Dainų dainelės bei kiti vaikų išnaudojimo būdai
Buvo tox daugiametis konkursas ir tebėra, kiek žinau. Šią temą sužadino nuomonės apie reklamas vaikams skirtų dalykų beigi dar kai kurie senesni ir ne tokie seni įspūdžiai.
Iš pirmo žvilgsnio - viskas gerai: dainuojantys vaikai dainuoja, sveikai varžosi dainuodami ir nuo to gal dar didesnė dalis vaikų užsinori padainuoti. Gražu pažiūrėt, garbesnio amžiaus žmonės (o gal ir ne tik) ašarą nubraukia, kai vaikelis taip gražai gieda kaip angeliukas koks sakytum. Šiuolaikinis jaunimas ir brandesnio amžiaus atstovai greičiausiai nei žiūri, nei jiems įdomu (prie tokių ir save turėčiau priskirti), bet vaikučiams, kurie gal net nuo darželio ne be savo noro tempiami link dainorėlių karjerų, tai - gera proga pasireikšti.
Ir vis dėlto visuomet išgirdęs apie "Dainų dainelę" kaskart pajuntu keistą susidirginimą, kažkokį neaiškų šleikštumą. Ir vėl - kaip ne kartą yra nutikę - rizikuoju užsitraukt šios garbingos auditorijos rūstybę, bet negaliu nutylėt to, apie ką mažai tegirdėjau kalbant. Koks nors patyręs muzikos mokytojas čia gal būt galėtų nepalyginamai geriau už mane išdėstyt esmę, remdamasis tiesiogine užkulisių patirtim, bet ir iš visai šalies sunku nepastebėt bent kelių dalykų.
Visų pirma, muzikos mokymas mūsų krašte jau nuo seniai yra tradiciškai skirtas profesionalų ugdymui (tai neginčijamai liudija ir muzikos mokyklų programos, ir privalomi, nors nelabai reikalingi, jei tik negalvot apie profą-muzikantą, kokiam vaikučiui-akordeonistui "kursai" ir, pagaliau, pastaruoju metu kilę neramumai (tarkim, Sondeckio pasispardymai), kuruos, bent jau šiek tiek nutuokiant apie situaciją, nesunku susiet su muzikos mokyklų specifika, ideologinėm estetinio lavinimo nuostatom). O kadangi muzikos mokyklos ugdo visų pirma profus-muzikantus, tai nenuostabu, kad svarbiausiais laikomi būtent tokie totaliniai konkursai su totaliniais pasiruošimais ir perlenkimais. Nesakau, kad jie blogi, bet sakau, kad ne jie ugdo kokią nors sveiką novoką apie dainavimą ar meną apskritai, tuo labiau, kad panašių "savaiminių" "natūralių" padainavimų (kuriuos organizuotų patys vaikai, tik padedami suaugusiųjų ir dainuotų savo pasirintas daineles, tik atsargiai patariami mokytojų) kur nors Bezdonyse lyg ir nelabai gridėti. O tai - jau savaime negeras ženklas (kuris gal yra dar labiau susijęs ir su kultūros, ir su švietimo bendra situacija Lietuvoj).
