Kosmopolitizmas
Madinga buti kosmopolitais, ypac tokios mazos salies kaip mes gyventojams, pasaulio kontekste - zmonems is kaimo… 
Kiek ilgai dar pavyks isaugoti savo kultura?.. Senosios tradicijos nyksta, tautiskumas nebevertinamas…
Kalbant apie tradiciju ishsaugojima, visu pirma, kas ateina i galva, tai zhydu ir chigonu (romu) pavyzdys. Tiek vieni, tiek kiti per shimtus metu klajojimu neprarado savo tautinio identiteto. Esminis panashumas tarp ju -tradiciju puoselejimas ir asimiliacijos vengimas su, kaip romai vadina nechigonus, - gadze. Pastariesiems dar papildomai, be abejo, noras propaguoti klajoklishka gyvenimo buda, chia ash kalbu tik apie tuos 5%, dar tebeklajojanchius po Europa 
Trumpai tariant, ash manau, kad lietuviu tauta pasmerkta laiko begyje visishkai susilieti su europos tautomis-dominantemis. Speju, kad su rusais
2 Boba 
Nezinau, nezinau kur mes sparciai kosmopolitiname,nes dirbdama ir bendraudama su vaikais ir jaunimu, bei ju teveliais pastebejau keistu dalyku.Dauguma nezino tradiciniu svenciu ir paprlciu prasmes(ai pagers, padainuos)
Nemoka nei vienos liaudiskos dainos(Ne tokios kur ant kalno murai)Isvazineja kai kurie su gimdytojais po uzsienius, o Lietuvos zymiu vietu net nera girdeje,ir pati juokingiausia kategorija -asfalto kosmopolitu-neskiria naminiu gyvunu(ozkos, avies, kalakuto…)apie vaismedzius, augalus,as visai tyliu.TAi kur mes taip sparciai einame???
Ai,nepergyvenkit taip… Visais laikais būdavo užduodamas tas pats klausimas - Kur mes ritames? To pačio klausdavo musu seneliai tevu,tevai musu,o mes…. Ir vis tas - O musu laikais,tai… Vertybiu perkainojimas matyt ateina sulig “amžiumi”.
Viskas bus gerai .Kaip ir visais laikais bus tas pats - jaunimas subres ir prades vertinti tautiškuma ir tradicijas… Tas ratas taip sukosi,taip ir suksis per amžius 
Prabilo etruskų rašmenys
Lietuvoje gyvenantis Jurijus Lipovka teigia, kad jam pavyko atskleisti vienintelio šiandien žinomo neperskaityto teksto etruskų rašmenimis paslaptį.
Šis tekstas - kūno mumifikavimo aprašymas. Jis surašytas lino rietime, į kurį buvo susukta Egipte, netoli Kairo buvusiame kape, rasta mumija. Archeologai radinį priskiria I amžiaus prieš Kristų viduriui. Kartu su drobe XIX a. mumija buvo atvežta į Zagrebą ir iki šiol saugoma vietos archeologijos muziejuje.
Jeigu šis atradimas pasitvirtins, tai bus antrasis žinomas mumifikavimo aprašymas. Pirmąjį tekstą, kaip egiptiečiai balzamuoja turtuolį, V a. prieš Krsitų užrašė graikų istorikas Herodotas.
Bet sensacingiausias J.Lipovkos teiginys yra toks: jo perskaitytas tekstas etruskų rašmenimis yra lietuviškas. Taigi Zagrebe esanti prieš daugiau nei 2 tūkstančius metų prirašyta didžiulė drobė gali tapti pirmuoju mums žinomu lietuvišku rašytiniu šaltiniu.
