Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai
Prisijunk: Pamiršau slaptažodį  Užsiregistruoti
Rėmėjai:

Quentin Tarantino GRĖSMINGASIS AŠTUONETAS (The Hateful Eight, 2015)


Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje

Atsakyti Kitos temos Nauja tema Temą 2016 01 10 d. 00:15 pradėjo  kertukas, peržiūrėta 4545 k.
Puslapiai: 1 
kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12985

2016-01-10 00:15 1 žinutė iš 12 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Prabėgę metai suteikė kino gerbėjams malonumo žiūrėti tęstinius filmus, kurių didesnis ar mažesnis garsumas palydėjo filmus iš praeities: "Misija neįmanoma", "Mad Max", "Džeimsas Bondas", "Žvaigždžių karai".

Toks pat yra ir QUENTIN TARANTINO kinas. Jo laukiama, būtinai galvoje šmėžuojant ankstesnio šio kūrėjo kino prisiminimais. Užtenka tik paminėti, jog artėja naujas Quentino darbas – kaip mat atsiranda besidžiaugiančių. Ir tai čia, kur atrodo niekas "nebedalyvauja"... Kitaip tariant – susitikimas su QUENTIN TARANTINO visada yra šventė kinomanui. Šis žino, jog džiaugsmo pliūpsnis nuotaikoje – neišvengiamas.

Iš karto sakau, kad lietuviškai išverstas kaip Griausmingas aštuonetas tokio įspūdžio ir nuotaikos tikrai nepaneigia!!! Nors ir būdamas iš 8 šio kino kūrėjo visiškai autorinių darbų tikrai ne geriausias. Net sunku patikėti, kad čia nenusirašiau – filmo pirmomis sekundėmis išnyrantis užrašas, kad "HATEFUL EIGHT" yra tik 8-asis Quentino filmas yra teisingas! (Skaičiavau dabar, skaičiavau – tikrai. Yra žymiai daugiau filmų, kuriose Tarantino dalyvavo. Kartais jis parašytas toli nuo kitų kūrėjų. Tačiau visada matydavome, jog šio žmogaus įtaka tam filmui – milžiniška).

GRĖSMINGAS AŠTUONETAS – visiškai tarantiniško stiliaus atstovas. Vertintojai paprastai neduoda jam daugiau kaip to paties 8-tuoneto. Nesutikt su tuo sunku. Tačiau čia pat tie vertintojai žeria filmui puikius ditirambus, kaip antai man nežinomas apžvalgininkas Georgijus Muja:
"Išvada – eilinė pergalė. Pagrindinio šiuolaikinio kinematografo genijaus, pakeitusio kiną negrįžtamai, tęsiančiu ėjimą savo keliu. Absoliučiai unikaliu keliu. Tai – ne geriausias Tarantino filmas. Bet daugumai pasaulio kino kūrėjų iki tokio lygio prisikapstyti nepavyks niekada..."

Iškalbingai pasakyta!

Laikas pradėti šnekėti apie filmą. Kaip visi suspėja sužinoti, žiūrės vesterną. Baiminausi, jog Quentinas nepajėgia išsukti iš sėkmę nešusio savo ankstesnio filmo-vesterno vėžių ir kartoja savo herojų kelionę pagal IŠTRŪKUSIO DŽANGO maršrutą. Tikrai ne !!! Žanriškumas tas pats, bet filmai – nepanašūs.
Žemiau cituoju interviu su Quentin Tarantino. Ten klausiantysis, kaip ir kiti vertintojai, asocijuoja GRĖSMINGĄJĮ AŠTUONETĄ su didžiojo vesternų kūrėjo italo SERGIO LEONE kinu. Taip, prikišti įtaką ir duokles praeičiai įmanoma, bet Tarantino tikrai atsiriboja nuo net menkiausio kopijavimo ir akivaizdžiai kuria savojo vesterno versiją. Ogi SERGIO LEONE, mano mėgiamiausias režisierius, lyg ir nieko dnedarė gyvenime, tik kūrė savuosius vesternus. Tačiau kaip jis tai darė! Kritiškoji Živilė Pipinytė apie vieną jo 1968 m. filmą rašė:
"Viskas parodyta taip virtuoziškai, kad filmas veikia visas jusles, sukelia sunkiai apibūdinamą palaimą net ir žiūrint filmą nežinia kelintą kartą."
Lygiuotis į SERGIO LEONE ne sarmata. Bet tai daryti kai kam išeina beviltiškai bukai (pvz. "Traukinio apiplėšimas, kurį atliko Saulius ir Paulius") arba kūrybingai, įdedant visą savo kūrybinę jėgą. Toks ir yra Quentinas...

Taigi, pabandysiu pasvarstyti, kiek Leonės įtakos leido sau palikti GRĖSMINGĄJAME AŠTUONETE Tarantino. Tai daryti įdomu, nes tarp kaltinimų režisieriui dažniausiai pasitaiko, kad jis, prisižiūrėjęs begales kino, kuria tarsi jų samplaikas, darydamas savo kiną citatų mozaika.

Neaprėpiamuose akimi sniegynuose rieda šešiakinkė karieta. Dar nespėjus susivokti, kokį gamtos grožį regi, pasigirsta styginių garsai simfoniniame orkestre. Didingumą atskleidžiančioje muzikoje, panašumas į pirmame sakinyje išvardintus kino hitus, greitai baigiasi, nes muzikoje pasigirsta ne tokio orkestro sudėties originalūs mušamieji ir elektroninių instrumentų solo. Muzikos stilius atpažįstamas – tai iškilusis Sergio Leone kompozitorius Ennio Morricone !!! Šis muzikos genijus, prieš penketą metų viešėjas Vilniuje ir po koncerto Vingio parke susitikęs kavinėje su kino profesionalais mėgėjais, GRĖSMINGĄJAM AŠTUNTUKUI dovanoja net 50 minučių muzikos, diriguodamas Čekijos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Cool dalykas! (Yra tik 3 vokalistų atliekamos dainos (iš jų viena – paties ROY ORBISON), kurių bent 2 skamba slenkant pabaigos titrams). Nors tokių iškilių melodijų gal nesusiformuos, bet šis aspektas, žinoma, lygintinas su Sergio Leones vesternais.