Antra, kiekvienas renginys, kur suaugusieji turi savų tikslų, kiekvienas biznis - o dainų dainelės, kaip ir viktorinos su jose dalyvaujančiais vaikais, kaip ir bet kas, kur vaikai "atlieka vaidmenį", kaip pagaliau (gal kiek kita prasme, be ne mažiau) darželiuose ar mokyklose tradiciškai rengiamos daugumoje atvejų idiotiškos šventės mamytėms bei kokios nors vakaronės - didesniu ar mažesniu laipsniu išnaudoja vaikus (savo tikslams pasiekti). Mamyčių šventė, pavyzdžiui, yra neabejotinai šventė mamytėms, kurios krykštauja ar tyliai džiaugiasi, matydamos scenoje savo vaiką, negrabiai - bet vaikiškai žaviai - deklamuojantį eilėraštuką, kurio jis ar ji nelabai supranta ir nelabai žino, kam to reikia, bet deklamuoja, nes mato, kad visiems labai patinka ir kad visi jį ar ją giria už tai. O mamytės žavisi vaikais ir ne mažiau auklėtojais-mkytojais, kurie taip meistriškai ištreniravo jų vaikučius, o tai ir reikėjo pasiekti. Nepamanykite, kad auklėtojai-mokytojai siekia "patikti" mamytėms, negalvodami apie vaikus, o tik "išnaudodami" juos, kaip sakiau, savo tikslams. Čia viskas kur kas sudėtingiau. Auklėtojai-mokytojai jau seniai neatskiria tų siekių savo "viduje", o mamytės jau seniai yra priėmusios tokias žaidimo taisykles ir niekad nepuola dekonstruoti dirbtinos šventės, nes scenoje, kaip kokie įkaitai, stovi ir kantrai deklamuoja tuos savo eilėraštukus. Žodžiu, visiems viskas patinka ir visi čia turi savų interesų, o kadangi kiekvienos pusės interesai bent iš dalies patenkinami, tai ir gilintis nėra priežasties. Ir vis dėlto, vaikai norom nenorom ir, kaip sakiau, ne be savo noro, yra didele dalimi tik priemonės suaugusiųjų žaidimuose. Ir tai mane kartais erzina.
Pabaigai trumpai papasakosiu epizodą filmuko, kuris čia kaip tik galėtų būti gera iliustracija. Kalbu apie "Magnoliją", jei kam smalsu. Vunderkindas - simpatiškas mergaitiškų bruožų jautrus berniukas, turintis nerealiai stiprią fotografinę atmintį - dalyvauja viktorinoje (kartu su dar 2 draugeliais, kurie net iš tolo neprilygsta šitam), kuri yra kartu ir varžybos tarp suaugusiųjų bei vaikų. Kas daugiau atsakys, tie ir laimės. Žaidimo vidury (o reikia įsivaizduoti telešou: periodiškai eina reklamos, kyla ar leidžasi kanalo reitingai, tėvai užpakaliniam kambary tesvarsto, ar jie laimės "aukso puodą) vunderkindas matūraliai užsinori sisiuko. Koordinatorė griežtai pasako, kad tam bus laiaks - reklaminė pertraukėlė. Viskas netikėtai užsitęsia ir berniukas patiria baisingą gėdą - apsisisioja. O kaip tik tuo metu jam reikia lipti ant scenos ir dalyvauti finaliniame konkurso etape. Ir tuomet - nenorėdamas ir negalėdamas pasirodyti apsisisiojęs - jis išrėžia visą tiesą apie tai, kad jie čia laikomi tarsi beždžionės, kad jie "geri" tik tol, kol priima žaidimo taisykles ir nekliudo ausugusiųjų bizniui. Aišku, viskas baigėsi tikra katastrofa. Bet neturėdamas kur dingti jis vis gi pasakė labai svarbią tiesą, kurios mes - suaugusieji - stengiamės nepastebėti.
Neskaitysiu…Gal veliau, tokiam postui dar pribresti reikia… 
ohoho gerai rasai ,daug rasai,parasyk darrrrr.
Ne, visgi perskaichiau…
Yra tiesos, tikrai yra… Mane irgi nenorom uzhgauna tai, kad tie konkursai ir lieka konkursais, varzhybom, bet tai yra toli nuo meno. Nors ir sako, kad svarbiausia dalyvauti ir laimeti, ish tikruju turima omeny - kad reikia laimeti.
Pamenu save vaikysteje - nepaprastai daininga pyple, su reto tembro balsu, kuris visus zhavejo. Bet ne mano muzikos mokytoja. Ji mane verte dainuoti sopranu…As ir tai sugebejau, nors paskaudedavo gerkle. Dainuoti megau be galo, tai buvo mano gyvenimas. Ir shtai arteja minetoji Dainu dainele…repeticijos po repeticiju, valandu valandas traukiu tuo nelemtu sopranu…Staiga - nesugebu ishgauti jokio garso. Pazheidzhiau balso stygas taip, kad kokius penkis metus negalejau nei trupuchio padainuoti Taigi - buvome tiesiog ishnaudojami, kad pagarsintume mokykla ir mokytoja…
Bet, manau, yra dabar pukiu vaiku ansambliu, kuriems vadovauja nuostabus pedagogai, kuriu tikslas parodyti vaikui toki nepakartojama dainos ir muzikos pasauli…Mazhai tokiu. O darzhelyje tai vyksta tikrai dresura…Jei galechiau lesichiau dikra i koki privatu, kur ji galetu pasireikshti toje srityje kur jai patinka, o ne buti “kaip visi”. Tas standartu auginimas baisus dalykas. Uzhmushama asmenybe…Nors, mano vaiko laimei, grupeje dirba puiki aukletoja, nuoshirdzhiai mylinti vaikus, kuri po truputi lauzho stereotipus. Bet jai sunku, nes darzhelis turi savo ugdomaja programa, kurios butina laikytis…Nu, zhodzhiu, kaip buvo sovietmetis, taip ir liko. Tik dabar pagrindine kryptis darzhelio - lietuvos kulturos pazhinimas ir t.t. Katalikybes ugdymas…brrr.