Tekstas skamba lietuviškai
Drobėje, į kurią buvo įvyniota Zagrebo muziejuje esanti mumija, J.Lipovka perskaitė tokį teksto fragmentą (laužtiniuose skliaustuose - praleistos ir numanomos raidės arba žodžių reikšmės):
"Sėtą […] meldėm […] visiems. Sėto bus p-a [palaima] mr-ss [mirusiesiems]. Rybos [kapo ribos] čia v-sms [visiems] vagims jiems bus. Bajsiausios mirties jiems sk-s [skirs] bausmes ir jiems sk-tos [skirtos] nežinomos r-s [rūšies] m-s [mirtinos] ligos tamsios mirs siela, maras, bajsus karas jumis ištiks. Tas, kuris palies kapą, bus mir-m [mirtim] pasmia-s [pasmerktas]
Senatvej v-s [vienas] tėvs mirė. Jis vienišas vyrs, sirgo. Mr-ss [mirusysis] buvės tašytojas Tenei. Jo kūną mes svirtėjom, skrodėm, paskui nup-m [nuplovėm] tepėm aleium [aliejum], sampuvus nuvalėm visur ištisai, skynėm jam veislus organus, plovėm žarnyną, supylėm kr[au]ją, muso[ju]s gl[eive]s, kepenys šalinome, inks[tu]s, tulžies puslę mes skrodėm, šalinom kasą, skrandį sk[rodėm]. Visą pilvą sulopėm, suvyniojom.
Pakėlėm į oloje jam iškastą k[ap]ą, jog turėjom čia tokias teises [olose iškertami kapai buvo perkami]. [Vardinami dievų vardai] mr-ss [mirusiesiems] mes čia šaukėm jus. Iad [vardas] į burną mr-s-jo [mirusiojo] įdėjo trys Yzidos mone[ta]s.
Skrodėm jam skrandį plovėm tepėm. Atėio Sėtą balsas mes baimė tur[ėjo]m - baisu. G[iedo]jom jam giesmes. Ejid[aidas - mirusiųjų dievas] toks mus Seto b[alsa]s negaz[di]ns. Tamsios myst[erij]os Seto giesmės visos jam, ilsėkis ramybėj, busi jo tyloj. Lėtas vėjas tau bus ir tie su kuriajs bus Ra, bus jie palajminti Sėtuj".
Tirti ėmėsi žvalgybininkas
J.Lipovka - buvęs Rusijos vyriausiosios karinės žvalgybos valdybos (GRU) karinis analitikas, dekodavimo specialistas, prieš 8 metus išėjęs į pensiją. Jis yra baigęs dvi auštąsias žvalgybos mokyklas, išėjo visą elitinių sovietų armijos generalinio štabo dekodavimo ir dešifravimo profesionalų rengimo kursą. Visoje SSRS tokių specialistų kasmet būdavo parengiama tik keletas.
Buvęs elitinis karininkas studijavo informatiką, lingvistiką, kartografiją, yra parašęs keletą mokslinių darbų. Jis kalba rusų, lietuvių, vokiečių, anglų, latvių, olandų kalbomis, išmano senąją graikų ir lotynų kalbas.
"Remdamasis praeities ir šiandienos informacija, karinis analitikas privalo nuspėti ateities įvykius. Žinodamas dabartį pamėginau pažvelgti į praeitį", - pasakojo ilgus metus žemėlapius, archeologijos ir istorijos šaltinius analizavęs J.Lipovka.
Lietuviški užrašai Kretoje
Analitikas tvirtino perskaitęs mokslininkų iki šiol nesuprastą XVII a. prieš Kristų naudotą Kretos linijinį A raštą, prieš 3 tūkstančius metų dabartiniame Jemene, Etiopijoje naudotą Sabos raštiją, etruskų raštą.
Pirmąjį tūkstantmetį prieš Kristų etruskų raidynas keletą šimtmečių buvo paplitęs dabartinės Italijos, Šiaurės Balkanų teritorijoje, kurioje gyveno daug tautų. Naudodamos etruskų raidyną, jos rašė savo kalbomis. Kai kuriuos išlikusius etruskų raštijos paminklus J.Lipovka yra perskaitęs rusų, keltų, germanų kalbomis.
Tyrinėtojas tvirtino, kad ant Kretos saloje rastų akmeninių stelų išlikę užrašai parašyti lietuviškai, o tuo metu ten gyvenusi trakų tauta buvo gimininga žemaičiams.