Stingdantis šaltis viso 2 val. 47 min. trukmės filme, galinga pūga – jau Quentino Tarantino originalumas, nes Sergio Leones vesternuose buvo žymiai daugiau būdinga JAV prerijų smėlio pūgos, kepinanti saulė, prakaitas dėl karščio...
Sergio Leone taip pat apsiriboja ribotu kiekiu pagrindinių personažų. Bet jų "nuotykiai" ėjimas link įspūdingo "išrišančiojo" finalo yra kur kas intensyvesni ir supainioti. Quentinas Tarantino parašė paprastesnį scenarijų ir žiūri filmą tarsi novelę apie vieną 8 personažų dieną. Pirma filmo dalis, kai du kietuoliai vyksta karieta yra aiškiai ištęsta. Bet tas faktas "nenuteikia prastai", nes ilgi pokalbiai, kurie nelabai prasmingi siužetine prasme, yra tarantiniškai puikūs ir įdomūs. Nors nuojauta, kad kažkas įvyks, kad personažai sukasi paslaptoes orbitoje GRĖSMINGĄJAME AŠTUNTUKE, yra, bet ji "nusėda" Tarantino žiūrovo galvoje vangiau negu Leonės atvejais. Kartais atrodo, kad kalbama tik dėl kalbėjimo ir niekur "jie neveda" veiksmo prasme.
Charizmatiški Tarantino herojai irgi skiriasi nuo Leones. Clint Estwood, Lee van Cleefo Cjarles Bronson ar Eli Wallach personažai buvo neeiliniai kietuoliai. O kaip pistoletiniams snaiperiams tetruko tik dievybės aureolės. Tarantino "žulikai" kur kas žmogiškesni. Tuo pačiu ir žioplesni, nežinantys kaip elgtis. kad "situacija būtų jų". Tik bene daugiausia Quentino filmuose vaidinusio Samuel L. Jacckson majoro personažas išsiskiria įžvalgumu. Jo skvarbiai žiūrinčios ir šokinėjančios orbitoje akys – vienintelis faktorius, ryškiai išduodantis, jog kažkas reikšįmingo įvyks toje ribotoje personažus įkalinusioje erdvėje.

Kai tai įvyksta, finalinė įtampa panaši abiejų režisierių sprendime – tik puikiai žinome, jog pagrindinis Leone personažas turėtų išeiti nugalėtoju. Tarantino sprendžia savaip...
Reikia pripažinti, kad aktorių charizmatiškumu režisieriai nenusileidžia viens kitam – senstelėję holivudo žvaigždūnai iš antros eilės Kurt Russel, Tim Roth, Michael Madsen, Bruce Dern ar man mažiau žinomas, bet daugiausia savąja vaidyba veikiantis GRĖSMINGOJO AŠTUONETO žiūrovus, būsimasis šerifas Walton Goggins ir meksikietis Damian Bishir, iki tol nedirbę su Tarantino, yra šaunus castingas. Koncertuodamas Vilniuje nuostabus vokalistas ERWIN SHRIOT pristatydamas orkestrą, praleido vienintelę moterį kontrabosininkę. Tik praėjus kuriam laikui, jois pareiškė, kad viskas, kas geriausia, stengiasi palikti pabaigai. Ir atliko specialų savo kolegės liaupsinimo show. Taip ir aš – specialiai neįvardijau aktorių eilėje vienintelės filme moters Jennifer Jason Leigh, leudusios save Quentinui Tarantino ir pasendinti, ir subjauroti. Už tai nežinau, kas turi įvykti, jog aktorė nebūtų nominuota OSKARUI gauti už ne pagrindinę rolę!

Kaip norėtųsi, kad šis aukšto išpildymo lygio filmas būtų džiaugsmu ne vien patrakusiems Quentino Tarantino filmų gerbėjams, bet būtų pamatytas ir nepažinojusių šio 52-ų metų filmų madų diktatoriaus iki šiol. Deja, GRĖSMIGĄJĮ AŠTUONETĄ nelaikau tinkamu pradėti pažintį su Quentino Tarantino kūryba. Šiame filme "kraujas liejasi laisvai", susišaudoma brutaliai. Ir tik pažįstantys Tarantino stilių gerai suvoks tame slypintį humorą ir satyrą. Kitiems, ypač ne "studentiško" amžiaus kino mėgėjams Tarantino gali pasirodyti labai jau žiaurus. Nežiūrint to, neabejoju, kad kaip ir "Negarbingi šunsnukiai", "Ištrūkęs Jango", naujasis "Grėsmingasis aštuonetas" atneš daug pelno ištikimiesiems Quentino Tarantino prodiuseriams Bobui ir Harvey Weinsteinams...



kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12986

2016-01-10 00:25 2 žinutė iš 12 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Sutrumpintas Quentin Tarantino pokalbis su Lane Brownu, pernai išspausdintu "New York Magazine".


Netrukus "Grėsmingojo aštuoneto" premjera, kaip sekasi dirbti?

Turime daugiau nei valandą baigtos medžiagos. Ką tik grįžau iš studijos, kur žiūrėjau pirmą sumontuotą filmo dalį.

Esate patenkintas?

Kol kas nesirengiu žudytis. Yra kaip yra. Skubame, kad spėtume laiku. Paskui taisysime ir gerinsime. Kiekvieną filmą kūriau skubėdamas, stengdamasis spėti iki sutarto laiko. "Pasiutusių šunų" laukė Sandansas, "Bulvarinį skaitalą" rengėme Kanams. Iki šiol mums visada pavykdavo baigti laiku. Skubėjimas taip pat leido išvengti situacijų, kai žmonės, kurie už jį sumokėjo, susėda žiūrėti jau baigto filmo ir pradeda draskyti jį į gabalėlius. Kai dirbu iki paskutinės minutės, tokioms diskusijoms nelieka laiko.

Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į filmų kūrimą po to, kai "Ištrūkęs Džango" ir "Negarbingi šunsnukiai" sulaukė komercinės sėkmės?

Niekas nepasikeitė. Bent jau nematau skirtumo tarp to, kaip pasakoju filmo istoriją. Stengiuosi nekartoti "Grindhouse" klaidų. Su Robertu Rodriguezu pripratome, kad vaikštome savais vingiuotais keliais, o žiūrovai seka iš paskos kaip dūmas. Šiuo atveju taip nebuvo. Buvo verta sukurti tą filmą, bet būtų buvę daug geriau, jei mūsų nebūtų užklupęs visiškas žiūrovų abejingumas.

Dažnai kartojate, kad kurdamas filmą stengiatės diriguoti publikai kaip orkestro dirigentas. Ar šis menas dabar nėra sunkesnis, nes žiūrovai labiau išprusę ir pripratę prie Jūsų stiliaus?