Buvau as mokykloj susidurus su ta dainu dainele. Muzikos mokytoja verte eiti mane i chora dainuoti, o as jokio noro neturejau, lankiau kitus burelius. Tai prasidejo manes terorizavimas, blogu pazymu rashymas, tai mamai teko eiti pas gydytoja ir prasyti pazymos, mol man stygu uzhdegimas ir as negaliu dainuot. Mokytojams tos dainu daineles yra gerai tuom, kad prie visu savo darbu uzhsideda dar viena pliusiuka.
Jei taip pasižiūrėti tai viskas yra išnaudojimas.Darbas ,hobby ir taip toliau ,o vaikai iš mažens yra ruošiami tam kas tėvai mano jiems geriausiai būtu ,nors greičiausiai jie to visai ir nenori .Bet kokia temos potekstė ?Vaikų išnaudojimas ar ?
dede Gedai
Na tu nepataisomas 
Nuuuu zurnalistas, tu pavarai… ar tave istiesu viskas taip domina, as ne i viena dalyka taip nesigruzinu…
o siaip tai priminei man dainu dainele…
turejau ir as joje dalyvauti, bet per pagrindini koncerta paprasciausiai pasakiau nedainuosiu neisiu, tai visi tik sokinejo, lindo i sikna zaislais, saldainiais veliau buvau visaip kaip gasdinamas(cia man mama pasakojo bo man tik 4m. buvo, atsimenu nuotrupas ir tik nelemtas repeticijas, visai nesuvokiau kur as ten turejau dainuot), bet visgi as nejau ir nedainavau, ir mama visiem pareiske, kad as tikrai nedainuosiu, bo jau tada zinojo, kad su manim neimanoma susitarti, jei as ka nusprendziau…o dirzas sioj vietoj tikrai netiko…
… wow …
Tikrai, kad wow… Skaičiau, kad Japonijoje visi vaikai mokosi groti kokiu nors instrumentu, nes mokslininkai (turbūt vietiniai) įrodė, kad pirštų lavinimas tiesiogiai susijęs su protiniais sugebėjimais 
Taip, kad nori protingo vaiko - mokyk barškint klepu, jei vaikas neturi klausos, tai bus ne muzikantu, o superadvokatu.
