Rebefingas - kai nerimas, įtampa nusibodo

Rebefingas - kai nerimas, įtampa nusibodo

Ar ilgai dar slapstysiesi po savo kauke ir neigsi nepatenkintus poreikius bei neišreikštas baimes? Jei toliau neigsi savo emocijas, nepatirsi gerų santykių teikiamo džiaugsmo. Jei tau sunku kalbėtis su kitais žmonėmis, pradėk nuo pokalbių su Dievu. Tai, ką padarė dėl Dovydo, Viešpats gali padaryti ir dėl tavęs. Gręžkis į Jį dar šiandien, neužkirsk kelio gijimo procesui.

DIENOS MALDA
Dieve, ateinu į Tavo akivaizdą, kad imtumeisi savo instrumentų mano sielos išgydymui. Noriu kalbėti atvirai su savo artimu, noriu būti emociškai sveikaBaisus ir neskaudinti kitų bei savęs.

/Bob & Debby Gass/

TEGUL PRASIDEDA GIJIMAS

"Šaukiausi tavo pagalbos, VIEŠPATIE, mano Dieve, ir tu mane išgydei." (Psalmynas 30, 3)
Ar pastebėjote, kaip lengvai prabylame ir plepame apie nereikšmingus dalykus? O kai reikia pasikalbėti apie savo baimes, vienatvę, kamuojantį kaltės jausmą, poreikį būti mylimam, tylime lyg vandens į burną prisisėmę. O kartais elgiamės taip, lyg nebūtume išgirdę, – taip ypač dažnai nutinka, kai mums nepatinka mūsų ausis pasiekusi tiesa.
Visi turime savų slėptuvių. Mėgstame bėgti ir pasislėpti savo darbuose, įpročiuose ar santykiuose, nereikalaujančiuose emocinio atvirumo. Deja, kiekvienas toks pabėgimas tik dar giliau nardina į tylą, užsuka užburtą ratą, iš kurio vėliau sunku išsivaduoti. Dievas sukūrė žmogų, turintį poreikį jausti, liesti ir reikšti emocijas.

Viena svarbiausių tiesų, padedanti išlaikyti viltį, susidūrus su problema, skamba taip: Dievas yra visavaldis. Kadangi Jis viešpatauja visai kūrinijai, žinok, kad viską, kas tave ištinka, Jis gali pakreipti tavo naudai. Iš tiesų tu gerai supratai - viską! Viskas, kas vienaip ar kitaip tavo gyvenime atsitinka, galiausiai tave skaidrina ir ugdo. Tad atėjus išbandymui, išmintingiausia būtų klausti: ‘Tėve, ko norėtum mane per tai pamokyti?’
Įsiklausyk į Jį. Kliaukis Juo. Paklusk Jam. Ištvermingai ir su pasitikėjimu lauk žinodamas, kad laikui bėgant Dievas visa pakreips tavo labui ir palaiminimui.

/Charles F. Stanley/

VISKAS Į GERA

"Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems." (Romiečiams 8, 28)

Galbūt gyvenime tu susiduri su sunkumu, kuris niekaip nesibaigia - kad ir ką darytum, niekaip negali jo atsikratyti. Galbūt tau sunku tai suprasti, bet dėl to nesisielok. Tau visai nebūtina perprasti aplinkybių ar to, kaip jos tave veikia. Svarbiausia, kad visose situacijose pagerbtum Viešpatį.

Ar dėl to atleisti tampa lengviau? Ne. Būna dienų, kai atrodo, kad senoji žaizda visiškai užgijusi ir tu ją pamiršti, bet, žiūrėk, kas nors staiga ima ir nuplėšia "šašą", ir skausmas sugrįžta. Taip jau būna ir nieko čia nepadarysi. Visi mokomės atleisti. Bet žinok, atleidi tik tuomet, kol stengiesi atleisti. Tik tuomet, kai nebesistengi, duodi vietos velniui.

DIENOS MALDA
Dieve, Tu man atleidai taip daug, atidavei savo Sūnų mano išteisinimui, todėl dabar aš noriu atleisti savo skriaudėjams iš visos širdies, kad būčiau toks, koks tu, mano Tėve, esi.

/Bob & Debby Gass/

NEDUOK VIETOS VELNIUI

"Ir nepalikite vietos velniui." (Efeziečiams 4, 27)

Biblijoje skaitome: Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui (Efeziečiams 4, 26–27). Originaliame graikiškame tekste pavartotas žodis "topos", reiškiantis "vieta, vietovė" (iš čia kilęs terminas "topografija"). Pacituotoji Biblijos eilutė leidžia suprasti, kad rūstybė arba pyktis leidžia velniui įkelti koją į mūsų teritoriją ir pamažėle ją užimti. Kiekvieną kartą laiku nenusikračius kartėlio užimamas vis naujas širdies sklypelis. O vos koją įkėlęs velnias per paskalas, šmeižtą, susierzinimą, pyktį viską prismardina. Tokie ir panašūs dalykai – ženklai, rodantys, kad teritorija atiduota šėtonui.
Ką daryti? Ogi iškeldinti jį! Be jokių išankstinių perspėjimų Jėzaus vardu paliepti susikrauti mantą ir nešdintis lauk. Pradėti atleidimo procesą. Nelaikyti nusižengimų sąrašo. Melstis už bloga padariusius, o ne regzti jiems kerštą. Reikia neapkęsti blogio, o ne tų, kurie jį daro. Nukreipk akis nuo to, kas ką blogo tau padarė, ir visą dėmesį sutelk į tai, ką dėl tavęs padarė Jėzus. Kad ir kaip tai šokiruotų, prisimink, kad Jis mirė ir už juos. Ir jeigu Viešpats mano, kad jiems verta atleisti, vadinasi, taip ir yra.