Išprusę žiūrovai nėra problema. Bėdų atsiranda tada, kai žiūrovai kvaili. Bet tikrai stebiu tam tikrą progresą. 6-ajame dešimtmetyje žiūrovai priėmė tokį dirbtinumo lygį, kuris kėlė jiems juoką 1966-aisiais. Bet 1978 metų kinomanai suktų nosį nuo to, kas 7-ajame dešimtmetyje buvo akivaizdu. Svarbiausia yra aplenkti laiką ir iki ašarų nesijuokti iš filmų, kuriuos sukūrei prieš 20 metų. Apie "Bulvarinį skaitalą" žmonės sakė: "Nieko tokio dar nemačiau." Dabar taip jau nebūna. Nemanau, kad darau kažką, kas būtų nesuprantama eiliniam mirtingajam. Manau, kad žiūrėdami "Ištrūkusį Džango" ar "Negarbingus šunsnukius" žiūrovai jaučiasi gana tvirtai. Po filmo jie neklausia: "Kas tai, po velnių, buvo?" Jie jau žino, ko siekiu. Supranta, kas man rūpi.

Kuo taip sužavėjo vesternas, kad imatės jo jau antrą kartą? Dabar daug vesternų nebekuriama...

Tačiau jų dar yra. Antoine’as Fuqua nufilmavo "Stebuklingąjį septynetą" su Denzelu Washingtonu. Aš – "Ištrūkusį Džango", bet stebiuosi, kad jų nėra daugiau. Tai žanras, kuris geriausiai atspindi epochos problemas ir vertybes. 6-ojo dešimtmečio vesternai geriau rodė Eisenhowerio laikų Ameriką nei visi kiti filmai kartu. 4-ojo dešimtmečio vesternai populiarino savo dešimtmečio idealus. 8-ajame dešimtmetyje buvo antivesternai, arba gal juos galima pavadinti "Watergate" vesternais. Jų antiherojų mentalitetas buvo kaip hipių arba nihilistų. Tada sukurti filmai apie Jessie Jamesą, kuriuose jis buvo rodomas kaip žudikas maniakas. Filme "Dirty Little Billy" (rež. Stan Dragoti, 1972, – red. past.) garsusis Bilis Vaikelis rodomas kaip gražus niekšas, turintis žudiko instinktą. 8-ajame dešimtmetyje žaizdos draskomos ir rodoma, kas iš tikrųjų buvo tie žmonės. Bet 9-ojo dešimtmečio "Silverado" grįžta prie auksinės legendos, tai lyg reiganiška vesterno atmaina.

Tad ką "Grėsmingasis aštuonetas" mums sako apie pirmąjį XXI a. dešimtmetį?

Norėčiau, kad niekas nerodytų, jog tai šiuolaikinis filmas. Nei forma, nei režisūra. Troškau tik papasakoti savo istoriją. Jei kas nors iš anksto nori sukurti hipišką arba kontkultūrinį vesterną, perdėjimų neišvengs.

"Grėsmingojo aštuoneto" fone esantis pilietinis karas šiek tiek primena Sergio Leone’s "Gerą, blogą ir bjaurų".

Taip, tik "Geras, blogas ir bjaurus" nesigilino į to laiko rasinius konfliktus. Mano filmas pasakoja apie tai, kaip karas plėšo šalį ir kokį jis turi poveikį rasiniams santykiams po šešerių, septynerių, aštuonerių ir net dešimties metų.

Būtent tai ir padaro filmą labai aktualų. Juk dabar visi kalba apie rasinius klausimus.

Taip, žinau. Todėl esu toks susijaudinęs. Pagaliau diskutuojama atvirai ir bandoma atsisakyti baltųjų dominavimo. Būtent apie tai mano filmas.

Kaip atsitiko, kad Baltimorės ir Fergiusono įvykiai rado atgarsį "Grėsmingajame aštuonete"?

Scenarijus jau buvo parašytas ir filmas nufilmuotas, kai viskas tik vyko. Likimas lėmė, kad dabar tai tapo dar aktualiau. Džiaugiuosi, kad žmonės pradėjo apie tai kalbėti ir aiškintis su instituciniu rasizmu, kuris egzistavo šioje šalyje, bet ilgai buvo ignoruojamas. Jaučiu, dabar vyksta kažkas panašaus kaip istoriniame 7-ajame dešimtmetyje, kai žmonės buvo priversti pagarsinti ir apnuoginti blogiausius dalykus, kad vėliau pagerėtų.

Visada rėmėte Obamą. Ką manote apie jo prezidentavimą?

Jis fantastiškas. Trumpai tariant, tai mano mėgstamiausias prezidentas. Paskutiniais mėnesiais jis buvo neįtikėtinas. Man daro įspūdį greitai priimami sprendimai, nulis kompromisų. Man taip pat patinka jo stoicizmas, lyg jam nerūpėtų, ką vėliau pasakys žmonės. Dar nemačiau, kad kas būtų baigęs valdyti tokiu stiliumi. Žmonės, kurie rėmė Obamą iš pat pradžių, abejojo kai kuriais jo sprendimais. Dabar jie gauna atsakymus į visus savo klausimus.

Grįžkime prie kino. Stevenas Spielbergas ir George’as Lucasas į kino ateitį žiūri pesimistiškai, sako, kad už kampo laukia katastrofa. Jiems neramu, kad komerciniai filmai išstumia ambicingesnius, nepriklausomus. Pritariate jų nuogąstavimams?

Nesuprantu, kodėl jie nepatenkinti tokiais filmais, juk patys neturi jų režisuoti. Vidutiniškai kas šešeri metai pasigirsta dejonių dėl kino nuopuolio. Visi sutariame, kad 8-asis dešimtmetis arba 4-asis – tai geriausi Holivudo laikotarpiai. Aš pridėčiau dar 10-ąjį. Tačiau panašios dejonės girdimos kiekvieną dešimtmetį.

Taigi Jūsų neliūdina šiuolaikinio kino būsena?

Tikrai ne dėl tų pačių priežasčių. Jei kas reguliariai visus metus vaikščios į kiną, jam bus sunku išrinkti 10 geriausių, nes tų, kurie patiko, bus daug daugiau. Lengviau būtų išrinkti dvidešimt geriausių. Kasmet atsiranda vienas šedevras. Kai jų yra daugiau, galime kalbėti apie ypatingą derlių.

Todėl kalbėkime ne apie populiarius brangius filmus, nes niekas taip gerai neapibūdina kino, kaip filmas, sukurtas su mintimi apie "Oskarą".

