Nesuvokiamai atsidūrusi tūkstantmetrinio uolų kalno viršūnėje, mergina (filmo eigoje sužinosime, jog ji jauna moteris, mama) rodo mums nutrintas kojas, o kas visao komplikuota tenka nulupti nagą nuo didžiojo pėdos piršto, nes atšoko. Greitai ją ištiks mūsų akimis kur kas didesnė bėda, manant kaip jai reikės toliau žygiuoti. Taip pat greitai išsiaiškinsime, jog beveik moters dydžio kuprinė yra gal ir sunkesnė už ją pačią visų pirma todėl, jog ji visai nėra žygeivė...
Pirmomis minutėmis suprasime ir pradėto žiūrėti filmo siužeto atskleidimo struktūrą: moteris išsiruošė net į 1771 km žygį, kad atgautų dvasinę pusiausvyrą, susivoktų savyje ir atpirktų nuodėmės priš savo sąžinę. Kas taip sutrikdė jos dvasią?! Filmo kūrėjai rodo tai palaipsniui, vis leisdami herojės mintims atskleisti mums jos nelaimes, netektis ir liūdesį vaizdais, kurie trumpais inkliuzais užpildo šiaip jau gana paprastą kelio filmą.
"Laukinės" iniciatorė buvo pagrindinio vaidmens atlikėja, žinoma holivudietė Reese Witherspoon. Ji įrodė kinokompanijos FOX padaliniui, jog pagal Cheryl Strayed knygą, kurioje ji ir aprašė filme rodomą istoriją, galėtų gautis puikus filmas. Puiku, kad scenarijų parašyti ėmėsi patyręs srities specialistas Nick Hornby.
Kas geriausiai sugebės atskleisti moters vidaus pasaulio subtilybes perkeliant jos dienoraščio puslapius į didyjį ekraną. Dažnas manytų, jog tik moteris-menininkė. Ogi aš, matęs daug panašių kūrybos rezultatų, kaip kūrėja perteikinėja savo sampratas apie jausmingumą ar kitus dailiosios lyties natūros aspektus, sakau, kad pasirinkdami tokį pripažintą meistrą ir režisūros asą kaip kanadietis Jean Marc Vallee. Taip, kaip jis dėlioja Cheryl prisiminimų vaizdus su jos kelione realybėje, kaip viską daro puikiu ritmu ir tempu, skambant filmo muzikiniam leitmotyvui, klasikinio JAV vokalinio dueto Paul Simon / Art Garfunkel išpopuliarintai Peru liaudies dainai "El condor pasa", manau verta bet kokios kino mokyklos metodinei mokomąjai medžiagai. Istorija, kuri dėl savo vienaplaniškumo ir tokių siužetinių peripetijų nebuvimo, kuriomis galėjo Jean Marc Vallee naudotis savo puikiuose ankstesniuose filmuose, taip pat rodytuose KINO PAVASARYJE, Dalaso klubas, C.R.A.Z.Y, papasakota tiesiog nuostabiai .
Netikintiems galėčiau patikinti, kad prėjusių metų "Kino pavasaryje" žiūrioviškiausiu filmu išrinkta romantinė Jean Marc Vallee CAFE DE FLORA istorija, mano akimis, dėl perdėto sentimentalumo, buvo silpnesnis filmas, negu Laukinė.
Nežiūrint to, kad iš galybės nominacijų filmas prizų gavo mažai, labai rekomenduoju nepraleisti filmo. Puikus garso takelis trumpai be Saimono ir Garfunkelio išgirsite ir Paul McCartney, ir Larry Cohen ir kitų balsus.
Knygyne radau, kad leidykla "Obuolys" yra išleidusi minimą knygą. Ten parašyta SCHERYL nueitas kilometrų skaičius visai nesulyginamas, kurį pristatė filmo anonsuotojai 4285 km. .
Ir tai padaryta vien valios jėga, nes nei fizinio pasiruošimo, nei patirties moteris neturėjo...
Proga pamatyti, kokį talentingą kino kūrėją praradome antrą Kalėdų dieną! Nors čia ir ne pats labiausiai įvertintas jo filmas. Bet labai patariu pamatyti, kas nematė Namuose mirusio 58-ių kanadiečio mirties priežastis neskelbiama...
JONAS ŪBIS:
"TV3 (17 d. 22.30) primins per Kalėdas mirusio Jeano-Marco Vallee filmą "Laukinė" (2014). Tai taip pat biografinė drama, sukurta pagal autobiografinę žurnalistės Cheryl Strayed knygą, nors filmo scenarijų parašė ir pas mus populiarus rašytojas Nickas Hornby. Reese Witherspoon suvaidinta Šeril po motinos (Laura Dern) mirties ir sudėtingų skyrybų su vyru laukinėje gamtoje bando rasti tai, kas ją vėl išmokys gyventi. Ji nusprendžia viena nueiti pusantro tūkstančio kilometrų turistiniu Pacific Crest Trail keliu. Šeril laukia ne tik laukinės gamtos grožis, bet ir sunkūs išbandymai šaltis, alkis, vabzdžiai, kruvinos žaizdos. (Man tai primena tarp lietuvių madingas masines piligrimystes Šv. Jokūbo keliu, bet kiekvienam savo.) Vallée nuosekliai prismaigsto Šeril kelionę trumpų reminiscencijų apie santykius su artimais žmonėmis, tad kelionė pamažu įgyja atgailos, terapijos, pabėgimo nuo problemų formą.
Savo filmuose Vallée labiau apeliuodavo į žiūrovo jausmus, o ne į protą, todėl ir Šeril, ir jos kelyje sutiktus žmones, net jei jie primena nevykėlius ar infantilus, režisierius apgaubia romantiška aura, o kelionės ritmą įrėmina Emily Dickinson, Ralpho Emersono eilės, Coheno, Springsteeno ir Simono su Garfunkeliu dainos. Ir tas tirštas garsų bei gamtos vaizdų mišinys gali užkrėsti ypatinga nuotaika."
Temą
2015 04 13 d. 21:20 pradėjo
.
