Oskaras Koršunovas vėl grįžo prie gero dramaturgo vokiečio savo bendraamžio Marius von Mayenburg pjesės pastatymo. Prieš 15-a metų pastatytas Ugnies veidas (dar retkarčiais patenkantis į OKT repertuarą) bei Parazitai buvo reikšmingi Oskaro karjeroje darbai. Savo talentą režisierius puikiai, manau, įrodo ir šiuo pastatymu. Ir nesutinku su kai kuriais kritikais, kad spektaklis "drungnas". Man užteko emocijos. O kad šalia aštrių paaugliškos egzistencijos klausimų yra daug humoro, tik paįvairina šias emocijas.
Dramos esmė vaikino brandos klausimai. Įprastai tai siejama su aršumu elgesyje, nevaldomumu, narkotikais, seksizmu. Čia gi, stipriai netikėta paauglio saviraiškos ir tapatybės paieškos situacija.Iš nekalto susidomėjimo savais atradimais jaunam protui ir jausmams, situacija tampa išties arši ir logiškai sunkiai suvokiama.... Labai siūlydamas ją pamatyti, neišduosiu kuo ji kitokia, nei įprasta.
Scenoje 8 personažai. Spektaklis prasideda nuo sūnaus ir motinos aiškinimosi, kas darosi, kodėl sūnus nepaklūsta mokyklos rutinai. Reikia pasakyti, kad spektaklyje motina ir tikybos mokytojas, kunigas, yra tiesmukiškiausi ir pilkiausi personažai savąja charakteristika. Likusieji 6, atstovaudami savo tipažui, įtraukia žiūrovą į svarstymų mintyse bei šiaip žiūrėjimo įdomumo reginį.
Kiek mažesnį krūvį savo personažais neša nenorintis spręsti problemų, o linkęs viską užglaistyti, mokyklos direktorius (akt. Algirdas Dainavičius), žioplokas fizkultūros mokytojas (Džiugas Siaurusaitis. Dar vaidmenį yra parengęs Marius Repšys), ieškanti herojaus dėmesio klasiokė (Inga Šepetkaitė), tačiau kiti du aktorystės studentai pagrindinis dramatinės situacijos variklis Benjaminas (Kęstutis Cicėnas), jo neįgalus draugas (Laurynas Jurgelis) išties neša pagrindinį spektaklio "svorį". Nekalbant jau apie seksualiosios biologijos mokytojos vaidmenį (Monika Vaičiulytė). Visus juos įtraukia į susidariusios situacijos raizgalynę užsispyręs savo netikėtuose atradimuose ir teisumu paauglys Benjaminas. Ir tikrai nepajutau "drungnumo", o mačiau tik meistriškumą.
Spektaklis sudarytas iš trumpų mizanscenų. Režisierius puikiai išsprendė jų persipynimą su Nacionalinio teatro mažosios salės specifika. Vaidinami skečinės scenos keičiasi tamsoje skambantiems grėsmingiems dūžių sąskambiams, buto, kuriame su motina gyvena Benjaminas, sporto salė, mokyklos patalpos, fizruko ir biologijos mokytojos kambarys įrengti "visi viename" principu. Ir scenografiškai tas sprendimas atrodo šauniai!
Labai siūlau šį sezoną (praėjusiame buvo sunku gauti bilietus) pamatyti šią paaugliško brendimo dramą ir pasiginčyti, ar ji įtikinama, ar ne. Man tikrai paliko įspūdį ir dramaturgo, ir režisieriaus, ir aktorių darbas!
P.S. Sekmadienį pasibaigęs tarptautinis teatrų festivalis, parodęs belgų, vokiečių, italų eksperimentuotojų teatrą, tik dar kartą įtikino, koks geras yra LIETUVOS TEATRAS ! Švytėjo tik belgų muzikinis spektaklis Vienišas vienuolis. Teisybę rašė apie italų aktorių pagarbą lietuviams, kurią citavau ankstesniuose teatriniuose laiškuose...
Temą
2015 05 17 d. 14:01 pradėjo