Dabar į "Oskarus" pretenduoja nepriklausomi filmai. Paimkime kad ir filmus "Vaikams viskas gerai" (rež. Lisa Cholodenko, 2010, – red. past.) ar "Kovotojas" (rež. David O. Russell, 2010, – red. past.). Tai filmai iš vidurinės lentynos, juose vaidina vidutinio dydžio žvaigždės, o režisieriai disponuoja vidutinio dydžio biudžetais, tačiau jie daug didesni už tuos, kurių būtų galėję tikėtis anksčiau. Kitas klausimas, ar juos dar prisiminsime po 20 metų. Nežinau, ar juose yra tas "kažkas", ką turėjo 8-ojo dešimtmečio filmai. Kiti filmai, kurie ateina į galvą, – "Skandalo užrašai" (rež. Richard Eyre, 2006, – red. past.) arba "Filomena" (rež. Stephen Frears, 2014, – red. past.). Pusė filmų su Cate Blanchett – kaip tik tokie arthouse kūriniai. Nesakau, kad jie blogi, bet nemanau, kad jie gerai pasens. O "Kovotojas" ar "Amerikietiška afera" (abu D.O. Russello, – red. past.) tikrai gerai atrodys ir po 30 metų.

Tikrai taip manote?

Turiu teisę klysti, nesu Nostradamas.

Kas patiko filme "Kovotojas"?

Jame matyti Davido O. Russello režisūrinio talento sprogimas. Jis yra geriausiai po manęs su aktoriais dirbantis režisierius. "Kovotojo" aktorių ansamblis fantastiškas. Mėgstu jį lyginti su "Miestu" (rež. Ben Affleck, 2010, – red. past.), kuris man taip pat patinka. Tačiau tai tik geras kriminalinis filmas, ir nieko daugiau. Jis neprilygsta "Kovotojui", nes visi jame labai gražūs: filmo niekšelis, FTB agentas, net paprasčiausia kekšė.

"Ištrūkusio Džango" plakate buvo Jamie Foxxo ir Leonardo DiCaprio nuotraukos, "Negarbingus šunsnukius" reklamavo Bradas Pittas. Garsiausi "Grėsmingojo aštuoneto" aktoriai – Kurtas Russellas, Samuelis Jacksonas ir Jennifer Jason Leigh. Ar nebuvote spaudžiamas kviesti didesnes žvaigždes?

Ne. Jei scenarijuje būtų buvęs vaidmuo didelei žvaigždei, tikrai būtų toks spaudimas. Man tai ne problema, nors nelabai mėgstu siūlomus aktorius. Bet tai, kad kas nors yra didelė žvaigždė, dar nereiškia, kad jo ar mano gerbėjai norėtų mūsų bendradarbiavimo. Yra grupė aktorių, kuriuos galėčiau pavadinti "savais", nes jie puikiai perteikia dialogus. Man tai labai svarbu. "Grėsmingajam aštuonetui" Bradas ir Leo nebūtų tikę. Man rūpėjo parodyti grupę, kurioje nėra individualybių, bet visi joje vienodai svarbūs.

Išgelbėjote kelių aktorių karjeras. Ar pykstate, kai Jūsų aktoriai nedaro didelės karjeros ir grįžta į išeities tašką?

Niekas nebaigia toje pačioje vietoje. Gal ne visada tai toks atgimimas kaip Johno Travoltos. Būtų malonu, jei Pam Grier gautų pagrindinius vaidmenis kitų režisierių filmuose, bet šių dienų kine trūksta pagrindinių vaidmenų juodaodėms penkiasdešimtmetėms aktorėms.

Jei esate toks geras scenaristas, ar nemanote, kad turėtumėt parašyti porą gerų vaidmenų vyresnėms aktorėms?

Nejaučiu tokios pareigos. Kadaise mėgau kviesti aktorius vaidmenims, kuriuose jie iš tikrųjų galėtų parodyti, ką sugeba. Bet tai jau praėjo. Dabar viskas sukasi aplink mano herojus. Juk pirmiausia tai ir liks po manęs.

Ar pasitaiko atsisiųsti filmą iš interneto?

Ne, mano televizorius neprijungtas prie interneto. Tai, matyt, kartų klausimas, bet manęs jis visai neslegia. Tačiau mane slegia mintis, kad kas nors gali žiūrėti mano filmą telefone.

Kokie šių metų filmai patiko labiausiai?

Nedaug ką žiūrėjau šiemet. Per ilgai kūriau savąjį. Bet patiko "Kingsman. Slaptoji tarnyba" (rež. Matthew Waugh, – red. past.) ir "Jis tave seka" (rež. David Robert Mitchell, – red. past.). Pastarasis, ko gero, geriausias siaubo filmo sumanymas per daugelį metų.

Kaip jaučiatės supratęs, kad kiti režisieriai stengiasi Jus mėgdžioti?

Tai nuostabus jausmas. Tai reiškia, kad gerai dirbu savo darbą. Esu kinematografininkas, vadovaujantis savo kartai. Hitchcockas ir Spielbergas taip pat tai patyrė. Dar prieš atsidurdamas už kameros, supratau, kad mano misija – kurti tokius filmus, kurie paskatins jaunus žmones kurti savus. Šiandien galiu pasakyti, kad man pavyko šį tikslą pasiekti.


Parengė K. R., 7md


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12990

2016-01-11 09:26 3 žinutė iš 12 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Įteikti AUKSINIAI GAUBLIAI.
Atspėjau dėl ENNIO MORRICONE.

Nepataikiau, deja, dėl Jennifer Jason Leigh.

http://banga.tv3.lt/lt/2content.content_view_club/2425955-=(22393713


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12999

2016-01-17 14:11 4 žinutė iš 12 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Kaip ir reikėjo laukti, gyvas klasikas Ennio Morricone pristatytas OSKARUI už geriausią muziką. Neabejoju, jog gaus apdovanojimą...

GRĖSMINGASIS AŠTUONETAS nominuotas OSKARUI kitse kategorijose:

Geriausia antro plano aktorė Jennifer Jason Leigh.

Geriausia kinematografija.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13001

2016-01-17 14:53 5 žinutė iš 12 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Tim Roth dažniausiai vaidina niekšingus žudikus, gudrius piktadarius, o šįkart – ir koriką. Anglijoje gimęs T. Rothas pats yra režisierius, taip pat serialo "Melo teorija" žvaigždė. Be jo neįsivaizduojama ir Q. Tarantino kūryba. T. Rothas vaidino režisieriaus filmuose "Pasiutę šunys", "Bulvarinis skaitalas", "Keturi kambariai". Filmavimo aikštelėje, kurioje draudžiami telefonai ir elektronikos prietaisai, kino kūrėjai susitiko po dviejų dešimtmečių pertraukos.