Paslaptingi tautų maršrutai
J.Lipovka tvirtino supratęs, iš kur prieš keletą tūkstančių metų į dabartinę vietą atsikraustė daugelis Europos tautų. Jis mano, kad aukštaičiai prie Baltijos jūros atkeliavo nuo Sibire tekančios Lenos upės vidurio, o žemaičiai - iš Indijos. Ten lietuvių protėviai vadinosi trakais.
Į dabartinę Žemaitiją iš Indijos atkeliavusi dalis trakų vėliau pasitraukė į Balkanus ir Graikiją. Čia lietuviškai kalbančių trakų sukurta imperija vėliau padarė įtaką visai dabartinės Europos tautų kultūros raidai.
Kiekvienos tautos maršrutą žymi jos judėjimo kelyje paliekami vietovardžių pavadinimai.
Turėjęs galimybę naudotis Rusijos armijos generalinio štabo žemėlapiais, kuriuose pažymėtos net keliasdešimt gyventojų turinčios vietovės, nurodyti mažiausi upeliai, J.Lipovka mano, kad akmens amžiuje lietuviai gyveno olose dabartinėje Italijos teritorijoje.
Kai kurių ten esančių miestelių pavadinimai kildinami iš žodžio "ola" ir skamba visai lietuviškai: Airola - šalia Benvento miesto, Agerola - į pietus nuo Neapolio.
Italijoje yra išlikę lietuviškų vietovardžių: prie Paduvos miesto yra Angos kaimas, į rytus nuo Mantuvos - Nogaros kaimas, į pietus nuo Bolonijos - Vado kaimas. Šalia Neapolio yra miestelis Kuma (nuo žemaitiško žodžio "kūma", Toskanos provincijoje - didesnis miestas Siena. Į vakarus nuo Bari miesto teka upelis Puglija, kilęs nuo lietuviško žodžio “pūgžlys”. Italų kalboje nėra garso “ž”, todėl upelio pavadinime ši raidė dingo.
Italų kalbos specialistai J.Lipovkai patvirtino, kad šie vietovardžiai yra ne italų kilmės.
Pėdsakai Sibiro tolybėse
Dalis Apeninų pusiasalyje gyvenusių lietuvių protėvių apie XIV tūkstantmetį prieš Kristų iškeliavo į Pietryčių Sibirą, kur klimatas buvo kaip dabartiniame Kryme. Ten ir susiformavo aukštaičių gentis.
Dabartiniai žemaičiai iš Italijos apie 8 tūkstantmetį prieš Kristų pasitraukė į Indiją.
Dar prieš keletą dešimtmečių Rusijos archeologai įrodė, kad prie vidurinės Lenos dabartinių Jakutsko, Irkutsko, Čitos ir Amursko sričių sandūroje IV-III a. prieš Kristų gyveno ne slavų kilmės tauta. Apie ją savo rašytiniuose šaltiniuose užsimena ir kinai.
Apie šioje teritorijoje gyvenusios tautos kilmę liudija iki šių dienų išlikę lietuviški vietovardžiai. Daugelį sunkiau tariamų lietuviškų pavadinimų iškraipė čia atėję kitataučiai.
Į didelę Sibiro upę Angarą įteka Ilga ir Yda. Čitos srityje upė ir gyvenvietė vadinama Itaka. Prie Angaros yra gyvenvietė Karda. Jakutijos srityje yra miestas Pėlėduj. Šalia Bratsko miesto yra gyvenvietė Artumei. Šis pavadinimas kilo nuo lietuviško žodžio "artumoje". Netoli - upė ir gyvenvietė Tarėja.
Iš archeologinių radinių nustatyta, kad ši tauta III a. prieš Kristų staiga pasitraukė. Manoma, kad ją išstūmė iš pietryčių atėję hunai.
Aukštaičių kelias į Europą
Senovėje tautos keliavo pagal upes. Upių vingiai žymi visą aukštaičių maršrutą.
Išėję iš savo žemių, jie Lenos upe patraukė žemyn iki Baikalo ežero, paskui pasiekė Angarą, Obę. Eidami palei Irtyšių į pietus, jie pasiekė stepę ir per Pietų Uralą atkeliavo iki Europos.
Čia aukštaičiai apsistojo dabartinės Rytų Vengrijos teritorijoje.
