techninės problemos. Asmeninis kontekstas nebetenka prasmės.
Tačiau visada kartoju, kad filmų kūrimas nėra terapija. Tikiuosi, kad po visų tų autobiografinių filmų truputį geriau suprantu save. Bet ar iš tikrųjų daug kas pasikeitė? Abejoju.

Tai ne pirmas Jūsų filmas, kuriame kartojasi artimo žmogaus praradimo tema.
Jauni žmonės nemėgsta galvoti apie mirtį. Bet nuo tam tikro laiko mano laikrodis matuoja laiką daug greičiau. Matau tai, jaučiu. Ir apie tai galvoju vis dažniau.
Kai kūriau "Sūnaus kambarį", man gimė sūnus. Turėjau išstumti iš savęs baimę, kad tą svarbiausią būtybę galėčiau prarasti. Filme "Mano mama" pasakoju apie gimdytojos mirtį, nes tai fundamentali kiekvieno mūsų patirtis. Momentas, kai nukertamas svarbiausias, nenutraukiamas siūlas.

Giulia Lazzarini filme vilki Jūsų mamos drabužius, yra apsupta knygų iš jos bibliotekos. Ar ji labai primena Jūsų motiną?
Labai, tai nustebino net mane patį. Stebuklingu būdu ji sugebėjo pagauti itin intymius mano mamos bruožus, nors niekad jos nepažinojo.

Kai mirė Jūsų mama Agata Apicelli, ji buvo prisimenama kaip charizmatiška mokytoja, išauklėjusi kelias jaunų Romos gyventojų kartas.
Pats buvau nustebęs, kai įsitikinau, kaip giliai ji liko mokinių atmintyje. Su daugeliu ji palaikė ryšį, buvę mokiniai lankėsi jos namuose, išsipasakodavo. Bet vis dėlto svarbiausias kuriant "Mano mamą" buvo klausimas: kas lieka po mūsų? Norėčiau kada nors išeiti su tokiu išsipildymo jausmu, kurį turėjo mama, – savo vaikuose, auklėtinių kartose ji paliko ryškų pėdsaką.

Kas tada lieka po režisieriaus, ar pirmiausia jo filmai?
Nežinau. "Mano mama" iš tikrųjų yra netikrumo ir bejėgiškumo išraiška. Jau esu senas, man 62-eji. O šiame amžiuje "nežinau" – tai galbūt didžiausia išmintis.
Tačiau būtų liūdna, jei po manęs liktų tik mano filmai. Tikiuosi, kad mano artimųjų, taip pat visų, su kuriais buvau susitikęs, atmintyje likiu šis tas daugiau nei tik poros judančių paveikslėlių autorius. Nes iš tikrųjų jie nėra tokie jau labai svarbūs.


Parengė K. R. 7md


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14502

2020-03-21 19:36 3 žinutė iš 3 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
"LRT Plius" (26 d. 21.33) rodo Nanni Moretti filmą "Mano mama". Tai vienas tų retų filmų, kai režisierius atsiveria žiūrovui, nesigrožėdamas savimi ir nesiekdamas jo nustebinti, šokiruoti ar pamokyti. Jis kalbasi su žiūrovu kaip su sau lygiu. Filmo herojė – režisierė Margarita (Margherita Buy). Ji kuria filmą, su kuriuo sieja daug vilčių: filmuojasi net Holivudo aktorius (John Turturro), kuris, beje, negali įsiminti teksto. Filmas angažuotas – jis apie darbininkų konfliktą su fabriko direktoriumi.

Bet Margarita jaučia, kad nesusidoroja su filmu, negali jo susieti su savo gyvenimu, kuris ima sprūsti iš po kojų: ji skiriasi su partneriu, nesutaria su dukterimi, o visoje toje sumaištyje tyliai ligoninėje miršta Margaritos mama (Giulia Lazzarini) – sąmojinga ir išmintinga lotynų kalbos mokytoja. Vienintelis Margaritos sąjungininkas – jos brolis, kurį suvaidino pats režisierius. Margarita net nustemba, kad mamos gyvenime būta tiek daug dalykų, apie kuriuos ji net nežinojo...