Politinė pramoga – Internete radome jūsų vaidmenų galeriją. 80 proc. nuotraukų laikote ginklą arba kardą. Ar jums žavu būti blogam? Pirmasis vaidmuo, kurį esu sukūręs, buvo skustagalvio nacio. Dar būdamas mažas kentėjau nuo kitų vaikų chuliganizmo. Nuolat bėgdavau slėptis. Žinojau, kaip vaidinti chuliganą, nes pats daug jų mačiau.

Tokie personažai dažniausiai išsiskiria iš kitų ir daro didesnį poveikį.
Filmas – kaip mįslė: viena žiūrovui parodoma, kita nuo jo nuslepiama.

Kaip šiuo atveju vyko darbas su Q. Tarantino?
Jis turi neišsemiamą vaizduotę. Kaip kino mokslininkas – nufilmuoja savo galvoje, perkelia į juostą, o pakeliui padaro kelis pakeitimus. Jei jaučia, kad kas nors krypsta įdomia linkme, seka paskui. Itin specifiška, kaip Q. Tarantino mąsto apie žiūrovą. Sako: "Įsileisk jį, parodyk jam. Dabar užtrenk duris. Vėl grąžink atgal." Nuolat kuria filmus – jei ne juostoje, tai savo galvoje.

Režisieriaus kūryboje daug tamsaus humoro. Vaipotės, paskui iškart juokiatės... Ar dėl humoro jo filmai ne tokie intensyvūs?
Dažniausiai aikštelėje kvatojame iki negalėjimo. "Bjaurusis aštuonetas", kurio veiksmas vyksta iškart po JAV pilietinio karo, yra linksmas ir sukurtas neįtikimai pačiu laiku. Kai pradėjome scenarijaus skaitymus, Baltimorėje vyko protestai. Mane stulbina, kad respublikonų prezidentinės rinkimų kampanijos politikai nė neslepia savo rasizmo. Dėl to filmas tik dar aštresnis – politine pramoga.

Jūsų kalba apie teisingumą – fantastiška.
Argi ne puiki kalba? Nepaprasta. Kaip geras monologas teatre.

Regis, filmas, siunčiantis žinutę, padvigubina jo poveikį. Ar jums svarbu ieškoti vaidmenų, turinčių ir socialinį komentarą?
Filmas geresnis, kai yra socialinis komentaras. Mano kita juosta taip pat turi aktualumo – ji apie Regą Keysą, žmogų, kurio sūnus buvo karo policijos pareigūnas Irake. Likus porai dienų iki sugrįžimo namo sūnus nužudomas. Tėvas atveria karsto dangtį ir ima kelti klausimus, kas nutiko. Jis nori atsakymų, bet ministras pirmininkas tyli. Tuomet iškelia savo kandidatūrą, susiduria su premjeru akis į akį prieš televizijos kameras ir tyliai, ramiai perima valdymą. [Į premjerą – su žmona Nikki Butler ir sūnumis.] Į premjerą – su žmona Nikki Butler ir sūnumis.

Praėjo du dešimtmečiai nuo pastarojo karto, kai dirbote su Q. Tarantino. Kokius skirtumus įžvelgiate?
Nuolat palaikėme ryšį, susitikdavome viename ar kitame pasaulio krašte. Q. Tarantino norėjo, kad filmuočiausi ir "Negarbinguose šunsnukiuose", tačiau tuo metu buvau užimtas. Pasirodo, praleidau daug linksmų nuotykių už kadro. Be abejo, jis vis dar tas pats vaikinas iš "Pasiutusių šunų". Nepalyginama yra filmavimo aplinka. Į aikštelę režisierius neleidžia neštis jokių elektronikos prietaisų. Prieš eidamas į darbą turi pasidėti telefoną ir tik grįždamas jį pasiimti. Iš pradžių nesupratau, kodėl tai svarbu. Vėliau, filmuodamasis jau kitoje juostoje, nustebau: visi įnikę į telefonus, savo reikalus, elektroninį paštą ar žaidimus – jokio susitelkimo. Per pertraukas Quentinas leidžia muziką. Nuostabu.

Pasiilgote filmavimų?
Taip, niekada nebuvau filmavęsis 70 mm juostoje. Kaskart jaučiau tam tikrą riziką, kai kitą dieną peržiūrimi įrašai. Kaip rusiška ruletė – lauki sukryžiavęs pirštus, kad viskas būtų pavykę.

Esate patenkintas "Bjauriojo aštuoneto" rezultatu?
Yra scenų, kurias režisierius įtraukė mums nežinant. Tad filmas, nors patys jame vaidinome, buvo staigmena. Žinoma, "Bjauriajame aštuonete", kaip ir kitose Q. Tarantino juostose, iškart atpažįstamas jo braižas. – Džiugu, kad palaikomas vesterno žanras.

Nors skirtumai tarp filmų "Ištrūkęs Džango" ir "Bjaurusis aštuntukas" – ryškūs. Kurie vesternai jūsų mėgstamiausi?
"Raudonoji upė" – puiki vaidyba, "Kartą laukiniuose Vakaruose". Taip pat TV filmai: "Virdžinijos kaubojus", "Bonanza" ir kiti, kuriuos prisimenu iš vaikystės.

Dažnai einate į kiną?
Taip, ypač per festivalius. Džiaugiuosi prabanga būti dideliu aktoriumi, eiti pasižiūrėti filmo, kuriame vaidinu, ir sėdėti tamsioje salėje su daugybe nepažįstamų žmonių. Mielai režisuočiau. Taip pat grįžčiau į televiziją. Teatras? Ne, tik ne tai. Jaučiu siaubingą scenos baimę.

Ar parsinešate blogus vaidmenis namo?
Mano žmona kartais sako: "Dieve, tu mane išgąsdinai." Taip yra nutikę porą sykių. Kai dirbau su režisieriumi Michaelu Haneke, įsibrovimo ir įkaitų dramą "Pakvaišę žaidimai" filmavome eilės tvarka. Taigi pafilmuodavome vieną dieną, o kitą tęsdavome nuo ten, kur baigėme. Ir taip penkias ar šešias savaites. Tai mus visiškai išsekino. Buvo depresyvu. Pažiūrėjęs filmo versiją vokiečių kalba pagalvojau: "Prakeikimas."

Užaugote Londone. Jūsų tėvas buvo žurnalistas, mama – mokytoja...
Taip pat dailininkė – Birmingame baigė meno mokyklą. Tapydavo ir tėvas. Jis gimė Brukline, paskui persikėlė į Kaliforniją, kurį laiką buvo vesternų kaskadininkas. Ir aš lankiau ne dramos, o meno mokyklą. Kai buvau 16 ar 17 metų, su draugu dalyvavau mokyklinio spektaklio atrankoje. Teatro mokytoja pamatė, kad mano gyvenimas – tikra painiava, ir priglaudė po savo sparnu. Nuo tada kartkartėmis vis vaidindavau teatruose, bažnyčiose, baruose. Galiausiai, kai darbo biržoje paklausė, kokia mano profesija, pasakiau – aktorius. Pradėjau dirbti ir daugiau ten nebegrįžau.