Žinomas net aukštaičių atėjimo į pietryčių Europą laikas - apie III a. prieš Kristų.
Graikų rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota, kad 279 m. prieš Kristų juos iš šiaurės pradėjo stumti keltai, kuriuos iš savo žemių išvarė iš rytų atėjusi tauta. Visame aukštaičių kelyje liko lietuviškų vietovardžių.
Prie Krasnojarsko yra gyvenvietė Vilinka, nuo lietuviško žodžio "vylingas", Kemerovo srityje - Jurga, Omsko - Medielsk, nuo žodžio "medelis". Tobolsko ir Tiumenės srityse yra du kaimeliai, pavadinti Vagai - nuo žodžio "vaga", Kurgano srityje - Vargašy, nuo žodžio "vargas".
Tiumenės srityje išlikusi Butkau gyvenvietė pavadinta aukštaitiška Butkaus pavarde. Kustanajaus srityje yra kaimelis Loba. Aukštaičių tarme žodis "lobas" reiškia įdubą, lomą. Čeliabinsko srityje yra gyvenvietė Varna.
Stepėmis traukdami Europos link, aukštaičiai Jekaterinburgo srityje paliko gyvenvietę Arti, Permės - Šalia, netoli Uralsko - Tešla, prie Tambovo - Pady, prie Voronežo - Platava, nuo žodžio "platus", Ukrainoje, Poltavos srityje, - Sudijevka, nuo žodžio "sudiev".
Tyrinėtojas mano, kad jam pavyko nustatyti, ties kuria vieta aukštaičiai persikėlė per Dneprą. Netoli Čerkasų šalia upės esanti gyvenvietė vadinama Irklejev. Netoli yra Burty ir Sunki, nuo žodžių "burti" ir "sunku".
Vidurio Europos dalyje, kurioje apsistojo aukštaičiai, irgi yra išlikę nemažai lietuviškų vietovardžių: Balta - Moldovoje, Tinka - Šiaurės Rumunijoje, Varpalota - Vengrijoje. Taip vadinamas skersinis, ant kurio kabinamas bažnytinis varpas. "Lota" reiškia kartelę. Serbijos miestas Apatin žymi apatinę aukštaičių užimtų žemių sieną.
Žygiavo kartu su salijais
Remdamasis vietovardžiais ir paskelbtais archeologų tyrinėjimų duomenimis, J.Lipovka teigė, kad kartu su aukštaičiais į Europą iš Tolimųjų Rytų keliavo salijai. Tai buvo frankų gentis, iš kurios kilo dabartiniai prancūzai.
Pagal visą aukštaičių maršrutą šalia lietuviškų vietovardžių yra 2-3 kartus daugiau gyvenviečių, pavadintų prancūziškos kilmės žodžiais.
Tai leidžia manyti, kad į Europą keliavusių salijų buvo keletą kartų daugiau nei aukštaičių.
Kodėl iš savo žemių hunų išvyti aukštaičiai ir salijai neapsistojo kur nors pakeliui Rusijos stepėse? J.Lipovka teigė, kad į vakarus pajudėję keliautojai atsidūrė sarmatų žemėse. Sarmatų gentys tuomet buvo užėmusios didžiulę teritoriją nuo Baikalo ežero iki Dono upės.
Aukštaičiams ir salijams įžengus į sarmatų žemę, neišvengiamai būtų kilęs karas. Iki Europos buvo galima nukeliauti tik nukariavus sarmatus. Tačiau keliautojai gausesnių sarmatų genčių nebūtų įveikę.
Analitiko manymu, sarmatai aukštaičius ir salijus praleido su sąlyga, kad jie nepasiliks jų žemėse. Be to, per jų žemę žygiuojančias tautas sarmatai išnaudojo kovodami su skitais, gyvenusiais nuo Dono iki Dnestro.
Dabartinės tėvynės link
Perėję sarmatų teritoriją, aukštaičiai įsikūrė užkariautoje Panonijoje nuo Tisos iki Dunojaus. Salijai užėmė kaimynines Vakarų Vengrijos žemes. Atėjūnai iš Panonijos žemių išvarė keltus. Šie pradėjo spausti graikus ir italus, kurie apie tai mini išlikusiuose rašytiniuose šaltiniuose.