Režisieriaus mama Agata Apicelli mirė jam filmuojant "Turime popiežių!". Moretti neslepia, kad Margaritos motina primena jo mamą: ji taip pat dėstė lotynų kalbą, filme aktorė vilki jos drabužius. Moretti – išskirtinė asmenybė net asmenybių vis dar nestokojančiame italų kine. Jis yra kairysis, kritikuojantis kairiuosius. Angažuotas žmogus, aktyviai dalyvavęs prieš premjerą Silvio Berlusconi nukreiptame politiniame judėjime "Girotondi". Tikras sinefilas, kurio filmuose daug nuorodų ar filmų citatų. Filme "Mano mama" jis cituoja Federico Fellini ir Stanley Kubricką. Ypač įsimena "8 1/2" finalą primenanti sapno scena, kai begalinėje eilėje į kiną stovi visi – motina, brolis ir pati Margarita, jauna ir nepatenkinta.

Ateistas Moretti 2011 m. sukūrė vieną įžvalgiausių filmų apie Vatikaną "Turime popiežių!" – fantaziją apie naujai išrinktą popiežių, kuris Bažnyčios teatre mato tik melą ir jaučiasi prieš jį bejėgis. Kita vertus, Moretti filmų herojai dažnai jaučiasi bejėgiai, bet būtent iš to bejėgiškumo ir gimsta kažkas autentiška, nauja suvokimo ir susikalbėjimo galimybė. Gal todėl net niūrios režisieriaus komedijos visada palieka vietos vilčiai.

Amžinai nepatenkintą režisierę likimas pastato prieš situaciją, kai nieko negalima pakeisti. Motina nepasveiks, o filmas nebus geresnis nei yra. Egzistuoja neperžengiamos ribos ir su tuo reikia susitaikyti. Moretti tarsi sako, kad suvokimas, jog problemų negalima išspręsti, neturi mūsų žlugdyti. Filme "Turime popiežių!" iš pradžių nuskambėjęs popiežiaus nevilties riksmas finale tampa solidarumo su žmonėmis gestu. Panašiai iš filme "Mano mama": išeidama motina palieka kažką svarbaus. Man regis, filmas atliepia dabartinę nuotaiką, kai jaučiame, kad tam tikros sąvokos ar idėjos išsisemia, traukiasi į praeitį, kai jaučiame savo ribas, o prieš akis atsiveria nežinomybė. Tačiau Moretti autoironija veikia kaip balzamas, įkvepia jo nuoširdumas, sugebėjimas jungti realizmą, poeziją ir nerimo kupinas vizijas, rasti pusiausvyrą tarp liūdesio, tragizmo ir humoro.


Puslapiai: 1 
Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje
Atsakyti Kitos temos Nauja tema



Pranešti apie naujas žinutes šioje temoje
Mano prenumeratos

Statistika

Kinomanai: 3.105 Žinučių forume 189.300 2.241 Narių klube 3.025 Banga.lt laikrodis 15:46 Dažnai užduodami klausimai ir atsakymai



Kinomanai

Moderuoja: Diaboliq, BangaLT, kertukas, Froidas
Statusas: ne narys (Įstoti)
Filmų archyvas
Forumas
Naujienos
Nariai
Foto
Nuorodos

Banga.lt klubai


Mano įrankiai

Privačios žinutės
Mano temos
Dienoraštis
Draugų adresai
Mano duomenys

Mano meniu

Į mano meniu įkelti puslapį: Nanni Moretti MANO MAMA (Mia Madre, 2015)

Prisijungę draugai

Visi draugai

Paieška

 

Dažnai užduodami klausimai