Kokio personažo nesate vaidinęs, tačiau norėtumėte įkūnyti?
Man visuomet patiko Jagas iš Williamo Shakespeare'o "Otelo".

Juk tai – dar vienas blogiukas.
Jis – puikus vyrukas, karys (juokiasi).

Pagal užsienio spaudą parengė GINTARĖ ČIULADAITĖ, LŽINIOS



kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13014

2016-01-22 14:32 6 žinutė iš 12 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Kadangi girdisi įvairiausių nuomonių apie filmą ir tarp tų, kuriems nepatiko yra tikrai išmanančių kiną, laukiau ŽIVILĖS PIPINYTĖS nuomonės:

"Filmo "Grėsmingasis aštuonetas" ("The Hateful Eight", JAV, 2015) titruose iš pat pradžių lyg perspėjimas nuskamba, kad tai – aštuntasis Quentino Tarantino filmas. Vadinasi, liko dar du ir režisierius pasitrauks iš kino. Ką jis veiks, dar anksti spėlioti, nors visai nenustebčiau, jei Tarantino imtų kurti romanus ar pjeses. Dialogus jis rašo puikiai, kalbos jausmas – tiesiog tobulas: kiekvienas naujojo filmo personažas kalba taip, kad akivaizdi jo kilmė ir išsilavinimas, personažų istoriją jis gali papasakoti keliomis replikomis. Kita vertus, nežinau, kas dabar gali prilygti Tarantino darbui su aktoriais. Visiems būtų geriau, jei jis liktų kine, juolab kad Tarantino nuolat prisipažįsta jam meilę.

Ji akivaizdi nuo pirmųjų kadrų, kai plačiame ekrane (filmuota ant 70 milimetrų juostos, kuri buvo populiari 7-ajame dešimtmetyje), skambant Ennio Morricone’s muzikai, pamažu ryškėja pakrypusi medinė Nukryžiuotojo skulptūra, o jos fone atsiveria snieguose paskendę kalnai ir jų papėdėje skubantis diližanas. Žinoma, kalno viršūnė gana aiškiai primena studijos "Paramount" emblemą, o nuorodų į vesterno istoriją filmas kimšte prikimštas, ką jau kalbėti apie pavadinimą. Bet šįkart režisierius nesistengia polemizuoti nei su klasikiniais vesternais, nei su antivesternais, ima tik tai, ko jam reikia. Todėl vienas amerikietiškiausių žanrų režisieriui yra būdas diskutuoti apie šiuolaikinę Ameriką, nors galiausiai noras sušiuolaikinti filmą, man regis, tapo jo silpnąja vieta.

"Grėsmingasis aštuonetas" nukelia į XIX a. antrosios pusės Vajomingą ir beveik visas vyksta vienoje kalnų užeigos erdvėje, kur susitinka aštuoni niekšai. Viskas prasideda, kai "galvų medžiotojas" Džonas Rutas, pramintas Kartuvėmis (Kurt Russell), pakeliui į Redroką, į kurį diližanu veža sugautą nusikaltėlę Deizę (Jennifer Jason Leigh), sutinka kolegą – juodaodį Pilietinio karo veteraną majorą Voreną (Samuel L. Jackson), ten pat gabenantį kelis nusikaltėlių lavonus, bei būsimą miestelio šerifą Krisą Maniksą (Walton Goggins), kurio tėvas kovėsi konfederatų pusėje. Artėjant audrai jie priversti sustoti kalnų užeigoje, kur randa keistokus svečius: buvusį konfederatų generolą (Bruce Dern), kaubojų (Michael Madsen), profesionalų budelį (Tim Roth) ir užeigos šeimininkus pavaduojantį meksikietį (Demian Bichir).

Filmo personažai turi aiškų požiūrį ir į Pilietinį karą, ir į teisingumą, ir į rasių santykius. Labiausiai Tarantino pabrėžia rasizmą – juo užsikrėtę visi, o žudikė Deizė net nenori būti viename diližane su juodaodžiu. Tačiau ir majoras Vorenas neslepia, kad kariavo tik norėdamas nužudyti kuo daugiau baltųjų. Pagrindinė jų pokalbių tema – teisingumas. Jį aiškins visi, kiekvienas savaip. Todėl toks svarbus filmo leitmotyvas – prezidento Abrahamo Lincolno laiškas majorui, kurį skaitant personažai susijaudina ir ima virpėti.

Greitai tampa aišku, kad ne visi svečiai yra tie, kuo apsimeta. Tada užeigoje prasidės kažkas panašaus į Agathos Christie detektyvą: teks spėlioti, kas yra kas, kas nuodija, kur dingo užeigos šeimininkai, o paskui net ir kas iš aštuoneto apskritai išgyvens. Kai užeigoje pirmąkart nuskambės šūviai, Tarantino pats prabils iš už kadro ir parodys, kas vyko prieš diližanui atvykstant į užeigą. (pabraukta mano – k.)

Galima sakyti, kad režisierius kartojasi, galima priekaištauti dėl trukmės ir literatūriškumo, kurį pabrėžia ir senamadiškas filmo skirstymas į skyrius, galima grožėtis kraujo ir vėmalų fontanais. Galima ir sakyti, kad gana teismukų teiginių apie Amerikos teisingumą ir nuo jo neatsiejamą prievartą vis dėlto neužtenka. Tačiau tai – Tarantino filmas. Todėl žiūrėdama į stambiu planu nufilmuotas ritmingai judančias arklių galvas, kurių fone – sniego dykynė ir Morricone’s muzika, pasijutau lyg skaityčiau Lincolno laišką.

