pagauti laimes paukste… uz uodegos…
as stengiuosi, bet nesiseka. gal mazai stengiuosi? oij nezinau. skaudama vieta…
Kaip nemalonu…(tiems kam nesiseka) Nu bliamba nzn ar as galeciau pavadinti tai sekme, man atrodo,kad pas mane tai pastangos
na pergalvojau savo gyvenima - kas ir kaip gero, laimingo, lemtingo yra atsistike… vazdelis toks, kad laime ateina atsitiktinai - be tavo pastangu, tachiau ja ishlaikyti uzh tos uodegos 
, jausti ir dzhiaugtis ta laimes busena pastangu reikia ir labai daug. Na pvz mano supratimas apie atsitinktinai nusileidusia laimes paukshte ir apie pastangas ja ishlaikyti.
man laime kad gimiau savo tevu sheimoje, kad tai atsistiko ishsilavinusiu vilniechiu sheimoje, o ne prasigerusiu didzhiasalio gyventoju. Kad gavau daug meiles ir gera auklejima bei ishsilavinima - man taip pat laime. kad susitikau savo pirmaja meile, kad su juo tapau moterimi (idomia, shilta, aistringa - nesigiriu taip ir yra 
) - taip pat laime, kuri tiesiog atejo - netiketai. Kad susitikau savo mylima dabartini vyra - ko gero didzhiausia fortunos malone - atejusi gal ir netinkamiausiau metu - bet taip atsitiko ir tiek. dabar nebegaliu tuo atsidzhiaugti
tachiau visi shie lemtingi laimes paukshtes vizitai kainuoja ojojj kiek pastangu ir jeigu tu pastangu nedesi laimes paukshte purptels ir nuskris pas ta kuri labiau nores jos siekti.
tokia mano gyvenimo filosofija
Nelaimėsi milijono, jai ne pirksi loterijos bilieto, nepadarysi avarijos, jai mašinos nevairuosi…
Žodžiu prie laimės atsiradimo reikia truputi ir sąlygų jai atsirasti
As irgi, kai perzvelgiu visa savo gyvenimeli, pagalvoju, kad visa ta laime – trumpute – kainuoja oi kiek daug pastangu – ir fiziniu ir dvasiniu. Zmones, kurie to nemato, daznai sako: oi, kaip tau viskas lengvai gaunasi. Bet nezino, kad norint nors maziausia smulkmena gauti reikia oi kaip dirbti. Nors mano vienas draugas sako: as nieko nesistengiu – paprasciausiai viska gaunu – ir tada pagalvoju: kad man taip. Bet juk gyvenime vieni zmones yra kovotojai, o kiti ne – taigi sie ir viska lengviau gauna, o jei tu esi kovotojas – tu turi pasiimti. Vot tep – tokia mano gyvenimo filosofija.
na, labai pritariu larsen del laimes paukstes islaikymo uz uodegos, bet neuzdarant i narva
manau, kad laime aplanko kiekviena zmogu, anksciau ar veliau…vieni ja pastebi, dziaugiasi ir stengiasi visaip kaip, kad ji ilgiau uzsiliktu salia kiti gi zmones nepastebi tos laimes, nes savo laime jie kazkodel ima lyginti su kaimyno ir dar padaugine is 2…manau, kad nelaimingiausi yra tie, kurie laime matuoja materialiais dalykais, bet negali ju teisti ar piktintis, jie paprasciausiai taip supranta savo laime, nors dazniausiai taip ir lieka nelaimingi pastangu reikia, reikia mokytis but laimingu…reikia ismokti dziaugtis momentinemis laimes apraiskomis, dazniau apsidairyti aplinkui, nes daznai ten galima sutikti laime, nesureiksminti nereiksmingu dalyku, ai daug ko raik…as, oi, o as esu laiminga, nors buna ir juodu dienu, bet be tu juoduliu ne taip vertinciau ir myleciau ta savo laimes paukste, vot
o aš manau visiškai priešingai. Manau, kad mes kiekvienas tiesiog turim savo likimą.Ir tu nors per galvą verskis, mažai kas pasikeis. Todėl vieniems visada sekasi, kitiesms - ne.
Manau dali laimes atsinesi ateidamas i pasauli. Cia tiems, kurie tiki reinkarnacija… Dalis ateina netiketai… Ir sutinku su alyva, kad sunkiausia ja islaikyti. O daliai zmoniu dar ir pastebeti sunku…
daugelis žmonių galvoja, kad jei pavalgei, turi pinigų ir kur gyventi, ,usipirkai kokiį skarmalą, tai ir laimingas. O man svarbiausia - sveikata ir vidinis pasitenkinimas.