Kad ta pati tauta persikėlė iš Vidurio Lenos į Panoniją, įrodo ne vien bendri toponimai. Anot tyrinėtojo, ir Sibire, ir Panonijos žemėje aptinkamas tas pat laidojimo būdas, tokie patys įrankiai, ginklai, puodų forma ir jų puošybos elementai, statinių, krosnių tipai. Aptinkamos tokių pat bruožų turinčios žmonių kaukolės.
Į Vakarų Baltarusiją ir Rytų Lietuvą aukštaičiai atėjo jau V a. pabaigoje - VI a. pradžioje. Iš Panonijos juos išstūmė germanų ir slavų gentys. Prie Baltijos jūros jau gyvenę žemaičiai leido šalia apsigyventi giminingos kalbos genčiai.
Minėjo karalius Chlodvigas
Kartu su salijais iš Sibiro keliavę aukštaičiai vadinosi lietuviais. Apie juos užsimenama V a. pabaigoje karaliaus Chlodvigo I valdomos karalystės pirmajame įstatymų rinkinyje "Salijos tiesa", kuriame pasakyta: "Frankai ir litai turi teises…" Mokslininkai iki šiol negali paaiškinti, ką reiškia ten minimi litai.
J.Lipovka mano, kad trečiasis istorijoje žinomas salijų valdovas karalius Chlodvigas I karalystės statute mini savo sąjungininkus lietuvius, kurie kartu su salijais keliavo per Sibirą.
Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad 496 metais Reimso mieste Chlodvigą I pakrikštijo vyskupas Remigius. J.Lipovka mano, kad tai dar viena nuoroda į lietuvius. Jo teigimu, italų ir prancūzų tautose nevartojamas vyskupo vardas yra randamas tik tarp lietuvių.
Žemaičiai yra senovės trakai
Aštuntajame tūkstantmetyje prieš Kristų iš Italijos į Indiją atkeliavę žemaičiai apsistojo Vidurio Indijoje, netoli dabartinio Bhilajo miesto. Ši žemė jau anksčiau buvo pavadinta Trakija, nuo angliško žodžio "thrush" - "strazdas". Čia apsigyvenusi tauta pasivadino trakais.
Indijoje iki šiol yra išlikusių lietuviškai skambančių vietovardžių - Baisi, Banga, Biaura, Dantevara, Dievas, Kalna, Kalva, Kalnai, Malda, Purva. Dauguma iš šių žodžių nėra giminingi sanskritui.
Į pietus nuo Delio yra kalnas Pėda. Tibete yra kaimelis Šunsargis, kurio reikšmė vietiniams gyventojams visiškai nežinoma.
Iš dabartinės Vidurio Indijos III tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje trakus išstūmė tajai. Dauguma trakų iškeliavo Europos link, dalis liko Indo upės slėnyje, kur sukūrė Indo civilizaciją. Vėliau ją išstūmė arijų gentys. Archeologų tyrinėjimai patvirtina, kad 1700 m. prieš Kristų Indo civilizacija paslaptingai dingsta.
Iš Indijos išėję trakai apsistojo prie Baltijos jūros - Pietų Latvijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijos šiaurės rytuose ir Vakarų Rusijoje.
Dalis jų XXIV-XXII a. prieš Kristų pasitraukė į Balkanus ir ten sukūrė imperiją, kurią II tūkstantmečio prieš Kristų antrojoje pusėje sunaikino graikai, etruskai ir kitos tautos.
Nu shakes, kaip idomu!!!
Joooo…gyveni zmogus ir suzinai vis ka nors naujo…
O apie musu kultura ir kosmopolitizma…taip, as sutinku, kad mes pamazu anglejame ar rusejame ar dar kaip nors…ejame. Bet turiu gera pavyzdi, kad tautine savimone dar nemire: Liepos 6d. praleidau Kernaveje, ir nors as moku daugiau lietuviu liaudies dainu nei tik “Ant kalno murai”, taciau ten pamaciau ir suzinojau daug naujo apie senoves lietuviu gyvenima… Ir zmoniu ten buvo…marios. Taip kad, kol dar yra pasisventusiu ir susidomejusiu tuo, manau kultura gyvuos
Lietuvių tauta nuo rusinimo šiaip taip atsilaikė, nors ir perėmė kai kurias blogas savybes (pvz.: alokoholio vartojimas, keiksmažodžiai ir pan.)