7md


Andreja
Atkakli dalyvė

Klube: ne narė

Parašė žinučių: 182

2016-01-26 14:54 7 žinutė iš 12 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: Andreja Įtraukti Andreja Į adresų knygelę
Aš labai mėgstu Tarantino. Prasidedant filmui, dar ir skambant puikiai Morricone muzikai tokia laiminga sėdėjau kino salėje ir žinojau, kad dabar tai bus smagumo. Šypsena Vis dėlto jau po filmo jaučiausi kažkaip lyg jis būtų sunkiau susižiūrėjęs nei kiti matyti Tarantino filmai, nors neabejotinai tai geras filmas ir man jis patiko. O vakar užlopius Django spragą dar kartą įsitikinau, kad The Hateful Eight man žiūrėjosi neįprastai sunkiau. Manau, kad dėl sunkesnių dialogų, kalbų, matyt ne viską galėjau greit perprast, taip pat ta nuolatinė uždara erdvė (karietoje, po to toj patalpoj be galimybės ištrūkt) irgi lėmė, kad nebuvo to tokio polėkio būdingo Tarantino filmams. Bet čia nesiskundžiu, be abejonės tos uždaros erdvės yra dalis filmo esmės, tiesiog greičiausiai tai irgi "apsunkino" žiūrėjimą. Dar kilo mintis, kad pažiūrėjus dar kartą paliktų jis man geresnį įspūdį, geriau perprasčiau tuos pokalbius ir viską. Šypsena Baisu net prisimint, kad taip man buvo su Reservoir Dogs, pirmą kartą buvo fainas, geras filmas, o antrą - tiesiog puikus. Gal ir čia taip būtų, bet jei ir bus, tai ne artimiausiu metu. Šypsena

Geras filmas ir Tarantino gerbėjams turi patikt, ir kitiems, manau, taip pat. Šypsena

Dar, beje, ta kažkurio kritiko cituota mintis pirmoj žinutėj, labai puikiai atspindėjo ir tai, ką aš galvojau po šio filmo, tikrai - ne pats geriausias Tarantino filmas, bet daug kam iki tokio lygio laaabai toli. Šypsena

Ak, ir dar dėl Morricone norisi atskirai užsimint, na labai labai man ta muzika šiam filme, net kažkiek apmaudu, kad su tokia muzika filmas galėjo būt ir stipresnis. Šypsena


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13033

2016-01-31 20:55 8 žinutė iš 12 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Manau, labai tiksli recenzija:

http://literaturairmenas.lt/2016-01-22-nr-3551/3004-kinas/4704-dmitrij
-gluscevskij-kventinas-skaiciuoja-iki-astuoniu


Būtinai paskaitykite. Kiek aiškiau susidėlios taškai, vertinant šį filmą.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13049

2016-02-12 18:41 9 žinutė iš 12 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Praėjus 7,5 m. po Ennio Morricone vizito Lietuvon, maestro 6 -ą kartą nominuotas gauti OSKARĄ už geriausią muziką. Sunku patikėti, bet šios kategorijos Oskaro jis neturi. Dar gražiau – nei viena iš 5-ių iki šiol buvusių nominacijų nebuvo už muziką nei jokiam SERGIO LEONE filmui !!!. Protu nesuvokiama!

Tiesa, 2007 m. jis apdovanotas garbės Oskaru už gyvenimo nuopelnus. Bet tai – ne tas...

Pranešimas, jog garsusis italas nominuotas 2016 m. Oskarui už muziką Quentin Tarantino filmui GRĖSMINGASIS AŠTUONETAS, jį užklupo repetuojant būsimo koncertinio turo 60-years of music programą. 90-imt muzikantų ir 90-imt choristų atsistoję plojo...

– Man apdovanojimai niekada nebuvo svarbiausia. Bet visdėlto – tai malonu, sakė 87-ių maestro. – Kai buvau 35-ių, sakiau žmonai, jog kai sukaks 40-imt, liausiuosi rašęs kinui. Dabar gi, nesakau, kada tai įvyks. Ir nesakau, kad būsimas koncertinis turas bus paskutinis, sakė ką tik praėjusių metų gastroles baigęs kompozitorius.

Šiemet 4 vaikus užauginęs Ennio švęs 60-ies metų santuokos jubiliejų, o su žmona MARIA TRAVIA yra pažįstamas net 66-ius metus.

– Kiekvienas mano naujas kūrinys turi būtinai praeiti žmonos griežtą cenzūrą. Jos ausys yra geresnės už daugelį save vadinančiais muzikos kritikais, – sako muzikas.

2008 m. maestro viešėjo Vilniuje taip pat su žmona. Man ypač padarė įspūdį, kai ant pagalvių turkiška sėdėsena įsitaisiusi šeima, smilkalų dūmose gurkšnodami arbatą šalia prezidentūros esančio kiemelio restoranėlyje po atviru dangumi, ramiai porino Lietuvos kinomanams ir melomanams apie gyvenimą. Daugiausia, žinoma, kalbėjo Ennio Morricone. Nesistengęs gerai išmokti anglų kalbą ir paprastai bendraujantis per vertėją, kompozitorius sakė, kad Romos centre turi didelį butą. Sujungęs kambarius, jis pasidarė tarsi bėgimo trasą. Ir kasdien bėgioja nustatųtų ratų kiekį šiuo stadionu. Mėgstąs atsikelti rytais anksti, jis visada laukia žmonos, mėgstančios pamėgoti kur kas ilgiau, pusryčiams, nes neįsivaizduoja, kaip galima pusryčiauti ne kartu. Šeimos tvirtumą ir palaikimą jis laikąs savo sėkmės priežastimi...
Sakoma, kad SERGIO LEONE savo spagetti western (šio termino Morricone nemėgstąs, nes mano, esant jį žeminančiu požiūriu į Leone kūrybą) tempą taikydavo prie Ennio muzikos. Dabar maestro teigia, jog SERGIO LEONE yra praeitas laikmetis, o dabar yra kiti etapai...

Dabar kompozitorius džiaugiasi, kad pirmame jų su Quentin Tarantino bendrame darbe "The hateful eight" režisierius suteikė jam visišką laisvę. Pirmą kartą išgirdęs muziką, kai atvyko filmuoti į Prahą, įrašo studijoje metu, Quentinas liko labai patenkintas. Ir ačiū Dievui! Pasirodžius filmui, paaiškėjo, kad muzika jame yra bene vienintelė be išlygų stiprybė!
O buvo kalbų, kad italas liko nepatenkintas, kaip vieną jo dainų Tarantino panaudojo Django unchained. Dabar maestro teigia, kad nieko panašaus jis nesakęs, o jį ne taip supratę... Simboliška, jog muzikos autorius įpareigojo lygiai 25-iais metais jaunesnį režisierių atsiimti Auksinį gaublį, nes teikimo metu intensyviai repetavo dėl minėto pasirengimo koncertiniam turui...

Taigi. Jei ir šeštą kartą JAV Kino akademija ras motyvų neįteikti ENNIO MORRICONE Oskarą, teliks atstatydinti Kino akademiją.