O zinote, kas mane labiausiai siutina? Ir siais laikais, kai moki pimigus uz burelius, vadovai (net ir jauni) pirmiausia siekia rezultatu, o ne to, kad vaikams butu idomu ir jie ismoktu tik sau… su savo tais rezultatis mazius ir atbaido…
Nu blyn, dėde Gedai, žinok mane supykdyti sunku, bet tau pavyko - užsitraukei mano nemalonę ilgam 
“Dainų dainelė” vienas iš maloniausių mano vaikystės atsiminimų
Sutinku, kad ir mokytojai dirba kaip fanatikai, kad vaikai kartais ir nenoriai eina į repeticijas ir t.t., bet sutik su manim, kad norėdamas kažko pasiekti ir būti įvertintas dažnai turi daryti ir nevisai malonius dalykus Bet tai daryti verta, nes vėliau galima džiaugtis rezultatais 
Mano muzikos mokytojas (amžiną jam atilsį) buvo fanatikų fanatikas ir kai buvau vaikas, pauglė, man atrodė, kad jis trenktas ir perdaug iš visų reikalauja, bet tik jam turime būti dėkingi, kad kiekvienais metais net po kelis jo paruoštus atlikėjus tapdavo lauretais Ir turbūt jam turiu būti dėkinga už tai, kad neturiu sceninės baimės, galiu laisvai kalbėti prieš auditoriją ir t.t. ir pan. Kaip tik jaučiu nuolatinį scenos poreikį
Nenoriu sutikti su tuo, kad vaiko nereikia versti kažko daryti - atsiprašau, bet debiliškai sėdėdamas pats be aplinkinių pagalbos ir paskatinimo tikrai neišmąstys užsiimti viena ar kita veikla Net yra visiems gerai žinomas posakiai “Lenk medį, kol jaunas” ir “Ką pasėsi, tą ir pjausi” 
Afera, ne tik japonijoje zino kad vaiku pirstu lavinimas veikia smegenis Musu bobutes zaisdamos su mazyliais pelyte vire kosyte irgi ta paty daro
Deja, negaliu pasigirt dainingumu, uztat tekdavo dalyvauti skaitovu konkursuose. Kas vyresni tikriausia prisimena. Mano mokytojas buvo nuostabus zmogus,tad jokios prievartos nejutau O kai respublikoniame skaitovu konkurse uzemiau 3 vieta tai jis nusivede mane i kavine ir pavaisino ledais patikekit tai ko gero buvo patys skanaiusi ledai mano gyvenime
del pasididziavimo tai Dede Gedai negi niekad nesi apsiasarojes kai tavo atzalele taip mielai svepluodamas traukia is sirdies “Zibuoklem prazydo silelio silelio slaitai”… ?
[quote]
Verute raše:
Afera, ne tik japonijoje zino kad vaiku pirstu lavinimas veikia smegenis Musu bobutes zaisdamos su mazyliais pelyte vire kosyte irgi ta paty daro
Vadinasi mūsų bobutės nuo japonų mokslininkų skiriasi tik tuo, kad mokslinių veikalų nerašo
?Princesė raše:
Nu blyn, dėde Gedai, žinok mane supykdyti sunku, bet tau pavyko - užsitraukei mano nemalonę ilgam
“Dainų dainelė” vienas iš maloniausių mano vaikystės atsiminimų
Sutinku, kad ir mokytojai dirba kaip fanatikai, kad vaikai kartais ir nenoriai eina į repeticijas ir t.t., bet sutik su manim, kad norėdamas kažko pasiekti ir būti įvertintas dažnai turi daryti ir nevisai malonius dalykus Bet tai daryti verta, nes vėliau galima džiaugtis rezultatais
Mano muzikos mokytojas (amžiną jam atilsį) buvo fanatikų fanatikas ir kai buvau vaikas, pauglė, man atrodė, kad jis trenktas ir perdaug iš visų reikalauja, bet tik jam turime būti dėkingi, kad kiekvienais metais net po kelis jo paruoštus atlikėjus tapdavo lauretais Ir turbūt jam turiu būti dėkinga už tai, kad neturiu sceninės baimės, galiu laisvai kalbėti prieš auditoriją ir t.t. ir pan. Kaip tik jaučiu nuolatinį scenos poreikį
Nenoriu sutikti su tuo, kad vaiko nereikia versti kažko daryti - atsiprašau, bet debiliškai sėdėdamas pats be aplinkinių pagalbos ir paskatinimo tikrai neišmąstys užsiimti viena ar kita veikla Net yra visiems gerai žinomas posakiai “Lenk medį, kol jaunas” ir “Ką pasėsi, tą ir pjausi”
[/quote]
man irgi patinka sena daina supuokles tiesiog topas as uz dainu dainele!
Nors aš ir ne Vaida Genytė, bet labai dažnai šią dainą užtraukiu - dukra klausosi ižsižiojusi, o vyras užsikemša ausis (labai jau jis pas mane ne prie meno )
Va ir dabar turbūt iki darbo pabaigos niūniuosiu panosėj
Uztraukiam kartu ei.
Mano tevai irgi buvo ne prie meno, kai sese apie 6 val. ryto grodavo isderintu akordeonu
DAVAI
Jau pavasaris ateina,
Parke sniegas ima tirpt,
O sparnuotosios supynės
Pačios ima suptis, kylt
Dabar tavo eilė - tęsk toliau