Žmogus, kuris niekada nesimankština, mums atrodo "tinginys". […] Slepiantį savo jausmus vadiname "šaltu" […] Mes vertiname vieni kitų darbus, žiūrime, kas iš mūsų labiau užsiėmęs, ką kamuoja didesnis stresas, kam sunkiau. Kai kas nors praneša blogą žinią, paslapčia džiūgaujame, kad nelaimė ištiko ne mus. […] Kai kas nors praneša gerą žinią, tą išvadiname pasipūtėliu. Bet iš tikrųjų tokiomis aplinkybėmis niekas nelaimi, nes juk visi esame vienoje barikadų pusėje."
Užuot smerkus, teisus ir kritikavus, Paulius ragina "esant galimybei patalkinti […] imti ir patalkinti" (Galatams 6, 10, NCV vert.). Todėl a) ieškok būdų palaiminti tą žmogų, kuris negalėtų tau atsakyti tuo pačiu; b) pagalvok, ką galėtum šiandien padrąsinti; c) nepatingėk ką nors padaryti gera dėl kito, kad jis pasijustų ypatingas. Jėzus pasakė: "Jei dalysitės su kitais, jums bus gausiai atlyginta. Su jumis bus elgiamasi taip, kaip jūs elgsitės su kitais."

DIENOS MALDA
Tegul Tavo palaiminimų upelis nuolat teka per mano rankas kitiems žmonėms. Apsaugok mane nuo pasipūtimo prieš kitus ir tegul mano širdis būna atvira laiminti žmones.

/Bob & Debby Gass/

KAIP ŠAUKSI, TAIP ATSILIEPS!

"Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta." (Luko 6, 38)

Jėzus pasakė: "Nesikabinėkite prie žmonių, nebadykite pirštu į jų ydas ir klaidas, nekritikuokite už kiekvieną nusižengimą. […] Tokia kritika jums grįš bumerangu." (Mato 7, 1–2, MSG vert.).
Pats pagalvok, ar norėtum gyventi teisdamas ir teisiamas? Apie tai taikliai rašo vienas krikščionių autorius: "Mes esame sukurti gyventi bendruomenėje. […] Negalime leisti, kad mus apimtų teisimo ar smerkimo dvasia. […] Kažkas mums širdyje leidžia susidaryti apie save geresnį įspūdį, kai menkiname kitą. Tai ypač pasireiškia paauglystės metais ir, regis, turėtų liautis "suaugus". Deja, laikui bėgant ta savybė tik mutuoja. […] Mes smerkiame vieni kitų santykius, kai mūsų pačių santykiai braška. […] tėvystės įgūdžius, kai mūsų pačių įgūdžiai pakibę ant plauko. […]

2 7 2

ech

Esame gyvybingos Jėzaus vynmedžio šakelės, kuriomis sruvena Jo malonė, pajėgi sustabdyti tamsybių dvasių veikimą.

Patarlių knygoje skaitome: "VIEŠPATIES vardas – tvirtas bokštas; teisusis gali pabėgti į jį ir būti saugus" (Patarlių 18, 10). Viešpaties vardas – saugi slėptuvė Dieve. Ten pakyli aukščiau visų grėsmių ir aplinkybių. Ten praskaidrėja žvilgsnis, gali pažvelgti toli į priekį ir matai, kad užėjęs sunkumas ar išbandymas netrukus liausis. Šaukis Dievo ir Jis atsilieps!

DIENOS MALDA
Ačiū mano Dieve, kad esi arti ir girdi mano šauksmą. Tu mano tvirtas bokštas, mano slėptuvė, Tu – mano gelbėtojas!

/Bob & Debby Gass/

ŠAUKIS DIEVO!

"Savo skausme šaukiausi VIEŠPATIES…" (Psalmynas 18, 7)
Gyvenime būna tokių laikotarpių, kai nelieka nieko kito, kaip tik šauktis Dievo iš visų savo esybės gelmių. Tokiomis akimirkomis nesuk sau galvos, kaip atrodysi ar ką apie tave pagalvos kiti. Nesijaudink, jeigu aplinkiniai manys, kad neturi tikėjimo. Psalmininkas sako: Savo skausme šaukiausi VIEŠPATIES […] Jis išgirdo mano balsą.
Jei jauti, kad parpuolei labai žemai, pasiekei dugną, šaukis Dievo! Dovydas sako: Jis ištiesė ranką […] ir paėmė mane; jis ištraukė mane […] Jis išgelbėjo mane […] VIEŠPATS buvo mano ramstis. Jis išvedė mane iš pavojaus, išgelbėjo mane, nes yra mane pamėgęs (Psalmynas 18, 17–20). Dovydas suprato, kad Dievas yra jo tvirtovė (Psalmynas 18, 3).