Roundabout
Ultra gerietis

Klube: narys

Parašė žinučių: 1948

2016-02-23 13:54 10 žinutė iš 12 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: Roundabout Įtraukti Roundabout Į adresų knygelę
Internete sklando kalbos apie velniškai didelį filmo panašumą su 1960-ųjų TV serialo "The Rebel" vienu epizodu (kas turi 25 min. laiko ir kam prieš širdies vesterno žanras - https://www.youtube.com/watch?v=6C9Svv0c4Xw)

Nors nedrįsčiau mėtytis kaltinimais dėl vagystės, bet panašumai, gerokai daugiau nei atsitiktiniai:
- Serija taip pat sukasi apie nepažįstamuosius, kurie turi praleist naktį vienoje patalpoje.
- Atvyksta į tą vietą vežimas, iš kurio išlipa premijų medžiotojas, besivedantis surakintą moterį bei nepažįstamasis, paimtas pakeliui.
- Pasirodo, kad moteris yra kaltinama žmogžudyste ir vežama pakarti.
- Atvykę visi kartu prie stalo valgo troškinį, moteriai atrakinami antrankiai, kad ji galėtų tinkamai pavalgyti.
- Premijų medžiotojas pareiškia, kad vienas arba daugiau asmenų yra ne tas, kuo dedasi, ir sieks išlaisvinti moterį.
- Vėlgi, užnuodyto skysčio elementas, nuo kurio miršta premijų medžiotojas, prieš mirtį dar įspėdamas vieną iš veikėjų, kad jis negertų. Vėliau, šitą įspėjimą prisiminęs veikėjas garsiai įvardija kai jo motyvaciją tęsti jau mirusio premijų medžiotojo pradėtą darbą (paminint, kad moteris būtų leidusi jam išgerti skystį ir nebūtų nieko sakiusi - praktiškai žodis žodin dialogas).
- Kalbantis su patalpos prižiūrėtojų turim dialogą "ar tu vadini mane melagiu?"; "aš tavęs niekaip nevadinu...kol kas" ir įtarimais, kad tikrasis prižiūrėtojas jau nebegyvas.

Tai tokia būtų daugmaž santrauka, visgi, tam, kad būtų galima susidaryti pilną nuomonę, manau naudinga būtų pažiūrėti ir patį epizodą (nuoroda viršuje), nes, pats suprantu, kad tokie ir panašūs sąrašai - dažnas būdas nemėgstantiems vieno ar kito filmo, ar režisieriaus, mėtytis kaltinimais ir ieškant priekabių mažinti filmo vertę.

Visgi, šiuo atveju, mano nuomone, panašumai daugiau nei atsitiktiniai ir pasiskolintos medžiagos (tematika, setting'as, veikėjų portretai, netgi keli dialogai) yra daugiau, nei įprastame "pagarbos atidavime (taip vadinamame "homage"), kurio etiketė dažniausiai klijuojame skoliniams iš Quentin'o filmų. Mano nuomone, šioje vietoje, mažų mažiausiai kas būtų buvę galima padaryti - atiduoti pagarbą medžiagos autoriui (ar tai filmo pradžios titruose, ar filmo marketinginės kompanijos metu buvusiuose gausybėje interviu, tačiau šiuo atveju - nepavyko rasti nieko, kur Quentin'as ar kas nors iš jo komandos, būtų prisiminę šį epizodą (neskaitant bendro paminėjimo apie tai, kad filmas įkvėptas senųjų vesternų).

Įdomu būtų, kokia kitų žmonių nuomonė šiuo klausimu: ar nueita per toli? o galbūt neatrodo kam nors, kad šie panašumai - skoliniai? Apskritai medžiagos skolinimasis, iš savęs, tikrai nėra blogas dalykas, ypač kai sugebi tą medžiagą pakelti į aukštesnį lygį (geriausios Led Zeppelin dainos gi sukurtos tuo pagrindu), tad didžiausia bėda, mano nuomone, ne pats skolinimosi faktas (kuris šio filmo nedaro kažkuo prastesniu, nes jis nuo to nepraranda savo estetikos ir lengvo susižiūrėjimo, juolab, kad pasiskolinta medžiaga visgi yra įvelkama į tarantinišką rūbą ir tai suteikia jai tam tikro savitumo), bet tai, kad skolinantis pamirštama padėkoti.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13067

2016-02-29 10:06 11 žinutė iš 12 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Na va. Kas turėjo įvykti, tas įvyko !!! ENNIO MORRICONE tapo geriausios muzikos Oskaro laureatu. Seniai taip turėjo būti !!!

kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14602

2021-01-08 20:49 12 žinutė iš 12 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Quentinas Tarantino yra moralistas. Jo "Grėsmingasis aštuonetas" (LNK, šįvakar, 8 d. 23.15) – savaip virtuoziška parabolė apie šiuolaikinę susiskaldžiusią Ameriką. Ji kuriama pasitelkus vieną amerikietiškiausių vesterno žanrą. "Grėsmingasis aštuonetas" nukelia į XIX a. antrosios pusės Vajomingą ir beveik visas vyksta vienoje kalnų užeigos erdvėje, kur susitinka aštuoni niekšai.

Filmo personažai turi aiškų požiūrį ir į Pilietinį karą, ir į teisingumą, ir į rasių santykius. Labiausiai Tarantino pabrėžia rasizmą – juo užsikrėtę visi, net žudikė Deizė (Jennifer Jason Leigh), kuri net nenori būti viename diližane su juodaodžiu. Tačiau ir majoras Vorenas (Samuel L. Jackson) neslepia, kad kariavo tik norėdamas nužudyti kuo daugiau baltųjų. Pagrindinė jų pokalbių tema – teisingumas. Jį aiškins visi, kiekvienas savaip. Todėl toks svarbus filmo leitmotyvas – prezidento Abraomo Linkolno laiškas majorui, kurį skaitant personažus apima susijaudinimas ir virpulys.


Puslapiai: 1 
Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje
Atsakyti Kitos temos Nauja tema



Pranešti apie naujas žinutes šioje temoje
Mano prenumeratos

Statistika

Kinomanai: 3.100 Žinučių forume 189.327 2.240 Narių klube 3.027 Banga.lt laikrodis 05:20 Dažnai užduodami klausimai ir atsakymai



Kinomanai

Moderuoja: Diaboliq, BangaLT, kertukas, Froidas
Statusas: ne narys (Įstoti)
Filmų archyvas
Forumas
Naujienos
Nariai
Foto
Nuorodos

Banga.lt klubai


Mano įrankiai

Privačios žinutės
Mano temos
Dienoraštis
Draugų adresai
Mano duomenys

Mano meniu

Į mano meniu įkelti puslapį: Quentin Tarantino GRĖSMINGASIS AŠTUONETAS (The Hateful Eight, 2015)

Prisijungę draugai

Visi draugai

Paieška

 

Dažnai užduodami klausimai