Dabar laukia sekantis išbandymas - Europos sąjunga. Mano nuomone tai dar pavojingiau, nes po keletos metų įsigalios laisvas darbo jėgos judėjimas visoje Europos sąjungoje. Žymiai daugiau lietuvių patrauks svetur laimės ieškoti ir kaip visada - jaunimas priekyje.
Įdomi tema. Čia galima būtų ilgai diskutuoti, tik aš nematau, kaip galėtų kirstis kosmopolitizmas ir identitetas. Jei jaučiuosi turintis "centrą", jei, taip sakant, "aš" jaučiuosi "aš", tai nereikėtų baimintis, jog kažkas gali jį iš manęs "atimt", jog galiu jį eidamas į parduotuvę "pamest"… Kosmopolitizmas ir identitetas nėra alternatyvos.
Šia prasme, kultūros nereikia niekaip specialai saugoti, ginti nuo “užmaršties” (nekalbant apie normalų savo krašto paveldo įtraukimą į “gyvą”, “esančią” kultūrą). Vienos tradicijos nyksta, kitos randasi, bet identitetas dėl to nebūtinai silpsta. Tiesiog mes keičiamės. Nebedainuojame javapjūtės dainų, nes ir tų javų nebepjauname. Panašūs dalykai jau nebėra aktualios mūsų gyvensenos dalis, bet kartais atsigaivina kokios nors Pavilionienės ir ŽAS’ų gabaluose (nekalbant apie specialistus, tyrinėtojus).
"Tautiškumas" - baisiai neskani (bent jau man) sąvoka… Tai jau ne "senųjų tradicijų" reikalas, ir kur kas sudėtingesnis dalykas, nei, pavyzdžiui, regionų griūvančių dvarų atgaivinimas. Tai susiję su ta pačia mūsų savimone. Aš asmeniškai "tautiškumo" sąvokos nuaktualėjimą laikyčiau sveiku ženklu.
O 010203 atsakyčiau, kad irgi nemažai dirbu ir su jaunimu, ir su vaikais, ir su gimdytojais, ir pats dorai nemoku nė vienos vadinamosios liaudiškos dainos, bet kažkaip nematau tame tragedijos. O šventės - nesvarbu: "tradicinės" ar "netradicinės" - man patinka gyvos, tikros, tos, kurios "švenčiasi", o ne tos, kurias reikia "organizuoti".
Pakales, labai idomus tekstas, gal pasakysi kur galima butu pasiskaityti smulkiau.
Jezau, tas briedas, kurį cituja pakales net kažkurio šeštadieno "lietryty" buvo… Ai, matau senobės žemaičių-etruskų neva rašmenys bei pensininko dešifruotojo profesinė šyza įdomesnė, nei galvojimas apie save… Ir ko aš čia stebiuosi,juk visuomet taip ir būna…
Taip, čia Lietryčio info. Pamaniau, gal įpilsiu truputį žibalo. 
Bet neužkibo niekas 
Ir man ES neatrodo labai baisiai identiteto praradimo prasme. Kur kas didesnį nerimą kelia amerikoniška kosmopolitinė propaganda, paverčianti niekais senojo žemyno vertybes.
Atsiminkite liaudies pasakas: "…Ir išėjo sūnus į pasaulį laimės ieškoti. Ir sutiko princesę, vedė ją ir pasiliko valdyti svetimos šalies."
Ir taip nuo neatmenamų laikų.
Gal būt dabar viskas vyksta greičiau, bet ir dabar yra keliaujančių, yra sėslių žmonių. Pastarieji ir išlaikys tą tautinę savimonę, o sugrįžę išsimokslinę sūnūs ir dukros, pakels visa tai į naują kokybinį lygį.