Nepriestarausiu gerbemasis tik tam jog neviskas prikaluso nuo musu paciu yra kontingentas gyventoju kurie viska gauna ant lekstutes, na ka turi ir taip but toks jau tas pasaulis. Bet pagrindas visgi, tai mes patys
matai, gryda, kiekvienas ziuri is savo varpines…mano mamai taip atrodo, kad duonos yr, sveiki jie ir vaikai, o ko gi daugiau zmogui reik as laime irgi suvokiu kur kas giliau svarbiausia t.p. sveikata mano artimuju ir mano…po to eina mano vidinis pasaulis, sutarimas paciai su savimi…kada bunu nelaiminga, nelaiminga bunu tuomet, kai karts nuo karto i pavirsiu iskyla identiteto problema kai as susimastau, jog darau ne tai ka as galeciau kokybiskai daryti…kad eikvoju energija tai veiklai, nuo kurios, kartais jauciuosi, jog degraduoju bet, pakalbu su mamka, ji duoda man ‘i galva’, praplauna smegenis ir paleidzia laiminga namolio o del materialiu dalyku, kazkaip musu seimoj jie visiskai nesureiksminami gerai kad yra, nebutu, reiktu verstis is tiek kiek turetum del to mes maziausiai sukame galva…siaip tais kartais susimastau, kad gyvenime man ganetinai lengvai ir per atsitiktinumus viskas atejo, kartais pagalvoju, kad gimiau po laiminga zvaigzde, bet kartais bijau, kad taip pat lengvai galiu visko netekti nors kaip pagalvoju, kad gal tik dabar, kai viska turiu man atrodo, kad viskas pasiekta lengvai, ai ai, bet kaip bus taip bus
Labai daug tiesos Tamistos žodžiuose…Nesikartosiu
To Vėjas:
Ei,Žmogau,kas nutiko?
Gal bėdų turi?..Tikiuosi,nenori pasakyt,kad kiekvieną piontaką tokie minčiai užpuola?
Atsipalaiduok-
Joooo,giliai filosofinis klausimas.Is vienos puses,kaip toje senoje dainoje:‘kai nieko neturi ,tai ir nereikia nieko’ nors paskiau visgi pridainuoja,kad reikia daug ko,is kitos puses,pagal biblija: ‘greiciau kupranugaris pralys pro adatos skylute,nei turtuolis pateks i dangu’,is trecios puses:aisku ,visgi ne materialiniai dalykai svarbiausi,bet tada reikia eiti i vienuolyna ir kaip tevas Stanislovas vaikscioti su sandalais,o juk taip gera ir prie kompo pasedeti ir aisto ikalti,is ketvirtos puses,as visgi tikiu likimu,Dievu,karma…va.Na ir pririoglinau as cia
labai gaila, bet mano seimoj pinigai visuomet buvo pirmoj vietoj. liudna, bet tevu neperauklesi. uz tai ir as kazkaip vis siekiu to geresnio gyvenimelio
Kalbant apie save pacia, laimingesne jauciuosi tada, kai nesidraskydama sugebu priimti visa ko laikinuma. Kai priimu tai, kaip fakta, kurio TIKRAI nepakeisiu: meile laikina, laime laikina, sekme laikina, as pati laikina. Tai, kas yra tikra - tik si minute, si diena. Ir galiu daryti tai, kas nuo manes priklauso, kas man atrodo teisinga, NELAUKDAMA ryskiu ar greitu rezultatu. NELAUKTI apskritai: kol kitas pasikeis, situacija pasikeis, sefas pasikeis…
Vis galvodavau - kodel zmones, atsigave po katastrofu, kalba apie pakitusi poziuri i gyvenima. Apie atsiradusi dziaugsma ir ramybes pojuti. Sugebejima tenkintis tuo, ka turi. Gal del to, kad suprato - viskas laikina?
mergelka, gal ir neblogai tas noras visada turėti pinigų, nes kaip bebūtų ir ką besakytume, jie mūsų gyvenima vaidina labai svarbų vaidmenį. Kas kad būsi be pinigų - jausies nepilnaverčiu, o tada ir nelaimingu. Svarbiausia, manau, turint DAUG pinigų, nenužmogėti, netapti jų vergu. Nes vieną dieną jie gali "sudegti" ir kas tada?
o taip, daug pinigu nesinori, nes tenka daznokai pabendrauti su keliais zmonemis, kurie maudosi piniguose tikraja to zodzio prasme - tai jie kazkokie su nuvaziavusiais stogais. tiesiog norisi gyventi taip, kaip gyvena normali amerikieciu seima (tik be jokiu skolu ). tureti tokius grazius jaukius namucius, neskaiciuoti pinigu nuejus nusipirkti maisto ir pakeliauti koki karteli i metus. zinoma, Lietuvoje visa tai yra prabanga.
2Zaluma:
Labai graziai parasei ir labai ismintingai - .
2 rookis - nieko baisaus man nenutiko, biciuli, o va minciai tokie pareina paskutiniu metu, nes…
turiu toki pazistama. nerealiai nuostabu zmogu. myliu ji be galo. dabar net kai rasau kazko dreksta akiniai… pasimatome mes su juo koki karta - du per metus. jis cia nevietinis.
tai va, paskutini karta matemes liepos menesi, isgerem tikrai daug vyno… ir prisnekejom kalnus… ir pokalbiai su juo tokie ivyksta, kad siurpuliukai laksto, kojos drebeti pradeda… ir va kalbejomes apie laime. Tai blyn kai uzkabino jis mane, tai negaliu sustot… ir vis klausiu saves - a ko truksta, zmogau? ir vis pagaunu save, kaip neduodu sau, neleidziu sau… ir cia falshyvinu ir ten, ir nuo to neskanu darosi…
todel va, rooki, ir iskeliau temele. ir galvoju, kad kiekvienas is musu galime buti is esmes laimingi… kaip zalumele rase - sia akimirka dziaugtis… alia kaip? gi vis prisish.iku, gi vis steneti pradedu… gi vis daugiau i debesi, o ne i saule ziuriu…
bet negaliu pasakyti, kad esu nelaimingas. Bet ir dazniausiai negaliu pasakyti, kad esu laimingas…