Ne visos karjeristes, bet ji turejo visus duomenis padaryt puikia pradzia... Jei ka nors keicia, tai mano mama pagimde mane budama 22-ieju. Bet tai buvo "anais" laikais
Karjera siais laikais yra labai svarbi. Kad ir kaip noretum gyventi menininko gyvenima, is to duonos nevalgysi. Reikia pamastyt realistiskai. Pagimdai vaika kokiu 18 metu. Gerai, tu ji myli, tu myli jo teva, taciau vien to neuzteks..kad kurti seima reikia turet pagrinda po kojom ir zinot ko nori is gyvenimo ir ka nori duoti savo artimam zmogui.. o menas yra skraidymas padebesiais,. Nors pati linkstu prie humanitariniu mokslu,labai megstu piesti ir uz tai gaunu pinigus, taciau ateities su tuo nesieju, nes pinigu ir laimes is to nebus, o piesti portretus monmarte uz 3 eurus.. - anokia cia laime.. Reikia gyventi, truputi svajoti, ir zinoti ko nori.. Ir tevai tavo laimei tikrai nekliudys.
kažkam menas - visas gyvenimas, tai tebūnie jis visą gyvenimą skraidys padebesiais, bet bus laimingas. Jei tu randi laimę kitur, dar nereiškia, kad visi tokie patys.
Tu randi laime, bet vien su ja greit virsi klipata, gyvenam materialiam pasauly. Kiekvienas nori rasti savo laime ir rades ja buna be galo laimingas, as irgi to noriu, visi to nori, ziurint kokia ta laime, bet daznai ji nepadeda isgyvent, tik priekonis tavo gyvenimui, kad ir kokia atrodydu didinga.
minutėle,iš dalies sutinku su Jumis.Taip,žmogus,siejantis savo gyvenimą su menais tikrai negali užsigarantuoti normalios materialinės padėties.nei sau,nei savo būsimai šeimai.Tačiau,kaip sakė taliban,kai kam menas-visas gyvenimas.taipir aš,pavyzdžiui,tikrai nemanau,kad tapsiu kažkuo,kas užsidirba maišus pinigų.ne,taip nebus.aš tikiuosi bent išgyventi iš to,ką uždirbsiu.todėl apie jokią šeimą net negalvoju,jei neuždirbsiu tiek,kad būtų įmanoma kurt šeimą-šeimos nebus.nes man menas tiesiog nurungia viską
beje,apie tėvus ir kontrolę.Seniau mano tėvai buvo tikrai "sovietiniai",kaip draugai Juos vadindavo,neišleisdavo daug kur,arba iki vakaro,jokiu būdu ne per naktį.Baisiai pykaus su Jais.Žinoma,nesistebiu,kad Jie taip elgėsi,buvau grįžus ne kartą ne kokioj būsenoj.Bet dėl to,kad neišeidavau kažkur,draugai nuo manęs nenusisuko.Tačiau praėjo keleri metai,aš,kaip pati suprantu,pakilau Jų akyse.Nes iš tikrųjų,kardinaliai paskeitė mano laisvalaikio praleidimas,pomėgiai,vertybės apsivertė aukštyn kojom.Net pati nepastebėjau,kaip dabar galiu išeiti beveik visur ir beveik visada kontrolės tikrai labai minimaliai.Nor būna,kartais užplaukia durnumo bangelėD Turbūt pagalvoja,kad greit išskrisiu iš Jų lizdo ir nori,kad daugiau namie būčiau
O ką patarti Tau...Jokiu būdu nebandyk ten rėkt,staugt ir t..ttai TIKTAI enpadeda,o tik dar labiau viską sušika.Taip sakė vos ne visi,bet tikrai,manau viena išeitis-normaliai pakalbėti,o kažkur išėjus,jokiu būdu neprisidirbti.Po keleto tokių išėjimų jau DAUG atlaidžiau žiūrės į viską.Tada jau ir prisidirbinėt gali kaip nori,tik slaptai ir ne per dažnai,kad nesusektų.sėkmės
nonsuch ra: tai aš net ir negalvoju, kad būsiu visai nebekontroliuojama, kai sueis 18. tiesiog žinau, kad truputį daugiau laisvės ir pasitikėjimo bus iš tėvų pusės.
nu o as manau, kad is taves to tikesis, o kaip ten bus ar pasitikes ar ne, tai negaliu pasakyt as nepajutau kaip man 18-ti suejo, jauciuosi taspats zmogus, tik su didesne atsakomybe priimu tam tikrus sprendimus, uz kuriuos jau pati turesiu atsakyti. yra visokiu seimu, visokiu tevu, visokiu vaiku.
visiems taip buna kad neleidzia,tai ka negristi viena kart namo parekia niekur eit neleidzia,antra kart negrizti vel tas pats ,tada trecia ,ketvirta penkta ir galiausiai jau nieko nebesako..
Gana gerai žinau tavają situaciją..
Man tai pat 17ir dar su puse ;D
Tėvai ne tai kad visiškai neišleidžia,bet leidžia labai mažai..gimtadieniai taip bet tai pat iki tam tikros valandos na aišku kartais visko pasitaiko..
Bet apie lauką ar šeip pasibuvimus pas draugus negaliu net pagalvot...ir tai yra labai skaudu nes nei aš gyvenime ką pridirbus nei ką.tiesiog yra toks žodis ne ir viskas.Ir aš irgi nežinau ką man daryti nes jau senai pasidaviau ir kiekvieną kartą aiškinti kiek man metų ir kad jau galėtų manimi pradėti pasitikėti nusibosta.Pavargau.Neišleidžia labai daug kur todėl visus draugus tenka temptis į lauką ryte arba po pietų bet jokiu būdu ne vakare..Nusibodo ir man visiems sakyti kad negaliu kaip mažas vaikas..O sunkiausia tai kad aplinkui visi mano draugai yra nesuvaržyti jiems yra daug daugiau leidžiama nei man tdl ir susitikti būna labai keblu..DaUG kas sako kad tėvus reikia pripratinti,bet aš taip daryti nedrįščiau..;/Beje anksčiau mane išleido dar mažiau kai pradėjau nenusileisti tai kažkaip pasidarė nežymiai geriau..bet geriau..Siūlau tau nenusileisti ir kovoti už save kaip tai darau aš arba laukti 18likos,nors kol gyvensi tėvų namuose turėsi laikytis jų taisyklių .Dar kitaip tai aš vadinu perdėtu rūpinimusi..deje.. Sekmės : )
Temą
2010 02 06 d. 18:28 pradėjo
ir aš,pavyzdžiui,tikrai nemanau,kad tapsiu kažkuo,kas užsidirba maišus pinigų.ne,taip nebus.aš tikiuosi bent išgyventi iš to,ką uždirbsiu.todėl apie jokią šeimą net negalvoju,jei neuždirbsiu tiek,kad būtų įmanoma kurt šeimą-šeimos nebus.nes man menas tiesiog nurungia viską
