labai liudna tema…
Kai praradau paskutini savo gyvuna (vidurines azijos vezli) net neprisimenu ka dariau, nes tada man buwo 12 metu 
Man, deja, teko daug katinu palaidoti
Ka dariau? liudejau
o va man siandien viena liudniausiu dienu…nors “mano augintiniui” buvo vos 4 dienos…t.y mano kalaite atsivede shuniuku…viso ju 10 ir vienas ish ju buvo silpnas…tam kad ishsikovotu sau vieta vadoje. per tas 4 paras labai prisirishau prie jo, nes tekdavo ir maitinti ir shildyti… dariau viska kas buvo mano jegose kad ishgelbechiau ta miela padareli 
bet…atsitiko tai kas atsitiko
gal kam atrodo keista…
ish tikro net man paciai keista…labai daznai buna taip kad ne visi ish vados isikabina i gyvenima tvirtai…ir su tuo reikia taikytis, bet…
bet…tas shuniukas buvo mano …
buvo mano …
o jei prie temos archiau…tai labai neseniai mano pusbroliui, kuris dabar gyvena londone, mire italijos mastifas…tai vet klinikose jam net pasiule sutvarkyti shunieka (mat jis buvo po avarijos, kruvinas ir ect) ir kitas shermenu paslaugas. ir pasirodo, anglijoje, ir ne tik…daug kur yra augintiniu kapinaites, kur galima bet kada ateiti, atneshti geliu…ar pabuti shalia 
grazhu…gal kas sakys jog per daug sureikshminama ir pan, bet…juk kai shuo mus linksmina, uzhima musu geriausiu draugu vietas - mes juo didziuojames, o kai mirshta - nuneshame ir pakasame po slyva (geriausiu atveju)…
nzn, ash uzh tai kad ir pas mus butu kazkas panashaus…bent jau zhinotume, kad musu geriausiam draugui likome ishtikimi iki paskutines akimirkos…kaip ir jie liktu tokie pat ishtikimi mums…
apie tai kazkiek jau diskutavom cia:
http://www.banga.lt/admlt/2forum.showForumPosts/86068.63-=(548617933
To niekada, niekur nediskutavom. Išėjo vieno iš mūsų dalis ir kaip apie diskusijos pratesimą kažkur tenai … nerimta
uzuojauta
Kara, labai uzjauciu, bet neliudek taip labai. Tiek suniuku buvo per daug (turbut ir pati zinai). Jeigu visi isliktu gyvi, jie labai nualintu kale, o patys vis tiek butu nelabai gyvybingi. Patikek, gamta protinga ir zino ka daro…
ilgai verkiau, kai mano suniukos pasimire
Verkiau…verkiau…verkiau… o paskui kita ciuciuka isigijau 
paskutinis mano prizhiuretas gyvunelis: varna, fainulka tokia buvo kol ishmokiau skraidyti, toji ish paskos begiodavo: juokinga kaip tais 
bet baba, nebera… kitos varnos uzhkapojo
pries pora sawaiciu ir mano sunyte iskeliavo…tai as tik pries pora dienu nustojau zliumbti,bet siaip wisi pataria kuo greiciau isigyti kita suniuka (rupinimasis juo,padetu uzsimirsti)tai as jau galvoju apie kita suniuka,BET SAWOJO NIEKADA NEUZMIRSIU!!!
Ne viena savo augintini jau esu praradus…skaudziausia buvo praejusia vasara…musu senbernra, kuriam buvo 13 metu viena ryta suparalyzavo,vilties nebuvo,todel,kad nesikankintu iskvietem veterinoriu…uzmigde…uzgeso ant mano ranku…kaukiau is skausmo…
Po keliu menesiu atsirado mazasis senbernariukas Moto…
Skaitykit yra gyvuneliu pas mane kapines.
Visu ju istorijos yra labai skirtingos ir liudmom pabaigom.
Nezinau ar verta cia visiems jas pasakot. Tai uzimtu tikrai daug laiko ir vietos.
Viena pskysiu:
-Tai tikrai liudna ir graudi tema.
<Eudas>
gimtadienio proga gavau du sirijos zhiurkenus, ir vienas jau po pirmos nakties…
radom kolidoriuje visa sumaitota ir net neaishku i ka panashu…(matyt mano shunieke buvo uzhsimaniusi pazhaisti, ir netycia…)
niu siaip labai pykau ant draugu kad padovanojo, nemegstu tokiu, bet kai taip… liudna visvien siaubingai
o ka kalbet kai shuniukas ar katyte ishgyvene ilgus metus mirshta…
priesh du metus musu taksiukas ishejo ir dingo…iki shiol savo grazhuoliuka apraudu kai tik prisimenu visgi su juo uzhaugau. 9 metukus kartu augom
Teko isgyventi labai skaudziai,nes mano kalyte buvo apsinuodijus ir teko ja uzmigdytiKai jai leido tuos “migdomuosius” Stovejau uz duru ir verkiau deja nieko negalejau padryti…Kartais ir dabar prisimenu tas akimirkas ir liudna pasidaro,nes ji buvo mano geriausia drauge…
Mano suniukes Doros nera su manim jau kelis menesius bet dar iki siol neatsigavau, ir nezinau ar atsigausiu. Skaiciau sia tema ir is akiu pradejo begti asaros. Labai jos ilgiuosi. Grizdamas is mokyklos vis pasigendu jos, keista, kad neatbega ir nepradeda sokineti ant manes… ir tik po to prisimenu Jos nebera Amzina jai atilsi Visada ja prisiminsiu ir MYLESIU, MYLESIU, MYLESIU!!!
Kai netekau savo pirmojo draugo tai spjoviau ir į mokslus ir į draugus ir į visą pasaulį… taip savaitę vaikščiojau kaip zombis… kol kažkas gerą moralą išrėžė apie gyvenimą (gaila, nelabai prisimenu ką).
Daug kas patarinėj iš kart pirkti naują draugą… Deja turėjo praeiti 7 metai kol išdrįsau ir tik todėl, kad labai bijau atsisveikinimo… Nors dabar galvoju, kad nereikėjo tiek laukt
Laikykis…
Beveik apie desimt metu nedrisau isigyti kito, ir irgi del tos pacios priezasties. Saves gi neapgausi,zinai, kiek sunes gyvena… Bet paguosti save galima tik tuom, kad VISI SUNES EINA I DANGU 
(cia is kazkokio tai filmo ar filmuko 
).