Dėl našlės tikėjimo vėliau Viešpats antgamtiškai maitino ją ir jos sūnų iki pat badmečio pabaigos. Jei Tėvas ir tave paragins atsisakyti ko nors, kas tau svarbu, nebijok, - pasitikėk Juo ir atiduok, ko Jis prašo. Tai, ką laikai per stipriai sugniaužęs, greičiausiai prarasi. Bet jeigu visa patikėsi Dievui, Jis tikrai sugrąžins tau su kaupu, šimteriopai. Daryk, kaip Jis liepia, ir leisk Viešpačiui įrodyti, kad Jis iš tikrųjų yra didysis ir ištikimasis Aprūpintojas.

/Charles F. Stanley/

RAGINIMAS PAKLUSTI

"Tavimi, Viešpatie, pasitikėjau." (Psalmių 31, 14)

Tavo paties labui - trokšdamas, kad augtum ir bręstum, - Dievas ragins tave paklusti tokioje srityje, kurioje tai padaryti itin sunku. Viešpats supurtys tavo pasaulietiško saugumo pamatus, kad labiau remtumeis į Jį.
Būtent taip nutiko ir našlei iš Sarepto. Po katastrofiškos sausros vargšė moteris savo sūnui galėjo paduoti tik paplotėlį iš saujelės miltų ir šlakelio aliejaus. Produktų pakako tik vienai nedidelei porcijai, bet Dievas paragino visą valgį atiduoti pranašui Elijui. Moteris tiek prisikentėjo, todėl suprantama, kad galėjo ir neatiduoti paskutinio kąsnio, tačiau ji pakluso.

Bet kai reikia pasitraukti ir vietą "prie vairo" užleisti Viešpačiui, nelabai norime tą padaryti, nes tai reiškia, kad nebevaldysime situacijų. Pavyzdžiui, jeigu prie vairo sėdės Jėzus, nebebūsi savo piniginės valdovas. Nebegalėsi sakyti: "Aukoju tik tada, kai man užeina dosnumo priepuolis. Sau pasilieku tiek, kiek noriu." Prie vairo atsisėdus Jėzui, tai jau Jo pinigai. Leisdamas Viešpačiui vairuoti, tu nebevadovauji savajam ego ir nepuoli tenkinti kiekvienos savanaudiškos ambicijos. Dabar tai jau Jo gyvenimas! Tu nebesi ir savo lūpų valdovas. Tau nevalia apkalbinėti, pataikauti, meilikauti, apgaudinėti, smerkti, meluoti, keiktis, bauginti, manipuliuoti, perdėtai kalbėti, dangstytis ir pan. Dabar jau tai ne tavo burna, o Jo burna.
Kaip gyvenimo keliu su tavimi važiuoja Jėzus – kaip keleivis ar kaip vairuotojas? Raginu tave dar šiandien pavesti save Dievui.

DIENOS MALDA
Dieve, tikiu, kad Tu geriausiai nuvairuosi mano gyvenimą, todėl pavedu save ir visa, kas man priklauso į Tavo rankas. Sudrausk mane kas kartą, kai norėsiu perimti iš tavęs vairą.
/Bob & Debby Gass/

PAVESK SAVE DIEVUI

"Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus." (Galatams 2, 20)
Jonas Kalvinas aiškina, kad pavesti save Dievui reiškia "[…] neturėti jokios kitos valios, jokios kitos išminties, o vien tik sekti paskui Viešpatį ten, kur Jis veda." Norint tą padaryti, teks stoti akistaton su didžiausia savo baime: kam leisi sėsti prie savo gyvenimo vairo?
Labai patogu leisti Jėzui sėdėti keleivio vietoje ir, reikalui esant, prašyti Jo paslaugos: "Viešpatie, turiu sveikatos problemą. Man reikia Tavo pagalbos." "Nesiseka darbe. Noriu, kad padėtis keistųsi." "Labai nervinuosi. Noriu, kad numaldytum įsišėlusias mintis ir suteiktum man sielos ramybę." "Man liūdna. Norėčiau bent lašelio vilties." "Aš mirštu. Noriu įsitikinti, ar tikrai keliausiu į dangų."

Mes priešinamės, nes problemas sprendžiantis protas liepia mums bėgti nuo to, kas kelia baimę ir skaudina. Bet skauda ten, kur mums rūpi. Jeigu bėgame nuo pažeidžiamumo, tuomet turime bėgti ir nuo to, kas mums rūpi, kas yra svarbu. Išmokę išsilaisvinti, galime gyventi prasmingai, matydami tikslą ir kartu nebijodami skausmo, kai mums suskausta.

2 6 2