Kad tik neprasigertume… Bet tai su kosmopolitizmu neturi nieko bendra…
Pritariu dėl perlenktų eurofobijų. Bet, pagalvojus, kas ta amerikoniška kosmopolitinė propaganda? Ar tai kokia ypač skirtinga ano žemyno kultūra? Kai kuriais aspektais – gal būt, bet, aptarinėjant identitetą, nemanyčiau, kad tai koks išskirtinis pavojus. Ta vadinamoji “masinė kultūra” panašiai reiškiasi ir kokioj Belgijoj, ir JAV kurioj nors valstijoj. Jau vien šis mūsų nekaltas rašinėjimas į Bangą priklauso tai kultūrai… Ir ką? Ir nieko. Juk dėl rašinėjimo į Bangą nesijaučiame kaip nors prarandantys patys save, savo “šaknis”…
Kitas dalykas, kad aš niekad gerai nesupratau (ir dabar nedaug tepasistūmėjau), kas galėtų būti tautinė savimonė?.. Šitai man yra labai miglotas dalykas, tai ne ką ir tegaliu pasakyt…
Pasaulio istorija parodė, kad nutautinti negalima tik labai aukštos ir labai žemos kultūros tautų. Mes šiuo atveju esame labai nedėkingoje situacijoje: rusų kalba ėdė ėdė, bet nesuėdė, pažiūrėsim kaip bus su anglų.
2 pakalęs>esu sužavėta! Ne, ne straipsniu, jį skaičiau lryte, o tamstos atkaklumu ir užsispyrimu apšviesti tautą. Rimtai! O dėl paties straipsnio-labai įdomi hipotezė, bet norėtųsi išgirsti istorikų komentarą.
Del tautiškumo- esu optimistė. Nors ir Lietuvos Statutai buvo išguldyti ne dabartine valstybine kalba, ir šiaip praktiškai visą laiką buvome nevienalytė valstybė (davėmės tai su lenkais, tai su maskoliais), visvien kiekvienas doras lietuvis, kad ir ištrauktas iš miško gūdumos,didžiuojasi tuo, kad protėviai girdė žirgus Juodojoje jūroje.O jei kalbėti apie kosmopolitiškumą- kartais naudinga, kad į mūsų provincialią būtį nauji vėjai papustų. Tradicijos…turbut toks dalykas, kurio priverstinai neišsaugosi. Arba jos eina iš širdies-ir yra gyvos, arba jų laikomės isš reikalo- tada jos sustabarėja ir praranda savo pirminę prasmę.
Sakykim, siais laikais mazai ka jaudina musu valstybes veliava. Neabejoju, kad daugumai zmoniu (bent jau jaunesnes kartos), pamacius ka nors nepagarbiai besielgiant su veliava, sirdis ne kiek nesuvirpetu… Manau, tai galima vadinti tautines savimones nebuvimo pvz. Ar ne?
Kalbant apie vėliavą ar panašius dalykus, paprastai pasitelkiu pilietiškumo arba pilietnės sąmonės terminus. Va tai man suprantama: būti piliečiu valstybėje. O su tautiškumu aš, atvirai sakant, nelabai žinau ką daryti… Vėliava, kaip valstybės simbolis, Lietuvoj, tarp kitko, yra dar pakankamai reikšminga. Juk net ir visokie vandalai renkasi ne šiaip kokį nors šalikelėj augantį klevą ar universalinę parduotuvę, o paminklą arba tą pačią vėliavą, vadinasi, teikia jai nemažą reikšmę. Pasisiūti šortukus iš (britų) vėliavos (jei neklystu, tai viena iš Spice’ių kažkokiam klipe raitėsi) - o čia tai jau postmoderni sąmonė…
Boba 
Geras pavyzdys.
Dėde gedai 
Raudona-balta-žalia irgi buvo alia valstybės simbolis. Jos gerbimą gal ir galima pavadinti anų laikų pilietiškumu, bet dabartinės trispalvės gerbimas nėra tik pilietiškumas. Tai truputį daugiau, pavadinčiau tai tautine savimone.
Sonora
Ačiū